Eurocentrizmo problema idėjų istorijoje
Pasirinkta tema kyla iš nūdienos mūsų filosofinės minties raidos peripetijų, kurios tiesiogiai siejasi su etnocentrizmo ideologijų virsmais, metamorfozėmis ir stiprėjančiu nuosmukiu ilgai viešpatavusio Vakarų filosofinėje sąmonėje eurocentrizmo, kurio paskiri rudimentai kitokiu, lankstesniu, užmaskuotu pavidalu aptinkami pokolonijiniame akademiniame diskurse. Nuo antikos laikų Vakarų pasaulyje ilgai klestėjo eurocentrizmas, „…diskursyvi tendencija, neeuropinių tautų istorijas ir kultūras aiškinanti iš europiečių (vakariečių) perspektyvos“
. Taigi ši tendencija yra paremta įsitikinimais, kad Europos regionas, jo civilizaciniai laimėjimai, mąstymo tradicijos, meno stiliai ir pan. pagrindžia kitų žemės rutulio kontinentų raidą ir nužymi ištisų tautų bei kultūrų tolesnės raidos gaires. Šiuos požiūrius pirmiausia išklibino Arthuras Schopenhaueris ir kiti neklasikinės filosofijos šalininkai, o diskreditavo Rytų mąstymo tradicijų tyrinėtojai (Abrahamas Anquetil-Duperronas, Jeanas-Pierre’as Abel Rémusatas, Silvestras de Sacy, Friedrichas Maxas Mülleris, Paulas Deussenas, Jamesas Legge, Édouardas Chavannesas ir kt.) bei po Antrojo pasaulinio karo įvairiose žemės rutulio dalyse sparčiai besiplėtojančios komparatyvistinės filosofijos ir galiausiai postmodernizmo filosofijos šalininkai.
Nors eurocentrinės pasaulėžiūros pamatai jau yra pakirsti daugelyje pažangos avangarde žengiančių dabartinio pasaulio tautų, tačiau jų rudimentai, nepaisant ryškių poslinkių dabartinėje Lietuvos komparatyvistikoje ir orientalistikoje, dar tradiciškai tebėra gyvybingi lietuviškame akademiniame, ypač filosofiniame, diskurse. Apšvietos ideologų sukurtos ir vokiečių klasikinės filosofijos šalininkų išpopuliarintos, ypač dėl Hegelio helenomanija persmelktos mitologijos, eurocentrizmas suleido gilias šaknis vokiečių klasikinėje filosofijoje, o per ją – ir Vakarų mąstymo tradicijoje bei su ja glaudžiai susijusioje modernioje Lietuvos filosofijoje. Dėl eurocentrizmo ideologijos sklaidos kolonializmo epochoje hiperbolizuojama senovės graikų ir iš jos išsirutuliojusi Vakarų mąstymo tradicija, jų suformuotas mokslinis instrumentarijus nekritiškai ir tiesmukai buvo europiečių mokslininkų perkeltas anapus Europos kultūros arealo ribų esančių kitų civilizacijų mąstymo tradicijų tyrinėjimus, dažnai neatsižvelgiant į konkretaus civilizacinio pasaulio, šalies kultūrinę specifiką, istoriją, pamatines pasaulio suvokimo, mąstymo kategorijas ar konkrečių sociokultūrinių grupių gyvenimo būdą.