Straipsnis Atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą: reguliavimo tikslai ir kriminalizavimo problemos

Pavyzdžiui, turto prievartautojas, kyšininkas, kontrabandininkas, neturintis įstatyme numatyto dydžio res corporales, negalės būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, nes turtą ar turtinę naudą jis gaus tik ateityje. Reikėtų manyti, kad tai yra viena iš įstatymų leidėjo nenumatytų aplinkybių. Vertinant kriminalizuotą nusikalstamą veiką teisėkūros principų požiūriu, kurie išreiškia tam tikrus imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas inter alia nesilaikė Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatos, kurioje nurodyta, jog siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą būtina laikytis aiškumo principo, reiškiančio, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas Žr. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas, 2012. . Teisinio tikrumo principas įpareigoja įstatymų leidėją taip formuluoti baudžiamojo įstatymo nuostatas, kad kiekvienas asmuo jas aiškiai suprastų ir galėtų derinti savo teisėtą elgesį pagal jų reikalavimus. Jose taip pat turėtų būti aiškiai be dviprasmybių apibrėžtas neteisėtas veikimas ar neveikimas bei jo padariniai.

Neteisėto praturtėjimo sudėtis yra formalioji, ji nereikalauja padarinių. Vien turto turėjimas, neatsižvelgiant į trukmę, jo buvimo vietą, įgijimo šaltinius užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pagal BK 1891 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti asmenys, turintys šiame straipsnyje numatyto turto, nepriklausomai nuo jo įgijimo laiko. Išvadai apie turto įgijimo neteisėtumą tiesiog pakanka, kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo. BK 190 straipsnyje išaiškinta, kad teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Todėl teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ar verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Taigi šio nusikaltimo dalykas bendriausiu požiūriu yra konkretus turtas, kurį asmuo turi nuosavybės teise. Vadovaujantis teismų praktika galima manyti, kad dažniausiai nusikaltimo dalyku gali būti nekilnojamasis turtas, kilnojamieji daiktai, pavyzdžiui, meno vertybės, automobilis, taip pat pinigai. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, teismai turėtų dokumentaliai nustatyti visas asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį. Šios kategorijos bylose paprastai remiamasi specialisto išvada. Tačiau jos vertinimui didelę reikšmę turi ta aplinkybė, ar specialistui pateikiama visa dokumentais patvirtinta medžiaga apie asmens gyvenimo pajamas bei civilinius sandorius. Tai itin sudėtinga, jei teisiamas garbaus amžiaus asmuo arba asmuo, kuris gavo turtą iš tokio amžiaus giminių. Juo labiau, kad iki šio įstatymo priėmimo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, laikymą nebuvo. Turto turėjimas nepriklausomoje Lietuvoje niekada nebuvo nusikalstama veika.

Paminėtina, kad net 1961 m. priimtame pirmajame Lietuvos TSR BK nebuvo numatyta atsakomybė už turto turėjimą, nors gana griežtai buvo baudžiama už daugelį mums šiandien „įdomių“ nusikalstamų veikų, pavyzdžiui, už neteisėtą statybinių medžiagų įgijimą (LTSR BK 216 straipsnis), spekuliaciją (LTSR BK 164 straipsnis), duonos ir kitų maisto produktų naudojimą gyvuliams šerti (LTSR BK 1651 straipsnis), valkatavimą ir elgetavimą (LTSR BK 240 straipsnis) ir pan. Todėl daugelis gyventojų manė, kad nėra būtina saugoti pateisinančius turto įsigijimą dokumentus, o sudarydami sandorį su artimais žmonėmis nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Nors vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, tačiau garbaus amžiaus žmonės gali tokių liudininkų ir neberasti. Sovietiniais metais įgytas ir iki šių dienų išsaugotas vertingas turtas dažnai nebus pateisintas jokias dokumentais ir liudytojų parodymais. Minėta, kad baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto praturtėjimo požiūriu apskritai nereikia nustatinėti konkrečių finansinių šaltinių turtui įsigyti, pakanka tik konstatuoti, kad patikrinus visus galimus asmens teisėtus turto gavimo būdus (uždarbį, pensiją), aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Vadinasi, įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę baudžiamąją atsakomybę taikyti ir tuomet, kai pajamos gautos, pavyzdžiui, iš nusenusių tėvų, dėl laiku nesumokėtų mokesčių, klaidingai sudarytų sandorių, nelegalaus darbo ar kitokių administracinės, darbo, mokesčių teisės pažeidimų, kadangi įstatymų leidėjas įstatymo taikymą susiejo su turto turėjimu, bet ne su tokio turto įsigijimu. Aukščiausiojo Teismo požiūriu, toks teisinis reguliavimas neatitinka protingumo, proporcingumo kaip konstitucinio teisinės valstybės principo elementų reikalavimo Žr. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. plenarinės sesijos nutartis, 2014. .

Taigi pažeidžiant nulla poena sine lege ir nullum crimen sine culpa principus asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybės ir nuteistas už teisėtai įgytą turtą kurio įgijimo jis negali patvirtinti. Vien tik tikimybė, kad asmuo negalėjo teisėtai įsigyti turto, gali būti pagrindu sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 1891 straipsnį. Nevalingai prisimenamos kriminologijos paskaitos, kai kriminologai dar aiškino studentams apie normalius (teisėtus) ir hipertrofuotus (neteisėtus) žmogaus poreikius. Įsigyti spalvotą televizorių universiteto profesoriui tuo metu buvo teisėtas ir natūralus poreikis, tačiau to paties universiteto valytojai – tai jau buvo „padidinti poreikiai“. Paminėtina ir tai, kad duomenis apie gyventojų darbovietes, jų atlyginimus iki 1990 metų sunku surinkti ir įvertinti, todėl jauni specialistai, kurių išvadomis paprastai remiasi teismai, spręsti ar pajamos yra teisėtos ar jos gautos neteisėtu būdu gali vadovaudamiesi vien loginėmis prielaidomis, jog, pavyzdžiui, valytoja dirbusi moteris negali turėti jokio turto. Nors tokias išvadas galima laikyti tiktai tikėtinomis, tačiau „kas galėtų paneigti“, kad būtent tokiomis išvadomis teismų praktikoje bus grindžiama asmens kaltė.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais, taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Pasak A. Abramavičiaus ir J. Prapiesčio, Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, kuri yra esminis teisės viršenybės principo elementas ir užima reikšmingą vietą Konvencija nustatytos apsaugos sistemoje. Šis straipsnis turėtų būti aiškinamas ir taikomas (kaip išplaukia iš jo objekto ir tikslo) taip, kad būtų užtikrinta veiksminga apsauga nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir nubaudimo. Bendresne prasme jame taip pat įtvirtinamas nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principas (nullum crimen, nulla poena sine lege), kuris reikalauja, kad baudžiamasis įstatymas nebūtų taikomas plečiamai kaltinamojo nenaudai Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Jono Prapiesčio ir Armano Abramavičiaus atskiroji nuomonė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutarties, 2014. .

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas faktiškai kriminalizavo tam tikrą status quo būklę ir nenustatė jokio pereinamojo laikotarpio ir tvarkos šiai būklei pakeisti. Tokia situacija prieštarauja BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms nuostatoms, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kaltė yra vienas reikšmingiausių asmens baudžiamajai atsakomybei nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių. Kaltės principas inter alia reiškia asmeninę asmens atsakomybę. Nullum crimen sine culpa principas neginčytinai laikytinas vienu iš svarbiausių baudžiamosios atsakomybės principų, nes apibrėžia būtinas sąlygas baudžiamajai atsakomybei atsirasti Žr. Hans-Heinrich Jescheck, Lehrbuch des Strafrechts: allgemeiner Teil, S. 496–497; „Wandlungen des Strafrechtlichen Schuldbegriffs in Deutschland und Österreich“, 2003; Николай Степанович Таганцев, Русское уголовное право, т. 1: Лекции: часть общая, с. 222. . Šiam principui baudžiamojoje teisėje tenka centrinis vaidmuo – kaltė yra materialinė asmens nubaudimo prielaida, o nuo šio principo suvokimo ir jo įgyvendinimo priklauso ir daugelio kitų teisinių problemų baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje sprendimas.

Paminėtina, kad nekaltumo prezumpcijos principas buvo įtvirtintas dar 1215 metais viename iš pirmųjų teisės aktų Didžiojoje Laisvių Chartijoje (Magna Charta). Didžiosios Laisvių Chartijos 39 straipsnyje buvo nurodyta nuostata, kuri turėjo didelę reikšmę įtvirtinant žmogaus teises – pripažinimą kaltu tik teismo nuosprendžiu ir tik pagal įstatymą. Vėliau ši nuostata buvo pakartota ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje:

Kiekvienas, kaltinamas padaręs nusikaltimą, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 2002.

Spustelėjus išskleisti...

Šis principas įtvirtinamas ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalyje, kurioje teigiama, kad

Kiekvienas, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę būti laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą per viešą teisminį nagrinėjimą, kur jam bus suteikiamos visos būtinos gynybos garantijos. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 2006.

Spustelėjus išskleisti...

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje Žr. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolu nr. 11, su papildomais protokolais nr. 1, 4, 6 ir 7 (1950 m. lapkričio 4 d.), 2000. .

Šis principas taip pat yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BK 2 straipsnyje. Antai Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicijoje expressis verbis nustatyta, kad asmuo atsako žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Asmens „žinojimas“ yra siejamas su tyčine kaltės formos rūšimi formaliose nusikaltimų sudėtyse – darydamas nusikaltimą asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. turėti neteisėto praturtėjimo dalyką (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tačiau paskesnė formuluotė „turėdamas ir galėdamas žinoti“ būdinga nusikalstamam nerūpestingumui kaip neatsargios kaltės formos rūšiai (BK 16 straipsnis). Pabrėžtina, kad nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka „turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka „galėjo“ paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veikos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal nagrinėjamą straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį. Tačiau, kaip minėta, nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir nereikalauja jokių padarinių. Asmuo turi įstatyme apibrėžto dydžio turtą ir nori jį turėti ateityje. Todėl būtų neteisinga teigti, kad neteisėtas praturtėjimas, pagal imperatyvią BK 1891 straipsnio formuluotę, gali būti padaromas ir neatsargiai. Pripažinimas, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma ir neatsargiai, neatitinka nei jau minėtos šios normos paskirties, nei joje įtvirtinto nusikaltimo esmės. BK 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad

asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi už neatsargias veikas asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik specialiai BK specialiojoje dalyje numatytais atvejais Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamoji kodekso komentaras, t. 1: Bendroji dalis, p. 113. . Tačiau BK 1891 straipsnyje nėra jokių nuorodų, kad straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas dėl neatsargumo. Tai, kad analizuojamame straipsnyje nenurodomas ir būtinasis nusikalstamo nerūpestingumo požymis – padariniai (BK 16 straipsnio 3 dalis), sudaro pagrindą manyti, kad neatsargios kaltės formos įtvirtinimas šiame straipsnyje prieštarauja BK 16 straipsnio 3 daliai. Įstatymų leidėjas, pripažinęs veiką nusikalstama vien nuo atitinkamo turto turėjimo momento ir įtvirtinęs nuostatą „turėdamas ir galėdamas žinoti“, akivaizdžiai nepaiso vidinės kodekso nuostatų darnos reikalavimų. Taigi kriminalizuotos veikos kaltės formos klausimai yra „supinti“ ir neaiškūs. Visa tai leidžia konstatuoti, kad BK 1891 straipsnio įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintam nullum crimen sine culpa principui. Kartu pabrėžtina, kad BK 1 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog jis yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Todėl BK nuostatos negali viena kitai prieštarauti, jos privalo atitikti iš Konstitucijos kylančių teisinio aiškumo, protingumo, proporcingumo reikalavimų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; […] teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2005.

Spustelėjus išskleisti...

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat neseniai yra konstatavęs, jog įstatymuose vartojami neapibrėžti ir migloti terminai teisėkūros požiūriu yra ydingi Žr. Vokietijos Konstitucinio Teismo nutarimas „Erfolglose Verfassungsbeschwerde gegen den Ordnungswidrigkeitentatbestand der sexuellen Handlung mit Tieren“, 2016. . Teisus W. Hassemer, pabrėžiantis, kad nuolatinis baudžiamųjų sankcijų griežtinimas ir naujų veikų kriminalizavimas dėl nepasotinamo visuomenės saugumo poreikio įgyvendinimo pradeda kelti pavojų piliečių laisvei Žr. Winfried Hassemer, Warum Strafe sein muss: ein Plädoyer, 2009. . Todėl įstatymų leidėjas, įgyvendindamas priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taip pat turi ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas ir nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas. Tačiau, spręsdamas šią problemą, jis turi diskreciją nustatyti ir terminus, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma kt. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2014. . Nustatydamas tokius terminus, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti inter alia į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą (sunkumą). Konstitucinis teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas baudžiamojoje teisėje privalo vadovautis principu nullum crimen sine lege praevia – (praevia – „anksčiau einąs“), kuris draudžia baudžiamojo įstatymo veikimą atgaline tvarka. Tai inter alia reiškia, kad priimtų ir paskelbtų įstatymų galia yra nukreipiama į ateitį ir neturi grįžtamosios galios – lex retro non agit principą. Visa tai sietina su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Tik priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit). Teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius įstatymų leidėjui privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2006. . Tačiau kriminalizuojant neteisėtą praturtėjimą įstatymų leidėjui šios Konstitucinio Teismo nuostatos buvo bevertės. BK 1891 straipsnyje jis de facto įtvirtino įstatymo galiojimą atgal, o tai reiškia, kad asmuo, įgijęs tam tikrą turtą iki BK 1891 straipsnio priėmimo ir jo įsigaliojimo, kuomet nepagrįstas praturtėjimas nebuvo laikomas nusikaltimu ir už jį baudžiamoji atsakomybė nebuvo taikoma, šiai dienai nebeturi jokios galimybės anksčiau įgytą turtą legalizuoti ir taip išvengti nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo. Taigi asmens baudžiamosios atsakomybės atsiradimą šiuo atveju lemia vienas poelgis (turto įgijimas), padarytas iki neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo. Dar daugiau – šis poelgis, kuris jo atlikimo metu nebuvo laikomas nusikaltimu, šiandien lemia net ir turto konfiskavimą, kuris, pagal įstatymų leidėją, staiga tampa įgytu iš nusikalstamos veikos. Todėl turtas, kuris jo įgijimo metu buvo teisėtas ir negalėjo jo savininkui užtraukti baudžiamosios atsakomybės, tačiau kurio įgijimo šaltiniai nėra oficialiais jo kilmę patvirtinančiais dokumentais nustatyti, gali būti konfiskuojamas kaip gautas iš nusikalstamos veikos. Toks teisinis neteisėto praturtėjimo sureguliavimas iš esmės pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Susidariusią padėtį bandė taisyti Aukščiausiasis Teismas, 2014 balandžio 11 d. nutartimi išaiškinęs, kad situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos šiai būklei pakeisti, neatitinka įtvirtintų BK 2 straipsnyje pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kartu Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Plenarinė sesija pažymėjo, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį traukiami tik asmenys, kurie jame nustatytus požymius atitinkantį turtą turi įsigaliojus šiam įstatymui Žr. Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. plenarinės sesijos nutartis, 2014. . Nuostata, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, pripažįstama ir tarptautinėje baudžiamojoje teisėje. Antai Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad niekas negali būti nuteistas už jokį veiksmą ar neveikimą, kuris pagal tuo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu Žr. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 2006. . Ši nuostata įtvirtinta ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalyje Žr. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 2002. . Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, Europos Žmogaus teisių konvencija, 2010. . Šiame kontekste paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos nr. 35343/05). 2015 m. spalio 20 d. paskelbtame Didžiosios kolegijos sprendime padaryta išvadą, kad

šalies teismų išvada, jog aukos atitiko genocido nusikaltimo galimų aukų apibrėžimą kaip dalis saugomos grupės, buvo interpretacija pagal analogiją, panaudota pareiškėjo nenaudai, dėl ko jo nuteisimas buvo nenumatomas.

Spustelėjus išskleisti...

Teismas kartu pakartojo, kad Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostata yra svarbi ir veiksminga apsaugos nuo savavališko persekiojimo priemonė. Nukrypimas nuo jos galimas tik vadovaujantis 15 straipsnyje numatytais nepaprastosios padėties atvejais Žr. The European Court of Human Rights, Byla „Vasiliauskas prieš Lietuvą“: sprendimas, 2015. .

Įdomu tai, kad jau pirmojo LTSR baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje buvo įtvirtintos minėtos tarptautinių dokumentų nuostatos, o sovietinių laikų lietuviškame baudžiamosios teisės vadovėlyje buvo pabrėžiama:

Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos baudžiamumą arba pagriežtinantis bausmę, negalioja atgal, remiantis įstatymo įspėjamojo poveikio principu. Jeigu anksčiau baudžiamojo įstatymo nebuvo, tai negalėjo būti ir jo įspėjamojo poveikio. Alfonsas Klimka ir kt., Tarybinė baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 52.

Spustelėjus išskleisti...

Objektyvumo dėlei paminėtina, kad šie teiginiai buvo deklaruojami viešojoje erdvėje, tačiau jie labai skyrėsi nuo tikrojo anų dienų valstybės gyvenimo. Baudžiamoji teisė, kaip ir teisė apskritai, yra neatsiejama nuo konkrečios visuomenės vertybių sistemos. Ši sistema gali keistis. Jos pasikeitimai priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie siejami su tam tikru laiku, tačiau esminė ir svarbiausia vertybė, kuriai visuomet suteikiamas prioritetas, yra teisingumas.

Taigi reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo bei teisinės valstybės elementas. Taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant valstybės galios neribotos kontrolės ribojimą, įtvirtinant žmonių pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. E. Kūris visiškai pagrįstai teigia, jog konstatavus, kad

negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų,

Spustelėjus išskleisti...

ir kad

teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi neteisėtais,

Spustelėjus išskleisti...

taip pat pabrėžus būtinumą nustatyti stabilią teisinę tvarką ir kad teisės aktai negalioja atgaline data, tačiau įtvirtinus tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomos sankcijos už praeityje padarytas veikas (neveikimą), pagrįstai būtų laikomas ydingu tiek Konstitucijos Egidijus Kūris, „Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje“, p. 70. , tiek baudžiamosios teisės požiūriu.

Pabaigai galime sau užduoti klausimą, ar baudžiamoji atsakomybė už netesėtą praturtėjimą nėra tik nevykusi „kovos“ su nusikaltimais imitacija, ar esminių baudžiamosios teisės principų ignoravimas nekelia pavojaus visuomenei? Manytina, kad taip. Tai, kad nusikaltimų prevencija yra būtina, akivaizdu. Tačiau ji negali būti vykdoma griežčiausiomis priemonėmis, ypač tokiomis, kurios iškreipia visą baudžiamosios teisės esmę, sudaro prielaidas nepagrįstai taikyti baudžiamąjį įstatymą, paneigia konstitucinius principus bei vertybes.

Siekiant ekonominius nusikaltimus daryti nenaudingus reikėtų labiau analizuoti kitų teisės šakų galimybes, pirmiausia, administracinės ir mokesčių teisės. Būtent jų pagalba įtvirtinti nusikaltimų nuosavybei padarymo prevencines priemones, o ne dėti pamatus galiojančios baudžiamosios teisės sistemos griovimui, teisinei anarchijai, sukeliančiai pavojų kiekvienam visuomenės nariui.

Išvados

1.Nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje, kriminalizavimo procesas buvo grindžiamas emocine įstatymų leidybos iniciatyvos teisės turėtojo nuomone ir paviršutiniška tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktų apžvalga, o ne gilia padėties analize, kuri leistų įstatymų leidėjui įsitikinti: koks yra nepageidaujamo visuomenei reiškinio paplitimas ir kas lemia jo egzistavimą; ar socialinė problema negali būti išspręsta be veikos kriminalizavimo, t. y. administracinės, darbo, mokesčių teisės ir pan. pagalba; ar kriminalizuota nauja nusikalstama veika nepadarys daugiau žalos, nei bus teigiamas jos poveikis, kokie yra kriminalizavimo kaštai; kaip nauja nusikalstama veika dera su kitais baudžiamojo kodekso straipsniais ir nacionaliniais teisės aktais.

2. Vertinant dabartinę BK 1891 straipsnio redakciją, darytina išvada, kad joje suponuojama galimybė, pažeidžiant „nulla poena sine lege“ ir „nullum crimen sine culpa“ ir kitus principus, patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn bei nuteisti už teisėtai įgytą turtą, kurio įgijimo jis negali pagrįsti. Vien tik tikimybė, kad asmuo negalėjo teisėtai įsigyti turto, gali būti pagrindu sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 1891 straipsnį.

3. Įstatymų leidėjas BK 1891 straipsnyje de facto įtvirtino įstatymo galiojimą atgal, o tai reiškia, kad asmuo, įgijęs tam tikrą turtą iki BK 1891 straipsnio priėmimo ir jo įsigaliojimo, kuomet nepagrįstas praturtėjimas nebuvo laikomas nusikaltimu ir už jį baudžiamoji atsakomybė nebuvo taikoma, šiai dienai nebeturi jokios galimybės anksčiau įgytą turtą legalizuoti ir taip išvengti nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo. Todėl teisinis neteisėto praturtėjimo sureguliavimas iš esmės pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Šie principai įpareigoja įstatymų leidėją taip formuluoti baudžiamojo įstatymo nuostatas, kad kiekvienas asmuo jas aiškiai suprastų ir galėtų derinti savo teisėtą elgesį pagal jų reikalavimus.

4. Įstatymų leidėjas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamosios atsakomybės principai nėra įstatymo „puošmenos“ ar nereikšmingi jo lozungai ir deklaracijos, bet savarankiškos bendriausios baudžiamosios teisės normos, turinčios teisinę galią ir reikšmę. Jos yra esminiu teismų praktikos orientyru formuojančiu visą įstatymo taikymo strategiją.

Literatūra

• Ashworth, Andrew, Principles of Criminal Law, New York: Oxford University Press, 2003.
• Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. plenarinės sesijos nutartis, 2014 [žiūrėta 2016 m. gegužės 6 d.].
• Beccaria, Cesare, Apie nusikaltimus ir bausmes, iš italų kalbos vertė Romualdas Burokas, Vilnius: Mintis, 1992.
• Berman, Harold Joseph, Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Pradai, 1999.
• Bikelis, Skirmantas, „Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 189(1) str.): konstitucingumo ir pagrįstumo problemos“ | Lietuvos teisės institutas, Konferencija „Kad nusikaltimai neapsimokėtų: tradiciniai ir modernūs turto konfiskavimo mechanizmai“, Vilnius, 2013 m. gruodžio 18 d.
• Bikelis, Skirmantas, „Baudžiamosios ir mokesčių teisės sankirta: atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą ir non bis in idem principas“, Teisės problemos, 2015, nr. 2 (88), p. 54–69.
• Dobryninas, Aleksandras (sud.), Pasitikėjimo Lietuvos teisėsauga profiliai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
• Drakšas, Romualdas, „Bausmė: bendrosios teorinės problemos“, Teisė, 2004, t. 52, p. 26–39.
• Drakšas, Romualdas, „Ką apie neteisėtą praturtėjimą naudinga žinoti piliečiams ir valdžiai?“, 15min.lt, 2016 gegužės 11 d. [žiūrėta 2016 05 15].
• Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolu nr. 11, su papildomais protokolais nr. 1, 4, 6 ir 7 (1950 m. lapkričio 4 d.), Valstybės žinios, 2000, nr. 96-3016.
• Europos Žmogaus Teisių Teismas, Europos Žmogaus teisių konvencija, Strasbourg: Council of Europe, 2010 [žiūrėta 2016 birželio 1 d.].
• Europos Žmogaus Teisių Teismo 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje 7151/75; 7152/75 Sporrong and Lönnroth v. Sweden | Европейский Суд По Правам Человека, Избранные решения, т. 1, 2000, с. 395.
• Fedosiuk, Oleg, „Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio): teorija ir realybė“, Jurisprudencija, 2012, t. 19, nr. 2, p. 715–738.
• Fedosiuk, Oleg, „Baudžiamųjų įstatymų prieš neteisėtas pajamas ir korupciją leidyba: tarp gerų siekių ir legitimumo“, Jurisprudencija, 2012, t. 19, nr. 3, p. 1215–1233.
• Graham, Farrell, “Crime Prevention” | Chris Hale, Keith Hayward, Azrini Wahidin, Emma Wincup (eds.), Criminology, Oxford: University Press, 2005, pp. 124–132.
• Hassemer, Winfried, Warum Strafe sein muss: ein Plädoyer, Berlin: Ullstein Hardcover, 2009.
• Jescheck, Hans-Heinrich, „Wandlungen des Strafrechtlichen Schuldbegriffs in Deutschland und Österreich“, Revista Electrónica de Ciencia Penal y Criminologia, 2003, vol. 5, núm. 1, p. 1–17 [žiūrėta 2016 m. birželio 1 d.].
• Jescheck, Hans-Heinrich, Lehrbuch des Strafrechts: allgemeiner Teil, Berlin: Duncker & Humbolt, 1969.
• Jungtinių Tautų Konvencija prieš korupciją, Valstybės žinios, 2006, nr. 136-5145.
• Justickis, Viktoras; Vidmantas Egidijus Kurapka, „Įstatymo leidyba ir saugumo užtikrinimas: įstatymų kriminogeniškumo problema ir jos sprendimo būdai“ | Vidmantas Egidijus Kurapka, Viktoras Justickis (sud.), Nusikalstamumo grėsmės ir žmogaus saugumas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2010.
• Kaiser, Günther, Kriminologie, fünfte völlig neu bearbeitete und erweiterte Auflage, Heidelberg: Müller Verlag, 1996.
• Karalius, Edgaras, „Prezidentės iniciatyva kriminalizuotas neteisėtas praturtėjimas: galimybė ar iššūkis Lietuvos teisinei sistemai?“, Lrytas.lt, 2012-09-20 [žiūrėta 2016 05 14].
• Klimka, Alfonsas ir kt., Tarybinė baudžiamoji teisė: bendroji dalis, Vilnius: Mintis, 1972.
• „Komunikatas“ | Europos Komisija, „Glosarijus“, 2016.
• Kūris, Egidijus, „Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje“ | Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje = Rozwój zasad konstytucyjnych w prawoznawstwie konstytucyjnym: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo konferencijos medžiaga, Neringa, 2001 m. birželio 11–12 d. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 208–334.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Jono Prapiesčio ir Armano Abramavičiaus atskiroji nuomonė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. balandžio 11 d. nutarties, Teismai.lt, 2014 [žiūrėta 2016 m. gegužės 3 d.].
• Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. plenarinės sesijos nutartis, 2014 [žiūrėta 2016 m. gegužės 6 d.].
• Lietuvos Respublikos baudžiamoji kodekso komentaras, t. 1: Bendroji dalis, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004.
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 67, 72, 190 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Kodekso papildymo 72-3, 189-1 straipsniais įstatymas, Valstybės žinios, 2010, nr. 145-7439.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2005, nr. 1–7.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2006, nr. 7-254.
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą“, 2006 [žiūrėta 2016 m. gegužės 5 d.].
• Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, TAR, 2014-03-19, nr. 3226.
• Lietuvos Respublikos nacionalinė kovos su korupcija 2015–2025 metų programa, 2015.
• Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. lapkričio 24 d. pagrindinio komiteto išvada „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio papildymo, 72 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 723 ir 1891 straipsniais įstatymo projekto nr. XIP-2344“, 2010.
• Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2010 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolas, 2010 [žiūrėta 2016 02 14].
• Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Socialinė statistika, Lrv.lt, 2016.
• Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas, Valstybės žinios, 2012, nr. 110-5564.
• Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Valstybės žinios, 1997, nr. 67-1659.
• Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimas nr. 897, „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, 2014.
• Makūnaitė, Skirmantė, „Neteisėto praturtėjimo nusikaltimo dalykas“, Teisė, 2014, t. 90, p. 175–187.
• Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189(1) straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“, 2015.
• Mikelėnas, Valentinas, „Teisės aiškinimas: teorinės ir praktinės problemos“, Justitia, 1997, nr. 2, p. 3–24.
• Pakštaitis, Laurynas, „Neteisėtas praturtėjimas kaip nusikalstama veika: ištakos, kriminalizavimo problema, taikymas, perspektyvos“, Jurisprudencija, 2013, t. 20, nr. 1, p. 319–341.
• Pavilonis, Vladas, „Baudžiamosios politikos pagrindai“, Justitia, 1996, nr. 3, p. 20–23.
• Prancūzijos Respublikos baudžiamasis kodeksas = Code pénal, Légifrance [žiūrėta 2016 05 25].
• Sakalauskas, Gintautas, „Ką liudija didėjantis baudžiamasis represyvumas Lietuvoje“, Kriminologijos studijos, 2014, nr. 2, p. 96–137.
• Sakalauskas, Gintautas, Baudžiamoji politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai, Vilnius: Teisės institutas, 2012.
• Savelsberg, Joachim J., “Genesis of Norms (Criminal Law Norms)” | Clifton D. Bryant (ed.), Encyclopedia of Criminology and Deviant Behavior, vol. 2, Philadelphia (PA): Brunner-Routledge, 2001, pp. 400–403.
• Sinkevičius, Dainius, „Bliūkšta įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo“, Delfi, 2014 m. balandžio 11 d. [žiūrėta 2016 05 14].
• Švedas, Gintaras, „Veiklos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika“, Teisė, 2012, t. 82, p. 12–25.
• Švedas, Gintaras, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, Vilnius: Teisinės informacijos centras, Vilnius, 2006.
• Švilpaitė, Eglė, Nuosavybės teisės apribojimai pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01 S), Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas, 2005.
• Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Valstybės žinios, 2002, nr. 77-3288.
• The European Court of Human Rights, Byla „Vasiliauskas prieš Lietuvą“: sprendimas, Strasbūras, 2015 m. spalio 20 d. [žiūrėta 2016 gegužės 15 d.].
• Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programa, 2015.
• Vilniaus apygardos teismo prašymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189(1) straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui“, 2016.
• Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Valstybės žinios, 2006, nr. 68-2497.
• Vokietijos Konstitucinio Teismo nutarimas „Erfolglose Verfassungsbeschwerde gegen den Ordnungswidrigkeitentatbestand der sexuellen Handlung mit Tieren“, Bundesverfassungsgericht.de, 2016 [žiūrėta 2016 06 02].
• VRM Nusikalstamų veikų žinybinis registras [žiūrėta 2016 m. birželio 9 d.].
• Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolas nr. 1, iš dalies pakeistas Protokolu nr. 11, Valstybės žinios, 2011, nr. 156-7391.
• «Доходы мирового наркобизнеса», РИА новости, 26 Июня 2016 [žiūrėta 2016 m. birželio 9 d.].
• Репецкая, Анна Леонидовна, «Российский криминальный рынок услуг: структура и характеристика отдельных видов», Криминологический журнал ОГУЭП, 2008, № 1, с. 24–33.
• Таганцев, Николай Степанович, Русское уголовное право, т. 1: Лекции: часть общая, Москва, Наука, 1994.

Responsibility for Illegal Enrichment: Regulatory Objectives and the Problem of Criminalization

Summary. The author examines the provisions of one of the most currently debated articles of the Criminal Code, Article 1891, by assessing them from the perspective of validity and legal thinking. After the research is presented, the reader is offered several conclusions. The process of criminalization of the offense cited in Article 1891 of the Criminal Code was based on the emotional opinion of the holder of legislative initiative and on a superficial review of international and European Union legislation instead of a deep analysis of the situation, which would allow the legislator to ascertain the prevalence of undesirable social phenomena and factors that determine their existence; whether a social problem could be solved without criminalization, through the help of administrative, labor or tax law; whether criminalization of the new offense would do more damage than having a positive impact; the cost of criminalization; and how a new criminal offense would fit in with the other articles of the Criminal Code and national legislation. Assessing the current version of Article 1891 of the Criminal Code, it follows that it presupposes the possibility (by violating the principles “nulla poena sine lege” and “nullum crimen sine culpa”) of criminal prosecution and conviction for lawfully acquired property if the acquisition is not justified. The mere chance that the person could not legally purchase property can be the basis for resolving the issue of personal criminal liability under Article 1891 of the Criminal Code. In this article, the legislator de facto established the law retroactive, which means that if a person acquired certain assets before Article 1891 was adopted and entered into force, when illegal enrichment was not considered a crime and criminal responsibility for it had not been applied, the person now has no possibility of legalizing the previously acquired property and thus avoiding unjustified criminal prosecution. The legislator should pay attention to the fact that the principles of criminal liability are not “decorations” of the law or insignificant slogans and declarations, but independent and the most common norms of criminal law, with legal force and significance. They are an essential reference to court practice forming entire law application strategy.

Keywords: principle of criminal liability, criminalization of offenses, illicit enrichment.