Straipsnis Veikti, nedera ignoruoti: Prancūzijos reakcija į 1938–1939 m. Lietuvai įteiktus ultimatumus

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama Prancūzijos vyriausybės reakcija į Lietuvos Respublikai 1938 m. ir 1939 m. pateiktus Lenkijos ir Vokietijos ultimatumus. Atskleidžiamos šios didžiosios Europos demokratinės valstybės požiūrio į Lietuvai pateiktus ultimatumus specifinės priežastys, nurodomi Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos poveikio Lenkijai 1938 m. būdai, pagrindžiamas šios demokratinės valstybės pasyvumas 1939 m.

Pagrindiniai žodžiai: Prancūzija, Vokietija, Lenkija, ultimatumas, reakcija.

Įvadas

1938 m. kovo 18 d., Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, Berlyne užsimezgė dar vienas ultimatumas: Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris išleido direktyvą parengti Klaipėdos krašto prisijungimo planą Žr. Juozas Urbšys, Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais, p. 73. . Ši autonominė dalis nuo Lietuvos buvo atplėšta po metų. Šalies užsienio politikos išbandymus atidžiai stebėjo didžiosios demokratinės žemyno valstybės. Vienos iš jų, Prancūzijos, užmojai paversti Paryžių tarptautinės politikos sostine virto spąstais. Jos vadovų nesugebėjimas įgyvendinti naujų mažesniųjų valstybių lūkesčius Vidurio Rytų Europoje sukėlė nusivylimą ir nerimą. Tačiau Prancūzijos vadovų pozicija esminiais tarptautinės politikos klausimais liko svarbi visą tarpukario laikotarpį.

Prancūzijos politika Lietuvoje nusivilta dar 1919 m. tebevykstant Paryžiaus taikos deryboms. Sudėtingus dvišalius santykius XX a. 4-ajame dešimtmetyje ištiko rutina. Maža tolima Baltijos valstybė ne itin domino Prancūzijos politikus, o Kaune vengta tvirtai susisaistyti su sąjungininke Lenkija, kurios politiniai sprendimai dažnai būdavo neparankūs Lietuvai. Susiklostė nuolatinių politinių ir diplomatinių kontaktų praktika, mažiau dėmesio beskirta daugiausia ginčų kėlusiai Vilniaus problemai, užsienio reikalų ministrai iš Kauno rečiau bevykdavo į Paryžių, kuriame jau vengta atvirai skeptiškai vertinti Baltijos šalių valstybingumo perspektyvas. Santykinis abipusis geranoriškumas buvo pagrįstas ir abipusiu abejingumu, ir išlaikomu atstumu. Tačiau 1938–1939 m. įteikti ultimatumai vertė lietuvių politikus išbandyti visus poveikio jų autoriams būdus. Baltijos šaliai iškilusi ginkluotos intervencijos grėsmė, galėjusi įžiebti tarptautinį konfliktą, kėlė nerimą ir Prancūzijos vyriausybei.

Lenkijos ir Vokietijos ultimatumų įteikimo Lietuvai peripetijos gausiai tirtos lietuvių istorikų: ir sovietmečiu parašytose monografijose bei straipsniuose, ir po valstybingumo atkūrimo paskelbtuose darbuose. Vis dėlto Prancūzijos reakcija į juos išsamiai nenaginėjama. Iki 1990 m. parašytuose darbuose plačiai aptarta SSRS reakcija į abu ultimatumus Žr. Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939, 2002; Vygantas Vareikis, „Politiniai ir kariniai Klaipėdos krašto praradimo aspektai“, 2010; Regina Žepkaitė, Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m., 1980. . Sovietinę šio aspekto interpretaciją atkūrus valstybingumą kvestionavo Petronėlės Žostautaitės, Zenono Butkaus, Algimanto Kasparavičiaus, Šarūno Liekio tyrimai Žr. Robertas Žiugžda, Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, 1983; Zenonas Butkus, „Bendrininkų kėslai: Vokietijos ir SSRS požiūris į Klaipėdos problemą 1923–1939 metais“, 2000; „SSRS požiūris į Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais“, 2010; Algimantas Kasparavičius, „1939 metų tarptautinė krizė Europoje ir Baltijos valstybių politikos alternatyvos“, 2007; „Lietuvos geopolitika ir diplomatija 1918–1940“, 2000; Šarūnas Liekis, 1939: The Year that Changed Everything in Lithuania’s History, 2010. . Robertas Žiugžda yra plačiau nagrinėjęs Didžiosios Britanijos politikų reakciją gavus informacijos apie Lietuvai pateiktus ultimatumus Žr. Robertas Žiugžda, Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940, 1983. . Itin vertingi lenkų istoriko Piotro Łossowskio darbai dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių tematika Žr. Piotr Łossowski, Kłajpeda kontra Memel: problem Kłajpedy w latach 1918, 1939, 1945, 2007; Stosunki Polsko-Litewskie 1921–1939, 1997. ; vienas naujausių jo darbų skirtas būtent 1938 m. kovo 17 d. ultimatumui Žr. Piotr Łossowski, Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku: studium z dziejow dyplomacji, 2010. . Lietuvos visuomenės požiūrio į Prancūzijos laikyseną po Lenkijos pateikto ultimatumo aspektu šią tematiką papildo Dovilės Adlytės tyrimas Žr. Dovilė Adlytė, „Prancūzijos požiūrio į Lietuvą atspindžiai lietuviškoje spaudoje (1936–1938)“, 2009. .

Politiniai ir diplomatiniai santykiai su Lietuva mažai tyrinėjami Prancūzijoje. Lenkijos ir Vokietijos ultimatumai tik probėgšmais paminėti Lietuvos tūkstantmečiui skirtose sintezėse prancūzų kalba Žr. Julien Gueslin, « Les années de la première République lituanienne : la création de l’Etat et la lutte pour la survie », 2010; Gilles Dutertre, Les français dans l'histoire de la Lituanie (1009–2009), 2009. . Prancūzijos reakcija į juos gana abstrakčiai analizuojama ir Jeano Grisono straipsnyje apie dvišalių santykių raidą XX amžiuje Žr. Jean Grison, « La France et l’Angleterre face aux Affaires Baltes, 1900–1990 », 1990. .

Prancūzijos užsienio politikos siekis per visą tarpukarį išvengti naujo karo Žr. Omer Bartov, “Martyr’s Vengeance: Memory, Trauma and Fear of War in France,” p. 47. itin sustiprėjo nagrinėjamu laikotarpiu. Istoriografijoje pabrėžiama, jog bandymai paveikti Čekoslovakijos likimą, sušvelninant agresyvią Vokietijos laikyseną, ir desperatiška įtakingų sąjungininkių paieška buvo esminės to meto Prancūzijos užsienio politikos problemos Žr. Talbot Imlay, “Paul Reynaud and France’s Response to Nazi Germany, 1938–1940,” 2003; “Retreat or Resistance of France: Strategic Re-Appraisal and The Crisis of French Power in Eastern Europe, September 1938 to August 1939,” 2002; Henry Kissinger, Diplomatija, 2003; Yvon Lacaze, “Daladier, Bonnet and the Decision-making Process during the Munich Crisis, 1938,” 2005. .

Prancūzijos reakciją į Lietuvai 1938–1939 m. pateiktus ultimatumus perteikia Lietuvos centriniame valstybės archyve, Užsienio reikalų ministerijos (f. 383) ir Lietuvos pasiuntinybės Londone (f. 648) fonduose, saugomi istoriniai šaltiniai. Prancūzijos Užsienio ir Europos reikalų ministerijos archyve, kuriame kaupiama daugiausia medžiagos tarptautinių santykių tematika, tiriamai problemai vertingos informacijos yra Klaipėdos krašto fonde (Affaires politiques, 1914–1944, Serie Z – Europe, Memel). Tyrimui panaudota Lietuvos ir Prancūzijos periodinė spauda (L’Humanite, Le Temps, L’Epoque, L’action francaise), vertingų detalių rasta įvykių liudininkų memuaruose Žr. Waclaw Jędrzejewicz (ed.), Diplomat in Paris, 1936–1939: Papers and Memoirs of Juliusz Łukasiewicz, 1970; Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1918–1940, 1991; Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939, 2002; Женевьева Табуи, 20 лет дипломатической борьбы, 2005; Edvardas Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant, 1990; Juozas Urbšys, Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais, 1988. .

Nagrinėjant Prancūzijos vyriausybės reakciją į 1938–1939 m. Lietuvos gautus Lenkijos ir Vokietijos ultimatumus, remiamasi klasikiniais – sintetiniu, aprašomuoju, lyginamuoju ir analogijų – tyrimo metodais. Siekiama atskleisti Prancūzijos vyriausybės deklaruojamą požiūrį į ultimatumuose Lietuvai keliamus reikalavimus, reakcijos pobūdį ir politinius veiksmus lėmusias priežastis. Spręsdami šiuos uždavinius pagrįsime nuostatą, jog Lietuvos vyriausybė negalėjo tikėtis griežtesnės Paryžiaus politikų pozicijos dėl gautų ultimatumų. Įvardydami šių sprendimų poveikį Prancūzijos visuomenės opinijai iškelsime ir paradoksalų klausimą: ar prarasdama Lietuva nors ką laimėjo. Akivaizdu, kad didelę įtaką skirtingai Prancūzijos reakcijai į abu dokumentus turėjo nevienodas santykis su Lenkija ir Vokietija, taip pat netapatus jų politinis svoris. Dėl šios priežasties galimas tik labai paviršutiniškas abiejų reakcijų palyginimas.

„Lietuvos saugumo klausimas esąs Prancūzijos susirūpinimų skaičiuje“ Žr. 1939 04 01 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas užsienio reikalų ministrui, l. 42. : prancūzų politikų veiksmai Lenkijai įteikus ultimatumą Lietuvai

Vilniaus problema kone visą tarpukarį komplikavo Lietuvos ir Prancūzijos santykius, tačiau faktiškai dar 1928 m. prancūzų politikai nustojo aktyviai tarpininkauti, mėgindami spręsti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Susiklostęs kaimyninių šalių santykių vakuumas, suvokus nepajėgumą regione suformuoti tvirtą nuo Vokietijos ir SSRS saugantį barjerą, faktiškai mažai bedomino didžiąsias Europos valstybes. 1938 m. kovo 11 d. dviejų konfliktuojančių valstybių pasienyje įvykęs incidentas, kurio metu žuvo lenkų pasienietis Stanisławas Serafinas, vėl grąžino Lenkijos ir Lietuvos santykių problemą tiek į užsienio spaudą, tiek į didžiųjų Europos valstybių užsienio reikalų ministerijas, visų pirma dėl ginkluoto konflikto regione pavojaus.

Jau kovo 13 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis gavo informacijos, jog šis incidentas nebus sprendžiamas pagal iki tol susiklosčiusią tvarką, tad įpareigojo Lietuvos pasiuntinius apie jį pranešti didžiųjų Europos šalių vyriausybėms. Kovo 14 d., pirmadienį, ministeriją pasiekė patikimos žinios, jog Lenkijos vyriausybė svarsto atsako į jį būdus, neatmesdama ir ginkluotos agresijos galimybės. Analogišką posėdį surengė ir Lietuvos ministrų kabinetas, pasiūlęs, pasiuntiniui Taline Broniui Dailidei tarpininkaujant, paskirti abiejų valstybių įgaliotinius, kurie ištirtų pasieniečio žūties aplinkybes ir pradėtų derybas dėl panašių incidentų sprendimo ateityje Žr. 1938 03 14 Lietuvos ministrų kabineto posėdžio protokolas, l. 49. . Užsienio, taip pat ir Prancūzijos, spaudoje pasirodė Lenkijos komunikatas:

Incidentas yra Lietuvos vyriausybės organizuotas pasikėsinimas, ji užsispyrusiai vengia normalizuoti kaimyniškus santykius tarp dviejų valstybių ir palaiko priešišką atmosferą. Lenkijos vyriausybė pasilieka teisę imtis reikalingų priemonių. « Incident a la frontiere lituanienne », 1938.

Spustelėjus išskleisti...

Reikėjo kreiptis pagalbos į įtakingas tarpininkes, taip pat ir Prancūziją. Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas informaciją apie agresyvią Lenkijos poziciją perdavė pastarosios užsienio reikalų ministerijai susitikęs su Tautų Sąjungos skyriaus vedėju Pierre’u Arnaliu.

Kovo 14 d. vakare Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius Juozas Urbšys tarp kitų Kaune akredituotų diplomatų perdavė išsamią informaciją apie pasienio incidentą bei Lietuvos nuostatas dėl jo sprendimo Prancūzijos pasiuntinybės sekretoriui Pauliui Neyracui. Supažindinęs diplomatą su pagal ministrų kabineto nutarimą suformuluotos į Varšuvą išsiųstos notos tekstu, J. Urbšys paprašė „paveikti raminamai Lenkijos vyriausybę“ Žr. 1938 03 15 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Informacijų dėl 1938 m. kovo 11 d. incidento administracijos linijoje“, l. 426. .

Kovo 15 d. rytą P. Klimą priėmęs Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Rene Massigli nurodė įpareigosiąs ambasadorių Varšuvoje Leoną Noelį surengti demaršą Lenkijos vyriausybei. Kitą rytą prancūzų diplomatą priėmė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus pavaduotojas Janas Szembekas. Ambasadorius nurodė, kad išvengus tolesnio panikos kurstymo, esama padėtis palengvintų dvišalių santykių užmezgimą. Jis pabrėžė besiviliantis, kad Lenkija nepanaudos prieš Lietuvą po Austrijos prijungimo itin netoleruotinos prievartos Žr. Piotr Łossowski, Stosunki Polsko-Litewskie 1921–1939, s. 315. . J. Szembekas atmetė pasiūlymą geranoriškai išspręsti konfliktą derybomis Žr. Yves Beauvois, Leon Noel – de Laval a de Gaulle via Petain, 1888–1987, p. 148. , pašnekovui nurodęs, kad tuoj įvyks aukščiausių Lenkijos pareigūnų pasitarimas. Perduodamas informaciją iš Varšuvos generalinis sekretorius Alexis Legeras paminėjo Lenkijos ketinimą užmegzti diplomatinius santykius, pridūręs, jog Lietuvos atsisakymą Prancūzijos vyriausybė vertintų nepalankiai Žr. 1938 04 05 užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio pro memoria „Dėl 1938 m. kovo 11 d. incidento administracijos palinijy ir Lenkų ultimatumo Lietuvai santrauka“, l. 52. . Apie ketinimą prireikus ginklu siekti dvišalių santykių užmezgimo Varšuvoje akredituotus diplomatus informavo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Jozefas Beckas Žr. Regina Žepkaitė, Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m., p. 257. .

1938 m. kovo 17 d. Prancūzijos pasiuntinys Georges’as Dulong’as paskambino į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją ir pranešė, jog Prancūzijos vyriausybė nurodė L. Noeliui toliau stengtis sušvelninti konfliktą Žr. 1938 03 17 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Dėl incidento su lenkais“, l. 356. . Vakare, 20 val., P. Klimas Paryžiuje mėgino kreiptis į Lenkijos ambasadorių Juliuszą Łukasiewiczių. Lietuvos vyriausybė pažadėjo įgalioti lietuvį diplomatą deryboms su Lenkijos vyriausybės pasirinktu lenkų diplomatu dėl dvišalių santykių. Telefonu pranešdamas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui apie nesėkmingą susitikimą P. Klimas sužinojo, kad Lenkija per pasiuntinybę Taline 21 val. jau įteikė ultimatyvią notą Lietuvai. Dokumente per 48 val. pareikalauta sutikimo užmegzti dvišalius diplomatinius santykius iki kovo 31 dienos. Prieš ją išsiunčiant Lietuvai, L. Noelis Varšuvoje pabandė sušvelninti reikalavimų formą, siūlydamas pateikti bent neultimatyvią notą Žr. Yves Beauvois, Leon Noel – de Laval a de Gaulle via Petain, 1888–1987, p. 149. . Kone vidurnaktį J. Urbšys su notos turiniu supažindino G. Dulong’ą, prašydamas Prancūzijos vyriausybės „patarimų“. Siekta sužinoti šios didžiosios valstybės poziciją dėl pateikto dokumento ir galimybių konflikto svarstymą pavesti Tautų Sąjungai. Konstatavęs, kad „tekstas labai rimtas“, J. Urbšio teigimu, labai sunerimęs prancūzų diplomatas pažadėjo iškart pranešti Quai d’Orsay apie šį ultimatumą Žr. 1938 03 20 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Pasikalbėjimas su Prancūzijos pasiuntiniu p. Dulong“, l. 171. .

Lietuvos vyriausybė dar neatsisakė vilties sureguliuoti konfliktą dvišalėmis derybomis. Kovo 18 d., po pusiaunakčio, Užsienio reikalų ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius Kazimieras Bizauskas P. Klimui telefonu ir vėl pavedė paprašyti Prancūzijos vyriausybės, kad ši paragintų Lenkijos vyriausybę surengti derybas tarp ginčo dalyvių įgaliotų diplomatų. Jau tuomet į diplomato klausimą, ar Lietuvos vyriausybė sutiks su reikalavimu įsteigti diplomatines atstovybes, K. Bizauskas atsakė teigiamai, šią informaciją leisdamas konfidencialiai paskelbti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms.

Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje P. Klimą priėmęs A. Legeras atsisakė reikalauti, kad Lenkija atšauktų ultimatumą, arba paremti Lietuvą, jei šios vyriausybė atmestų ultimatyvios notos reikalavimus, apgailestaudamas dėl „nerealistinio dalykų suvokimo“ 1938 03 19 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo šifruota telegrama nr. 894 Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, l. 193. . Atstovaujamos valstybės pasyvumą jis grindė gerokai susilpnėjusia įtaka Lenkijoje, kuri esą jau dvejus metus tesiekianti 2 proc. Prancūzijos politikai ir diplomatai, kai iš jos vyriausybės tikėtasi griežtų užsienio politikos sprendimų, visą XX a. 4-ojo dešimtmečio antrąją pusę nuolat kartodavo kitą priežastį – D. Britanijos pasyvumą sprendžiant žemyno politines problemas. Anot P. Klimo pašnekovo, anglai „labai plačiai arba bendrai imasi reguliuoti Europos reikalus, sukeldami nereikalingų vilčių, bet dar plačiau nusileidžią apvildami“ 1938 03 28 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Lenkų-prancūzų ginčai ryšium su Lietuva“ užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, l. 78. . Po susitikimo lietuvių diplomatas pranešė, jog Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius sutiko pavesti ambasadoriui L. Noeliui dar kartą paraginti Lenkijos vyriausybės atstovus atsisakyti ultimatyvios reikalavimų formos. Siūlyta bent jau pakeisti reikalavimų užmegzti dvišalius santykius datą arba leisti abstrakčiau atsakyti į reikalavimą. Tiesa, A. Legeras iš karto pabrėžė, kad abejoja demaršo poveikiu, ragindamas Lietuvos vyriausybę ir savarankiškai ieškoti kontaktų su Varšuva.

Šioje įvykių grandinėje trūksta svarbaus politiko – Prancūzijos užsienio reikalų ministro Josepho Paul-Boncouro. Tik kovo 13 d. darbą pradėjusios Leono Blumo vyriausybės narys pateko į tirštą įvykių sūkurį. Skubotai parengta ministrų kabineto programa parlamente buvo pateikiama tą pačią dieną, kai Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą. J. Paul-Boncourui teko reaguoti į tarptautinį sukrėtimą, kurį sukėlė Austrijos dingimas iš Europos žemėlapio. Pilietinio karo įtampa Ispanijoje kovo 18 d. išsiliejo bombardavimais Barselonoje. Galbūt todėl R. Massigli kovo 15 d. pažadėjo P. Klimui galimybę susitikti su ministru tik po dviejų arba trijų dienų. Audiencijos pas Prancūzijos užsienio reikalų ministrą data lieka neaiški. Antrojo pasaulinio karo metais rašytuose atsiminimuose lietuvių diplomatas nurodo, jog J. Paul-Boncouras jį priėmė jau kovo 18 d. ryte ir vos sužinojęs ultimatumo turinį skubiai paskambino J. Beckui į Varšuvą. Jį „išprausęs“ ministras esą pabrėžė „prižiūrėsiąs tą aferą“ ir užtikrino, kad „Lietuva neturinti nieko bijoti“ Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1918–1940, p. 103. . Tačiau nei išlikęs diplomatinis susirašinėjimas, nei spauda šio susitikimo nemini. Kiekvienas didžiųjų Europos valstybių įtakingų politikų gestas ultimatumo klausimu buvo labai svarbus, ypač toks svarus ir išraiškingas. Spaudoje itin stengtasi išryškinti palankias užsienio valstybių reakcijas. Tad, pavyzdžiui, pasiuntinio Londone Broniaus Kazio Balučio audiencija pas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrą Lordą Halifaxą buvo gana išsamiai aprašyta Žr. „Londonas tikisi taikingo įtempimo išsprendimo: Halifaxas priėmė Balutį“, 1938. .

P. Klimo pranešimuose ir telegramose J. Paul-Boncouras pirmąkart „minimas“ kovo 19 dieną. Tądien naujos konsultacijos metu A. Legeras lietuviui diplomatui papasakojo apie, kaip buvo teigiama, „labai griežto tono“ antrąjį L. Noelio demaršą Varšuvoje. A. Legero teigimu, taip pat remiantis Lenkijos užsienio reikalų ministerijos Politikos ir ekonomikos departamento vicedirektoriaus Tadeuszo Kobylańskio pasakojimu naujai paskirtam Lenkijos karo atašė Leonui Mitkiewicziui, prancūzų diplomatą priėmė ministras J. Beckas Žr. 1938 03 20 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Informacijos lietuvių-lenkų įtempimo metu“, l. 165; Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939, p. 27. . Tačiau Lenkijos užsienio reikalų ministerijos šaltiniai liudija, kad ambasadorius ir vėl susitiko su J. Szembeku Žr. Piotr Łossowski, Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku: studium z dziejow dyplomacji, s. 104–105; Yves Beauvois, Leon Noel – de Laval a de Gaulle via Petain, 1888–1987, p. 149. . Atsakymo į pakartotinį raginimą sušvelninti Lenkijos reikalavimus ir bent porai savaičių atidėti dvišalių santykių užmezgimą turinys iš esmės sutampa: visuomenė atidžiai sekanti ultimatumo eigą ir nesutiks su jo nutraukimu, o datos pakeitimas nepaskatintų pozityvių pokyčių. Referavęs apie demaršą, apgailestaudamas, kad daugiau pagelbėti nepajėgia, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius paskatino P. Klimą kreiptis į J. Paul-Boncourą. Pagal Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje telegramą, 11 val. ryto Lietuvos laiku ultimatumas buvo priimtas, tad ministras reagavo jau į jo atomazgą, apgailestaudamas dėl susiklosčiusios padėties. Įvardijęs gana tradicinę diplomatinio etiketo frazę, kad Prancūzija visuomet bus draugiška Lietuvai, ministras pažadėjo ir siekti, kad Lenkija ateityje „nekartotų nepriimtinų Lietuvos garbei žygių“ 1938 09 19 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo šifruota telegrama nr. 896 Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, l. 190. .

Jau priėmus ultimatumo reikalavimus, kovo 19 d. 13 val. Kaune Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius J. Urbšys priėmė pasiuntinį G. Dulong’ą. Atsakymai į kovo 17 d. jam pateiktus klausimus pavėlavo. Prancūzų diplomatas abejojo, ar Lietuva tikrai būtų suinteresuota perduoti ginčą Tautų Sąjungai. Instrukcijose L. Noelis buvo įspėjęs ministeriją neraginti Lietuvos kreiptis į ją, nes ginčo svarstymas galįs paskatinti Lenkiją išstoti iš tarptautinės organizacijos Žr. Yves Beauvois, Leon Noel – de Laval a de Gaulle via Petain, 1888–1987, p. 149. . Kaip ir A. Legeras, G. Dulong’as pabrėžė Prancūzijos ribotas politines galias. Esą, nevertėjo tikėtis, jog ji galinti turėti lemiamą poveikį Lenkijai:

Prancūzijos vyriausybė buvo pasiryžusi Lenkijoje pavartoti visą savo įtaką, tik ta įtaka šiuo metu Varšuvoje yra žymiai susilpnėjusi. 1938 03 20 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus J. Urbšio pro memoria „Pasikalbėjimas su Prancūzijos pasiuntiniu p. Dulong“, l. 171.

Spustelėjus išskleisti...

Ši karštymečio chronologija Lietuvos aukščiausiose valdžios institucijose ir pasiuntinybėje Paryžiuje Žr. 1938 03 19 Lietuvos karo atašė Paryžiuje J. Lanskoronskio pranešimas Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui, l. 183. liudytų, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministerija gana intensyviai bendradarbiavo su valstybės saugumo ir santykių su Lenkija dilemas sprendusia Lietuvos vyriausybe.

Vertinant Quai d’Orsay indėlį, sunku išvengti prieštarų. Susirašinėdamas su Lietuvos užsienio reikalų ministerija P. Klimas itin išryškino J. Paul-Boncouro vaidmenį sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Jam antrino ir Lietuvos kariuomenės atašė Paryžiuje Juozas Lanskoronskis:

Visi, be išimties, sluoksniai ir laikraščiai mus palaikė ir kiek galėjo prieš smurtą gynė. Niekuomet gal prancūzų diplomatija nebuvo pareiškusi tiek greitumo ir lankstumo, susisiekdamos su įvairiais savo diplomatijos postais. Žr. 1938 03 19 Lietuvos karo atašė Paryžiuje J. Lanskoronskio pranešimas Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui, l. 183.

Spustelėjus išskleisti...

„Stiprią akciją“ Varšuvoje, kur Prancūzija dar turinti „šiek tiek kredito“, pabrėžė ir pats ministras Žr. 1938 04 08 Lietuvos pasiuntinio P. Klimo pranešimas „Vizitas Paul-Boncourui“, l. 87. . Padėkoti jam už paramą Lietuvai P. Klimas užsuko ir L. Blumo vyriausybės atstatydinimo išvakarėse. Reikėtų išsamesnių tyrimų siekiant sužinoti, ar ministras pats pateikė savo poziciją Lenkijos pareigūnams (tai liudytų itin aktyvią Prancūzijos vyriausybės poziciją), ar ją tik perdavė per įgaliotinius. Viešojoje erdvėje Prancūzijos užsienio reikalų ministerija išliko santūri: ministras arba kiti įtakingi institucijos pareigūnai apie šį ultimatumą nepateikė jokių komentarų spaudai.

Lenkijos išpuolis prieš Lietuvą buvo parankus Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai, kritikuojant ką tik prieš Austriją naudotą ultimatyvių reikalavimų praktiką. Kauno, Paryžiaus ir Varšuvos santykių trikampyje buvo svarbi Berlyno korta. Reakcija į šį ultimatumą suteikė J. Paul-Boncouro vadovaujamai ministerijai galimybę parodyti, kad J. Becko pasirinkta svyravimo tarp ilgametės sąjungininkės Prancūzijos ir nacistinės Vokietijos taktika Paryžiui nepriimtina. Tuo tarpu Lenkijos siekis užmegzti dvišalius santykius Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje laikytas logiškas ir pagrįstas. Tokią įžvalgą ką tik po priimto ultimatumo rašytame pranešime labai tiksliai įvardijo J. Lanskoronskis:

Akcija ne tiek buvo plečiama, ne tiek dėl mūsų tautos ir valstybės likimo, kiek dėl baimės, kad […] ginkluotas konfliktas įneš dar daugiau naujų painiavų ir naujų neramumų. […] Buvo juntama ir tai nebuvo slepiama, kad prancūzai […] stengėsi kaip tik tą „ginkluotą“ konfliktą pašalinti, bet visiškai pritarė ultimatumo turiniui iš esmės. Žr. 1938 03 19 Lietuvos karo atašė Paryžiuje J. Lanskoronskio pranešimas Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui, l. 183.

Spustelėjus išskleisti...

Vienas iš tegu ir pasyviai išreikštos J. Paul-Boncouro pozicijos įrodymų P. Klimo memuaruose buvo įvardytas itin preciziškai: „davė laisvę pliekti Lenkijos kailį“ Michał Klimecki, „Polskie reakcje na zajęcie Kłajpedy przez niemcy w 1939 r.”, s. 103. . Diplomatišką postūmį galima įžvelgti ir kovo 16 d. paskelbtame Prancūzijos valstybinės telegramų agentūros pranešime apie Lietuvos ir Lenkijos konflikto raidą: „spauda priskiria Varšuvos vyriausybei polinkį Kaunui taikyti metodus, kuriais Vokietijos fiureris įgyvendino anšliusą“ 1938 03 16 Prancūzijos agentūros „Havas“ pranešimas apie Lietuvos ir Lenkijos pasienio incidentą, l. 47. . Lenkijos pasirinktas spaudimo Lietuvai būdas periodikoje vadintas barbarišku, pavojingu, neatsakingu, perdėta reakcija ir ydinga praktika. Emocinguose įvykių vertinimuose nuolat brėžtos Lenkijos ir nacistinės Vokietijos elgsenos paralelės, išryškintas kontrastas tarp agresyvios, aneksionistinių užmačių turinčios ultimatumo pateikėjos ir mažos taikios Lietuvos Žr. H. De Kerille, « L’Europe au signe de la barbarie », 1938; J. Delebecque, « Contre des intererets francaises », 1938; « La contagion des coups de force. Sous la menace de l’ invasion Lituanie a du ceder », 1938; Konstantinas Navickas, TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais, 1966. .

Prancūzų spaudos sambrūzdis buvo veiksmingas būdas parodyti nusivylimą Lenkija. Pavyko išprovokuoti net jos vyriausybės reakciją: ambasadorius J. Łukasiewiczius įteikė notą, kurioje protestavo prieš itin nepalankų žiniasklaidos toną – „ypatingą sportą: kratytis draugais“ 1938 03 24, Varšuvos radijas, VSD spaudos dienynas nr. 76, l. 102. . Lietuvos vyriausybės slapto informatoriaus teiginį – „Prancūzijos nusistatymas padaręs lenkų vyriausybei labai daug nemalonumų“ 1938 06 01 Lenkai. Valstybės saugumo departamento biuletenis nr. 135a, l. 28–29. – patvirtina daugelis šaltinių Žr. Waclaw Jędrzejewicz (ed.), Diplomat in Paris, 1936–1939: Papers and Memoirs of Juliusz Łukasiewicz, p. 97, 134; Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939, p. 17, 27; 1938 03 28 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Lenkų-prancūzų ginčai ryšium su Lietuva“ užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, l. 78–79. . Žinoma, verta suabejoti, kiek buvo naudingas šis abipusio įtarumo sustiprėjimas Žr. Robert J. Young, “The Aftermath of Munich: The Course of French Diplomacy, October 1938 to March 1939,” p. 309. .

Galima teigti, kad trumpai teveikęs L. Blumo ministrų kabinetas nemažai laimėjo iš 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Spauda įtikino visuomenę, kad vyriausybė užkirto kelią ginkluotam konfliktui, galėjusiam išprovokuoti karą Europoje. J. Paul-Boncouro vadovaujamos ministerijos tarpininkavimas baigėsi Lenkijos ir Lietuvos dvišalių santykių užmezgimu – tai nepavyko net iškiliausiam jo pirmtakui tarpukariu Aristide’ui Briand’ui, daug dirbusiam vardan šio tikslo. Tuo tarpu sąjungininkė Lenkija gavo pamoką apie laisvės savarankiškai veikti ribas.

Ar Prancūzijos „didelė kiaulystė Lenkijai“, taip L. Blumo vyriausybės elgseną apibūdino T. Kobylańskis, nors kiek buvo naudinga Lietuvai? Ultimatumas gerokai sušvelnino ilgą laiką vyravusį priešišką Prancūzijos viešosios opinijos požiūrį į šią Baltijos valstybę. Žinoma, ir toliau neatsisakyta mažos, silpnos, globotinos šalies vaizdinio, tačiau bent kurį laiką už puolėją teisesnės aukos vaidmuo stiprino visuomenės simpatijas. „Šiandien turime palankiausią tiek oficialinę, tiek visuomenėj mums nuotaiką“, – netrukus po ultimatumo priėmimo džiaugėsi pasiuntinys Paryžiuje P. Klimas Žr. 1938 03 25 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Dėl naujos santykių su Lenkija būklės. Žvilgsnis į ateitį“, l. 78. .

Gerokai praktiškesniu laimėjimu pavadintinas didžiųjų valstybių, taip pat ir Prancūzijos, demaršų poveikis ultimatumo turiniui. Informacija apie Lenkijos vyriausybės svarstytus ketinimus pateikti Lietuvai griežtesnius reikalavimus, tarp jų ir pripažinti sienas tarp dviejų valstybių, Kauną pasiekė net iš kelių šaltinių. Žvelgiant formaliai, reikalavimas užmegzti santykius, neapeliuojant į jokius ginčytinus klausimus, buvo gana švelnus, Lietuvos vyriausybei pavyko išvengti daug skausmingesnių dilemų. Primindamas tai P. Klimas konstatavo, kad ir 2 proc. Prancūzijos įtakos tebelieka svarbūs Lenkijai Žr. 1938 03 28 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Lenkų-prancūzų ginčai ryšium su Lietuva“ užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, l. 79. .

Lietuvos žiniasklaidoje nemažai dėmesio skirta palankioms prancūzų spaudos publikacijų intonacijoms, o Prancūzijos vyriausybės pozicija nebuvo pabrėžiama. Siekdama kuo greičiau atsitraukti nuo skaudžios temos, vengdama skelbti konfidencialią informaciją ir vis daugiau dėmesio skirdama santykių su Vokietija problemoms Lietuvos vyriausybė ir oficialioji spauda nepakankamai detaliai ir įtaigiai perteikė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos indėlį sprendžiant konfliktą su Lenkija. Gana abstraktaus įvardijimo nepakako, norint įskaudintai visuomenei įrodyti, kad Prancūzijos vyriausybė 1938 m. kovą parėmė Lietuvą, o ne Lenkiją.

„Prancūzija yra atsargi ir stengiasi būti teisinga“: Quai d’Orsay reakcija į Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos

Prancūzijos vyriausybės veiklumą 1938 m. kovą itin išryškina kitokia jos reakcija į Vokietijos ultimatumus. Išimtimi netapo ir 1939 m. kovo 20 d. ultimatumas Lietuvai, kai buvo itin nelengva suderinti teisingumo svarbą ir atsargumo poreikį Žr. 1938 01 07 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Nusavinimai Klaipėdoj“, l. 20. . Tądien lankydamasis Berlyne Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys nuvyko audiencijos pas Vokietijos užsienio reikalų ministrą. Vietoje pasiūlymų, kaip sušvelninti dvišalių santykių problemas, Joachimas von Ribbentroppas pateikė ultimatyvų reikalavimą nedelsiant perduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą.

Atrodytų, kad Lietuvos vyriausybė per menkai pasinaudojo Klaipėdos konvencijos signatarių, taigi ir Prancūzijos, tarptautine politine įtaka. Kovo 21 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerija diplomatams nurodė nesiimti jokių veiksmų, kol nėra gauti reikiami nurodymai. Kovo 22 d., trečiadienio, ryte jiems išsiųsta šifruota telegrama apie sutikimą įvykdyti ultimatumo reikalavimą. Tos pačios dienos popietę J. Urbšys pasirašė Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai aktą.

Tiesa, Berlyne lankęsis Lietuvos pasiuntinys Prahoje Edvardas Turauskas netrukus po ultimatumo įteikimo išskubėjo į Varšuvą. Kartu su ten akredituotu pasiuntiniu J. Šauliu kovo 21 d. rytą jis asmeniškai susitiko su jau pažinotu L. Noeliu ir perdavė informaciją apie Vokietijos ultimatumo turinį. Atvykę diplomatai nurodė, kad Lietuvai svarbu sužinoti Prancūzijos poziciją – ši turinti atsižvelgti į aplinkybę, kad „ginant šios teritorijos statutą gali prasidėti karas“ Žr. 1939 03 21 Prancūzijos pasiuntinio Varšuvoje L. Noelio pranešimas telefonu, p. 133. . Įsipareigojęs apie demaršą pranešti ministerijai, ambasadorius iš karto nurodė negalįs nieko pažadėti Žr. Edvardas Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant, p. 31–32. . Tokį santūrumą bent iš dalies lėmė ir pakitusi jo paties padėtis Quai d’Orsay ir Georges’o Bonnet vadovavimo laikotarpiu. Ministras ignoravo L. Noelį, dažnai net nepranešdamas apie aktualijas. Santykiai su Lenkija tuomet buvo formuojami pirmiausia remiantis konsultacijų su pasiuntiniu Paryžiuje J. Łukasiewicziumi išvadomis Žr. Yves Beauvois, Leon Noel – de Laval a de Gaulle via Petain, 1888–1987, p. 156. . Vis dėlto atsargų atsakymą greičiau padiktavo L. Noelio diplomatinio darbo patirtis – turbūt jam buvo nesunku numanyti ministerijos reakciją.

J. Urbšio įgaliotas buvęs užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis kovo 20 d. vėlyvą vakarą pranešė apie ultimatumą keletui Kaune akredituotų diplomatų, taip pat ir G. Dulong’ui Dokumento datavimas kovo 21 d. kelia abejonių. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo priimtas nutarimas nedelsiant informuoti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybes (žr. 1939 03 20 Lietuvos ministrų kabineto posėdžių protokolas, l. 46). Maždaug vidurnaktį vykęs pasikalbėjimas galėjo būti datuotas pagal jo pabaigą. Abi valstybės poziciją suderino kovo 21 d. Be to, kovo 21 d. vakare iš Berlyno jau buvo spėjęs grįžti J. Urbšys, greičiausiai pats linkęs priimti diplomatus. . Šis konstatavo, kad tokios agresijos akivaizdoje Lietuva neturi galimybių gintis.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras G. Bonnet su oficialiu vizitu buvo išvykęs į Londoną. Tad kovo 22 d. vakare, apie 18 val. 30 min., P. Klimas referavo apie ultimatumo priėmimą Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui A. Legerui. Šis pasiteiravo, kaip į susiklosčiusias aplinkybes reaguoja Lenkijos ir SSRS vyriausybės. Lietuvių diplomatas įvardijo asmeninę Lenkijos pasiuntinio Kaune Franciszeko Charwato poziciją, nurodydamas, jog neturi informacijos apie sovietų požiūrį. Paklaustas, ar patenkinus pateiktus reikalavimus Vokietija garantuoja naujosios sienos neliečiamumą ir ar ultimatumas nekelia pavojaus visai Lietuvos teritorijai, P. Klimas konstatavo, kad jokių pokyčių šiuo klausimu J. von Ribbentroppas neminėjo. A. Legeras dar norėjo sužinoti, ar Lietuvai buvo pateikta ir kitų techninio, administracinio arba ekonominio pobūdžio dokumentų, į šį klausimą buvo atsakyta neigiamai. Įtakingas prancūzų diplomatas itin palankiai įvertino Lietuvos vyriausybės nuostatą „neprašyti pridengti“ jos atsakomybės ir nekaltinti Klaipėdos konvencijos signatarių dėl priimto sprendimo. P. Klimas įvardijo lūkestį, kad ir signatarės nekaltins „priverstos paklusti Lietuvos“. Kaip ir anksčiau, A. Legeras vengė bet kokių pažadų, pasiteiravus, kokios pozicijos laikytųsi Prancūzija, jei Vokietija užpultų Lietuvą Žr. 1939 03 23 Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus A. Legero pro memoria „Visite du Ministre de Lituanie“, p. 132–136. .

Lietuvos vyriausybės santūrumą lėmė bejėgiškumo suvokimas: likus savaitei iki reikalavimų dėl Klaipėdos krašto priėmimo gerokai didesnė Vidurio Rytų Europos valstybė Čekoslovakija taip pat sutiko su Vokietijos ultimatumo reikalavimais ir buvo okupuota. Didžiosios demokratinės žemyno valstybės, taip pat ir sąjungininkė Prancūzija, pasyviai stebėjo jos dramą. Edouardo Daladiero vadovaujamos vyriausybės reakcija į Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos Kaune buvo lengvai nuspėjama.

Be to, skirtingai nei netikėtai per keletą dienų suformuluoti Lenkijos ultimatyvios notos reikalavimai, Vokietijos ultimatumas augo lyg sniego kamuolys – lėtai ir akivaizdžiai. 1938 m. kovo 25 d., vos priėmus Lenkijos ultimatumą, gauto Vokietijos memorandumo su reikalavimais dėl vokiečių padėties Klaipėdos krašte tekstas netrukus buvo pateiktas Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai. Politikos departamento direktorius R. Massigli, neslėpdamas susirūpinimo, jau tuomet jį apibūdino kaip būsimų politinių veiksmų „anonsą“ 1938 04 29 Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje P. Klimo pranešimas „Klaipėdos reikalai“, l. 101. .

Prancūzijos suinteresuotumą Klaipėdos problema liudytų pasiuntinio G. Dulong’o pranešimų Lietuvos ir Vokietijos santykių tematika gausa. Jis netrukus pažymėjo, kad užmezgusi diplomatinius santykius su Lenkija Lietuvos vyriausybė susitelkė spręsti nesutarimus su Vokietija „visomis priemonėmis“ 1938 09 26 Prancūzijos pasiuntinio Kaune G. Dulong pranešimas užsienio reikalų ministrui „Les rapports lituano–allemands et la question du Memel“, p. 2. . Prancūzijos vyriausybei jis išsamiai aptarė aktyvių prisijungimo prie Vokietijos rėmėjų reikalavimus, keliamus Klaipėdos seimelyje, demonstracijų ir kitų susibūrimų metu, išryškino griežtėjančias Vokietijos spaudos intonacijas Klaipėdos klausimu. Artėjant gruodžio 11 d. numatytiems naujo Klaipėdos seimelio rinkimams jis konstatavo: „Akivaizdu, kad kova bus išskirtinai sunki lietuviams ir sunku net įsivaizduoti, kaip jie galėtų išsaugoti paskutines seimelyje likusias jų vietas“ 1938 11 17 Prancūzijos pasiuntinio Kaune G. Dulong pranešimas užsienio reikalų ministrui „L’Agitation nazie a Memel et la campagne electorale“, p. 32. . Tos pačios intonacijos kartojosi Prancūzijos konsulo Karaliaučiuje Gabrielle’io Richardo pranešimuose.