Straipsnis Rašytojai Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavime

kelias į nepriklausomybę – tai procesas. Tai politinių ir socialinių reformų kelias, kuris užtikrintų Lietuvai savarankiškumą ir saugumą. Jis įgalintų sukurti tokią sąjungą, iš kurios galima būtų ir išeiti.

Spustelėjus išskleisti...

Pranešime LKP CK pirmasis sekretorius ypač daug dėmesio skyrė LKP įvykdytų nusikaltimų pasmerkimui stalinizmo metais: Ribentropo ir Molotovo paktas ir jo slaptų susitarimų įgyvendinimas įvardyta kaip nusikalstama veikla (jie „atvėrė kelius Lietuvos įjungimui į Tarybų Sąjungą“), LKP pavadinta „tiesioginiu stalininio režimo įrankiu“, nes esanti „politiškai kalta dėl to, kad, tapusi stalinizmo totalitarinės sistemos sudėtine dalimi, vykdė jos valią, pokario stalinistinio laikotarpio aukoms“. A. Brazausko teigimu, „pokario aukų galėjo būti žymiai mažiau, jeigu ši kova nebūtų buvusi dirbtinai kurstoma“, todėl dabartinius Lietuvos komunistus ragino „sudaryti tokias sąlygas, kad tai niekada nepasikartotų“, LKP remtis „individualia, laisvanoriška naryste“, nes, „atmetę šeštojo Konstitucijos straipsnio įsipareigojimą visiems neklystamai vadovauti, mes tampame politine organizacija, veikiančia visuomenėje per savo narius“.

Turėdamas tai omenyje, partijos lyderis išryškino tris pagrindinius požiūrius dėl Respublikos partinės organizacijos ateities. Pagal pirmąjį požiūrį LKP įsivaizduota kaip savarankiška, turinti savo programą, statusą, organizacinį ir ūkinį nepriklausomumą partija, savo santykius su SSKP CK, respublikų kompartijomis grindžianti ne tik sutartimis, bet ir kitomis, atitinkančiomis gyvenimo realijas ir pareinamąjį laikotarpį, formomis. Pagal antrąjį ir trečiąjį požiūrius, kuriuos A. Brazauskas pavadino kraštutiniais, numatyti kardinalūs partijos pertvarkymai: vienas jų skelbė, kad partija visiškai turi atsiriboti nuo SSKP, kitas – kad LKP yra sudėtinė SSKP dalis. Pats kalbėtojas laikėsi nuostatos, kad LKP skilimas nenaudingas, tačiau jis palaikė LKP kaip demokratijos partijos variantą Žr. LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko politinio pranešimo LKP XX suvažiavimui tezės, l. 13–14. .

Po LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko padaryto LKP CK politinio pranešimo vykusiose diskusijose savo poziciją išdėstė ir rašytojai komunistai. Trečias kalbėjęs R. Gudaitis laikėsi nuomonės, kad SSKP

ankšta, tvanku nekompromisiniams reformatoriams ir erdvu tiems, kas tauškalus apie partiją laiko pertvarkos esme, […] tikisi išsaugoti, apginti griūvančią unitarinę socialimperinę dvasią, jos partokratinius institutus, vasalinę priklausomybę, sąjunginę konstitucinę teisę. LKP XX suvažiavimo, vykusio 1989 gruodžio 19–23 d., protokolas, l. 53.

Spustelėjus išskleisti...

Pasak R. Gudaičio, LKP ilgai laviravo, ja nusivylė Lietuvos žmonės, todėl LKP savarankiškumą, kaip ir suvereniteto siekį, greitina ne komunistų vadovų A. Brazausko, V. Beriozovo, J. Paleckio nuolaidžiavimas grupelei Sąjūdžio radikalų, o daugumos netikėjimas, kad TSKP artimiausiu metu pajėgi tapti demokratine partija. R. Gudaičio supratimu, savo žodį suvažiavime pirmiausia turi tarti doroji partijos dalis, kuri turi LKP paskelbti nepriklausoma, griežtai atsiribojančia nuo genocido, pokarinio ir vėlesnių nusikaltimų, pripažįstančia lygybę daugiapartinėje demokratinėje sistemoje.

Nepatvirtinę LKP savarankiškumo principo ar apipainioję jį kompromisinėmis išlygomis – nusikalstume sąžinei, vilčiai, Lietuvai. „Diskusijos dėl Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto politinio pranešimo LKP XX suvažiavimui“, p. 2.

Spustelėjus išskleisti...

V. Petkevičius savo kalbos pradžioje pabrėžęs, kad Respublikoje jau antri metai vyksta vis gilėjanti ekonominė ir politinė krizė, siūlė suvažiavimo delegatams paieškoti kelių, kaip išeiti iš krizės. Sujaukta ir dvilypė padėtis partijoje, kalbėtojo nuomone, susidarė visų pirma todėl, kad M. Gorbačiovas, paskelbęs pertvarkos politiką, jau ketvirti metai niekaip negali atsisakyti daugeliui SSKP vadovų įprasto imperinio mąstymo ir vis dar bando Sąjungą pertvarkyti ne naujais, tikrai demokratiniais pagrindais, bet nori kaip nors sulopyti, apvalyti ir persiūti jos seną, nepelnytais ordinais subadytą didžiavalstybinį mundurą. Einant vienybės keliu, V. Petkevičiaus supratimu, galima įgyvendinti tikrai perspektyvų šūkį: „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities.“ Todėl jis pasisakė už LKP suverenitetą Žr. ten pat. . Poetas A. Maldonis tikėjosi partijos atgimimo, jos idėjinio atsinaujinimo ir moralinio apsivalymo, stalinizmo dogmų atsikratymo ir savarankiškumo vidaus ir „į išorę nukreiptoje politikoje savo tautos labui ir gerovei“ Lietuvos KP XX suvažiavimo Spaudos centro informacijos biuletenis, nr. 3, l. 12. . A. Maldonis, suvažiavimo pirmąją dieną pavadinęs „realistine poezija“, džiaugėsi, kad laukta komplikacijų, nuomonių skirtumų, bet procedūrinė dalis praėjo gana sklandžiai, suradus modus vivendi Žr. Lietuvos KP XX suvažiavimo Spaudos centro informacijos biuletenis, nr. 6, l. 25. . Rašytojas R. Kašauskas besąlygiškai pasisakė už partijos savarankiškumą:

TSKP kovinis būrys niekada nekovos už savarankišką Lietuvą. Jei ji nebus savarankiška, ją paliks dori žmonės. Liks tie, kurie neturi nei idealų, nei idėjų […]. Ir Lietuvos žmonėms tokios partijos nereiks.

Spustelėjus išskleisti...

Nepaisant nuomonių skirtumų, balsavimo rezultatai parodė, kad dauguma suvažiavimo dalyvių, tarp jų rašytojai, pasisakė už LKP atsiskyrimą nuo SSKP Žr. Lietuvos komunistų partijos savarankiškumo deklaracija, 1989. , „už savarankišką LKP, turinčią savo Programą ir Statutą“ Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai, p. 235, 245, 252, 261, 262, 270, 281. . Už formuluotę „LKP savarankiška su atskira Programa ir Statutu“ balsavo 855 (82,8 proc.), susilaikė 12 (1,2 proc.), o už formuluotė „LKP savarankiška atsinaujinančios TSKP sudėtyje“ – 160 (15,5 proc.) Žr. Lietuvos KP XX suvažiavimo Spaudos centro informacijos biuletenis, nr. 11, l. 39. . Kitaip sakant, iš maždaug 200 tūkst. komunistų į savarankišką LKP perėjo apie 80 tūkst. (apie 40 proc.), toliau nuo Maskvos priklausančioje LKP liko apie 40 tūkst., o apie 80 tūkst. buvusių komunistų arba tyliai pasitraukė iš partijos, arba pasirinko kitas tautines partijas Žr. Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius, Lietuvos istorija, t. XII, d. 1: Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios, p. 428. .

Suvažiavimo metu į naujai išrinktą savarankiškos LKP CK įėjo šie rašytojai: A. Čekuolis, R. Gudaitis, M. Karčiauskas, R. Kašauskas (jo supratimu, „daugybė dorų žmonių laukė gruodžio dvidešimtosios, pasirengę grąžinti (partinius – M. T. past.) bilietus, jei toks istorinis sprendimas nebūtų įvykęs“ Raimondas Kašauskas, „Mintys išleidus svečią“, 1990. ), V. Martinkus, J. Nekrošius, E. V. Sventickas Žr. LKP Centro komiteto nariai, 1989. . Be to, R. Gudaitis ir J. Nekrošius (jis samprotavo, jog nors ir bus nelengva, „bet mūsų pusėje tiesa, mūsų pusėje – dauguma. O tai svarbiau už viską!“ Viltasi, kad partija turės daug bendraminčių Žr. Juozas Nekrošius, „Teisė būti savimi: LKP XX suvažiavimo delegato mintys“, 1989. ) buvo išrinkti į savarankiškos LKP CK biurą Žr. Informacinis pranešimas apie Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį posėdį, 1989. . Pagal tai galima spręsti, kad minėti rašytojai buvo aukštai vertinami kitų savarankiškos LKP vadovybės narių. Tai jiems buvo kaip atlygis už tai, kad rašytojai 1989 m., pasak V. Martinkaus, „padėjo lietuviškajai kompartijai sukonstruoti save, atsiskirti nuo Maskvos komunistų“:

Rašėme, tobulinome įstatus, kitų dokumentų priedus. Tai buvo irgi juodas, sunkus darbas. […] Visi atsiskyrimo metai buvo sunkūs (dabar gal – kam sunkūs, kam – ne per daug sunkūs).

Spustelėjus išskleisti...

RS pirmininko teigimu, 1989 m. gruodžio mėn. vyko „darbų euforija, viskas tebebuvo normalu“, todėl, išrinktas į CK, jis jautėsi „pamalonintas – štai esu pagerbtas“ Donata Mitaitė, „Tokia dvilypė ta mano kelionė: iš vienos pusės – technika, iš kitos – literatūra. Pokalbis su prozininku, akademiku, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoju prof. Vytautu Martinkumi“, 2014. . Tad R. Kašauskas suvažiavime neperdėdamas teigė, kad „mes didelį vaidmenį atlikome ruošiant partijos suvažiavimą“ LKP XX suvažiavimo, vykusio 1989 gruodžio 19–23 d., protokolas, l. 136. .

LKP skilimas į dvi dalis – savarankišką, nuo Maskvos nepriklausomą LKP ir promaskvietišką SSKP, kuri toliau liko SSKP sudėtine dalimi, – buvo didelis smūgis M. Gorbačiovui. SSKP CK Politinis biuras su M. Gorbačiovu priešakyje tai vertino kaip žingsnį, „kuriuo siekiama LKP išstojimo iš SSKP sudėties“ (pats M. Gorbačiovas netikėjęs tokio ryžtingo Lietuvos komunistų žingsnio Žr. Lietuvos KP XX suvažiavimo Spaudos centro informacijos biuletenis, nr. 19, l. 60. ). Atsižvelgdamas į tai, kad tai lietė ne tik LKP, bet visą partiją, SSKP CK Politinis biuras nusprendė nedelsiant sušaukti SSKP CK plenumą Žr. Michailas Gorbačiovas, „Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo delegatams“, 1989. . Tačiau sugrąžinti buvusios padėties M. Gorbačiovui nepavyko. Situacijos nepakeitė ir M. Gorbačiovo vizitas Lietuvoje 1990 m. sausio mėn. Nesavarankiška LKP dalis toliau tarnavo Maskvai ir skleidė nepagrįstus gandus apie A. Brazausko vadovaujamą savarankišką LKP Žr. Vytautas Martinkus, „Aidas, kuriam jau nepritarsi“, 1990. . Savarankiškos LKP atsiradimą didesnioji Lietuvos visuomenės dalis sutiko palankiai Žr. Feliksas Telksnys, „Vakar Vilniuje, Katedros aikštėje: vilniečiai ir sostinės svečiai daugiatūkstantiniame mitinge pritarė LKP XX suvažiavimo nutarimams“, 1989. . O tarp rašytojų būta ir kritiško požiūrio. Antai Romualdas Granauskas spaudoje piktinosi pakitusios savarankiškos LKP pozicija:

LKP eilinį kartą kreipiasi į Lietuvos žmones, spiria mus jais pasitikėt, apsaugot nuo Maskvos, gelbėt nuo tų Burokevičių. […] Mes dar sykį turim ja pasitikėt: ir tremtiniai turi pasitikėt, ir alkoholikai, ir mankurtai, ir genetiškai sveiki ir vaisingi valdininkai. Aš galiu pasitikėti Brazausku, Paleckiu, bet visa jų komunistų partija?!

Spustelėjus išskleisti...

R. Granauskui buvo nesuvokiama, kaip kai kurie sąjūdiečiai, „Atgimimo“ redaktorius Ozolas, rašytojas Gudaitis ir kiti nuėjo į LKP biurą:

Kokioj opozicijoje jie bus, tie mūsų draugai, jei Sąjūdis ir LKP smarkiai konfrontuos? Iki pietų jie bus LKP pusėj, o po pietų – Sąjūdy? Per visą Lietuvos istoriją lyg ir nebuvo tautininko ir krikščionio demokrato viename asmeny!

Spustelėjus išskleisti...

Į klausimą „Gal partija ir bus tas garvežys, kuris, mūsų neatsiklausęs, per nevalią vežė į komuną, o dabar žada mus išvežti į nepriklausomybę“ R. Granauskas pasipiktinęs atsakė:

Garvežys seniau tempė neužmatomus ešelonus su tremtiniais ne į komunizmą, į Sibirą mirčiai. O dabar tas garvežys sakytum stumia priešais save Trojos arklį, prikimštą buvusių Sąjūdžio veikėjų. […] Sąjūdis savo rankom išgelbėjo nuo subyrėjimo partiją (matyt, už didelius nuopelnus). Iki galo patikėt partija negaliu. […] Negi mes tokie kvaili, nesuprantam, kad LKP atgimė ne savo noru, o sukandus dantis? […] Kai naujai persitvarkiusi LKP pati pradės klykt, atšaukdama savo narius iš saugumo, milicijos, teismų ir panašiai, tada aš patikėsiu jos gera valia, patikėsiu, kad ji tikrai iki kaulo smegenų demokratiška ir atsisako savarankiškai milžiniško represijų aparato savo tautai ir savo žmogui tramdyt. Saulius Šaltenis, „Ėsdami žiurkes irgi Pelėdas…“ Saulius Šaltenis kalbasi su Romualdu Granausku“, 1990.

Spustelėjus išskleisti...

reikia daug ką išsiaiškinti, daug ką žinoti. Kas su mumis eina? Kam mes atstovaujame? Kokias nuotaikas išreiškiame? Kokia bus mūsų politika: socialinė, ekonominė, kultūrinė? […] Nors ir nenoriai, bet šiuo metu lyg ir pripažįstame, kad LKP teorinis mąstymas yra silpnas, vos vos vegetuojantis, nedrąsus, nesutelktas. Mūsų idėjinis branduolys korėtas. Atsisakėme dogmų, stereotipinių bolševizmo doktrinų, o savi teoretikai ir strategai atsilieka. Juozas Nekrošius, „Be kaltės kaltų atsakomybė“, 1990.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau tarp rašytojų būta ir karčių nusivylimų, todėl dalis jų, dar neseniai entuziastingai dalyvavusių LKP skyrybose, priklausydami partijos vadovybei, praėjus keliems mėnesiams, apsisprendė ne tik palikti partiją, bet ir pasitraukti iš politinės veiklos. Praėjus vos pusei metų taip pasielgė LRS pirmininkas V. Martinkus, kuris po Kovo 11 d. pamatė naują situaciją šalyje ir ėmė apgailestauti, kad Lietuvai „trūksta patyrusių ir gebančių laisvės situacijoje veikti politinių lyderių. Kaip ir ekonomikos, ūkio strategų“. Pradėjo suvokti, kad savarankiška partija – ne jo partija (V. Martinkui šioje partijoje stigo lyderių, be to, jis suvokė, kad ne jam – „politinės drausmės kelias ir viena nuomonė“). LRS pirmininkui buvo skaudu, kai 1990 m. vasarą LKP negynė pradėto puolimo prieš komunistą, rašytoją J. Marcinkevičių, kuris su grupe inteligentų, įkalbėtas V. Martinkaus, pasirašė kreipimąsi į Lietuvos žmones, kuriame buvo kritiškai pasisakyta apie tuometinės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir šalies vyriausybės santykius. V. Martinkui tada pasirodė, kad tokią poziciją užimanti partija „pati neturėjo reikiamos išminties“, jog niekam joje nerūpėjo jo paties ir kitų jos narių „tikrosios intencijos ar depresinė savijauta“. Pagaliau V. Marinkui neatrodė konstruktyvi ir V. Landsbergio bei A. Brazausko charizmatinė „dvikova“. Prieita prie išvados, kad RS pirmininkas negali dalyvauti jokioje politikoje Žr. Donata Mitaitė, „Tokia dvilypė ta mano kelionė: iš vienos pusės – technika, iš kitos – literatūra. Pokalbis su prozininku, akademiku, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoju prof. Vytautu Martinkumi“, 2014. . Tokių atvejų vis daugės ir rašytojai, kaip ir komunistai ar LPS nariai, aktyviai dalyvavę Tautinio atgimimo įvykiuose, jau pirmaisiais nepriklausomybės metais pasitrauks iš aktyvesnės politinės ar net visuomeninės veiklos.

Išvados

LKP spartų lietuvėjimą postalininiu laikotarpiu lėmė daugybę motyvų, iš kurių pagrindinis – jos narių prisitaikymas prie sovietinės sistemos, komunistams leidęs išlikti bei atvėręs kelius aktyviai veiklai savo, taip pat dažnai ir lietuvių tautos naudai. Kadangi tarp komunistų, įskaitant ir rašytojus, buvo nemažai Lietuvos patriotų, tai jie, pasikeitus politinėms sąlygoms, ne tik nuėjo tarnauti savo šaliai, įsitraukė į lietuvių Tautinio atgimimo laikotarpiu prasidėjusius pertvarkos procesus, bet ir dažnai buvo tuo metu vykdytų reformų iniciatoriai, pertvarkos organizacijų (Rašytojų sąjungos), Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vieni iš lyderių. Priklausymas Komunistų partijai turėjo privalumą prieš kitus, nes ir Atgimimo laikotarpiu jos narius apsaugojo nuo galimų valdžios represijų.

Lietuvių rašytojai (tarp jų aktyviausi komunistai) Tautinio atgimimo laikotarpiu, matydami LKP didelį sustabarėjimą, nesugebėjimą persitvarkyti ir tapti normalia demokratine politine partija, dar iki 1989 m. pabaigoje įvykusio LKP XX suvažiavimo viešai pasisakė už partijos besąlygišką atsinaujinimą, atsiskyrimą nuo SSKP ir tapimą savarankiška demokratine socialdemokratinės ideologinės orientacijos politine jėga. Autoritetų viešai išreikšta aktyvi agitacija už partijos atsinaujinimą, jų prisidėjimas prie savarankiškos LKP dokumentų rengimo leidžia kalbėti apie rašytojų atliktą svarbų vaidmenį rengiant dirvą „lietuviškoms skyryboms“ dar iki partijos XX suvažiavimo.

LKP XX suvažiavime rašytojų delegatų išrinkimas į daugelį suvažiavimo komisijų, prisidėjimas prie partijos dokumentų rengimo, pirmininkavimas renginyje, dalyvavimas diskusijose, nubalsavimas už savarankiškos LKP įsteigimą, kelių išrinkimas į naujai įsteigtos savarankiškos LKP vadovybę ir Centro komitetą leidžia kalbėti apie jų svarbų indėlį į Komunistų partijos demokratizacijos procesą.

Šaltiniai ir literatūra

• „Aš tvirtai tikiu, – sako rašytojas Raimondas Kašauskas“, Tiesa, 1990, balandžio 12, p. 2.
• Avyžius, Jonas; Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, Rimantas Karazija, Justinas Karosas, Jonas Kubilius, Alfonsas Maldonis, Jokūbas Minkevičius, Juras Požela, Saulius Sondeckis, Kreipimasis į savarankišką LKP narius ir rėmėjus, Tiesa, 1990, lapkričio 24, p. 1.
• Baltakis, Algimantas, „Kai ir aš buvau arti Algirdo Brazausko“ | Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai, 2-asis papildytas leidimas, Vilnius: Gairės, 2014.
• Bražėnas, Petras, „Pats laikas apsispręsti“, Tiesa, 1989, rugsėjo 19, p. 2.
• Bražėnas, Petras, „Rašytojų sąjunga: hierarchijos formavimas ir privilegijų dalybos“ | Albertas Zalatorius (red.), Priklausomybės metų (1940–1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir | ar prisitaikymas, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 82–83.
• Bubnys, Vytautas, Tolimi artimi at(si)vėrimai: autobiografinės esė, Vilnius: Alma littera, 2008.
• Čepaitis, Virginijus, Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11, Vilnius: Tvermė, 2007.
• Daugirdaitė, Solveiga, „Net tais laikais mes visada žinojom, kas yra kas“. Pokalbis su rašytoju Algirdu Pociumi“ | Pokalbiai: literatūros laukas sovietmečiu, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 1–39 [žiūrėta 2015 m. gegužės 18 d.].
• „Diskusijos dėl Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto politinio pranešimo LKP XX suvažiavimui“, Tiesa, 1989, gruodžio 21, p. 2–3.
• „Diskusijos Lietuvos KP Centro komiteto XXII plenume“, Tiesa, gruodžio 5, p. 2.
• Figes, Orlando, Privatus gyvenimas Stalino Rusijoje, Vilnius: Alma littera, 2015.
• „Filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis: Sąjūdžio galima ilgėtis kaip jaunystės“, Respublika.lt, 2013 birželio 3 d. [žiūrėta 2015 m. liepos 22 d.].
• Genzelis, Bronislovas, „LPK ir nepriklausomybė“ | Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai, 2-asis papildytas leidimas, Vilnius: Gairės, 2014, p. 146–153.
• Gorbačiovas, Michailas, „Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo delegatams“, Tiesa, 1989, gruodžio 22, p. 1.
• Gudaitis, Romas, „Būti su tauta jos vilties valandą“, Komjaunimo tiesa, 1989, gruodžio 19, p. 1.
• Gudaitis, Romas, „Viltingų permainų verpetuose“, Literatūra ir menas, 1988, spalio 22, p. 3, 6.
• Informacinis pranešimas apie Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį posėdį, Tiesa, 1989, gruodžio 24, p. 1.
• Juozaitis, Arvydas, „Lietuvos reikalas: rasti tikrą kelią“ | Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai, 2-asis papildytas leidimas, Vilnius: Gairės, 2014.
• Kašauskas, Raimondas, „Mintys išleidus svečią“, Komjaunimo tiesa, 1990, sausio 18, p. 1.
• Kubilius, Jonas, „Esminis žingsnis kelyje į nepriklausomybę“ | Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai, 2-asis papildytas leidimas, Vilnius: Gairės, 2014, p. 89–281.
• Laurinavičius, Česlovas; Vladas Sirutavičius, Lietuvos istorija, t. XII, d. 1: Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios, Vilnius: Baltos lankos, 2008.
• Laurinkus, Mečys, „Galinga istorijos ranka suvienijo net ir skirtingus sąjūdininkus“, Lrytas.lt, 2015-04-11 [žiūrėta 2015 m. liepos 8 d.].
• Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto XVIII plenumas: diskusijos dėl Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko pranešimo „Dėl Lietuvos komunistų partijos politinės veiklos šiuolaikiniame etape“, Tiesa, 1989, birželio 27, nr. 148, p. 2.
• Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto XVIII plenumas: diskusijos dėl Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko pranešimo „Dėl Lietuvos komunistų partijos politinės veiklos šiuolaikiniame etape“, Tiesa, 1989, birželio 28, nr. 149, p. 2.
• Lietuvos komunistų partijos savarankiškumo deklaracija, Tiesa, 1989, gruodžio 21, p. 1.
• Lietuvos KP XX suvažiavimo Spaudos centro informacijos biuletenis, Ekspres informacija, 1989, nr. 11, l. 39.
• Lietuvos KP XX suvažiavimo Spaudos centro informacijos biuletenis, Ekspres informacija, 1989, nr. 19; LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 3, l. 60.
• Lietuvos KP XX suvažiavimo Spaudos centro informacijos biuletenis, Ekspres informacija, 1989, nr. 3; LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 3, l. 12, 25, 60.
• Lietuvos rašytojų sąjungos partinės organizacijos ataskaitinio rinkiminio susirinkimo, įvykusio 1988 metų spalio 12 d., nutarimas, Literatūra ir menas, 1988, spalio 22, p. 6.
• Lietuvos TSR kūrybinių sąjungų bendro atviro partinio susirinkimo nutarimas, Literatūra ir menas, 1988, lapkričio 5, p. 6.
• Lietuvos TSR kūrybinių sąjungų partinių organizacijų biurų ir vadovybių bendra telegrama, adresuota M. Gorbačiovui, Literatūra ir menas, 1988, spalio 22, p. 6.
• LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 3, l. 2.
• LKP Centro komiteto nariai, Tiesa, 1989, gruodžio 24, p. 1.
• „LKP Centro komiteto narys Nekrošius J. Ideologijai nevilkime uniformos“, Tiesa, 1989, liepos 14, p. 2.
• LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko politinio pranešimo LKP XX suvažiavimui tezės, Ekspres informacija, 1989, nr. 4 (gruodžio 19); Ekspres informacija, 1989, nr. 1; LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 3, l. 13–14.
• „LKP XX suvažiavimo delegatas: gilios apsisprendimo šaknys“, Tiesa, 1989, gruodžio 19, p. 3.
• LKP XX suvažiavimo medžiaga, LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 2, l. 71–74, 60–61, 64–65, 67, 77–78, 81–83, 85.
• LKP XX suvažiavimo, vykusio 1989 gruodžio 19–23 d., protokolas, LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 1, l. 53, 136, 140.
• Maldonis, Alfonsas, „Ieškoma politinių sprendimų“. Kandidatas į LKP CK biuro narius A. Maldonis apie lapkričio 16 dieną Maskvoje įvykusį Politinio biuro posėdį“, Atgimimas, 1989, lapkričio 24 – gruodžio 1, nr. 43, p. 1, 8.
• Martinkus, Vytautas, „Aidas, kuriam jau nepritarsi“, Komjaunimo tiesa, 1990, sausio 11, p. 1.
• Mitaitė, Donata, „Tokia dvilypė ta mano kelionė: iš vienos pusės – technika, iš kitos – literatūra. Pokalbis su prozininku, akademiku, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoju prof. Vytautu Martinkumi“ | Pokalbiai: literatūros laukas sovietmečiu, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 1–48 [žiūrėta 2015 m. rugsėjo 28 d.].
• Nekrošius, Juozas, „Be kaltės kaltų atsakomybė“, Tiesa, 1990, birželio 30, p. 2.
• Nekrošius, Juozas, „Teisė būti savimi: LKP XX suvažiavimo delegato mintys“, Tiesa, 1989, gruodžio 21, p. 1.
• Partijos istorijos institutas, Lietuvos komunistų partija, Ekspres informacija, 1989, nr. 1; LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 3, l. 2.
• Pirmasis LDDP Tarybos posėdis, Tiesa, 1990, gruodžio 11, p. 1.
• „Socializmas: kokį kūrėme, koks yra ir kokio sieksime, rengdami LKP programinius dokumentus“, Tiesa, liepos 18, p. 2.
• Susitikimas Menininkų rūmuose, Tiesa, 1989, gruodžio 6, p. 3.
• Šaltenis, Saulius, „Ėsdami žiurkes irgi Pelėdas…“ Saulius Šaltenis kalbasi su Romualdu Granausku“, Šiaurės Atėnai, 1990, nr. 2, vasario 14, p. 3.
• Telksnys, Feliksas, „Vakar Vilniuje, Katedros aikštėje: vilniečiai ir sostinės svečiai daugiatūkstantiniame mitinge pritarė LKP XX suvažiavimo nutarimams“, Tiesa, 1989, gruodžio 27, p. 1.
• Truska, Liudas, „Kaltė, kompromisai ir atgaila“, Atgimimas, 1991, sausio 2–9, p. 10.
• Truska, Liudas, „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ištakos“ | Liudas Truska, Aivas Ragauskas (sud.), 1991 metų sausio 13-oji Lietuvoje naujausiųjų mokslinių tyrimų kontekste, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.
• Vaišvila, Zigmas, „Estijoje vyksta revoliucija“, Atgimimas, 1988, spalio 24, nr. 4, p. 7.
• XX LKP suvažiavimo delegatai, Ekspres informacija, 1989, nr. 8; LYA LKP dokumentų skyrius, f. 1771, ap. 272, b. 3, l. 17–18.

Writers at the 20th Congress of the Lithuanian Communist Party

Summary. After living through a complicated period during the National Revival, at the 20th Congress of the Lithuanian Communist Party (LKP) held at the end of 1989 the LKP split into two parts: an independent LKP and a Moscow-dependent LKP. It was the moment which meant that Mikhail Gorbachev lost its main pillar – the support of the already independent LKP leader Algirdas Brazauskas (he was one of the most popular politicians among Lithuanian residents at that time) and the party under his leadership; the Kremlin had to rely on a small group of local communists which had not yet broken their ties with the CPSU but was not really popular in the Lithuanian society. On the scale of the Soviet Union the separation of the LKP was an unprecedented event in the whole USSR (a good example is contagious; it could have given rise to a fear that other union communist parties could have followed in the footsteps of Lithuania); it was a certain misdemeanor in the CPSU.

The research revealed that the rapid Lithuanization of the LKP during the post-Stalin era was determined by a number of motives the main of which was the adjustment of its members to the Soviet system which enabled the communists to survive and opened the ways for active work in their own favor and often in favor of the Lithuanian nation. Whereas there was a number of Lithuanian patriots among the communists, including writers, in the face of the changing political circumstances they did not only choose to serve their nation and got involved in the processes of reform movement which began during the Lithuanian National Revival period but were also among the initiators of the reforms implemented at that time and the leaders of reform driving organizations (Writers’ Union) and the Reform Movement of Lithuania Sąjūdis. The membership in the communist party had a certain advantage over others as it protected its members from the potential repressions of the government during the National Revival. The active position expressed by the leaders in favor of the party renewal and their contribution to the drafting of documents of the independent LKP prompt a conclusion about an important role undertaken by the writers in preparing the soil for the emergence of the independent LKP even before the 20th party congress. The 20th Congress of the LKP was attended by ten writers – delegates some of whom took the leading positions in the Reform Movement of Lithuania Sąjūdis: Vytautas Bubnys, member of the Sąjūdis Seimas’ Council; Romas Gudaitis, secretary of the party organization of the Writers’ Union, member of the Sąjūdis Seimas’ Council, the USSR People’s deputy; Mykolas Karčiauskas; Aleksandras-Raimondas Kašauskas; Kostas Kaukas; Alfonsas Maldonis; Justinas Marcinkevičius, member of the Sąjūdis Seimas’ Council, deputy of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR (1985–1990), USSR People’s deputy; Vytautas Martinkus, chairman of the Board of the Writers’ Union (WU); Vytautas Petkevičius, member of the Sąjūdis Seimas’ Council; Valentinas Sventickas, secretary of the Board of the Writers’ Union. The election of writers into the majority of commissions during the 20th Congress of the LKP, chairmanship in the event, participation in discussions, voting in favor of establishment of the independent LKP, election of several writers to the leadership of the new independent LKP enable us to speak about their substantial contribution to the process of democratization of the communist party.

Keywords: Lithuanian Communist Party (LKP), Central Committee (CC), Writers’ Union (WU), National Revival, government, Reform Movement of Lithuania Sąjūdis.