Straipsnis Hansas Beltingas: vizualioji kultūra antropologiniu požiūriu

Santrauka. Straipsnyje analizuojama vokiečių dailės istoriko ir teoretiko Hanso Beltingo vizualiosios kultūros media teorija. Media samprata aiškinama antropologijos aspektu. Antropologinės menotyros bei H. Beltingo vaizdų mokslo metodologija lietuvių dailėtyroje nagrinėjama pirmą kartą.

Pagrindiniai žodžiai: meno antropologija, vaizdas, media, kūnas, mirtis, Hans Belting.

Šio straipsnio tikslas – apibūdinti iškilaus vokiečių menotyrininko, Lietuvoje kol kas pristatyto tik vienoje publikacijoje Žr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, „Bažnytinės dailės tyrimo metodai“, 1999. , Hanso Beltingo paveikslo komunikavimo priemonių antropologijos teoriją, kurią jis šiuo metu tebeformuoja ir skelbia savo paskaitose Karlsruho Aukštojoje meno mokykloje, Heidelbergo bei kitų Europos miestų universitetuose. Straipsnis parašytas remiantis profesoriaus knygomis, straipsniais bei išklausytų paskaitų konspektais.

Manyčiau, jog H. Beltingo vaizdijimo antropologijos teorijos savitumus sąlygoja jo kūrybinė asmenybė. Pirmiausia – įvairiapusiška dailėtyrininko patirtis. Jis yra dailės istorikas, bizantinistas, su milžinišku šios srities įdirbiu ir pasauliniu autoritetu Žr. Hans Belting, Das illuminierte Buch in der Spätbyzantinischen Gesellschaft, 1970; “An Image and its Function in Liturgy: The Man of Sorrows in Byzantium,” 1981; Bild und Kult: eine Geschichte des Bildes vor dem Zeitalter der Kunst, 1990; Das Bild und sein Publikum im Mittelalter, 1995. . Kita vertus, H. Beltingas yra tapytojas ir autoritetingas dailės kritikas, aktyviai dirbęs JAV ir Vokietijoje, iki šiol – vienas žinomų šiuolaikinio meno projektų iniciatorių ir kuratorių. 1983 m. pasirodžius jo knygai „Meno istorijos pabaiga?“ Žr. Hans Belting, Das Ende der Kunstgeschichte?, 1983. ir tuo pačiu metu jo kolegos ir bičiulio Arthuro C. Danto analogiškos problematikos veikalui, pasaulio dailėtyroje prasidėjo „pomirtinis“ meno istorijos ir pastarosios istorijos permąstymo etapas. Ieškant atsakymo į klausimą, ar, anot A. C. Danto, „meno pabaiga“ reiškia „tapybos mirtį“, atsinaujino pastangos XX a. pabaigos kūrybos reiškinius teoriškai apibrėžti ankstesniosios vaizdinės patirties kontekste. Beje, abu kolegos savo tekstuose mini vienas kitą kaip savarankiškai, lygiagrečiai iškėlusius šią problemą Žr. Arthur C. Danto, „Das „Ende der Kunst“ missverstanden als „Tod der Malerei“, S. 76. . Pastaraisiais metais H. Beltingas dirba viename žinomų Europos centrų, kuriančių, tiriančių ir propaguojančių šiuolaikinį vizualios komunikacijos meną (Meno ir media centras Karlsruhe – ZKM).

Taigi asmeninė patirtis ir interesai sieja H. Beltingą su dailės konkretybe, o tuo jis skiriasi nuo daugelio „grynųjų“ teoretikų, išėjusių vien filosofijos mokyklą ir kartais sutrinkančių prieš įvairiabriaunę, į schemas nesutalpinamą „gyvo“ kūrinio realybę. Tai, ką H. Beltingas tiria ir kaip tai daro, galų gale orientuota į autentiško meninio objekto pažinimo pagilinimą. Kita vertus, jo teorinei sistemai lyg ir stinga tų metodologinio instrumentarijaus bruožų, kurie tipiški jaunesnių kartų teoretikams. Devintajame dešimtmetyje kovojęs už pedantiškai tikslų vieno metodo (kontekstinio funkcionalizmo) taikymą senosios dailės istorijos tyrimuose Žr. Hans Belting, „Von Altarbild zum autonomen Tafelbild“, S. 155. , šiuo metu jis neigia bet kokio nuoseklaus metodo, kaip objektą supaprastinančios ir tuo jį iškreipiančios mokslinės analizės priemonės, prioritetą. Siekdamas adekvačios minties išraiškos, jis dabar retkarčiais net nusižengia vokiečių teorinio mąstymo disciplinos tradicijai ir pasinaudoja metaforišku vaizdų apibūdinimu ar jų sugretinimu, tiesmukai neįvardydamas to „tarp“, kuriame glūdi tikroji paveikslo ir vaizdo santykio gelmė. Kurdamas savo teoriją, jis nesusivaržo aprioriniais vieno metodo rėmais, rizikuoja, kone provokuoja. Tai teikia produktyvią dirvą tiek autoriaus pasekėjams, tiek ir kritikams, kurių dėmesys garantuoja tolimesnį jo idėjų plitimą.

Nepaisant nuolatinio intensyvaus mokslinio darbo, savo pasaulėvoka H. Bcltingas, ko gero, taip ir liko pirmosios hipių kartos menininku, 1968 m. perversmo amžininku (gimė 1935 m.). Bebaimio, posūkių kupino gyvenimo patirties dėka H. Beltingo tekstai įtikina sukaupta bendražmogiška išmintimi. Kino režisierius Peteris Greenaway’us, darydamas aliuziją į H. Beltingo knygos „Meno istorijos pabaiga: revizija po dešimties metų“ Žr. Hans Belting, „Prosperas Bücher“, 1995. paskutinį skyrių, teigia, jog autorius primena W. Shakespeare’o burtininką Prosperą tarp kultūros atminties knygų. H. Bcltingas įsitikinęs, jog žmonijos vaizdinija visais laikais aprėpdavo beveik tą pačią, nors nevienodomis techninėmis priemonėmis paskelbtą žinią apie ją pačią. Poros tūkstantmečių audinyje jis įžvelgia kur kas daugiau pasikartojančių nei specifinių vaizdų ir juos siejančių gijų.

Įvairiuose straipsniuose išanalizavęs naujosios komunikacijos priemonėmis sukurtus savo mėgiamiausio autoriaus Nam June Paiko ir kitų XX a. pabaigos autorių kūrinius, jų vaizdo kūrimo ir perteikimo specifiką, šiuolaikiniame video bei komunikacijų mene jis vis dėlto pastebi vyraujančią disproporciją tarp instrumentinių galimybių gausos ir vaizdo prasmių ribotumo, kone infantilumo perteikiant minėtą „antropologinę“ žinią.

Pastarojo meto H. Beltingo straipsniai ir knygos, pvz., „Neregimas šedevras: modernieji meno mitai“, „Paveikslo vieta“ ir kiti Žr. Hans Belting, Die Deutschen und ihre Kunst: ein schwieriges Erbe, 1992; Das unsichtbare Meisterwerk: die modernen Mythen der Kunst, 1998; „Der Ort der Bilder“, 1998. , parašyti remiantis daugiau ar mažiau žinomais meno istorijos faktais, bet naujai „perpasakojant istoriją“ – nuosekliai interpretuojant simptomiškus reiškinius vienu, būtent vaizdo ir jo perteikėjų santykio, aspektu. Beje, interpretacinis požiūris į faktologiją, peržiūrint ją kitu kampu ir metodu, neretai dar sukelia irzlų pasipriešinimą ne tik rytiniame, bet ir vakariniame Vidurio Europos pakraštyje, kuriame interpretacinis meno istorijos rašymas seniai turi gausybę šalininkų. Manyčiau, jog vienas įspūdingų interpretacinių opusų yra H. Beltingo tekstai, ypač „Nutapytoji žvilgsnio antropologija“ knygoje „Paveikslo atradimas: pirmasis nyderlandų tapybos šimtmetis“ Žr. Hans Belting, Christiane Kruse, Die Erfindung des Gemäldes: das erste Jahrhundert der niederländischen Malerei, S. 51–79. . Fundamentalus veikalas parašytas drauge su Christiane Kruse, biografinio katalogo forma pateikusia susistemintą naujausią faktografinę medžiagą. Pusę knygos sudaro H. Beltingo interpretaciniai tekstai.

Bandant apibūdinti H. Beltingo vaizdo perteikimo priemonių antropologijos teiginius, būtina susitarti dėl terminų. Žodžiai Bild (vok.), image (angl.), obraz (rus.) yra giminingi, nors ir neadekvatūs lietuviškų žodžių vaizdas, vaizdinys, paveikslas, portretas prasmei. Šiame straipsnyje vartojamo Bild (image) lietuviškas atitikmuo yra vaizdas, t. y. mentaliniu pavidalu – vaizdinys, įkūnytas erdvėje ir medžiagoje – paveikslas arba vaizdas. Straipsnyje nevartosiu dar vieno šio žodžio sinonimo – įvaizdis, kuris susijęs su atskiru, šįsyk beveik neminimu temos aspektu.

Vaizdo perteikimo priemonės (Bildmedien) – tai ne meninės išraiškos priemonės, kaip jas suprato praėjusio penkiasdešimtmečio estetika, t. y. ne spalva, šviesa, kompozicijos sandara ir pan. Tai ir ne meno rūšys ar kūrybos žanrai – ne tapyba, skulptūra, video arba kinas. Kalbama apie vaizdą transliuojančias jo paties struktūras, kurios komunikuoja su priėmėju (suvokėju), pernešdamos ir jam perteikdamos informaciją. Užsienio kalbose ganėtinai seniai prigijo terminas media, kuris lietuvių vartosenoje beveik netaikomas kaip humanitarinio mokslo terminas ir suvokiamas tik savo siauresniąja, labiau technine prasme, – kaip masinės informavimo arba elektroninės žiniasklaidos priemonės (video, internetas ir pan.). Vis dar delsiama įteisinti žodį media išplėstine, tarptautinėje vartosenoje prigijusią prasme.

Vaizdo antropologijos samprata, kai kada sutampanti su meno antropologijos, antropologinio požiūrio į dailę turiniu, irgi naudojama nevienodai. H. Beltingas iš istorinės antropologijos problemų visumos išskiria tik vieną aspektą – būtent vaizdo perteikimo klausimą. Istorinės antropologijos interesų sritis gerokai platesnė, nes aprėpia įvairius socialinės ir mentalinės istorijos aspektus, kaip antai Peterio Burke tekstuose. Anot Reinderto Falkenburgo, juose istorinė antropologija yra ne kiekybinė, bet kokybinė socialinės istorijos tyrimo forma, nesusijusi su individualiais asmenimis, atskirais įvykiais bei visuomenėmis. Istorikai antropologai siekia apibūdinti socialinį praeities gyvenimą tais apibrėžimais, kuriais patys žmonės perteikdavo savo visuomeninius ryšius, jų formas ir normas. Tai yra stengiamasi interpretuoti ankstesnių visuomenių reiškinius jų nesudabartinant, bet pasinaudojant tomis mąstymo struktūromis, kurios gali būti jau užmirštos ir glūdi už mus pasiekusių kultūros ženklų, pagal kuriuos jas galima iš naujo iššifruoti. Istorikai antropologai nuolat gretina kultūrą su kalba arba tekstu, pagrįstu tam tikromis gramatikos taisyklėmis. Turimos omenyje ir nerašytos taisyklės, pagal kurias žmogus elgėsi, rengėsi, prekiavo ir pan. Čia ypač svarbu simboliai, jų funkcionavimas ir suvokimas Žr. Reindert Falkenburg, „Ikonologie und historische Anthropologie: eine Annäherung“, S. 124. .

Šiuo atžvilgiu neabejotina, jog egzistuoja ryšys tarp istorinės antropologijos ir menotyros ikonologijos, kuri taip pat remiasi kultūriniu kontekstu. P. Burke suteikia portretams tą patį pirminio šaltinio vaidmenį kaip ir literatūriniams tekstams, kuriuos iki šiol istorikai laikė vieninteliais neabejotinai dokumentuojančiais istorijos liudytojais. Taigi dabar meno istorikai pasitelkia antropologiją kaip šaltinį arba priemonę ikonologinei dailės interpretacijai; tuo pat metu pati tapyba yra rimtas argumentacijos šaltinis istorikams. Skirtumas yra tas, kad meno istorikas stengiasi simboliškai „atrakinti“ atvaizdo visumą kaip vienovę, tuo tarpu istorikai interpretuoja tik vieną kurį pasirinktą jos motyvą Žr. ten pat, S. 125. .

Vizualiosios kultūros (media) teorijos labiau domisi tekstu negu vaizdu. Dažniausiai jos pasižymi teleologine orientacija, kurią galima atpažinti iš trejopo dėmesio: alfabetiniam šriftui, spaudai, kompiuteriui. Dažnai jų išvados apologetiškai „pritemptos“ prie šiandienos. Kita vertus, daugelis istorinių disciplinų yra praradę kontaktą su dabartimi. Antropologine įžvalga siekiama nutiesti tiltą per akivaizdžią bedugnę, tvyrančią tarp humanitarinių disciplinų patirties ir media teorijų įžvalgumo, kuris yra galimas vienų ir kitų intereso vaizdui ir paveikslui dėka.

Viename nepublikuotame straipsnyje Žr. Hans Belting, Anthropologie der Bildmedien, 1999. H. Beltingas savo mokslinių ieškojimų kryptį apibūdina kaip Bilderwissenschaft – vaizdų mokslą. Šią tyrimų sritį būtina papildyti kitų disciplinų duomenimis. Tai turėtų būti percepcijos (suvokimo) psichologijos informacija kartu su gamtamokslinių ir medicininių tyrimų žiniomis, pvz., neurologijos ir smegenų veiklos biologijos tyrimais. Tik radikalioje interdisciplininėje praktikoje, kuri nuolat kvestionuoja ir pertikrina nuosavas prielaidas, galėtų susiformuoti naujas tyrimų laukas, kuriam turėtų įtakos minėtosios disciplinos; kartu jos inovatyviai keistųsi pačios.

Kertiniai H. Beltingo teoriniai teiginiai (autoriui leidus perimti iš minėtojo neskelbto straipsnio bei jo publikacijų) susiję su įvairiais media antropologijos aspektais.

Vaizdo istorija yra kas kita negu meno istorija. Nors čia turime reikalų ir su daile, vaizdo istorija netelpa meno sąvokos apibrėžtose ribose. Minėtoji sąvoka kur kas platesnė ir atviresnė. Egzistuoja visai skirtingo pobūdžio vaizdai, tarp jų mentaliniai vaizdiniai ir materialūs paveikslai, taip pat jutiminiai vaizdai (pvz., atsirandantys dėl uoslės, lytėjimo ar kitų pojūčių veiklos). Dauguma jų atsirado dar tuo metu, kai neegzistavo pati meno sąvoka. Apie tai rašyta H. Beltingo knygoje „Paveikslas ir kultas: atvaizdo istorija prieš meno istoriją“ (1990) Žr. Hans Belting, Bild und Kult: eine Geschichte des Bildes vor dem Zeitalter der Kunst, 1990; vertimas į anglų k.: Hans Belting, Likeness and Presence: A History of the Image before the Era of Art, 1994. . Seniau dailėtyrininkai visų šalių ir kultūrų vaizdų produkciją traktavo kaip meną, ir taip ją paversdavo savo tyrimų objektu. Nuo XIX a., kai vaizdus pradėta gaminti techninėmis priemonėmis (pvz., fotografuoti), kurios tuo metu laikytos tolimomis dailei, takoskyra tarp vaizdo ir meno tapo radikali. Dėl inercijos iki šių dienų išliko įprotis supriešinti vaizdą su meniniu paveikslu, analogiškas profesionaliosios (aukštosios) ir masinės (komercinės) kultūros (high and low culture) priešpriešai dailėje.

Vaizdų istorijoje sprendžiame kitas problemas negu meno istorijoje. Čia iškyla klausimai ne apie pačius kūrinius, bet apie vaizdus, kurie įkūnyti šiuose artefaktuose. Apibūdinti ir apibrėžti vaizdus sunkiau negu objektus. Jie reprezentuoja elementarias pasaulio patirtis, tokias kaip kūnas, mirtis ir erdvė, kurias pačias galime suvokti tik vaizdų pagalba. Taigi vaizdai savo ruožtu priklauso kolektyvinės ir individualios vaizduotės istorijai, veikiamai kultūrinės apykaitos ir kaitos. Vaizdai yra mentalinės prigimties – supratimo, fantazijos ir atminties paveikslai. Juos mes atpažįstame kitoje epochoje, kadangi jie buvo perkelti į kūrinius, kurie vėlgi veikia šiuolaikinio žiūrovo vaizduotę ir formuoja aktualiąją kultūros atmintį. Konkrečiu pavyzdžiu, matyt, galėtų būti uždanga ir jos transformacijos istorijoje reprezentuojant valdovo asmenį Žr. Hans Belting, Anthropologie der Bildmedien, 1999; Bild und Kult: Eine Geschichte des Bildes vor dem Zeitalter der Kunst, 1990. . Kaip imperatorių Romoje atsiskleisdavo uždanga ir susirinkusi liaudis išvysdavo šviesiausiąjį veidą, taip Bizantijoje būdavo atidengiama Dangaus valdovo ikona. Viduramžiais tapačią funkciją atlikdavo suveriamieji katedrų altoriai, atidaromi švenčių dienomis. Baroke minėtą uždangos funkciją atlikdavo paveikslo aptaisai, retabulo ir tabernakulio kompozicija bei kitos priemonės, paversdamos šventojo veido atidengimą jo epifanija, skirta aukščiausio valdovo garbinimui. Kintančios media, įgaudamos vis kitas formas, tarpininkavo suvokiant valdovo asmens vaizdą. Taigi egzistuoja apykaita, grįžtamasis ryšys tarp mentalinės ir psichinės bei fizinės tam tikro laikotarpio produkcijos. Ji ir suteikia medžiagos vaizdų istorijai.

Kadangi šis apykaitos ryšys abipusis, o ne vienakryptis, vaizdai neturi pastovaus, užfiksuoto pavidalo. Verbalinė sąvoka išlieka, net kai keičiasi jos formalusis supratimas. (Palyginkime kad ir gražuolio arba mirties vaizdus senovės Egipte ir P. P. Rubenso epochoje.) Tačiau vaizdas visada gimsta iš supratimo. Kitaip sakant, jis atspindi tą visuminį suvokimą, kurį žmogus turi pasisavinęs kaip vaizdą.

Elementarios pasaulio patirtys, apie kurias kalbėta, perteikiamos tarpininkaujant vaizdams, kuriuose jos įsikūnija ir vis naujai, kaskart kitaip, atsiskleidžia. Taip viena ir ta pati tema, pvz., kūnas, perteikiama skirtingais vaizdais, kurie atitinka tam tikrą epochą ar kultūrą.

Vaizdas slepia savyje tokį paradoksą: jis gali parodyti ką nors tokio, kas neturi jokio išorinio jutiminio atitikmens.

Kūnas, gyvenimas ir mirtis, veidas ir žvilgsnis iš prigimties yra antropologinės temos, kurios atsispindi tekstuose, paveiksluose ir ritualuose. Kadangi jos yra amžinai grįžtančios ir neišsemiamos, apie jas galima kalbėti ne vien istoriniu atžvilgiu, kaip kad apie įvykius ar kūrinius. Faktas, kad antropologinės temos reprezentuojamos istoriškai konkrečiose situacijose ir ryšiuose, pagrįstas tuo, jog pats žmogus gali pasireikšti ne kitaip kaip tik istoriškai sąlygotoje situacijoje ir virsme. Vaizdai, apie kuriuos čia kalbama, ne tik įkūnija antropologines temas, jie patys savaime yra antropologinė tema, kadangi iškelia klausimą apie vaizdų produkavimo prielaidas ir formas. Kodėl žmonės gamina vaizdus ir kaip su jais apsieina? Akivaizdu, jog kaip neatsietina nuo kas. Vaizdų ir paveikslų kūrimas kaip ir jų suvokimas priskirtinas prie simbolinių veiksmų, tokių pat kaip pastatų arba tekstų formavimas, kuriais tam tikra visuomenė vaizduoja save pačią. Tai jos saviženkliai, liekantys kitoms kartoms.

Kai čia kalbama apie antropologiją, turima omenyje ne tam tikra mokslo disciplina ar sritis, bet įvardijamas pats klausimas, peržengiantis specializacijos ribas. Istorinė antropologija tik sąlyginai gali būti sugretinta su kitomis žmogaus tyrimų disciplinomis, pvz., medicinine, filosofine antropologija arba etnologija. Šiuo tyrinėjimo aspektu, t. y. vaizdo istorijos aspektu, ji turi daug ką bendro su kultūros ir socialiniais mokslais, nes remiasi tam tikros epochos medžiaga. Tačiau, kita vertus, ji glaudžiai siejasi su mumis pačiais. Taip šiuolaikinis paveikslų produkavimas skatina iš naujo peržiūrėti klausimus, kurie domina literatūros mokslą, su tradiciniais teksto bei jo fiksavimo interesais.

Vizualiosios kultūros terminas turėtų būti įvestas kaip sąvoka, kad galėtume apibrėžti kelią, kuris šiuo atveju būtinas antropologiniam tyrimui. Ši sąvoka reikalauja paaiškinimo. Ji susijusi ne su šiuolaikinėmis komunikavimo formomis McLuhano prasme, taigi ne su masinėmis elektroninėmis media, kurių pagalba vaizdas cirkuliuoja. Daug labiau jis yra suvokiamas kaip visų istorijoje žinomų media visuma. Santykis tarp istorinių ir šiuolaikinių media yra tik antraeilis klausimas, iškylantis išsprendus pirmąjį – vaizdo radimosi, buvimo ir transportavimo per suvokimo agentą. Patys vaizdai savo ruožtu veikia kaip media. Vizualiosios kultūros sąvoka verčia sutelkti dėmesį į nuolat kintančią ribą tarp vaizdo (suvokimo objekto) ir jo perkėlimo bei suvokimo priemonės (suvokimo agento).

Apibūdinant vaizdo ir media santykį, galima pasinaudoti santykiu tarp gyvos būtybės ir jos kūno kaip analogija. Kas būtybės atžvilgiu yra kūnas, tas vaizdo atžvilgiu yra media. Ši nešančioji priemonė yra ne tik paveikslo būties techninė sąlyga, bet ir sykiu jo simbolinės išraiškos dėmuo. Visi regimieji vaizdai kartu yra medialiniai paveikslai. Jie įsikūnija ir media pagalba tampa neribotai įvairūs ir kintantys.

Platonas gyvybingą šnekamąją kalbą skyrė nuo negyvo šrifto, palygindamas jas su gyvąja media – mūsų kūnu, kuris kalba ir prisimena. Toliau jis nurodė analogiją tarp kalbos ir žvilgsnio. Kalbos kūnas (šriftas) ir vaizdo kūnas (media) yra daugeliu būdų vienas su kitu susieti; lygiai taip pat jie ir skiriasi vienas nuo kito. Kalba ir vaizdas per media yra ir įdaiktinamas, ir modeliuojamas. Raštiškumą ir paveiksliškumą iš esmės sąlygoja media.

Kas gi yra vaizdo agentas, tarpininkas, priemonė – media antropologiniu aspektu? Ją apibūdina ne tik techninis ar medžiaginis požiūris, bet taip pat sąlygoja jai būdingas simbolinis naudojimas. Antai tapybos paveikslas. Tai daugiau nei tapyba ir kas kita nei užtapyta drobė. Be to, ilgainiui paveikslas gali būti vis naujai suprantamas, ir tai susiję su jo kintančia vartosena. Paveikslo, pvz., ikonos arba portreto, ikonografinis tipas arba žanras istorinėje dinamikoje varijuoja, ir per siaura būtų šiuos pokyčius aiškinti vien tomis varganomis meno teorijomis, kurios neima domėn ir netyrinėja media pokyčių, vykstančių su vaizdo samprata kiekvienoje kultūroje. Dar sunkesnė definicijos problema iškyla dėl elektroninio ekrano. Tarpusavyje susijusių psichinio vaizdo ir jo media atsiskyrimas iškelia paveikslo perteikimo priemonėms naujus reikalavimus. Bet kokiu atveju skirtumą tarp vaizdo ir jo media turėtume suprasti tik kaip sąlygą ar požymį, kuris padeda išryškinti tarp jų egzistuojantį kintamąjį ryšį.

Ypatingą ryšį tarp vaizdo ir jo media galima apibūdinti tik tuomet, kai esame pasiruošę suabejoti dualizmu, taip dažnai pastebimu diskurse apie vaizdus įvairiose disciplinose. Taigi arba kalbama apie vaizdus labai abstrakčiai, tarsi jie egzistuotų nekūniškai (nemedžiagiškai), taip juos sutapatinant su konceptu arba vizija (įsivaizdavimu), arba kalbama apie technikas ir priemones gana atsietai nuo vaizdų, nuo kurių jie tiesiogiai priklauso. Tai pasakytina ir apie menotyrą, kuri labiau domisi kūriniais (darbais, objektais) negu vaizdais, kuriems šie kūriniai tarpininkauja. Natūralu, kad šioje situacijoje išryškėja vidinio ir išorinio vaizdo dualizmas. Tačiau tokia binarinė schema paneigia vidinę dinamiką, kuri neišvengiamai esti tarp vaizdinio ir vaizdo. Negali būti tokio kūrinio, kuriame neįsikūnytų jo kūrėjo vaizdo samprata, ir, kita vertus, nėra mentalinio vaizdo, kuriam nereikėtų media, kad jis taptų akivaizdus. Beje, ne visada galima vaizdo perteikimo priemonę sutapatinti su kūnu. Kartais tai yra tam tikra erdvės vieta, į kurią projektuojami norimi vaizdai, pvz., scena, ekranas arba siena, ant kurios krenta šešėlis.

Vaizdai inscenizuojami visuomeninėje erdvėje, todėl galime kalbėti apie jų simbolinį inscenizavimą. Vaizdų pateikimą iš esmės sąlygoja ir veikia tam pasirinktos priemonės. Vaizdai visuomet turėdavo tam tikrus inscenizavimo ritualus, jau užmirštus šiuolaikinėje, žvilgsnio, kultūroje. Norint suprasti interakciją, egzistavusią praeityje tarp vaizdo ir media, būtina nepamiršti jų netapatumo.

Kyla klausimas, ar kartais vaizdai, kuriuos priskiriame savo vaizduotei, nėra media istorijos klajokliai? Galbūt vaizdai keičia media kaip rūbus ir jų dėka kiekvienoje epochoje, kiekviena proga atrodo naujai. Mentalinių vaizdų archyvas, kuriame susikaupė svarbiausios gyvenimo temos, yra gerokai ribotesnis, negu leistų galvoti istorinių media gausybė ir jų įvairovė. Kintamasis žaismas tarp įsivaizdavimo ir vaizdavimo, tarp vidinio paveikslo ir jo aktualios formos, H. Beltingo nuomone, būtent ir sudaro antropologinio tyrimo modelį.

Pasaulio perteikimas vaizduose yra ne kas kita kaip jų reprezentacija. Ne panašumas, bet intencija nulemia, ar vaizdas atitinka idėją. Vaizdai gali būti panašūs vienas į kitą, bet kiekvieną kartą gana skirtingai suvokiami. Taip atsitinka tuo atveju, kai vienam jų suteikiama kitam skirta reprezentacija. Antai XVXVII a. karalių vaškinės efigijos, turėjusios reprezentuoti mirusių didikų asmenis kai kurių Europos dvarų ceremonijose, turi visai kitą išraišką vaizdo prasme negu valdovų portretai dabartinėse vaško figūrų kolekcijose. Reprezentacija, kurioje glūdi pagrindinė vaizdų gamybos prasmė, priklauso ne vien nuo socialinio faktoriaus. Ji yra taip pat medialinė paveikslo žinia, o tai reiškia, kad pasirinktoji priemonė veikia ir sąlygoja reprezentaciją. Medialinis inscenizavimas sudaro kontekstą, kuriame vaizdai patiriami; jis gali stiprinti arba silpninti paveikslų išraišką.

Apykaitos tarp vaizdo ir jo media prielaida yra mirties patyrimo erdvė. Viena iš galimų tezių yra tokia: vaizdas gimsta ištuštėjusioje ertmėje, kurią savo socialinėje terpėje palieka mirusysis, ir tampa pakeistas kūnu, kurį šis prarado. Galima kalbėti apie simbolinį kūno ir paveikslo susikeitimą: paveikslas tampa mirusiajam priemone išlikti arba sugrįžti.

Specifinėje mirusiųjų kulto „degeneracijoje“, XIX a. spiritizmo seansuose, netikėtai iškyla mediumo terminas, suteikiamas gyvam asmeniui, kuris kalba mirusiųjų vardu. Tai mirusiojo paveikslo „kūnas“ kaip nesančiojo gyvųjų erdvėje dublis arba tariamasis kūnas; įsikūnijimas įvyksta praradus kūną. Vaizde glūdi nebuvimo patvirtinimas, tačiau jis gyvena dėl to, kad mirusiojo paveikslas patiriamas „čia ir dabar“ kaip realiai esantis. Šis buvimas iš esmės grindžiamas tuo, kad jis įkūnytas mediume – priemonėje, kuri dalijasi su žiūrovu viena erdve arba ją simuliuoja. Vaizdo paradoksas – nebuvimą padaryti akivaizdžiu – susijęs su mirusiojo paveikslo ir mediumo interakcija. Animavimas tokiu atveju pirmiausia įpareigoja žiūrovą, kuris arba gali įsivaizduoti, kad mirusysis tiesiogiai esti savo atvaizde (magija), arba leidžia, kad jam būtų sužadintas įsijautimas arba atsiminimas.

Antropologinis tyrimas negali apsiriboti žvilgsniu atgal, vien į mirusiųjų kultus. Jis įgauna prasmę tik tuomet, jei traktuojamas kaip pastanga mirusiųjų kulto tradiciją, kaip didelės traumos nugalėjimo praktiką, naujai atrasti šiuolaikiniame elgesyje su vaizdais.

Pagrindinis tikslas – šiuolaikinę kūrybos praktiką parodyti tęstinumo šviesoje, kuriai įvardyti mums dar trūksta sąvokų. Šiuo požiūriu mirusiųjų kultas teikia tik progą atskleisti pagrindinius žmogiškosios ir medialinės praktikos bruožus.

Literatūra

• Aleksandravičiūtė, Aleksandra, „Bažnytinės dailės tyrimo metodai“ | Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t. 17, Vilnius, 1999, p. 387–399.
• Belting, Hans, “An Image and its Function in Liturgy: The Man of Sorrows in Byzantium,” Dumbarton Oaks Papers, vol. 34/35, 1981.
• Belting, Hans, Anthropologie der Bildmedien, rankraštis, Karlsruhe, 1999.
• Belting, Hans, Bild und Kult: Eine Geschichte des Bildes vor dem Zeitalter der Kunst, München: C. H. Beck, 1990.
• Belting, Hans, Bild und Kult: Eine Geschichte des Bildes vor dem Zeitalter der Kunst, München: C. H. Beck, 1990.
• Belting, Hans; Christiane Kruse, Die Erfindung des Gemäldes: das erste Jahrhundert der niederländischen Malerei, München: Hirmer, 1994, S. 51–79.
• Belting, Hans, Das Bild und sein Publikum im Mittelalter, Berlin, 1995.
• Belting, Hans, Das Ende der Kunstgeschichte?, München: Deutscher Kunstverlag, 1983.
• Belting, Hans, Das illuminierte Buch in der Spätbyzantinischen Gesellschaft, Heidelberg: C. Winter, 1970.
• Belting, Hans, Das unsichtbare Meisterwerk: die modernen Mythen der Kunst, München: C. H. Beck, 1998.
• Belting, Hans, „Der Ort der Bilder“ | Hans Belting, Lydia Haustein (Hg.), Das Erbe der Bilder: Kunst und moderne Medien in den Kulturen der Welt, München: C. H. Beck, 1998, S. 34–53.
• Belting, Hans, Die Deutschen und ihre Kunst: ein schwieriges Erbe, München: C. H. Beck, 1992.
• Belting, Hans, Likeness and Presence: A History of the Image before the Era of Art, Chicago: University of Chicago Press, 1994.
• Belting, Hans, „Prosperas Bücher“ | Das Ende der Kunstgeschichte: eine Revision nach zehn Jahr, München: C. H. Beck, 1995, S. 193–199.
• Belting, Hans, „Von Altarbild zum autonomen Tafelbild“ | Werner Busch (Hg.), Funkkolleg Kunst: eine Geschichte der Kunst im Wandel ihrer Funktionen, Band I, München: Piper, 1987, S. 155–181.
• Danto, Arthur C., „Das „Ende der Kunst“ missverstanden als „Tod der Malerei“ | Anne-Marie Bonnet, Gabriele Kopp-Schmidt (Hg.), Kunst ohne Geschichte? Ansichten zu Kunst und Kunstgeschichte heute, München: C. H. Beck, 1995, S. 71–77.
• Falkenburg, Reindert, „Ikonologie und historische Anthropologie: eine Annäherung“ | Marlite Halbertsma, Kitty Zijlmans (Hg.), Gesichtspunkte: Kunstgeschichte heute, Berlin: Reimer, 1995.

Hans Belting: Visual Culture from An Anthropological Standpoint

Summary. The article has been written on the basis of the articles by Hans Belting, a German art historian and theorist. Its aim is to present this author, rather unknown in Lithuania alongside his created and propagated anthropological theory of the visual culture media.

In his books, articles and lectures H. Belting makes an attempt to bring out the specificity of the anthropology of art history. The conception of historical anthropology of art has not yet been completely formed and is perceived by various schools and authors differently. Genetically it is close to historical anthropology and the iconology of art, both of which also base themselves on a cultural context but differ in choice of the aspect and method of research. In the center of art historical anthropology is the whole of image understood not only as a certain motif. The issue of image acquires a paramount importance: how and why do people produce, perceive and treat images? H. Belting characterizes his studies as Bilderwissenschaft – the study of images. The words Bild (Germ.), image (Engl.), obraz (Russ.) are translated into Lithuanian as “vaizdas.” The image history is different from art history, because images in the cultural experience existed before the emergence of the concept of art. Images not only embody anthropological subjects, they are an anthropological subject themselves.

Images circulate through media. An image is the object of perception, media is the agent of perception, the means of its transfer and embodiment. Contemporary theories of visual culture are more often associated with the technical means of mass media. The aim of H. Belting’s theoretical studies is the cognition of the relationship between image and media, more precisely the elucidation of the concept of media in an anthropological aspect.

One of the presumptions made by H. Belting is as follows: aren’t images the nomads of the history of media? Do images change their media in every epoch and situation like a costume due to which they look different? It is a variable play between imagination and depiction, between the inner image and its actual form that make the model of H. Belting’s anthropological studies.

The interaction between image and media unfolds itself through the staging of image in public space. In this respect different cases of representation should be mentioned when seemingly similar images represented by means of different media acquire a non-coincident meaning. A medial staging forms a context where one experiences images; it can strengthen or change the expression of the image. One of the methods for the study of anthropological media is the study of the relationship between body and after-world image. One can speak of a symbolic exchange of places between the body and its image in the photographs of the diseased or with the help of medium during a spiritual session.

Keywords: anthropology of art, image, media, body, death, Hans Belting.