Straipsnis Vertybinis požiūris į konstitucinį reguliavimą, įtvirtinantį žmogaus teisių srities santykių pagrindus, ir iš jo išplaukiantys sunkumai

Santrauka. Straipsnyje aptariamas vertybinis požiūris (arba vadinamoji vertybių teorija), kurio laikomasi interpretuojant konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių santykių, susijusių su žmogaus teisių sritimi, pagrindus, turinį. Daroma išvada, jog žmogaus teisių kaip konstitucinių vertybių statuso išryškinimas yra Konstitucinio Teismo metodologinis pagrindas šios srities nuostatų turiniui išaiškinti. Atsakant į klausimą, kokios rūšies vertybės yra konstitucinio reguliavimo interpretavimo orientyrai (nuorodos), svarstoma, ar egzistuoja konstitucinių vertybių sąrašas bei jų hierarchinė tvarka (atsižvelgiant į žmogaus teisių bei žmogaus teisių ir kitų konstitucinių vertybių sistemą). Susiduriama su konstitucinių vertybių apibendrinimo lygio konstitucinėje jurisprudencijoje problema. Nagrinėjant konstitucinių vertybių aiškinimo šaltinių klausimą patvirtinama, kad konstitucinių vertybių šaltiniais tampa tiek Konstitucijos tekstas (Konstitucijos normos ir principai), tiek jos dvasia (išvedama iš konstitucinio reguliavimo visumos). Vertybinis nuostatų, susijusių su konstituciniu žmogaus teisių įtvirtinimu, interpretavimas atsižvelgiant į valstybės charakteristikas, išreiškiamas konstituciniais teisinės valstybės, demokratinės valstybės ir socialiai orientuotos valstybės principais, konstitucinėje jurisprudencijoje lemia valstybės įsipareigojimus jų atžvilgiu. Kadangi Konstitucija įtvirtina, saugo ir gina konstitucines vertybes, o tarp jų – ir žmogaus teises, vadinasi, valstybė jokiu būdu negali paneigti žmogaus teisių vertybinio statuso.

Pagrindiniai žodžiai: žmogaus teisės, vertybinis požiūris, arba vertybių teorija, vertybių sistema, vertybių šaltiniai, valstybės įsipareigojimai.

Įvadas

Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių žmogaus teisių ir laisvių sistemą, jų garantijas, teisių ir laisvių ribojimo pagrindus bei sąlygas (trumpiau tariant – konstitucinių nuostatų žmogaus teisių srityje), aiškinimas tam tikro valstybės ar (ir) konstitucinės teorijos suvokimo kontekste galimas remiantis įvairiomis teorijomis: klasikine, arba liberaliąja, institucine, vertybių, demokratine-funkcine, gerovės valstybės ir kt. Žr. Ernst Wolfgang Böckenförde, State, Society and Liberty: Studies in Political Theory and Constitutional Law, p. 179. Tokio sisteminio (remiantis tam tikra teorija) šių nuostatų interpretavimo būtinybė nulemta šių nuostatų glaustumo ir fragmentiško žmogaus teisių turinio pobūdžio bei skirta spręsti specifiniams reguliavimo uždaviniams, kurie, pakitus politinėms-socialinėms aplinkybėms, reikalauja keisti konstituciją ar jos akcentus Žr. ten pat, p. 176. . Viena iš šių teorijų – vertybių teorija (perteikianti fundamentalių teisių, arba etinį, arba plačiausia prasme – neinterpretyvistinį požiūrį Šis požiūris konstitucinėje bylų sprendimo praktikoje remiantis Vokietijos Pagrindiniu Įstatymu sisteminį vientisumą (apimdamas specifines prielaidas ir kalbos būdą) įgijo kaip vertybių teorija, kurios naudojimas kulminaciją pasiekė Lüth byloje. Šioje byloje Federalinis Konstitucinis Teismas konstatavo: „yra lygiai taip pat teisinga, kad Pagrindinis Įstatymas, kuris nėra vertybiškai neutrali sistema […], nustato objektyvią vertybių tvarką jo konstitucinių teisių kataloge […]. Ši vertybių tvarka, kai dėmesys sutelkiamas ties laisvai besivystančios visuomenėje asmenybės orumu, turi būti laikoma fundamentaliu konstituciniu sprendimu visoms teisės sritims“. Žr. Robert Alexy, A Theory of Constitutional Rights, p. 93. ), reiškia konstitucijos pradinių principų ir vertybių, kurias ji įtvirtina, paiešką Žr. William A. Kaplin, The Concepts and Methods of Constitutional Law, p. 129. . Aiškindamas konstituciją, ja vadovaudamasis Konstitucinis Teismas išryškina konstitucijos vertybinius klodus ir taip užtikrina, kad „nuolatinėje, niekuomet nenutrūkstančioje raidoje konstitucinių nuostatų stabilumas derės su konstitucijos dinamiškumu, interpretuojamu kaip gebėjimas atitikti kintančias socialines ir politines realijas“ Egidijus Kūris, „Konstitucija ir jos aiškinimas“, p. 7. .

Analizuojant minėtąjį vertybinį požiūrį kyla klausimų: kokios rūšies vertybės yra konstitucinio reguliavimo interpretavimo orientyrai (nuorodos) bei kokiuose šaltiniuose oficialus konstitucijos interpretuotojas turi ieškoti šių vertybių? Rasti atsakymus į šiuos klausimus analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir yra šio straipsnio tikslas. Juo labiau jog minėtasis požiūris konstitucinėje jurisprudencijoje išplėtotoje oficialiojoje žmogaus teisių konstitucinėje doktrinoje remiasi 2004 m. Ši laiko riba pasirinkta todėl, kad būtent 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas itin pabrėžė Konstitucijos kaip vertybių sistemos sampratą. Žr. Valstybės žinios, 2004, nr. 85-3094. visapusiškai ir išsamiai Konstitucijos kaip vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio akto samprata ir jau anksčiau yra tapęs žmogaus teisių tarpusavio bei jų ir kitų konstitucinių vertybių pusiausvyros bei iš jos išplaukiančio teisių ribojimo nuostatų aiškinimo metodologiniu pagrindu.

Pasakytina, kad bendrieji konstitucinių teisių ir laisvių instituto aiškinimo Lietuvos oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje metodologinių pagrindų klausimai nagrinėjami fragmentiškai; dažniausiai apie Konstitucijos vertybinius klodus užsimenama plačiau jų netiriant. Todėl šio straipsnio analizavimo objektas yra Konstitucinio Teismo vertybinis požiūris į žmogaus teisių konstitucinį reguliavimą. Pagrindinis tyrimo metodas – dokumentų analizė. Juo tiriama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose atskleidžiama oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina; taikomi loginės ir sisteminės analizės metodai, parankūs nagrinėjant konstitucinę jurisprudenciją, pasižyminčią tęstinumu.

1. Konstitucinio teismo vertybinis požiūris į konstituciją apskritai

Interpretuodamas Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas remiasi vienokia ar kitokia teisės samprata, taiko tam tikrus metodus Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų“, p. 49. . Svarstant jo veiklos metodologinius klausimus, t. y. kokiu metodologiniu Žodis „metodologinis“ reiškia sąsają su metodologija. O metodologiją galima apibrėžti kaip teoriją, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą (bendroji metodologija) ir jo principus (bendramokslinė metodologija) bei mokslinio tyrimo metodus ir techniką (mokslo krypties metodologija). Žr. Kęstutis Kardelis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, p. 54. Pasakytina, kad interpretacinio požiūrio ir metodologijos sąvokas gretina W. A. Kaplin. Žr. William A. Kaplin, The Concepts and Methods of Constitutional Law, p. 24. pagrindu vadovaujamasi aiškinant konstitucines nuostatas, konkrečiai įtvirtinančias santykius, susijusius su žmogaus teisių sritimi, atkreiptinas dėmesys į Konstitucijos sampratą. Konstitucinėje jurisprudencijoje ji suvokiama kaip vertybių sistemos sąvadas: Konstitucija įvardijama kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinantis ir ginantis aktas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2004; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2004. Reikia paminėti, jog idėjų, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta vertybių sistema, yra ir ankstesniuose Teismo sprendimuose: žr., pavyzdžiui, 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. liepos 11 d. ir kt. nutarimus, Valstybės žinios, 1998, nr. 85-2382; 2002, 72-3080. ; Teismas konstatuoja, kad Konstitucijoje įtvirtintus, jos saugomus ir ginamus Tautos siekius ir vertybes išreiškia įvairūs Konstitucijos principai Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2004. . Taigi Teismo vertybinis požiūris kildintinas iš Konstitucijos sampratos, kuri leidžia manyti, jog Konstitucijos nuostatos aiškintinos būtent remiantis vertybine pozicija.

Toliau nurodant argumentus, kuriais remiantis būtų galima tvirtinti egzistuojant Teismo vertybinį požiūrį į Konstituciją, pasakytina, jog Konstitucinio Teismo vartojamas oficialiosios konstitucinės doktrinos apibūdinimas (jos turinio apibrėžimas, jos keitimą lemiančių aplinkybių išvardijimas bei tam tikro šios doktrinos reinterpretavimo draudimas, taip pat Konstitucinio Teismo nutarimų oficialaus paskelbimo atidėjimo doktrina) taip pat rodo Teismo požiūrį į Konstituciją kaip vertybių sistemą. Apibrėždamas oficialiosios konstitucinės doktrinos turinį (reguliavimo dalyką), Konstitucinis Teismas konstatuoja, jog jis apima ir konstitucinių vertybių pusiausvyrą Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2004; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2004. , t. y. atskleidžiamos konstitucinės vertybės ir jų darnumas. Konstitucinis Teismas įtvirtina Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2006; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2006; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2007; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2007. , jog

Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinybė […] labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija […].

Spustelėjus išskleisti...

Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose ir sprendimuose akcentuoja, kad

oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema […].

Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas, 2005.

Spustelėjus išskleisti...

Vadinasi, iš Teismo išplėtotos Konstitucijos sampratos bei kitų minėtų jo sukurtos oficialiosios konstitucinės doktrinos aspektų, sustiprinančių Konstitucijos kaip vertybių sistemą įtvirtinančio akto įrodymą, apibūdinimo kildintinas Teismo vertybinis požiūris į konstitucinį reguliavimą apskritai.

2. Konstitucinio teismo vertybinis požiūris į žmogaus teisių sritį

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktų, kuriuose pareiškėjo ginčijama teisės norma yra traktuojama atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias žmogaus teises ir laisves (ir kitus aktus), galima suprasti, jog Konstitucinis Teismas apskritai konstatuoja egzistuojant žmogaus teises ir laisves kaip konstitucines vertybes Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, 2003. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose asmens teises vadina konstitucinėmis vertybėmis, vadovaudamasis socialiniu požiūriu: „socialiniu požiūriu tiek viešasis interesas, tiek asmens teisės […] yra konstitucinės vertybės“. Valstybės žinios, 1997, nr. 40-977; 2004, nr. 181-6708, nr. 186. . Teismas šias teises ir laisves vadina „didžiausia teisine vertybe“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas, 1996; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 1997; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas, 1999. .

Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. Žr. Valstybės žinios, 1997, nr. 23-546. ir 2004 m. kovo 5 d. Žr. Valstybės žinios, 2004, nr. 38-1236; atitaisymas – 2004, nr. 57. nutarimuose konstatuojama, jog konstituciniu įtvirtinimu asmens teisėms ir laisvėms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas (pavyzdžiui, tokios vertybės statusą įgyja socialinis aprūpinimas (2004 m. kovo 5 d. nutarime aiškinamas Konstitucijos 52 straipsnis); susirinkimų laisvė (2000 m. sausio 7 d. nutarime Žr. Valstybės žinios, 2000, nr. 3-78. aiškinamas Konstitucijos 36 straipsnis) ir kita.

Atskiros žmogaus teisės ir laisvės konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat vadinamos konstitucinėmis vertybėmis, pavyzdžiui, teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė):

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytų susivienijimų steigimo laisvę ir veiklą, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2004.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, Konstitucinis Teismas universalia ir nekvestionuojama vertybe vadina „žmogaus teisių ir laisvių pripažinimą ir jų gerbimą“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2004; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, 2006. , t. y. ne pačius gėrius, bet jų pripažinimą ir gerbimą. Manytina, jog toks Teismo įvardijimas grįstinas žmogaus teisių kaip vertybių konstitucinio įtvirtinimo faktu.

Galima pateikti ir Konstitucinio Teismo nutarimo citatą, kurioje žmogaus teisių apsauga Konstitucinis Teismas vadina tam tikrų konstitucinių vertybių apsaugą:

Konstitucijoje yra įtvirtinta žmogaus teisių apsauga: gyvybės (19 straipsnis), asmens neliečiamumo (25 straipsnis), nuosavybės neliečiamumo (23 straipsnis) ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, 2000.

Spustelėjus išskleisti...

Iš šios citatos matome, jog teisėms įvardyti Teismas vartoja šių teisių saugomų vertybių, o ne pačių teisių formuluotes (pvz., teisė į gyvybę). Ne pati žmogaus teisė, o jos saugomas gėris vadinamas vertybe ir, pavyzdžiui, 2000 m. gegužės 8 d. nutarime nurodoma, kad:

Nagrinėjamos bylos aspektu svarbi privatumo (privataus gyvenimo), kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, samprata. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2000.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi konstitucinė jurisprudencija atskleidžia žmogaus teisių, jų saugomų gėrių bei šių teisių pripažinimo ir gerbimo kaip konstitucinių vertybių statusą.

3. Žmogaus teisės tarp kitų konstitucinių vertybių

Keltinas klausimas, kokios rūšies vertybės yra konstitucinio reguliavimo interpretavimo orientyrai (nuorodos)? Atsakydami susiduriame su būtinybe išnagrinėti konstitucinių vertybių sistemą. Sistemos analizė apskritai suponuoja poreikį nustatyti ją sudarančius elementus, jų vietą sistemoje bei ryšius tarp sistemos elementų, todėl pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokios vertybės vadinamos konstitucinėmis, koks yra jų sąrašas.

Vadovaujantis Teismo jurisprudencija atskleistinas didesniu ar mažesniu apibendrinimo laipsniu pasižyminčių konstitucinių vertybių spektras. Minimos universalios vertybės: pagarba teisei ir teisės viešpatavimui, valdžios galių ribojimas, valdžios įstaigų priedermė tarnauti žmonėms ir atsakomybė visuomenei, teisingumas, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas ir jų gerbimas Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2004; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, 2006. Be to, ankstesniuose 1997 m. gegužės 6 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose Teismas viešąjį interesą vadina konstitucine vertybe, vadovaudamasis socialiniu požiūriu: „socialiniu požiūriu tiek viešasis interesas, tiek asmens teisės […] yra konstitucinės vertybės“. Valstybės žinios, 1997, nr. 40-977; 2004, nr. 181-6708, 2004, nr. 186. ; visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės (natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai ir ypač vertingos vietovės Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2005. ; kultūra Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas, 2005. ); savaiminės demokratijos vertybės (susirinkimų laisvė Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas, 2000. ; minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas, 2000. ); pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas tam tikras teisės institutas, pavyzdžiui, pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas Lietuvos ūkis: privačiosios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimas, 2001; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas, 2002. ir kitos.

Demokratinėje visuomenėje egzistuojantys konstituciškai svarbūs tikslai, viešasis interesas (gyvybiškai svarbūs ar kiti ypač reikšmingi visuomenės interesai) – ši grupė taip pat gali būti vadinama konstitucinėmis vertybėmis (kaip, pavyzdžiui, teigiama, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime, kad konstitucinės vertybės inter alia yra žmogaus teisės ir laisvės, konstitucinė santvarka, visuomenės, valstybės saugumas, viešoji tvarka Žr. Valstybės žinios, 2005, nr. 1-7. ) arba ja remiamasi kaip atskiru žmogaus teisių ir laisvių ribojimo pagrindu, siekiant apsaugoti tam tikrus gėrius kartu su kitomis asmens teisėmis ir laisvėmis bei Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugos siekiais Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas, 2002; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, 2002; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2004. .

Taigi pasakytina, jog priimdamas sprendimą byloje dėl tikrinamo tam tikro akto teisinio reguliavimo konstitucingumo, Teismas nepateikia baigtinio konstitucinių vertybių sąrašo, kadangi šių konstitucinių vertybių sąrašas pildomas „byla po bylos“. Nagrinėdamas konkretų atvejį – laisvės gauti ir skleisti informaciją ribojimo pagrindus ir sąlygas, Konstitucinis Teismas daro išvadą dėl Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje numatytų šios laisvės ribojimo pagrindų, atskleidžiančių konstitucines vertybes, neišsamumo:

[…] Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, 2005.

Spustelėjus išskleisti...

Taip pat reikia pažymėti, kad konstitucinių vertybių sąrašo nebuvimo faktą patvirtina E. Jarašiūnas, pažymėdamas, jog „Konstitucinis Teismas nėra suformulavęs apibendrintos „konstitucinės vertybės“ sąvokos, sudaręs jų sąrašo, tačiau konkrečioje byloje, vadovaudamasis Konstitucija, reikšdamas nuomonę dėl teisės ribų, jis daro atitinkamą išvadą“ Egidijus Jarašiūnas, „Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje“, p. 130. .

Analizuojant anksčiau nurodytą tik „pavyzdinių“ konstitucinių vertybių sąrašą kyla klausimas, svarbus užtikrinant konstitucinių vertybių pusiausvyrą: ar konstitucines vertybes galima išdėstyti tam tikra tvarka Kita vertus, jei negalima pateikti baigtinės konstitucinių vertybių sistemos arba jų katalogo, neaišku, kas turi būti sudėliota tam tikra tvarka. Tačiau pasakytina, jog kiekybiniai jurisprudencinės konstitucijos parametrai (tai, kad didžioji dalis konstitucijos nuostatų jau yra išaiškintos, dažnai ta pati norma ar principas interpretuoti ne kartą, atskleisti įvairūs konstitucinio reguliavimo aspektai ir elementai) rodo, kad konstitucinių vertybių sistema vis plečiama. Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Jurisprudencinė konstitucija“, p. 24. Beje, kaip tvirtina E. Jarašiūnas, konstitucinės jurisprudencijos kokybę atskleidžia ir išryškėjusi konstitucinių vertybių sistema. Žr. ten pat. taip pabrėžiant, jog, pavyzdžiui, tam tikros konstitucinės vertybės yra svarbesnės už žmogaus teises ir laisves, ir atvirkščiai, ir ar pačių žmogaus teisių ir laisvių sistemoje vienos teisės yra svarbesnės už kitas R. Alexy teigia, kad klausimas, kokios vertybės turi būti išdėstytos tam tikra tvarka, keltinas kalbant apie vertybes, aktualias sprendimams dėl konstitucinių teisių. Žr. Robert Alexy, A Theory of Constitutional Rights, p. 96. . Šis klausimas, R. Alexy nuomone, gali būti formuluojamas jį siejant su kertinėmis vertybių teorijos konstitucinių vertybių tvarkos, hierarchinės vertybių tvarkos bei vertybių sistemos sąvokomis Žr. ten pat, p. 94. .

Klausimą, ar tam tikros teisės yra svarbesnės už kitas, nagrinėja R. Smith ir atsako, jog akivaizdu, kad teisei į gyvybę turi būti suteikta tam tikro laipsnio viršenybė (pirmumas), netgi jei tik praktiškumo sumetimais Žr. Rhona K. M. Smith, Texts and Materials on International Human Rights, p. 55. . Konstitucinio Teismo nuomone, taip pat pabrėžtinas žmogaus gyvybės ypatingumas, kartu pabrėžiant ir žmogaus orumo išskirtinumą bei atskleidžiant tokio šių vertybių Pasakytina, jog viena iš Prancūzijoje vykstančių ginčų temų yra susijusi su pagrindinių teisių ir pagrindinių vertybių bei žmogaus orumo, kuris yra daugiau moralinė nei teisinė vertybė, samprata. Žr. Guy Scoffoni, “The Protection of Human Rights in France,” p. 68. ypatingumo priežastis bei pasekmes:

žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastąją esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, 1998.

Spustelėjus išskleisti...

Iš tiesų tam tikros žmogaus teisės vieta žmogaus teisių sistemoje gali būti nulemta jos reikšmės. Informacijos laisvė, E. Jarašiūno nuomone, kurios pobūdį Teismas apibūdino išvada, jog „žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus galimybe gauti iš įvairių šaltinių informaciją“, rodo „šios laisvės vietą pagrindinių teisių ir laisvių sistemoje“ Egidijus Jarašiūnas, „Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje“, p. 127. . Taigi autorius užsimena egzistuojant pagrindinių teisių sistemą, kurioje teisės išdėstytos tam tikra tvarka pagal jų reikšmę, tačiau teisių vieta nėra hierarchinė:

formalios hierarchijos tarp teisių ir laisvių Lietuvos Konstitucija nenumato. Galbūt Konstitucijoje garantuotas vienos ar kitos laisvės apsaugos lygis bent netiesiogiai padėtų geriau suvokti jos vietą pagrindinių teisių sistemoje. Be to, kalbant apie teisę į informaciją, negalima pamiršti mūsų minėtos šios teisės institucinės sampratos, kad „laisvas ir nevaržomas keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys“. Ten pat, p. 129.

Spustelėjus išskleisti...

Pažymėtina, kad žmogaus teisių kaip konstitucinių vertybių samprata konstitucinėje jurisprudencijoje dažnai apibrėžiama išryškinant žmogaus teisių reikšmę per jų vertingumą, t. y. nurodant, dėl kokių priežasčių jos yra vertingos Žodis „vertybė“ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip reiškiantis „vertę, vertingumą“. Žr. Stasys Keinys (red.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 924. ir todėl svarbios (visuotinai ir kiekvienam asmeniui). Jos suvokiamos kaip asmenų veikimo tam tikroje gyvenimo srityje garantijos Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą, kuriame Teismas apibūdino teisę į susivienijimus arba asociacijų laisvę: „[…] Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė. Teisė į susivienijimus yra viena iš pilietinio ir politinio veikimo garantijų“. Valstybės žinios, 2004, nr. 105-3894. , viena iš būtinų gyvybinių poreikių tenkinimo sąlygų, viena iš būtinų deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlygų Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus, kuriuose Teismas apibūdino teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą: „[…] Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą yra viena iš būtinų žmogaus, asmenybės gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlygų.“ Valstybės žinios, 1999, nr. 23-666; 2002, nr. 113-5057; 2003, nr. 68-3094; 2004, nr. 181-6708; 2004, nr. 186; 2005, nr. 1-7. , prielaidos kitoms konstitucinėms ar įgytoms teisėms įgyvendinti Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame Teismas apibūdino piliečio teisę gauti teisingą užmokestį už darbą: „[…] Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Ši konstitucinė teisė – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų.“ Valstybės žinios, 2004, nr. 181-6708; 2004, nr. 186. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą, kuriame Teismas apibūdino asmens kilnojimosi laisvę, teisę pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš Lietuvos: (šios teisės) „sudaro prielaidas įgyvendinti kai kurias kitas žmogaus teises ir laisves: teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, teisę į nuosavybę, teisę į mokslą ir kt.“ Valstybės žinios, 2005, nr. 1-7. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus, kuriuose Teismas apibūdino asmens konstitucinę laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas: „Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją“. Be to, dar didesnė šios laisvės vertė atskleidžiama šiuose nutarimuose: „Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų.“ Valstybės žinios, 2002, nr. 104-4675. bei užtikrinti Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą, kuriame Teismas apibūdino konstitucinę žmogaus būsto neliečiamumo garantiją: Konstitucijos 24 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus būsto neliečiamumo principas. Konstitucine žmogaus būsto neliečiamumo garantija – žmogaus būsto saugumo nuo pašalinių įsibrovimo laidavimu yra užtikrinamos ir kitos asmens konstitucinės teisės ir laisvės: teisė į privatumą, teisė į nuosavybę ir kt., taip pat jo įgytosios teisės. Valstybės žinios, 2005, nr. 1-7. , viena pagrindinių prielaidų patenkinti kitus teisėtus asmenų interesus Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, kuriuose Teismas apibūdino piliečio teisę gauti teisingą užmokestį už darbą: „Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą […] apskritai reiškia, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų realizuoti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu laiku.“ Valstybės žinios, 2001, nr. 107-3885; 2004, nr. 181-6708; 2004, nr. 186. ; jos yra visuomenės solidarumo idėjos išraiška Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimą, kuriame Teismas apibūdino piliečio teisę į socialinę apsaugą valstybės socialinės orientacijos kontekste: „Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, jos kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų […]. Valstybės žinios, 2005, nr. 19-623. ir t. t. Vadinasi, konkrečių žmogaus teisių vertingumo apibrėžimas gali rodyti jų vietą tarp kitų žmogaus teisių.

Kalbant apie konstitucinių vertybių sisteminį išdėstymą tam tikra seka, cituotinas E. Jarašiūnas, kuris žmogaus teises dėl prigimtinio jų pobūdžio konstitucinio įtvirtinimo iškelia virš kitų konstitucinių vertybių: autoriaus nuomone, žmogaus teisės ir laisvės traktuotinos kaip pirminis ir svarbiausias pradas, teisinių vertybių skalėje užimantis aukščiausią vietą Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų“, p. 50. . Žmogaus teisių ir laisvių pirmumą pripažįsta ir Konstitucinis Teismas. Jas Teismas vadina „didžiausia teisine vertybe“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas, 1996; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 1997; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas, 1999. E. Jarašiūno nuomone, „Formaliai nė vienai teisinei vertybei nesuteikta pirmenybė, bet klausimo sprendimas iš esmės susietas su atsakymu į vieną klausimą: ar nebus pažeista žmogaus teisės esmė. Sprendimo pirmenybė – žmogaus teisės ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė“ (prieš valstybės paslapčių apsaugą). Egidijus Jarašiūnas, „Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje“, p. 130. . Kita vertus, derėtų atsižvelgti į tai, jog Teismas nustatė taisyklę, neleidžiančią vienų konstitucinių vertybių iškelti aukščiau kitų: Konstitucinis Teismas nurodė, kad teisiniu reguliavimu vienos konstitucinės vertybės negalima priešinti kitoms konstitucinėms vertybėms, iškelti virš jų Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2004. Ši taisyklė pakartota ir 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime (Teismas taip pat neleidžia vienos konstitucinės vertybės aukoti kitos konstitucinės vertybės labui); šiuose abiejuose aktuose Teismas vertino prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant bei Tautos atstovybės – Seimo – konstitucinės kontrolės funkcijos ir jo įgaliojimų šioje srityje santykį. Valstybės žinios, 2006, nr. 127-4849. . Vis dėlto šis reikalavimas, manytina, išreikšdamas vertybių pusiausvyros (kuri gali būti pasiekiama ribojant tam tikras konstitucines vertybes) siekį, įtvirtina galimybę sukurti įvairių lygių konstitucinių vertybių sistemą.

Reikėtų pasakyti, jog vertybių pavadinimai konstitucinėje jurisprudencijoje sufleruoja galimybę šias vertybes išdėstyti pagal jų svarbumą (terminai „ypatingos vertybės“ Taip įvardijamos žmogaus gyvybė ir orumas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime, 1998. , „ypatingos konstitucinės vertybės“ Taip įvardijamos Konstitucijos 1 skirsnyje įtvirtintos vertybės, o konkrečiai – lietuvių kalba, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime, 2007. , „aukščiausioji vertybė“ Taip įvardijama gyvybė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime, 1998. , „viena svarbiausių visuomenės vertybių“ Taip įvardijama žmogaus ir visuomenės sveikata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarime, 2002. ; „viena svarbiausių teisinės valstybės vertybių“ Taip įvardijama asmens teisė kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime, 2003. ; „pačios svarbiausios, universalios konstitucinės vertybės“ Taip įvardijamos Respublikos Prezidento priesaikoje atspindėtos vertybės Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, 2003. ; „visuotinė vertybė“ Taip įvardijama žemė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 1996 m. rugsėjo 25 d., 1998 m. spalio 27 d. nutarimuose, Valstybės žinios, 1994, nr. 42-771; 1995, nr. 22-516; 1996, nr. 92-2173; 1998, nr. 95-2642. rodo šalia žmogaus teisių ir laisvių egzistuojančias vertybes, t. y. vertybių sistemą apskritai), tačiau visuomet derėtų atsižvelgti į epitetų, pažyminčių vertybių išskirtinumą, naudojimo kontekstą. Iš jo paaiškėja ir vertybių apibendrinimo laipsnis, kurio nustatymas konkrečiame konstituciniame ginče gali kelti keblumų. H. L. Tribe ir C. M. Dorfas patvirtina, kad kuo abstrakčiau nustatoma jau saugoma teisė, tuo aiškiau, kad pareikšta teisė pateks į apsaugos zoną. Abstraktumo lygis rodo vertybinius pasirinkimus Žr. Laurence H. Tribe, Michael C. Dorf, “Levels of Generality in the Definition of Rights,” p. 1058. . W. A. Kaplinas pripažįsta, jog vertybinis požiūris į žmogaus teises kelia problemų dėl bendrumo (apibendrinimo) lygio. Autorius teigia, jog aktyvėja ginčai dėl bendrumo, kuriuo vertybė turi būti konstatuota Žr. William A. Kaplin, The Concepts and Methods of Constitutional Law, p. 130. . R. Alexy nuomone, konstitucinių teisių teorijos, tarp jų ir vertybių teorija, taip pat iškelia teisių abstraktumo laipsnio problemą Žr. Robert Alexy, A Theory of Constitutional Rights, p. 12. . Kaip nustatoma tam tikros teisės ar laisvės apimama saugoma sritis ir ar pareiškėjų kvestionuojama teisė ar laisvė patenka į nustatytos apimties saugomos teisės ar laisvės sferą, matyti ir iš konstitucinės jurisprudencijos, kaip Teismas atriboja tam tikros teisės saugomą teisinę erdvę. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime Žr. Valstybės žinios, 1997, nr. 15-314. pareiškėjo šioje byloje keliamus alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių reklamos draudimo teisėtumo klausimus pripažino spręstinus tik platesniame kontekste, tiriant informacijos laisvės sampratą ir galimybes tą laisvę riboti; informacijos laisvę Teismas apibūdino plačiąja prasme kaip apimančią „žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę“. Didesnis minėtosios laisvės apibendrinimo lygis ir pareiškėjo kvestionuojamos situacijos nagrinėjimas platesniame kontekste leido Teismui priimti sprendimą žvelgiant platesniu mastu.

Taigi Konstitucinis Teismas nepateikė baigtinio konstitucinių vertybių sąrašo. Ginčai dėl konstitucinių vertybių išdėstymo tam tikra tvarka (jų sistemos, hierarchijos), konstitucinių teisių ir kitų konstitucinių vertybių bei atskirų žmogaus teisių išdėstymo sistemoje spręstini atsižvelgiant į jų reikšmę, nustatomą atsižvelgiant į jų vertę ir apibendrinimo lygį konkrečiu atveju. Principinė nuostata – žmogaus teisės gali įgyti prioritetą (bet ne hierarchinį) viena kitos atžvilgiu, o žmogaus teisių ir kitų konstitucinių vertybių santykyje hierarchiškai aukštesnės yra žmogaus teisės.

4. Konstitucinių vertybių aiškinimo šaltiniai

Susidūrus su problema – kokiuose šaltiniuose oficialus konstitucijos interpretuotojas turi ieškoti konstitucinių vertybių – randama įvairių atsakymų. Diskusija dėl galimybės aiškinti konstituciją naudojantis vadinamaisiais nekonstituciniais šaltiniais (pavyzdžiui, prigimtine teise Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas – konstitucinis principas! , neutraliais principais, protu, tradicija, susitarimu Žr. John Hart Ely, “On Discovering Fundamental Values,” p. 57. ), W. A. Kaplino nuomone, galų gale buvo sustabdyta, tvirtinant, jog konstitucijos tekstas, autentiška jo rengimo istorija ir konstitucijos struktūra yra tinkami ir naudingi konstitucinių vertybių paieškos šaltiniai Žr. William A. Kaplin, The Concepts and Methods of Constitutional Law, p. 130. .

Panagrinėjus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pateikiančią išplėtotą Konstitucijos sampratą

(Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės;

Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą),

Spustelėjus išskleisti...

darytina išvada, jog konstitucinių vertybių šaltiniais tampa tiek Konstitucijos tekstas (Konstitucijos normos, principai), tiek jos dvasia (išvedama iš konstitucinio reguliavimo visumos) Su autentiška Konstitucijos rengimo istorija kaip jos vertybių „atpažinimo“ šaltiniu Konstitucinis Teismas „susiduria ypač tada, kai konkrečioje byloje reikia interpretuoti Konstitucijos 23 straipsnio, kuriame apibrėžtas nuosavybės neliečiamumo principas, turinį“; istorinį Konstitucijos interpretavimo metodo taikymą Konstitucinio Teismo darbe iš esmės lėmė trys 1990 m. kovo 11 d. priimti Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktai. Žr. Juozas Žilys, „Konstitucinio Teismo sprendimai – jų teisinė prigimtis ir galia“, p. 20–22. Be to, paminėtina, kad į Konstitucinio Teismo travaux préparatoires atsižvelgiama, kai aiškinamas ordinarinio teisinio reguliavimo turinys sprendžiant, ar jis atitinka Konstituciją. . Tai, kad Konstitucijos giluminės, pamatinės vertybės yra išvedamos iš konstitucinių normų, konstitucinių principų ir konstitucinio reguliavimo visumos, patvirtina ir V. Sinkevičius Žr. Vytautas Sinkevičius, „Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos“, 2005. .

Siekdamas išryškinti konstitucines vertybes, Teismas vadovaujasi privalomo visapusiško Konstitucijos aiškinimo (t. y. aiškinimo, pasitelkus visus taikomus teisės aiškinimo metodus) metodologine pozicija. Jis teigia:

Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2004. E. Kūris tvirtina, jog „[…] visiškai tokia pačia principine nuostata, nors atskirai neaptariant sprendimo metodologijos, buvo nuosekliai vadovaujamasi ir ankstesniuose, taip pat didelį atgarsį sukėlusiuose Konstitucinio Teismo nutarimuose. Šiame kontekste paminėtini Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 24 d. ir 2003 m. birželio 10 d. nutarimai“. Egidijus Kūris, „Konstitucija kaip teisė be spragų“, p. 10.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi Konstitucijos tekstas ir jos kontekstas, interpretuotini pasitelkus visus taikomus teisės aiškinimo metodus, oficialiam Konstitucijos interpretuotojui tampa konstitucinių vertybių šaltiniais.

5. Valstybės charakteristika ir žmogaus teisės kaip konstitucinės vertybės

Kriterijus, pagal kurį nustatoma konstitucinio reguliavimo aiškinimo žmogaus teisių srityje priklausomybė tam tikrai žmogaus teisių ir laisvių aiškinimo teorijai – mūsų nagrinėjamuoju atveju – vertybinei teorijai – yra požiūris į valstybę, asmens ir valstybės bei valstybinės bendruomenės sąsajos ypatumai (tas kriterijus autorių apibrėžiamas kaip šių teisių ir laisvių ryšys su valstybe Žr. Helmut Goerlich, “Fundamental Constitutional Rights: Content, Meaning and General Doctrines,” p. 57. ; kaip ypatingas požiūris į valstybę ir specifiniai ryšio tarp asmens ir valstybinės bendruomenės suvokimai Žr. Ernst Wolfgang Böckenförde, State, Society and Liberty: Studies in Political Theory and Constitutional Law, p. 199. Kokios žmogaus teisių apsaugos pareigos tenka valstybei, įstatymų leidėjui, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, iliustruoja E. Jarašiūnas. Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų“, p. 51. ). Taigi pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokie šių subjektų tarpusavio ryšiai atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

5. Valstybės charakteristika ir žmogaus teisės kaip konstitucinės vertybės

Kriterijus, pagal kurį nustatoma konstitucinio reguliavimo aiškinimo žmogaus teisių srityje priklausomybė tam tikrai žmogaus teisių ir laisvių aiškinimo teorijai – mūsų nagrinėjamuoju atveju – vertybinei teorijai – yra požiūris į valstybę, asmens ir valstybės bei valstybinės bendruomenės sąsajos ypatumai (tas kriterijus autorių apibrėžiamas kaip šių teisių ir laisvių ryšys su valstybe Žr. Helmut Goerlich, “Fundamental Constitutional Rights: Content, Meaning and General Doctrines,” p. 57. ; kaip ypatingas požiūris į valstybę ir specifiniai ryšio tarp asmens ir valstybinės bendruomenės suvokimai Žr. Ernst Wolfgang Böckenförde, State, Society and Liberty: Studies in Political Theory and Constitutional Law, p. 199. Kokios žmogaus teisių apsaugos pareigos tenka valstybei, įstatymų leidėjui, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, iliustruoja E. Jarašiūnas. Žr. Egidijus Jarašiūnas, „Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų“, p. 51. ). Taigi pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokie šių subjektų tarpusavio ryšiai atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

Minėtąjį kriterijų konstitucinėms nuostatoms dėl žmogaus teisių ir laisvių atskleisti (atsižvelgiant į konkrečias valstybės charakteristikas) galima taikyti ir dėl tos priežasties, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas remdamasis Konstitucijos aiškinimo doktrina pabrėžė, kad kiekvienas teisės institutas, visos Konstitucijos nuostatos turi būti aiškinamos vadovaujantis teisinės valstybės principu:

Kiekvieno teisės instituto atitikimas Konstitucijai turi būti vertinamas pagal tai, ar jis atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, 1999. ;

[…] visos Konstitucijos nuostatos yra aiškintinos konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje įtvirtintos teisinės valstybės sampratos kontekste, taip pat kad visų Konstitucijos nuostatų aiškinimas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste yra būtina Konstitucijos išsamaus aiškinimo prielaida Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2004. .

Spustelėjus išskleisti...

Be to, tame pačiame nutarime, aiškinant konstitucinę valstybės (valstybinės) tarnybos sampratą, patvirtinta, kad Konstitucijoje įtvirtintas universalus konstitucinis teisinės valstybės principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, saugomas ir ginamas vertybes.