Straipsnis Prancūzų kalbos paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje: istorija ir dabartis

Santrauka. Šiandien prancūzų kalba yra viena iš dažniausiai vartojamų romanų kalbų pasaulyje. Amžių bėgyje jos prestižas ir užimamos pozicijos kito. Prancūzų kalba ne tik davė impulsą reikšmingiausių pasaulinių kultūros institucijų, meno srovių, krypčių, filosofinių doktrinų atsiradimui, susikūrimui bei plėtotei, bet ir XX a. naujo frankofonijos reiškinio, kurio turinys jau yra ne tik kultūrinis, bet ir politinis, apimantis tarptautinį judėjimą, susiformavimui. Lietuvoje prancūzų kalba įsivyrauja nuo XVI a. kaip elito ir kultūros kalba, o vėliau, XVIII a., ji jau čia turi mokslo ir užsienio kalbos statusą ir jos yra mokomasi šalies aukštosiose bei vidurinėse mokyklose. Pirmojoje XX a. pusėje Lietuvos švietimo ministerija perėmė ir pritaikė nemažai didaktikos principų iš Prancūzijos švietimo sistemos. Taigi Lietuvos jaunoji karta buvo auklėjama idealais, prie kurių formavimo prisidėjo ir didaktinė bei grožinė prancūzų literatūra. Pastebėtina, kad pirmoje XX a. pusėje besimokančiųjų prancūzų kalbą Lietuvoje skaičius buvo gausesnis nei šiandien. Kodėl? Šiuo straipsniu ir stengėmės atsakyti į šį klausimą. Tyrimų tikslas – sinchroninė ir diachroninė prancūzų kalbos ir kultūros (frankofonijos) paplitimo Lietuvoje analizė, remiantis prancūzų kalbos mokymu šioje šalyje. Problematika – frankofonijos, kaip naujo, XXI a. sociolingvistinio reiškinio, plėtra Lietuvoje. Uždaviniai – nušvietus prancūzų kalbos padėtį pasaulyje, atskleisti pagrindinę šios kalbos paplitimo Lietuvoje priežastį – jos mokymą arba mokymąsi šalies švietimo sistemoje. Apibrėžiamas objektas – prancūzų kalba dėstoma Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose praeityje ir šiandien. Tyrimai novatoriški – pirmą kartą surinkti ir panaudoti Lietuvos Švietimo ministerijos statistiniai duomenys apie šių dienų prancūzų kalbos mokymo Lietuvoje padėtį. Tyrimo metodai – aprašomasis, aiškinamasis, statistinis ir lyginamasis.

Pagrindiniai žodžiai: frankofonija, svetimosios kalbos mokymas, kalbos statusai, didaktika.

1. Prancūzų kalbos padėtis pasaulyje

Šiandien prancūzų kalba paplitusi ne tik Europoje (Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, kai kuriose Italijos srityse, Jungtinei Karalystei priklausančiose Normandijos salose) taip pat Šiaurės bei Pietų Afrikos šalyse, Kanadoje, Libane, Haityje ir kituose pasaulio regionuose. Pasaulyje yra maždaug 55 prancūzakalbių šalys Žr. Bernard Comrie, Stephen Matthews, Maria Polinsky, Atlas des langues : l’origine et le développement des langues dans le monde, p. 7–18; Jacques Leclerc, Histoire de la langue française, p. 117. . Daugelis jų – buvusios Prancūzijos arba Belgijos kolonijos.

Visuose paminėtuose kraštuose prancūzų kalbos vaidmuo nebuvo ir nėra vienodas Žr. Jean-William Lapierre, Le pouvoir politique les langues, p. 34. . Prancūzijoje prancūzų kalba yra šios šalies valstybės suvereniteto atributas, ji – Prancūzijos Respublikos valstybinė kalba. Tokį jos statusą garantuoja 1958 m. šalies Konstitucijos 2 straipsnis. Užsienio šalyse prancūzų kalba naudojasi oficialiosios, gimtosios, mokslo ir (arba) mokymo (užsienio pirmosios, antrosios, trečiosios ir t. t. kalbos), antrosios gimtosios (FLS), tarptautinės, darbo, kultūros, vartojimo buityje ir pan.

Šiuolaikiniame pasaulyje prancūzų kalba yra ne tik Prancūzijos, bet ir kitų pasaulio frankofoniškų kraštų kultūros bei minties raidos pagrindinis rodiklis ir raiškos priemonė Žr. Henriette Walter, L’aventure des mots français venus d’ailleurs, p. 28. .

Aptariant šiuolaikinį prancūzų kalbos paplitimą pasaulyje, remtasi oficialiais duomenimis Žr. Dominique Wolton, Demain la francophonie, 2006. , paimtais iš įvairių statistikos šaltinių Žr. OIF Conseil consultatif, La francophonie dans le monde 2002–2003, 2003; La francophonie dans le monde en 2006–2007, 2007. .

Pastebėtina, kad kai kurie jų ne visiškai ir ne visada sutampa su tikrove, kartais net prieštarauja vieni kitiems, todėl sunku įvertinti objektyviai. Bet suprasti ir nusakyti bendrą kalbos paplitimo pasaulyje tendenciją tie šaltiniai mums tikrai padeda. Todėl iš esmės galima konstatuoti, kad prancūzų kalba:

• pasaulyje, išskyrus Prancūzijos metropoliją, yra 13 valstybių, kurių oficialioji kalba yra vien prancūzų kalba Plačiau kalbos statusai nusakyti Vitkauskienės ir Samedy straipsnyje „Prancūzų kalbos statusai“, 2012. ;
• 23 pasaulio šalyse prancūzų kalba turi oficialiosios kalbos statusą kartu su kuria nors kita pasaulio kalba, dažniausiai – anglų arba ispanų, portugalų, arabų;
• 24 pasaulio šalyse prancūzų kalba neturi oficialiosios kalbos statuso, tačiau yra plačiai vartojama, dažniausiai tų šalių švietimo sistemoje kaip mokomoji užsienio kalba arba (jei toji šalis yra Afrikos Sąjungos narė) kaip trečiosios darbo kalbos statusą turinti kalba;
• viena iš šešių oficialiųjų ir viena iš dviejų (kartu su anglų) darbo kalbų Jungtinėse Tautose; – oficialioji arba darbo kalba daugelyje tarptautinių institucijų, tokių kaip Europos Sąjunga (27 valstybės) ir Afrikos Sąjunga (53 valstybės);
• įeina į pirmąjį populiariausių pasaulio kalbų dešimtuką (po kinų (mandarinų), anglų, hindi, urdu, ispanų, rusų ir arabų kalbų) Žr. I. Laure, « 6 7000 langues inégalement réparties », 2003. ;
• paplitusi visuose žemynuose padovanojo pasauliui vieną turtingiausių – prancūzų literatūrą, o XX a. davė pagrindą atsirasti ir formuotis naujai, frankofoniškajai literatūrai;
• davė impulsą susikurti bei plėtotis reikšmingiausioms pasaulinėms kultūros institucijoms, meno srovėms, kryptims, filosofinėms doktrinoms Žr. Patrick Weil, Qu’est-ce qu’un Français?, 2005; Louis-Jean Calvet, Le marche aux langues : les effets linguistiques de la mondialisation, 2002; Laurent Carroué, Géographie de la mondialisation, 2005; Le Français, langue du monde, 2003; OIF Conseil consultatif, La francophonie dans le monde 2002–2003, 2003; La francophonie dans le monde en 2006–2007, 2007. ;
• yra viena iš nedaugelio pasaulio kalbų, sugebančių įgyti ir turėti tiek daug skirtingų kalbos statusų: oficialiosios, gimtosios, mokslo ir (arba) mokymo (užsienio pirmosios, antrosios, trečiosios ir t. t. kalbos), antrosios gimtosios (FLS), tarptautinės, darbo, kultūros, vartojimo buityje ir t. t. Žr. Vilhelmina Vitkauskienė, Frankofonija arba Prancūzų kalbos ir kultūros paplitimas pasaulyje, p. 63–81. .

2. Prancūzų kalbos paplitimo Lietuvoje istorija

Prancūzų kalbos ir kultūros paplitimo istorija Lietuvoje dar neparašyta. Tačiau pavieniai straipsniai Žr. Dangerutis Čebelis, « Les langues romanes en Lituanie », 1967; Genovaitė Dručkutė, Les relations culturelles de la Lituanie et de la France : la Lituanie vers le XXI^ier siècle, 1999; Patrick Donabédian, « La situation de la langue française en Lituanie », 2000; Snieguolė Marija Liberienė, Révision du programme de l’enseignement du français aux étudiants en droit et en économie a l’Université de Vilnius, 1994; Fabrice Maindron, « Le français en Lituanie : situation et perspectives », 2001; Vilhelmina Vitkauskienė, Violeta Samedy, « Notion de la Francophonie (avec une initiale majuscule) », 2009; Vilhelmina Vitkauskienė, Violeta Samedy, „Prancūzų kalbos statusai“, 2012; Vilhelmina Vitkauskienė, La francophonie a la portée de tous, 2011; Frankofonija arba Prancūzų kalbos ir kultūros paplitimas pasaulyje, 2012; « La francophonie en Lituanie », 2013. , pirmieji bandymai Žr. Povilas Dubietis, Les particularités de la diffusion de la francophonie, de la langue et de la culture françaises en Lituanie : l’histoire, le présent, les perspectives = Frankofonijos, prancūzų kalbos ir kultūros sklaidos Lietuvoje ypatumai: istorija, šiandiena, perspektyvos[/I], 2010; Gilles Dutertre, Les français dans l’histoire de la Lituanie (1009–2009), 2009. jau yra. Tirtas Lietuvos įvaizdis XVI–XVII amžių prancūzų literatūroje (istorikas R. Kamuntavičius), atskleisti Lietuvos įvaizdžio prancūzų literatūroje ypatumai nuo vidurinių amžių iki XX a. (literatūrologė N. Kašelionienė), išleista Prancūzijos ir Baltijos kraštų istorinių ir kultūrinių ryšių studija (Dominique Dubarry), apžvelgti XIX–XX a. prancūzų ir lietuvių literatūriniai mainai (Th. Laurent). Iš jų matyti, kad Lietuvos kultūros istorijoje prancūzų kalba ir kultūra paliko savo pėdsakus. Ypač svarbus šiuo požiūriu XVI a. Tai ne tik mokslo, bet ir frankofonijos pradžia Lietuvoje. XVI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės soste matome prancūzų karalių Henriką de Valua (Henri de Valois), 1572–1574 m. valdžiusį Lenkijos–Lietuvos Karalystę Žr. Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija, 2005. . 1579 m. Prancūzijos Jėzuitų ordinas Lietuvoje įkuria Vilniaus universitetą.

Jau nuo XVI a. Lietuvoje, kaip ir beveik visose svarbiausiose to meto Rytų Europos šalyse, prancūzų kalba turi privilegijuotą kultūros ir mokslo ir (arba) užsienio kalbos statusą.

XIX a. Napoleono epocha taip pat paliko įspaudų Lietuvos istorijoje. Ji lietuvių savimonėje padėjo suformuoti nacionalinio identiteto jausmą, tautos idealus. Daugeliui lietuvių Napoleonas tapo gelbėtojo, o Prancūzija – laisvės simboliais. Napoleono valdymo laikotarpiu tarp dviejų valstybių vyravo glaudūs politiniai ir kultūriniai santykiai.

Romanų kalbomis kaip mokymo objektu Lietuvoje imta domėtis XVIII a. Pirmasis prancūzų ir lenkų kalbų žodynas išleistas Vilniuje 1757 m., o 1774 m. pasirodė pirmoji prancūzų kalbos gramatika, skirta besimokantiems Vilniaus akademijoje. Pasak kalbininko romanisto D. Čebelio, XX a. 6–8 dešimtmetyje Vilniaus universitete dėsčiusio prancūzų kalbos istoriją ir romanų filologiją, ši gramatika davė impulsą ne vienai publikacijai, skirtai prancūzų kalbos mokymuisi. 1774–1832 m. laikotarpiu Vilniuje buvo išleistos 33 šios rūšies knygos, o įskaitant ir pakartotinius leidinius – net 67 Žr. Dangerutis Čebelis, « Les langues romanes en Lituanie », p. 93–96. .

Vilniaus universitete prancūzų kalba ir literatūra buvo dėstoma nuo 1797 m., o italų kalba ir literatūra – nuo 1808 m. Stepono Batoro universitete romanų filologijos katedra veikė nuo 1919 m. Buvo dėstomos prancūzų, provansalų, italų, ispanų ir rumunų kalbos. Kaune, Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete, romanų filologijos katedra buvo įsteigta 1922 m. ir nuo tada dėstomos prancūzų bei italų kalbos ir jų literatūra. Išvadavus Vilnių, buvo įsteigtos prancūzų kalbos katedros Vilniaus universitete (1944 m.) ir Vilniaus pedagoginiame institute (1948 m.) Žr. ten pat, p. 93–102. . XX a. iki pat Antrojo pasaulinio karo mokėti prancūzų kalbą Lietuvoje buvo prestižo reikalas, todėl ji buvo ypač populiari inteligentijos sluoksniuose. Lietuvos švietimo sistemoje prancūzų kalba, kaip pirmoji, pagrindinė užsienio kalba, vartojama ne tik didžiųjų šalies miestų universitetuose, bet ir kai kurių provincijų mokymo įstaigose: licėjuose, mokyklose.

Kalbant apie prieškarinę Lietuvą, pažymėtina, kad iki 1930 m. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose vyraujanti užsienio kalba buvo vokiečių, bet netrukus jos vietą užėmė prancūzų kalba. 1936 m. Lietuvoje įvykdyta švietimo reforma buvo labai palanki prancūzų kalbai ir kultūrai. Mokyti šios kalbos bendrojo lavinimo mokyklose buvo skiriamas toks pat valandų skaičius per savaitę, kaip ir gimtajai kalbai Žr. Dangerutis Čebelis, « Les langues romanes en Lituanie », p. 99. .

Pastebėtina, kad pirmojoje XX a. pusėje Lietuvos švietimo ministerija perėmė ir pritaikė nemažai didaktikos principų iš Prancūzijos švietimo sistemos. Taigi Lietuvos jaunoji karta buvo auklėjama idealais, prie kurių formavimo prisidėjo ir didaktinė bei grožinė prancūzų literatūra. Pastebėtina, kad beveik visi pagrindiniai prancūzų grožinės literatūros klasikai buvo išversti į lietuvių kalbą. Vėliau sekė trumpas (istoriniu požiūriu), 50 metų trukęs ir atskirų mokslo tiriamųjų studijų reikalaujantis sovietinės švietimo sistemos laikotarpis (1941–1990). Tačiau privalu priminti, kad būtent tuo laikotarpiu įsteigtos prancūzų kalbos katedros Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute tebegyvuoja iki šiandien ir Lietuvai parengė ir teberengia pagrindinį frankofonų kontingentą.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasak F. Maindron, šalis „vėl pareiškė norą atgaivinti senas prieškarines tradicijas, plėtoti prancūzų kalbą ir kultūrą, o frankofonų judėjimui Lietuvoje suteikė naują impulsą“ Fabrice Maindron, « Le français en Lituanie : situation et perspectives », 2001. . Ar iš tikrųjų yra taip?

Nuo 2005 m. Lietuva tampa asocijuotąja Tarptautinės frankofonijos organizacijos nare. Lietuvos atsivėrimas frankofonų (ir ne tik jų) kultūrai apskritai liudija apie XXI a. pradžioje Europoje susiformavusias palankias sąlygas ir galimybes daugiakultūriškumo, globalizacijos procesų, pagarbos žmogaus teisėms raiškai.

2.1. Dabartinė prancūzų kalbos padėtis Lietuvoje

Šiuo metu tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštojo mokslo mokymo įstaigose Lietuvoje prancūzų kalbos mokoma kartu su kitomis trimis populiariausiomis užsienio kalbomis – anglų, vokiečių ir rusų.

Dabartiniu metu maždaug 450 bendrojo lavinimo mokyklų prancūzų kalbos mokoma kaip pirmosios, antrosios arba trečiosios užsienio kalbos. Pasak F. Maindron, tuojau pat po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo statistikos duomenys rodė tam tikrą mokymosi pagyvėjimą, išaugo prancūzų kalbą pasirinkusių mokinių skaičius (per 30 000 mokinių 1997 m.), tačiau pastaruoju metu prancūzų kaip užsienio kalbos padėtis Lietuvos švietimo sistemoje nėra tokia optimistiška.

Pagal Lietuvos Švietimo ministerijos duomenis sudarėme schemas, kurios parodo, kad 2003–2012 mokslo metais prancūzų kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos pasirinkimas ryškiai sumažėjo (plg., 2003 m. ją buvo pasirinkę 13000 mokinių, o 2012 m. jų skaičius nesiekė nei 2000). Antrosios ir trečiosios kalbų pasirinkimas išliko beveik nepakitęs.

Pastebėtina, kad nuo 2001 m. prancūzų kalbos besimokančių mokinių skaičius pradėjo ryškiai mažėti. Kodėl? Statistikos duomenys apie dėstomų užsienio kalbų paplitimą Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose rodo, kad anglų kalba užima vis ryškesnes, dominuojančias pozicijas visoje švietimo sistemoje. Ir ne tik mokyklose. Priežasčių reikėtų ieškoti platesniame kontekste. Vokiečių kalba, turėjusi senas istorines tradicijas šalyje, taip pat praranda savo ankstesnes pozicijas ir dažniausiai jau dėstoma ne kaip pirmoji, o kaip antroji ar trečioji užsienio kalba. Tas pats pasakytina ir apie prancūzų kalbą. Lietuvos mokyklose šių kalbų likimas panašus. Visose gyvenimo srityse teikiamas prioritetas anglų kalbai kenkia vokiečių ir prancūzų kalbų populiarumui šalyje. Prancūzų kalbai įgijus antrosios darbo kalbos statusą Europos Sąjungos institucijose, prancūzų kalbos padėtis turėtų pagerėti ir bendrojo lavinimo mokyklose, taigi prancūzų kalbos pozicijos Lietuvoje, mūsų manymu, yra optimistiškesnės nei kitų užsienio kalbų, tokių kaip vokiečių ar rusų.

2.2. Prancūzų kalba Lietuvos aukštosiose mokyklose

Dabartiniu metu Lietuvoje iš viso yra apie 50 aukštojo mokslo įstaigų (iš jų 15 – valstybinių universitetų, 7 privatūs universitetai, 16 valstybinių kolegijų ir 12 privačių kolegijų). Į šias įstaigas įstoja tas pats bendrojo lavinimo mokyklų kontingentas. Taigi aukštosiose mokyklose dėstomų užsienio kalbų pasiskirstymas lieka panašus kaip ir bendrojo lavinimo mokyklose. Anglų kalbos padėtis vis gerėja, o prancūzų ir vokiečių kalboms lieka tik antrosios arba trečiosios, o kartais net ir ketvirtosios užsienio kalbos statusas, o kai kuriose mokyklose šios kalbos dėstomos tik kaip pasirenkamasis dalykas. Beveik visose aukštosiose Lietuvos mokyklose prancūzų kalba dėstoma kaip viena iš užsienio kalbų. Kalbos mokymo programoje pagrindinis dėmesys skiriamas bendrinei norminei prancūzų kalbai mokyti, bet atsižvelgiama ir į kiekvienos auštosios mokyklos specifiką bei mokoma specialybės, dalyko prancūzų kalbos, pavyzdžiui teisės kalba – Vilniaus M. Romerio universitete, medicinos terminija – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, filosofijos – Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete ir t. t. Pažymėtina, kad penkiuose šalies valstybiniuose universitetuose yra padaliniai (fakultetai, katedros), rengiantys prancūzų kalbos, kaip užsienio kalbos, mokytojus, dėstytojus, specialistus. Kiekvienais metais tokios aukštosios mokyklos parengia ir išleidžia į profesinį gyvenimą apie šimtą diplomuotų šios srities specialistų.

2.3. Trumpa mokslo tiriamųjų darbų apie frankofoniją Lietuvoje apžvalga

Apie frankofonijos, kaip sociolingvistikos reiškinio, plėtrą Lietuvoje dar nebuvo parašyta išsamių mokslo tiriamųjų studijų ir tai nestebina, nes frankofonija, kaip sociolingvistikos šaka, yra palyginti naujas mokomasis ir mokslo tiriamasis dalykas. Tačiau jau ir šiuo aspektu paminėtinos kelios V. Vitkauskienės ir V. Samedy publikacijos apie frankofonijos sąvoką ir jos šiuolaikinį turinį Žr. Vilhelmina Vitkauskienė, Violeta Samedy, « Notion de la Francophonie (avec une initiale majuscule) », 2009; „Prancūzų kalbos statusai“, 2012. , Vitkauskienės mokomosiose knygose apie pasaulinę frankofoniją, išleistose prancūzų Žr. Vilhelmina Vitkauskienė, La francophonie a la portée de tous, 2011. ir lietuvių Žr. Vilhelmina Vitkauskienė, Frankofonija arba Prancūzų kalbos ir kultūros paplitimas pasaulyje, 2012. kalbomis, atskiras skyrius apie Lietuvos frankofoniją.

2010 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Prancūzų filologijos katedros magistrantas P. Dubietis pabandė iš dalies užpildyti šią spragą. Jis parašė ir apgynė magistro darbą „Frankofonijos, prancūzų kalbos ir kultūros sklaidos Lietuvoje ypatumai: istorija, šiandiena, perspektyvos“ Povilas Dubietis, Les particularités de la diffusion de la francophonie, de la langue et de la culture françaises en Lituanie : l’histoire, le présent, les perspectives = Frankofonijos, prancūzų kalbos ir kultūros sklaidos Lietuvoje ypatumai: istorija, šiandiena, perspektyvos, 2010. . Šiame, pagrįstame sociolingvistine pašnekesių su informatoriais tyrimų analize, darbe apžvelgiama frankofonijos Lietuvoje istorija (nuo XIV a. iki šių dienų) ir bandoma atsakyti į klausimą, kodėl lietuviai mokėsi ir tebesimoko prancūzų kalbos. Pirmuosius prancūzų ir lietuvių kontaktus autorius pastebi jau XIV a. – šį teiginį autorius pagrindžia Lietuvos istorijos faktais. Lietuvoje prancūzų kalbos įtaką XIX a. skatino Napoleono politika, XX–ojo a. tarpukario laikotarpiu šios kalbos įtaka išaugo dėl politinių motyvų, kaip atsvara nacistų vokiečių kalbai. Mūsų nuomone, politinės peripetijos visada daro įtaką užsienio kalbos pasirinkimui švietimo sistemoje. Sovietiniu laikotarpiu prancūzų kalba nebuvo nei ignoruojama, nei privilegijuojama Žr. ten pat, p. 129. , su kuo galima sutikti, o nepriklausomoje Lietuvoje (nuo 1990 m.) prancūzų kalba sunkiai skinasi kelią dėl anglų kalbos konkurencijos. Bet tai jau pasaulio, o ne vietinė problema.

Minėtuose moksliniuose darbuose išryškėja mintis, kad viena iš pagrindinių frankofonijos egzistavimo Lietuvoje priežasčių – meilė prancūzų kalbai, ir ji sietina ne su materialiuoju, o su dvasiniu, kultūriniu Prancūzijos įvaizdžiu, laisvės siekimo idealais, susiformavusiais dar XIX a., Napoleono epochoje, kada Lietuva siekė išsivaduoti iš carinės Rusijos jungo. Meilė prancūzų kalbai Lietuvoje tapatinama su meile šaliai – laisvės idealų, kultūros, literatūros, meno, mokslo, filosofijos, žmogaus teisių ir demokratijos idėjų nešėjai. Šis meilės prancūzų kalbai patvarumo jausmas gyvas ir šiandien, jis nieko bendro su materialiuoju pragmatizmu, kalbančiu angliškai, neturi.

Reikšmingos pastarojo meto istorinio Žr. Isabelle Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to, 2003; Jean Grison, « Les guerriers lituaniens de Napoléon I^er », 2003; Rūstis Kamuntavičius, Lietuvos įvaizdžio stereotipai Italų ir prancūzų XVI–XVII a. literatūroje, 2011. , literatūrologinio Žr. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje: vienos barbarystės istorija, 2012; Thierry Laurent, 2009. , kultūrinio Žr. Dominique Dubarry, Prancūzų karininko pašnekesiai su Lietuvos istorija, 2011. pobūdžio publikacijos. Negalima nepaminėti Gille Dutertre knygos „Prancūzai Lietuvos istorijoje“ (1009–2009) Žr. Gilles Dutertre, Les français dans l’histoire de la Lituanie (1009–2009), 2009. , kurioje pirmą kartą bandoma trumpai, diachroniškai bent jau paminėti visus prancūzus, kurie nors šiek tiek buvo prisidėję prie Lietuvos kultūros. Akivaizdu, kad knygos sumanytojas tokiu būdu norėjo prisidėti prie Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo pasaulyje. Darbas yra publicistinio pobūdžio, jame remiamasi Lenkijos, Prancūzijos archyvų medžiaga (kaip ji panaudota – spręsti mokslininkams istorikams), manytume, kad plačiajam skaitytojų ratui, ypač Prancūzijoje, taps šiek tiek aiškiau, kas ta Lietuva apskritai. Knygoje bent jau paminėtos pačios iškiliausios Prancūzijos asmenybės, palikusios įspaudą Lietuvos kultūroje, išvardyti šioje šalyje jų nuveikti darbai, nemažas dėmesys skirtas Prancūzijos Jėzuitų ordino įkurtam Vilniaus universitetui bei jame dirbusiems dėstytojams iš Prancūzijos. Knygos pabaigoje pateikta labai patraukli, informatyvi to meto reikšmingų valstybių (Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Prancūzijos) monarchų valdymo lyginamoji lentelė, kuri, mūsų nuomone, ir yra pati vertingiausia knygos dalis. Kol kas belieka viltis, kad mokslininkai atkreips dėmesį į šį veikalą ir netrukus sulauksime rimtesnių – mokslinių – diskusijų.

Viena iš reikšmingiausių moksliniu požiūriu, mūsų manymu, publikacijų apie prancūzų kalbos kaip pagrindinio frankofonijos variklio ir užuomazgos padėtį Lietuvoje (nuo XVIII a. iki XX a. II–osios pusės, apimant ir tarybinį periodą) yra D. Čebelio straipsnis „Romanų kalbos Lietuvoje“, publikuotas 1967 m. „Kalbotyroje“ Žr. Dangerutis Čebelis, « Les langues romanes en Lituanie », 1967. . Šis diachroninio pobūdžio darbas objektyviausiai nušvietė dviejų pagrindinių Lietuvos aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) prancūzų filologijos katedrų darbą, studijų programas, atskleidė pagrindinius prancūzų kalbos atėjimo į Lietuvą kelius ir būdus, apžvelgė pirmąsias prancūzų kalbos mokymo Lietuvoje knygas, Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros socialines ir istorines aplinkybes.

Jeigu šiandien apskritai galime kalbėti apie prancūzų kalbos paplitimą Lietuvoje, tai visų pirma Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros nuoseklaus darbo dėka. Ši katedra išugdė pagrindinius Lietuvos mokslininkus romanistus, kurių darbai svariai prisidėjo prie frankofoninės minties sklaidos įvairiausiais aspektais: istorinės kalbotyros (R. Mironas, D. Čebelis, I. Mikalkevičienė), teorinės gramatikos (S. Liberienė, N. Lukšytė, R. Jaskūnaitė, B. Brėdelytė, N. Teiberienė, V. Mickienė), diskurso analizės (S. Liberienė), leksikonometrijos (M. Stasilo), fonologijos (A. Skūpas), kultūrologijos, literatūrologijos (G. Bartkus, A. Baužytė, V. Bikulčius, G. Dručkutė, L. Černiuvienė), leksikografijos (J. Navakauskienė, D. Melnikienė, I. Balaišienė), lyginamosios kalbotyros (J. Navakauskienė, J. Daugmaudytė, N. Teiberienė, V. Valiukienė), vertimo teorijos (L. Rapšytė, J. Navakauskienė, L. Černiuvienė, M. Paura), didaktikos (J. Navakauskienė, A. Skūpas, V. Vitkauskienė), sociolingvistikos (V. Vitkauskienė, V. Kazlauskienė). Visų išvardintų mokslininkų dėstytojų darbai, vienaip ar kitaip susiję su Vilniaus universitetu, kuriame jie įsigijo humanitarinių mokslų, daktaro (dauguma – nostrifikuotus) diplomus byloja apie tai, kad šiame universitete embrioną užmezgusi prancūziškosios kultūros dvasia tebėra gyva. Ją puoselėja ir kiti, ryškūs romanistai (dauguma jų – Vilniaus universiteto absolventai), kurie sėkmingai darbavosi ar tebesidarbuoja kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose: Lietuvos edukologijos universitete – V. Jankūnas, S. Kadžiulytė, J. Urbelienė, I. Mikėnaitė, Z. Tarvydienė, R. Matonienė, V. Žvirinska; Šiaulių universitete – V. Bikulčius (nuo 2014 – Vilniaus universitete), J. Žilinskas, V. Žilinskienė; Vilniaus M. Romerio universitete – V. Samedi, D. Žuvininkaitė, Kauno Vytauto Didžiojo universitete – V. Skrupskelytė ir kt. Visi jie darniai prisidėjo prie prancūzų kalbos ir kultūros sklaidos Lietuvoje.

Išvados

Pirmojoje XX a. pusėje Lietuva iš Prancūzijos švietimo sistemos perėmė ir pritaikė nemažai didaktikos principų. Jie bei grožinė prancūzų literatūra, kurios pagrindiniai klasikai buvo išversti į lietuvių kalbą, tikrai prisidėjo prie Lietuvos jaunosios kartos auklėjimo bei jos idealų formavimo. Vėliau sekęs istoriniu požiūriu trumpas sovietinis laikotarpis (1941–1990), trukęs apie 50 metų reikalautų atskirų sovietinės švietimo sistemos mokslo tiriamųjų studijų. Tačiau būtent tuo laikotarpiu įsteigtos prancūzų kalbos katedros Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute (Lietuvos edukologijos universitete) tebegyvuoja ir šiandien, jos Lietuvai parengė ir teberengia pagrindinį frankofonų kontingentą.

Vilniaus universiteto prancūzų filologijos bei Vilniaus pedagoginio instituto prancūzų kalbos katedros išugdė pagrindinius Lietuvos mokslininkus romanistus (ryškiausi jų – D. Čebelis (Vilniaus universitetas), V. Jankūnas (Vilniaus pedagoginis institutas), kurių darbai daugiausiai prisidėjo prie frankofoninės minties sklaidos sovietinėje Lietuvoje.

Mūsų tyrimai rodo, kad Lietuvoje:

• nuo 2001 m. prancūzų kalbos besimokančiųjų mokinių skaičius pradėjo mažėti;
• 2003–2012 mokslo m. prancūzų, kaip pirmosios užsienio kalbos, pasirinkimas labai sumažėjo, antrosios ir trečiosios kalbų pasirinkimas išliko beveik nepakitęs;
• šiandien prancūzų kalbos mokomasi jau ne kaip pirmosios, o kaip antrosios ar trečiosios užsienio kalbos.

Statistiniai duomenys apie dėstomų užsienio kalbų paplitimą Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose rodo, kad anglų kalba užima dominuojančias pozicijas visoje mokymo sistemoje. Dėl to sumažėja dėmesys vokiečių ir prancūzų kalboms, turėjusioms senas istorines tradicijas Lietuvoje. Anglomanijos priežasčių reikėtų ieškoti platesniame politiniame globalizacijos kontekste.

Europos Sąjungos institucijose prancūzų kalbai įgijus antrosios darbo kalbos statusą, Lietuvoje prancūzų kalbos padėtis turėtų pagerėti ir bendrojo lavinimo mokyklose, taigi prancūzų kalbos pozicijos Lietuvoje yra optimistiškesnės nei kitų užsienio kalbų, tokių kaip vokiečių ar rusų.

Literatūra

• Bumblauskas, Alfredas, Senosios Lietuvos istorija, Vilnius: Ama littera, 2005.
• Calvet, Louis-Jean, Le marche aux langues : les effets linguistiques de la mondialisation, Paris : Plon, 2002.
• Carroué, Laurent, Géographie de la mondialisation, Paris : Colin, 2005.
• Chandavoine, Isabelle, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to, iš prancūzų kalbos vertė Darius Alekna, Vilnius: Žara, 2003.
• Comrie, Bernard; Stephen Matthews, Maria Polinsky, Atlas des langues : l’origine et le développement des langues dans le monde, Paris : Acropole, 2004.
• Čebelis, Dangerutis, « Les langues romanes en Lituanie », Kalbotyra, 1967, t. 15, p. 93–102.
• Donabédian, Patrick, « La situation de la langue française en Lituanie », Cahiers lituaniens, 2000, n^o1, p. 39–41.
• Dručkutė, Genovaitė, Les relations culturelles de la Lituanie et de la France : la Lituanie vers le XXI^ier siècle, Vilnius: Lithuania in the World, 1999.
• Dubarry, Dominique, Prancūzų karininko pašnekesiai su Lietuvos istorija, iš prancūzų kalbos vertė Giedrė Cibuskaitė, Vilnius: Eglės leidykla, 2011.
• Dubietis, Povilas, Les particularités de la diffusion de la francophonie, de la langue et de la culture françaises en Lituanie : l’histoire, le présent, les perspectives = Frankofonijos, prancūzų kalbos ir kultūros sklaidos Lietuvoje ypatumai: istorija, šiandiena, perspektyvos, magistro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010.
• Dutertre, Gilles, Les français dans l’histoire de la Lituanie (1009–2009), Paris : Harmattan, 2009.
• Grison, Jean, « Les guerriers lituaniens de Napoléon I^er », Cahiers Lituaniens, 2003, n^o4, p. 7–12.
• Guillou, Michel, Francophonie Puissance – L’équilibre multipolaire, Paris : Ellipses, 2005.
• Haut Conseil de la francophonie, La francophonie dans le monde 2004–2005, Paris : Larousse, 2006.
• Kamuntavičius, Rūstis, Lietuvos įvaizdžio stereotipai Italų ir prancūzų XVI–XVII a. literatūroje, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2012.
• Lapierre, Jean-William, Le pouvoir politique les langues, Paris : PUF, 1988.
• Laure, I. « 6 7000 langues inégalement réparties », Courrier International, 2003, mars–avril–mai.
• Le Français, langue du monde, Paris : Harmattan, 2003.
• Leclerc, Jacques, Histoire de la langue française, résumé par Alain Rey, Frédéric Duval, Gilles Siouffi. Paris : Harmattan, 2007.
• Liberienė, Snieguolė Marija, Révision du programme de l’enseignement du français aux étudiants en droit et en économie a l’Université de Vilnius, École Normale Supérieure de Fontenay Saint-Cloud : CREDIF, 1994.
• Maindron, Fabrice, « Le français en Lituanie : situation et perspectives » | Synergies Pays riverains de la Baltique, n^o1, 2001 (Estonie : Actes du colloque sur le français, langue internationale, 14–15 septembre 2001, Tallinn) [žiūrėta 2009 m. sausio 10 d.].
• OIF Conseil consultatif, La francophonie dans le monde 2002–2003, Paris : Larousse, 2003.
• OIF Conseil consultatif, La francophonie dans le monde en 2006–2007, Paris : Larousse, 2007.
• Pruvost, Jean, Les dictionnaires de langue française, Paris : PUF, 2002.
• Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, Nijolė, Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje: vienos barbarystės istorija, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2012.
• Varvuolis, Gediminas, « La Lituanie au sein de la francophonie : rapprochement naturel ou choix politique perspicace? », Le courrier des pays de l’Est, Janvier 2001, p. 41–48.
• Vitkauskienė, Vilhelmina, « La francophonie en Lituanie », Le français a l’université, 2013, n^o4, 17e année [žiūrėta 2014 m. sausio 17 d.].
• Vitkauskienė, Vilhelmina, Frankofonija arba Prancūzų kalbos ir kultūros paplitimas pasaulyje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
• Vitkauskienė, Vilhelmina, La francophonie a la portée de tous, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011.
• Vitkauskienė, Vilhelmina; Violeta Samedy, „Prancūzų kalbos statusai“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 4, nr. 4, p. 1327–1339 [žiūrėta 2013 m. sausio 17].
• Vitkauskienė, Vilhelmina; Violeta Samedy, « Notion de la Francophonie (avec une initiale majuscule) » | Loreta Chodzkienė (sud.), Kalba ir kultūra: nauji iššūkiai Europos mokytojui = Language and Culture: New Challenges for the Teachers of Europe, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 168–177.
• Walter, Henriette, L’aventure des mots français venus d’ailleurs, Paris : Gallimard, 1999.
• Weil, Patrick, Qu’est-ce qu’un Français?, Paris : Gallimard, 2005.
• Wolton, Dominique, Demain la francophonie, Paris : Flammarion, 2006.
• Zeina, El Tibi, La Francophonie et le dialogue des cultures, Paris-Lausanne : L’Age d’homme, 2001.