Recenzija Sovietinio dokumentinio kino istorija kinematografiškai

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Bibliografinis aprašas: Rūta Šermukšnytė, „Sovietinio dokumentinio kino istorija kinematografiškai“, @eitis (lt), 2017, t. 924, ISSN 2424-421X.
Ankstesnis leidimas: Rūta Šermukšnytė, „Sovietinio dokumentinio kino istorija kinematografiškai“, Lituanistica, 2011, t. 57, nr. 2(84), p. 220-223, ISSN 0235-716X.
Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.

Rūta Oginskaitė, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, Vilnius: Aidai, 2010, 396 p., iliustr. + 1 vaizdo diskas (DVD).

Pastarieji metai buvo ypač produktyvūs kino istorijos tyrinėjimais. 2009 m. pasirodė Romos Pauraitės-Puplauskienės veikalas LTV filmai ir jų kūrėjai Žr. Roma Pauraitė-Puplauskienė, LTV filmai ir jų kūrėjai, 2009. , o po metų – žinomos lietuvių kino kritikės Rūtos Oginskaitės knyga Nuo pradžios pasaulio: Apie dokumentininką Robertą Verbą Beje, tai nėra pirmas išsamus R. Verbos kūrybos tyrimas. Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, 2004 m. Irina Černeckaitė apgynė bakalauro darbą tema „Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai“ (žr. Irina Černeckaitė, Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai, 2004), kuriame nemažai dėmesio skyrė šio dokumentininko kūrybos aplinkybėms. Deja, bakalauro darbo pagrindu parengtoje publikacijoje (žr. Irina Černeckaitė, „Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai (1963–1988 m.)“, 2005) neliko R. Verbai skirtos dalies. . Istorikui, nesidominčiam dokumentiniu kinu, gali kilti klausimas: kas yra Robertas Verba ir kuo jis įdomus praeities tyrėjui? Juk, kaip teigiama R. Oginskaitės knygoje, „dokumentika ir šiaip nebūna nei profesionalų, nei visuomenės dėmesio centre“ Rūta Oginskaitė, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, p. 120. . R. Verba (1932–1994) – pradininkas lietuviškojo poetinio dokumentinio kino, kuriuo kino tyrėjai ir mylėtojai Lietuvoje didžiuojasi ligi šiol ir kuris vertinamas užsienio šalyse Tiesa, reikia pažymėti, kad autorinių ar meninių ar kūrybinių aspiracijų (pasireiškiančių subjektyviu kalbėjimu, emocionalumu, autoriniu žvilgsniu) įsivyravimas dokumentikoje neleido susiformuoti ir įsitvirtinti kitokios, t. y. klasikinės, dokumentikos tradicijoms Lietuvoje. Pastarajai būdingos informacijos, faktografijos, objektyvumo, analitiškumo vertybės, švietėjiška funkcija (žr. Rasa Paukštytė, „Ne tik apie vieną „Epitafiją…“, 1998–1999). . Savo geriausiuose filmuose „Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, „Vincas Svirskis“ ir t. t. į kino juostą jis ypač jautriai perkėlė lietuvių kaimo pasaulėjautą ir vertybes: jų glaudų ryšį su žeme ir gamta, darbo vertę, amžinybės pajautą Žr. Rūta Oginskaitė, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, p. 31. Beje, knygos pavadinimas – tai citata iš „Šimtamečių godų“, kai viena senolė, atsakydama į kitos paklausimą apie josios amžių, teigia, jog skaičiuoti beprasmiška – ji gyvena „nuo pradžios pasaulio“ (ten pat, p. 95). . Dokumentikoje naudodamas sinchroninę (t. y. vaizdą ir garsą kartu įrašančią) kino kamerą jis leido tarmiškai prabilti eiliniam Lietuvos žmogui. Tai R. Verba padarė sovietmečiu, kai tradicinė lietuvių kultūra buvo brutaliai naikinama, filmo herojumi galėjo būti tik minia ar kuo nors nusipelnęs asmuo, už kurį kalbėjo diktorius, o dokumentininkai buvo „iš viso ne menininkai, tik partinės ideologijos darbininkai“ Ten pat, p. 32. . Klausimas, kaip R. Verba sugebėjo apeiti sovietiniam kinematografininkui keliamus reikalavimus, – pirmoji R. Oginskaitės knygos intriga. Šiuos savo šedevrus menininkas sukūrė per 5–6 metus (1965–1970), tačiau tolesnėje savo meninėje veikloje tokių aukštumų nebepasiekė. Šis faktas kuria antrąją knygos intrigą. Pasitelkus R. Verbos kūrybinę biografiją atskleidžiama sovietmečio kultūra, to meto kino sistema ir jos užkulisiai, dokumentikos esmė bei jos istorija.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

R. Oginskaitės knygos turinio neįmanoma aptarti be jos struktūros. Negalėčiau sutikti su žurnalisto, istoriko Tomo Vaisėtos užuominomis apie autorės negebėjimą suvaldyti biografijos medžiagą Žr. Tomas Vaisėta, „Oginskaitė, Rūta. Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą“, 2010. . Knygos struktūra, manyčiau, turi tam tikrą „kinematografinę logiką“, į kurią, beje, dėmesį atkreipė ir kino kritikė Jūratė Visockaitė Žr. Jūratė Visockaitė, „Rūta Oginskaitė. Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą. V.: Aidai, 2010. 396 p.“, 2010. . Interviu su autore Žr. Tomas Vaisėta, „Dokumentininko biografijos autorė R. Oginskaitė: „Lietuva yra tai, ką R. Verba filmavo“, 2010. atskleidžia, kad specifinę knygos struktūrą lėmė tam tikros formos paieškos, noras pateikti kuo daugiau įvairių žinių apie R. Verbą ir jo kūrybą. Veikalą sudaro penkios dalys. Pirmojoje dalyje „Kino kaimynų godos. Punktyrai“ skelbiamos trumpos ištraukos iš interviu su R. Verbos kolegomis, kurios grupuojamos pagal tam tikras temas: „Verba ir dokumentika“, „Verba ir išvaizda“ ir t. t. Aptariant menininko išvaizdą, santykius su tėvais bei moterimis, požiūrį į sveikatą, alkoholį, darbą ir dokumentiką skaitytojui punktyriškai piešiamas dar nepažįstamo dokumentininko portretas. Kino kalba kalbant, tai – tarsi tiesioginis R. Verbos vaizdus greitai keičiantis montažas.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Antroji dalis „Posmai iš gimstančios epochos. Dokumentai“ – gausiais archyviniais dokumentais, interviu, kino kritikos bei istorijos straipsniais ir veikalais paremtas naratyvas. Kritišku požiūriu į rašytinius ir sakytinius šaltinius bei literatūrą, precizišku dokumentinių filmų kūrimo aplinkybių rekonstravimu, nuorodomis į informacijos šaltinius antroji knygos dalis niekuo nenusileidžia moksliniam tyrimui. Trečioji dalis „Filmavimas be atvangos. Atsiminimai“ apima R. Oginskaitės interviu su R. Verbos kolegomis, pažįstamais ir artimaisiais, o ketvirtoji „Paskutinė vienatvės žiema. Vaizdo įrašai“ – tai vaizdo kamera įrašytų pokalbių su dokumentininku stenogramos. Juos perskaičius tenka sutikti su istoriku Aurimu Švedu, Lietuvoje aktualizavusiu sakytinės istorijos žanrą Plačiau apie tai žr. Aurimas Švedas, Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų, 2008; „Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietinės epochos tyrimuose: atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas“, 2010. , jog interviu koreguoja, papildo dokumentų informaciją, leidžia pažvelgti į praeitį (šiuo atveju – dokumentininką ir jo epochą) iš rašytiniams šaltiniams nebūdingos perspektyvos. Galiausiai prie knygos pridedama kompaktinė plokštelė su garsiausių R. Verbos filmų įrašais. Tad galime sakyti, jog keturios iš penkių dalių (čia įskaityta ir kompaktinė plokštelė) yra skirtos sakytiniams ir vaizdiniams šaltiniams, kurie yra vertingi ne tik lietuviškojo kino tyrėjams, bet ir sovietmečio kultūros baruose dirbantiems istorikams.

Autorė, puikiai žinodama, kad bet koks kalbėjimas / rašymas apie meną visuomet yra kalbančiojo / rašančiojo interpretacija, suteikia progą patiems knygos skaitytojams susikurti vaizdą apie dokumentininko gyvenimą, kūrybą ir epochą. Be to, iš šaltinių sudarytas, o ne vien jais besiremiantis (tai būdinga tradicinei knygai) veikalas yra artimas klasikinės dokumentikos filmui, kuriame įvairūs dokumentai naudojami kaip „statybinė medžiaga“. Net ir antroji, naratyvinė, dalis kuriama savitai. Čia esama daug ir ilgų citatų iš interviu ar dokumentų, dėstymas – ne linijinis, o veikiau trūkčiojantis, vienur fragmentiškas, o kitur itin detalus, susitelkiantis ties tam tikromis R. Verbos kūrybinio ir asmeninio gyvenimo problemomis, sėkmingais ar nepavykusiais filmais. Be to, veikale gausu vizualios medžiagos – R. Verbos, jo artimųjų, pažįstamų, kolegų, filmo herojų, filmavimo ir kitų akimirkų fotografinių atvaizdų ir dokumentų faksimilių. Visa tai, manyčiau, pagrindžia veikalo „kinematografinės logikos“ tezę.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Kokius atsakymus apie R. Verbos šedevrus ir jo vėlesnį kūrybinį „nuopolį“ pateikia R. Oginskaitės knyga? Šio fenomenalaus dokumentininko atsiradimui turėjo įtakos ne tik jo talentas, bet ir jį supę kino žmonės, taip pat laikmetis (kad ir kaip paradoksaliai skambėtų). R. Verbai darė įtaką prieš jį kūrusių kino žmonių (Viktoro Starošo, Algirdo Dausos, Almanto Grikevičiaus) meniniai ieškojimai Žr. Rūta Oginskaitė, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, p. 51. . Daug vietos knygoje skiriama kino studijos Žvėryne palankiai kūrybinei atmosferai ir jos vadovo Juliaus Lozoraičio (pravarde Lozorius) – vieno išmintingiausių lietuviškojo kino vairininkų ir jo gynėjų Maskvoje, kuriam rūpėjo kino meninė kokybė, – teigiamam vaidmeniui. Tuometinio Kinematografijos komiteto pirmininko Vytauto Baniulio nuomone, kai „neliko Lozoriaus – nebeliko kino“ Ten pat, p. 48. . Be to, 7-asis dešimtmetis, kai R. Verba sukūrė geriausius savo filmus, – tai vadinamasis „atšilimo“ laikotarpis. Šalia kitų reiškinių tuo metu ženkliai domimasi etnografija Žr. ten pat, p. 90. , apmąstoma tautos likimo, tautiškumo samprata lietuvių modernizme Žr. ten pat, p. 54–55. , – visa tai turėjo įtakos ir dokumentininkui.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Galiausiai Maskva toleravo lietuvių meninius nukrypimus, pasak R. Oginskaitės, „lietuvių menininkais puošėsi“ Rūta Oginskaitė, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, p. 55. , nes jų kūrybą vertino kaip viso SSRS („naše“) kino tobulėjimo rezultatą Žr. ten pat, p. 56–57, 59. . Visgi to meto kino kūrėjas dirbo sudėtingoje sistemoje:

Pirmiausia kiekviena paraiška turėjo būti tvirtinama studijos sektoriuje (dokumentikos arba vaidybinio kino), studijos direkcijoje, po to – Komitete ir taip vis aukščiau, iki Maskvos […]. Sumontuotas filmas rodomas gausybei komisijų. Ne tik techninės priežiūros, savaime suprantama, bet ir užsakovams – „partijos bosams ir boseliams“. Įdėmiausiai tikrinamas „idėjinis lygis“. Ten pat, p. 58. I. Černeckaitė šią direktyvų ir aprobavimo sistemą pavaizdavo schematiškai (žr. Irina Černeckaitė, „Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai (1963–1988 m.)“, p. 42).

Remiantis archyviniais šaltiniais ir interviu, knygoje atkuriamas ne vieno R. Verbos filmo kelias sovietinės kino sistemos labirintais. Šiandien kelia šypsnį to meto filmų paraiškose išdėstytos filmo idėjos, temos, objekto pagrindimai (savotiški ideologiniai žaibolaidžiai), kuriais, akivaizdu, netikėjo ir patys pareiškėjai ir kurių nesilaikė tolesniame kūrybos procese Žr. Rūta Oginskaitė, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, p. 61–62, 76–77, 93–94. . R. Oginskaitė, komentuodama filmo „Šimtamečių godos“ paraišką, teigia, kad jos autoriai „akivaizdžiai linksminosi, savo idėjai pateikti įkinkę populiariausias to meto oficialiosios raiškos klišes“ Ten pat, p. 93. , t. y. šimtamečių senolių filmavimą susieję su Lenino 100-ųjų gimimo metinių minėjimo data.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Knygoje paliečiamas ir R. Verbos kūrybinis „nuopolis“. Atsakymų ieškoma šeimos aplinkoje (neigiama žmonos, taip pat kino kūrėjos Laimos Pangonytės, įtaka), kino studijos pokyčiuose (nelikus „Lozoriaus“, liko tik ideologija), jie siejami su nuolatine menininko prievarta kurti pagal kitų (kino sistemos, partijos žmonių, net kolūkio pirmininko) sumanymus ir imtis nepriimtinų temų, tikrojo filmų sumanymo slėpimu po ideologinėmis klišėmis, draudimais kai kurias juostas rodyti vietiniame ar visasąjunginiame ekrane, taip pat išsiugdytu „vidiniu cenzoriumi“. R. Oginskaitės kalbinamas žymus nūdienos dokumentininkas Arūnas Matelis kaip vieną iš R. Verbos kūrybinių nesėkmių priežasčių įvardija išsikvėpimą:

[…] kiek filmų apie senus žmones, jų faktūrą ir patirtį galėtum daryti, jeigu būtum visiškai laisvas? […] Na, du trys filmai, po to pradėsi kartotis. Jeigu per tą temą tu ką nors pažinai, sau atsakei arba sugrojai tą motyvą, tai kiek tu dar gali jį groti? Ten pat, p. 332.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Knygoje atskleisti dokumentikos kūrimo užkulisiai kelia tam tikrų minčių ir apie jos kaip istorijos šaltinio naudojimo problemas. Kaip žinia, Lietuvos ir užsienio šaltiniotyroje ilgą laiką egzistavo teiginys, jog istorijos šaltiniais (kitaip – vaizdo ir garso dokumentais) laikytini tik dokumentiniai vaizdo ir garso įrašai Žr. Laimonas Tapinas, „Dokumentinis filmas kaip istorijos šaltinis“, 1977; Manfred Hagen, „Filme und Tonaufnahmen als Űberrestquellen“, 1990. . Dabar jau niekam nekyla abejonių, kad minėti įrašai yra konstruktai, o išmone paremtoje medžiagoje (t. y. vaidybiniuose filmuose) esama tam tikros socialinės-kultūrinės realybės įspaudo Plačiau apie tai žr. Susanne Schattenberg, „Als die Geschichte laufen lernte – Spielfilme als historische Quelle? Das Beispiel sowjetischer Werke der dreissiger Jahre“, 2003; Paula Rabinowitz, “Wreckage upon Wreckage: History, Documentary and the Ruins of Memory,” 1993; Jill Godmilov, Ann-Louise Shapiro, “How Real is the Reality in Documentary Film?,” 1997. . Antrajame Lietuvos istorikų suvažiavime vokiečių istorikas Werneris Paravicinis teigė Žr. Werner Paravicini, „Istoriko tiesa“, p. 46. , kad šiandien istorijos šaltiniais laikoma viskas, įskaitant grynas fikcijas. Apie dokumentikos „padaromumą“ byloja ir ne vienas R. Verbai skirtos knygos puslapis. Pirma, net ir kai kuriuose geriausiuose šio dokumentininko filmuose žmonės pozuodavo Žr. Rūta Oginskaitė, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, p. 244. , antra, aiškėja, kad tam tikrą dieną vykusiam įvykiui skirtas filmas yra sumontuotas iš įvairiomis dienomis užfiksuotų epizodų, pvz., dėl tuo metu ribotų techninių galimybių „Dainų šventės“ vaizdai filmuoti ne tik per pačias šventes, bet ir repeticijas Žr. ten pat, p. 265. . Kai kuriuose interviu išryškėja ir sovietinės propagandinės dokumentikos esmė. Tuo metu kino sistemoje dirbęs Povilas Pukys teigia, jog sovietinių laikų filmų net negalima vadinti dokumentiniais, nes:

Kukurūzų laikais operatorius, nuvažiavęs į kolūkį, turėjo nufilmuoti tokius aukštus kukurūzus, kad brigadininko galva, kai jis joja ant arklio, vos kyšotų. Pjaudavo kukurūzą, lipindavo stiebą ant kito, kad būtų ilgesni […]. Filmuojami žmonės žinojo, kad jie turi meluoti. Ko reikia, tą pasakys. Niekada jie nebuvo kalbinami, kad sužinotum jų nuomonę. Atsisėsk, atsistok, pasakyk tą ir tą. Dėmesio, filmuojam. Prieš tai parepetavę. Ten pat, p. 195.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Visa tai ne tik iškelia dokumentalumo kaip esminės dokumentikos savybės problemą, bet ir dar labiau suaktualina vaizdo ir garso medžiagos kaip istorijos šaltinio kompleksinių tyrimų būtinybę – išsamų montažinių lapų, scenarijaus, filmo svarstymų protokolų, prisiminimų su kūrėjais ir t. t. analizavimą. Kita vertus, su vaizdine medžiaga dirbantis istorikas žino, jog regimajame ar audiovizualiniame šaltinyje slypinčią faktinę, kasdieninę ar vertybinę informaciją būtina paversti žodžiais, įpinti į konceptualų, linijinį naratyvinį audinį. Tai ypač sunku įgyvendinti dėl vaizdo ir garso medžiagai būdingų savybių: konkretumo, individualumo, kompleksiškumo, simultaniškumo, apsiribojimo optiniu ir akustiniu žmonių, daiktų ar reiškinių „paviršiumi“. R. Verbai skirtoje knygoje kalbinamas A. Matelis apskritai nemato audiovizualinės medžiagos vertimo į žodinį diskursą galimybės:

O tas, kuo traukia kinas, nepasiduoda nusakoma žodžiais […]. Bet čia vis tokie dalykai, kurių negali pasakyti. Nes jeigu galėtum pasakyti, tai kam tos dvidešimt kino minučių? (kursyvas – R. Š.). Ten pat, p. 329.

Gal būtent čia ir glūdi priežastis, kodėl statiški (pvz., nuotraukos) ir judesį perteikiantys vaizdai istorikų tekstuose gana retai naudojami kaip istorijos šaltiniai (o ne vien kaip iliustracijos). Ir gal dėl to regimosios ir audiovizualinės medžiagos įvairialypis informacinis potencialas geriausiai atsiskleidžia tokiose istorijos rekonstrukcijose, kaip filmai, laidos, daugialypės terpės kūriniai?

Tai tik keli klausimai, kylantys R. Oginskaitės knygą skaitančiam istorikui. Mąstymą provokuojantis, toliau gilintis, klausti ir ieškoti verčiantis jos turinys turbūt yra pats didžiausias šio veikalo privalumas.

Rūta Šermukšnytė · 2011-07-13

Literatūra

Černeckaitė, Irina, „Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai (1963–1988 m.)“, Genocidas ir rezistencija, 2005, nr. 1 (17), p. 35–49.
Černeckaitė, Irina, Sovietinė kino dokumentika Lietuvoje: istoriniai ir ideologiniai kontekstai, bakalauro darbas (mašinraštis), Vilnius: Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra, 2004.
Godmilov, Jill; Ann-Louise Shapiro, “How Real is the Reality in Documentary Film?,” History and Theory, 1997, vol. 36, no. 4, pp. 80–101.
Hagen, Manfred, „Filme und Tonaufnahmen als Űberrestquellen“ | Joachim Rohlfes, Winfried Schulze (Hrsg.), Geschichtswissenschaft und Unterricht, Bd. 6, 1990, S. 352–369.
Oginskaitė, Rūta, Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą, Vilnius: Aidai, 2010.
Paravicini, Werner, „Istoriko tiesa“, Lietuvos istorijos metraštis, 2009, t. 2, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2010, p. 37–56.
Paukštytė, Rasa, „Ne tik apie vieną „Epitafiją…“, Kinas, 1998–1999 žiema, p. 24–25.
Pauraitė-Puplauskienė, Roma, LTV filmai ir jų kūrėjai, Vilnius: Algimantas, 2009.
Rabinowitz, Paula, “Wreckage upon Wreckage: History, Documentary and the Ruins of Memory,” History and Theory, 1993, vol. 32, no. 2, pp. 119–137.
Schattenberg, Susanne, „Als die Geschichte laufen lernte – Spielfilme als historische Quelle? Das Beispiel sowjetischer Werke der dreissiger Jahre“ | Digitales Handbuch zur Geschichte und Kultur Russlands und Osteuropas, 2003, S. 1–11 [žiūrėta 2011 m. gegužės 31 d.].
Švedas, Aurimas, „Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietinės epochos tyrimuose: atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas“, Lietuvos istorijos studijos, 2010, t. 26, p. 148–161.
Švedas, Aurimas, Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų, Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2008.
Tapinas, Laimonas, „Dokumentinis filmas kaip istorijos šaltinis“, Istorija, 1977, t. 17, nr. 1, p. 17–25.
Vaisėta, Tomas, „Dokumentininko biografijos autorė R. Oginskaitė: „Lietuva yra tai, ką R. Verba filmavo“, Lrytas.lt, 2010-09-13 [žiūrėta 2011 m. gegužės 31 d.].
Vaisėta, Tomas, „Oginskaitė, Rūta. Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą“, Naujasis židinys, 2010, nr. 9–10, p. 358.
Visockaitė, Jūratė, „Rūta Oginskaitė. Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą. V.: Aidai, 2010. 396 p.“, Šiaurės Atėnai, 2010 rugsėjo 17, nr. 35, p. 6.