Straipsnis Kauno akademinė inteligentija 1922–1940 m.: kultūrinio tapatumo raiškos vertinimai naujojoje istoriografijoje

Santrauka. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslinėje spaudoje buvo pateikta nemažai istorinių duomenų ir tarpukario Kauno universitetinės inteligentijos kultūrinės veiklos vertinimų, šios informacijos analizė sudaro galimybę nustatyti mokslo asmenybių ir jų nulemtų bendruomenių indėlio į kultūrinio tapatumo raišką požymius. Straipsnyje siekiama susisteminti istoriografijos žinias ir atskleisti esminius Kauno universitetinės inteligentijos kultūrinės raiškos visuomenėje vertinimų ypatumus.

Pagrindiniai žodžiai: mokslininkai, kultūrinis tapatumas, Kaunas, Pirmoji Lietuvos Respublika.

Įvadas

1990 m. pavasarį, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metu, žinomas mokslininkas Norbertas Vėlius spaudoje ragino grąžinti mokslui jo humanistinę paskirtį. „Mokslas pagal savo prigimtį, – rašė žinomas tyrėjas, – yra viena humaniškiausių kultūros sričių, nes ji padeda žmogui suvokti pasaulio dėsningumus ir save, kaip to pasaulio dalį“ Norbertas Vėlius, „Grąžinkime mokslui humanistinę paskirtį“, p. 2. , taip pat jis akcentavo mokslininko ir Lietuvos visuomenės sąveikos svarbą puoselėjant dvasines vertybes.

Aktualiu palikimu įvardytina tai, kad mokslo ir visuomenės sąveikos patirtis formavosi jau Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, svarbia jos grandimi tapo aukštųjų mokyklų, ypač laikinojoje sostinėje 1922 m. įsteigto universiteto, dėstytojų kultūrinė veikla, ji buvo svarbi plėtojant kultūrinį miesto ir visos valstybės gyventojų tapatumą.

Šių dienų mokslininkai pabrėžia, kad kultūrinė raiška skatina tautinės savimonės ugdymą, kurio akiratyje tautiškumas iškyla kaip reikšminga, žmogaus gyvenimą įprasminanti vertybė. Tokiai savimonei, pasak Bronislavo Kuzmicko, „yra būdingas valios matmuo, kurio išraiška – noras tai bendrijai priklausyti, didžiavimasis tokia priklausomybe, atsakomybė dėl jos likimo, pastangos atitinkamus jausmus ir nuostatas ugdyti palikuonims“ Bronislavas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 77. .

Po nepriklausomybės atkūrimo tyrėjai nemažai dėmesio skyrė tarpukario Lietuvos inteligentijos sociokultūrinei raiškai, jos problematikai. Šiuolaikinėje literatūroje pabrėžiamas spartus tarpukario Kauno miesto modernėjimas, sostinės tapatumo formavimas, lietuviškosios kultūros raiškos raida. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio pasiekimų vertinimas lietuvių kultūrinio tapatumo stiprinimo požiūriu pirmiausia siejamas su išugdyta išsilavinusia karta ir jos tautine savimone, sukurtos akademinės veiklos pagrindais, sunorminta ir puoselėjama literatūrine kalba, terminija Žr. Alma Lapinskienė, Viktorija Šeina (sud.), Sostinė kaip tapatumo simbolis: Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje, p. 7–16; Libertas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Istorijos vėjų pagairėje: Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai, p. 25. . Kultūros istoriografijoje jau pateikta nemažai faktografijos duomenų apie Kauno universitetinės inteligentijos veiklą, todėl šios informacijos analizė sudaro galimybę išsamiau įvertinti mokslo asmenybių ir jų nulemtų bendruomenių indėlio į kultūrinio tapatumo raišką požymius.

Teoriniu požiūriu, nagrinėjant kultūrinio tapatumo formavimosi temą, išskirtini Vytauto Rubavičiaus, Antano Andrijausko ir kiti Lietuvos kultūrologų bei filosofų darbai nacionalinio tapatumo raidos, jo tęstinumo klausimais, kuriuose akcentuojama, kad bendruomenė subrandina savo narius išugdydama natūralų priklausomybės jai ir tapatinimosi su ja poreikį, kuris tampa esminiu individo tapatumo bruožu ar šerdimi Žr. Vytautas Rubavičius, „Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika“, p. 115; Antanas Andrijauskas, „Istorinės atminties virsmai ir medijos: vertybių hierarchijos konfliktas“, p. 202. .

Nagrinėjant Pirmosios Lietuvos Respublikos akademinės inteligentijos kultūrinę raišką ypač aktuali Arūno Sverdiolo monografija Kultūra lietuvių filosofų akiratyje, kurioje filosofiniu aspektu analizuojamas nacionalinės kultūros sampratos klausimas, Rytų ir Vakarų kultūros sintezės, istorinės kultūros tautiškumo interpretacijos Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio, Antano Maceinos ir kitų žinomų tarpukario intelektualų darbuose. Knygoje aptariama reikšminga istoriografijai inteligentijos paskirties visuomenėje samprata, kuri iš dalies siejama su istorine lietuvių nacionalinio judėjimo patirtimi, Tautinio atgimimo įprasminimu ir jo tęstinumo savivoka Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Žr. Arūnas Sverdiolas, Kultūra lietuvių filosofų akiratyje, 2012. .

Išskirtina mokslo istoriko ir filosofo Juozo Algimanto Krikštopaičio knyga Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje. Joje analizuojamas ne tik mokslo vaidmuo civilizacijos istorijoje, bet ir jo reikšmė ugdant žmonijos intelektualinį potencialą, akcentuojamas Lietuvos mokslo unikalumas kaip tautinės kultūros vertybė Žr. Juozas Algimantas Krikštopaitis, Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje, 2013. .

Mokslo ir Lietuvos visuomenės sąveikos raidos tyrimų, jų perspektyvos klausimai iš dalies buvo aptariami nuo 1994 m. kasmet rengiamose šalies nacionalinėse mokslo istorikų, mokslo filosofų konferencijose „Scientia et historia“, „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“, tarptautiniuose mokslo raidos tyrėjų organizuojamuose renginiuose, svarbiausi teiginiai ir siūlymai atsispindėjo po konferencijų išleistuose periodiniuose mokslo istorijos leidiniuose Žr. Romualdas Ginevičius, Algimantas Nakas, „Žurnalo Mokslo ir technikos raida leidybos poreikio ir galimybių analizė“, 2009; Juozas Algimantas Krikštopaitis, Romualdas Juzefovičius (sud.), Historia et Sapientia, 2011 ir kt. . Šios srities tyrėjų darbuose svarbus dėmesys skiriamas XX a. Lietuvos intelektualiosios, techninės inteligentijos, jos steigtų visuomeninių mokslo organizacijų, institucijų visuomeninei reikšmei, kultūros tapatumui.

Istoriografijos požiūriu paminėtinas bendresnio pobūdžio apžvalginis Algimanto Nako ir Romualdo Ginevičiaus straipsnis, kuriame pristatomi svarbesni mokslo istorikų darbai Žr. Romualdas Ginevičius, Algimantas Nakas, „Žurnalo Mokslo ir technikos raida leidybos poreikio ir galimybių analizė“, 2009. , taip pat Egidijaus Aleksandravičiaus straipsnis, kuriame aptariama Lietuvos universiteto įsteigimo Kaune prielaidų, universiteto paskirties, statuso ir kitų organizacinių aspektų įvertinimo istoriografijoje problematika Žr. Egidijus Aleksandravičius, „Istoriografinės problemos“, 2002. . Istoriografinio pobūdžio darbų, specialiai skirtų tarpukario Lietuvos mokslo inteligentijos kultūrinei raiškai įvertinti, dar nėra paskelbta.

Šiame straipsnyje keliamas tikslas, taikant po 1990 m. skelbtų mokslo darbų analizės ir sintezės metodus, susisteminti kultūros istoriografijos žinias ir jų pagrindu nustatyti esminius Kauno universitetinės inteligentijos kultūrinės raiškos visuomenėje vertinimų ypatumus. Darbe išskirti šie uždaviniai: išanalizuoti tarpukario mokslo ir visuomenės kultūros sąveikos proceso refleksijas istoriografijoje, išnagrinėti ir nustatyti asmenybių indėlio į kultūrą vertinimų tendencijas. Esminis dėmesys skirtas mokslo monografijų, studijų, sintetinių kolektyvinių leidinių autorių vertinimams atskleisti. Šiame straipsnyje nagrinėjami tik tie mokslo istorijos darbai, kurie yra tiesiogiai susieti su straipsnio tema.

Chronologinės ribos apima nagrinėjamos temos laikotarpį nuo universiteto įsteigimo Kaune 1922 m., jo mokslininkų bendruomenės susidarymo iki Lietuvos sovietinimo ir mokslo pertvarkymų pradžios 1940 m.

Mokslo, kultūros ir visuomenės sąveikos aspektai

Pirmosios Lietuvos Respublikos kultūros politikos istorijos kontekste kai kuriuos mokslo ir kultūros sąveikos bei raiškos visuomenėje klausimus savo darbuose nagrinėjo Dangiras Mačiulis. Jo daktaro disertacijos pagrindu parengtoje monografijoje Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 m. pateikta svarbių kultūros istoriografijai duomenų apie mokslininkų dalyvavimą svarstant kultūros plėtojimo, naujų institucijų steigimo ir kitus projektus Žr. Dangiras Mačiulis, Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 m., 2005. .

Kita vertus, pažymėtina, kad mokslininkų kultūrinės veiklos organizavimo ir jos valdymo siekių, sąveikos su vyriausybe pozicijų argumentacija knygoje aptarta itin glaustai, plačiau išnagrinėtos Antano Smetonos vardu pavadinto Lituanistikos instituto steigimo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje nuostatos, kurios atspindėjo bendras vyriausybės ir Kauno akademinės inteligentijos pastangas stiprinti lietuvybę ir tautinę kultūrą valstybėje.

Pastarojo dešimtmečio mokslo darbuose įžvelgiama ir kita tarpukario akademinės inteligentijos kultūrinės raiškos intencija, kuri siejama su liberalumo ar „kairuoliškų“ idėjų sklaida. Mindaugas Tamošaitis monografijoje Didysis apakimas ir skelbtuose straipsniuose, analizuodamas prosovietinių nuostatų stiprėjimą tarpukario Lietuvos inteligentijos aplinkoje, nurodo, kad tokios pozicijos buvo skleidžiamos literatūroje ir publicistikoje, kurios autoriais buvo kai kurie Kauno universitetinės bendruomenės nariai, o vienu iš legalaus lietuvių rašytojų kairėjimo centrų buvo VDU Humanitarinių mokslų fakultetas ir studentų draugija „Scientia“ Žr. Mindaugas Tamošaitis, Didysis apakimas, p. 101. .

Išskirtinai akcentuojamas minėto fakulteto dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus vaidmuo lietuvių rašytojų kairėjimo procese. Remiantis gausiai panaudotų šaltinių tyrimu monografijoje atskleidžiamas politinis kultūrinės raiškos kontekstas, jo padariniai prasidėjus Lietuvos sovietinei okupacijai.

Tarpukario Kauno profesūros idėjinės pozicijos ir kultūrinė raiška visuomenėje iš dalies tyrinėta visuomeninių organizacijų ir sąjūdžių istorijai skirtuose darbuose. Šiuo požiūriu išskirtina Laimos Kastanauskaitės monografija, kurioje autorė, nagrinėdama inteligentijos dalyvavimą masonų ir paramasoniškose organizacijose Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, išsamiai atskleidžia akademinės bendruomenės narių dalyvavimą ir masonų idėjų įtaką kai kurių visuomeninių organizacijų kultūrinei veiklai Žr. Laima Kastanauskaitė, Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918–1940), p. 280–360. . Panaudodama Lietuvos ir užsienio archyvinių fondų šaltinius L. Kastanauskaitė pateikia duomenų ne tik apie Kauno profesūros bendradarbiavimą su masonų ideologijos paveiktomis tarptautinėmis esperantininkų organizacijomis, Rotary klubais, bet ir Lietuvoje steigiamomis paramasoniškomis draugijomis.

Universiteto aplinkoje veikusias studentų organizacijas „Romuva“, „Romuvos vaidilutė“ autorė taip pat įvardija kaip paramasoniškas, veikiamas masonų, tačiau nurodo ir savitumo požymius: organizacijų dalyviai akcentavo protėvių baltų kultūros, religijos, kalbos atkūrimo to meto tikrovėje svarbą. Šių organizacijų veikloje dalyvavo Mykolas Biržiška, Pranas Skardžius, Eduardas Volteris ir kiti universiteto elito atstovai. Jie skatino Baltijos šalių vienybės siekius, paremtus baltų tradicijomis. Be to, šių organizacijų veikla skatino visuomenės kraštotyrinį darbą, pažintinę veiklą Žr. ten pat, p. 289. .

Autorės tyrimai ir pateiktų istorijos duomenų interpretacija leidžia suvokti vertinimo prielaidą, kad šalia madingų tarpukario tarptautinių sąjūdžių idėjų sklaidos lietuvių kultūrinio tapatumo formavimo idėjinį pagrindą dalis profesūros siejo su senosios, pagoniškosios, kultūros ištakomis.

Kauno akademinės inteligentijos įtaka laikinosios sostinės ir visos to meto Lietuvos visuomenės dvasinei kultūrai, kaip konstatuoja monografijos autorė, sietina su tiesioginiu dalyvavimu skirtingose kultūros ir mokslo organizacijose, taip pat su tuo, kad akademinis elitas buvo tarp svarbiausių Lietuviškosios enciklopedijos redaktorių, knygų serijų – Lietuvių klasikai, Literatūros panteonas, Įžymiųjų žmonių biografijos – sudarytojai, darbų vertintojai, premijų steigėjai ir skyrėjai Žr. Laima Kastanauskaitė, Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918–1940), p. 361. .

Mokslo, kultūros ir visuomenės sąveikos problematikos refleksijų šiuolaikinėje Lietuvos mokslinėje spaudoje kontekste paminėtinas proginis straipsnių rinkinys Vytauto Didžiojo universitetas: mokslas ir visuomenė 1922–2002, kuris buvo skirtas šio universiteto aštuoniasdešimtmečiui. Leidinio turinys nuosekliai apima universiteto steigimo Kaune, jo struktūros formavimo ir studijų organizavimo sritis, tačiau mokslo ir visuomenės sąveikos aspektai, kurie akcentuoti leidinio pavadinimo paantraštėje, nagrinėjami tik dviejuose rinkinio straipsniuose, stokojama šio proceso duomenų sintezės ir vertinimų.

Egidijus Aleksandravičius savo straipsnyje, įtrauktame į šį leidinį, pagrįstai konstatuoja, kad Lietuvos aukštojo mokslo istorija iš esmės buvo daugiau pateikiama proginiuose leidiniuose, kuriuose neaprėpiamas visas analizuojamų klausimų spektras. Vienas iš tokių nagrinėtinų klausimų, pasak istoriko, kultūrinė ir ideologinė universiteto įsteigimo svarba, nors taip pat pabrėžia, kad universitetas Kaune buvo steigiamas „tremties sąlygomis“ ir tai priklausė nuo politinių aplinkybių Žr. Egidijus Aleksandravičius, „Istoriografinės problemos“, p. 46–47. .

Su kultūrine universiteto bendruomenės veikla Kauno visuomenėje tiesiogiai susietas informatyvus ir konceptualus Sauliaus Pivoro tekstas minėtame rinkinyje Žr. Saulius Pivoras, „VDU profesoriai ir studentai intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centre“, 2002. . Autorius įžvelgia svarią universiteto įtaką Kauno gyvenimo kasdienybei: jis formavo kultūrinę „mikroaplinką“, kuri traukė ir žavėjo miesto gyventojus, skatino atsirasti neformalių intelektualų bendravimo vietų, viešų renginių ir kitų akcijų. Taip pat akcentuojama tai, kad profesūra siekė lavinti ne tik studentus, bet ir platesnę visuomenę, todėl universitete buvo skaitomos viešos paskaitos, viešinama universiteto bibliotekoje kaupiama literatūra. Profesūra ir studentai skatino diskutuoti visuomenės tobulinimo klausimais, kritikuoti negatyvius reiškinius. Laisviau už visuomenės kritiką, autoriaus teigimu, toje aplinkoje galėjo reikštis kultūros kritika, pavyzdžiui, tautinės kultūros koncepcijos svarstymas Žr. ten pat, p. 118–120. .

Dar viena straipsnyje akcentuojama akademinės inteligentijos sociokultūrinės raiškos sritis – rūpinimasis miesto prestižu, t. y. Kauno istorine architektūra, techniniu ir kitu istoriniu paveldu, istorinės atminties įprasminimu, poilsio objektų steigimu. Zoologijos muziejus, Zoologijos ir Botanikos sodai Kaune buvo steigiami VDU profesorių iniciatyva.

Kauno profesūros dalyvavimas nepriklausomos Lietuvos kultūros gyvenime iš dalies nagrinėtas pastarųjų metų dailės, taip pat literatūros istorijos tyrėjų monografiniuose darbuose, kurie išplečia istoriografijos žinias ir vertinimus apie Kauno ir Lietuvos nacionalinio kultūrinio tapatumo formavimą per valstybės nepriklausomybės metus.

Giedrė Jankevičiūtė savo knygoje Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940 argumentuotai pabrėžia universiteto mokslininkų rūpestį kultūros institucijų veiklos finansavimo, kultūros paveldosaugos reikalais. Balys Sruoga ir kiti universiteto intelektualai, nurodo autorė, diskutavo spaudoje dailės ir kito kultūros paveldo vertinimo ir saugojimo klausimais, skatino steigti tokio pobūdžio valstybines ir visuomenines institucijas. Pavyzdžiui, 1926 m. švietimo ministru tapęs Vincas Čepinskis, veikiamas Kauno mokslo ir kultūros intelektualų, įsteigė Meno departamentą, taip pat patariamąjį organą – Meno tarybą, sudarytą iš menininkų. Šiai institucijai faktiškai buvo patikėta formuoti valstybės kultūros politiką ir prižiūrėti jos vykdymą, tačiau reali veikla dėl politinių pokyčių ir reorganizacijų prasidėjo tik 1935 m. specializuotoje Pauliaus Galaunės vadovaujamoje Meno komisijoje. Meno reikalų dalis, autorės vertinimu, valstybės kultūros valdymo sistemoje buvo silpna Žr. Giedrė Jankevičiūtė, Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940, p. 283. .

Tarpukario Kauno profesūros literatūrinė kūryba, jos sklaida visuomenėje Giedriaus Viliūno monografijoje analizuojama bendrame Nepriklausomos Lietuvos literatūrinio gyvenimo kontekste, atskleidžiami tiek bendrieji literatūrinės kūrybos bruožai, tiek ir pagrindiniai faktoriai bei reiškiniai: literatų organizacijų, kultūros periodinės spaudos steigimas, visuomeninių kultūrinių sąjūdžių idėjinis kryptingumas Žr. Giedrius Viliūnas, Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940, p. 70. . Taip pat pagrįstai pabrėžiama universiteto svarba literatūros studijoms ir mokslo plėtrai Humanitarinių mokslų fakultete, kuris tapo įtakingu akademinio literatūrinio gyvenimo centru – čia buvo formuojami lietuvių literatūros mokslo pagrindai, akademinė literatūros kritika ir kt.

Faktografine prasme knygos tekstuose išskirtina tai, kad universiteto mokslininkai pradėjo leisti pirmuosius periodinius mokslo leidinius, skirtus kultūros istorijai, filologijai ir literatūros tyrinėjimams: Tauta ir žodis, Humanitarinių mokslų fakulteto raštai, Soter ir kt. Juose bendradarbiavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Vaclovas Biržiška, Vincas Krėvė-Mickevičius, Juozas Eretas, Balys Sruoga ir kiti. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje, pasak autoriaus, Vytauto Didžiojo universitete buvo juntamas ryškus pakilimas, kurį lėmė nauja, Lietuvoje užaugusi ir užsienyje pasitobulinusi dėstytojų ir mokslininkų karta, jie plėtojo mokslinę ir populiarią literatūrinę spaudą, aktyvino formalią ir neformalią kultūrinę raišką visuomenėje Žr. ten pat, p. 74–77. .

Pritartina mokslo istorikų Liberto Klimkos ir Juozo Algimanto Krikštopaičio naujoje knygoje Istorijos vėjų pagairėje: Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai pateiktam sociokultūriniam inteligentijos įvertinimui, akcentuojant tai, kad nepriklausomas tarpukario Lietuvos gyvavimo laikotarpis šių dienų požiūriu apibūdintinas išugdyta išsilavinusia karta, turinčia tautinę nuostatą, sukurtos akademinės ir mokslinės veiklos pagrindus.

Sunorminta ir puoselėjama literatūrinė kalba bei įvairių veiklos sričių terminija dėjo tvirtą pagrindą kultūros raiškai. Visas šis įdirbis vėliau okupacijos metais tapo ypač svarbiu savigynos arsenalu. Libertas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Istorijos vėjų pagairėje: Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai, p. 21.

Spustelėjus išskleisti...

Gal diskutuotinas galėtų būti knygoje šalia pastarojo pateiktas teiginys apie išugdytą politinę nuovoką, tačiau tai jau politinės istorijos problematika.

Istorikai ir kultūrologai gana argumentuotai vertina pozityvius ir negatyvius kultūrinės raiškos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje veiksnius ir padarinius. „Nacionalinio tapatumo kūrimo ir tvirtinimo aplinkybes, – kaip rašo Vytautas Rubavičius, – dera suvokti kaip didžiulius egzistencinius iššūkius, su kuriais buvo sėkmingai susitvarkyta.“ Vytautas Rubavičius, Vėluojanti savastis, p. 102.

Vertinant kritiniu požiūriu paminėtina tai, kad istoriografijoje vis dar itin fragmentiškai atskleista ir įvertinta Kauno profesūros ir studentijos sąveikos kultūrinėje raiškoje problematika, tai kelia studentijos kultūrinės savimonės ir ja paremtos kultūrinės raiškos interpretavimo problemas. Iš dalies tik bendrais bruožais aptariama pedagoginė profesūros įtaka ar personalijų poveikiai studentams, labiau specializuotai nagrinėjami kai kurių idėjinių nuostatų atspindžiai, tarkime, požiūriai į simbolizmą ar romantizmą studentijos aplinkoje Žr. Jovita Jankauskaitė, „Maišto kultūra Kauno literatų bohemiškosios savimonės kontekste 1919–1940“, 2013. .

Kita vertus, gausėja viešinamų mokslo publikacijų, kuriose aptariama studentijos raiškos visuomenėje istorija, jos idėjiniai ypatumai. Vienas pirmųjų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tai temai dėmesio skyrė Česlovas Mančinskas savo monografijoje Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940, kurioje, be aukštojo mokslo studijų organizavimo Lietuvoje klausimų, šaltinių tyrimo pagrindu trumpai aptarė studentų meno kolektyvų ir įsteigtų organizacijų kultūrinę veiklą visuomenėje, kultūrinės raiškos pasiekimus. Iš dalies nurodoma, kad Kauno studentų meno kolektyvus suburti sekėsi vangiai, bet universiteto studentų choras, nuo 1933 m. vadovaujamas vargonininko K. Kavecko, pasiekė aukštą lygį ir tapo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje Žr. Česlovas Mančinskas, Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940, p. 238. .

Mokslo asmenybių indėlis į Lietuvos kultūrą

Per pastaruosius du dešimtmečius mokslinėje spaudoje pradėta vis daugiau skelbti istorijos duomenų apie tuos žymius Pirmosios Lietuvos Respublikos mokslininkus, jų mokslinį ir visuomeninės raiškos palikimą, kurie sovietmečiu buvo mažai viešinti arba apskritai nutylėti. Tai sudarė prielaidą atlikti jų sintezę ir susisteminti. Pirmiausia išskirtini susisteminti informaciniai leidiniai, kuriuos parengė mokslo istorijos tyrėjai.

Onos Voverienės knygoje Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai pristatomos tarptautinio ir savo šalies mokslinio pripažinimo sulaukusių, aktyviai dalyvavusių mokslo organizavimo ir savo pasekėjų ugdymo procese mokslininkų biografijos. Knygoje pateikiama informacija apie mokslinius personalijų pasiekimus iš dalies siejama su Lietuvos visuomenės ir jos kultūrinio gyvenimo kontekstu, autorė neapsiriboja vien gamtos ar technikos mokslų elito veiklos aptarimu, kaip tai neretai būdinga mokslo istorikų tekstuose. Mokslo ir nacionalinio kultūrinio tapatumo tiesiogines sąsajas liudija pateikiamos žinios apie Zenono Ivinskio, Juozo Jakšto, Adolfo Šapokos, Prano Dovydaičio, Kazimiero Būgos ir kitų humanitarų kultūrinę raišką visuomenėje Žr. Ona Voverienė, Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai, 2009. .

Knygoje argumentuotai pabrėžiamas gamtos mokslų ir kitų sričių mokslininkų vaidmuo formuojant kultūrinį tapatumą, pavyzdžiui, Antano Purėno biografijoje nurodoma jo publicistinė raiška, bendradarbiavimas žurnale Kultūra, jaunimo saviraiškos skatinimas. A. Purėno pastangomis 1923 m. Kaune įkurtas Vinco Kudirkos liaudies universitetas, kaip pabrėžia knygos autorė, buvo viešoji institucija, kurioje buvo ugdoma tautinė patriotinė dvasia, pagarba savo krašto istorijai Žr. ten pat, p. 402. .

Jau minėtoje knygoje Istorijos vėjų pagairėje Liberto Klimkos parengto skyriaus Visuomenės ugdytojų rikiuotė tekstas priskirtinas personalijų žinyno žanrui, jame pateikiama svarbiausių žinių apie asmenis, kurie labiausiai stimuliavo politikos, kultūros ir mokslo tapsmą Lietuvoje Žr. Libertas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Istorijos vėjų pagairėje: Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai, p. 340–380. . Mokslo ir kultūros sąveikos požiūriu išskirtinos Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos akademinio elito asmenybės, kurios sulaukia vis daugiau dėmesio šių dienų mokslo ir kultūros istoriografijoje.

Pavyzdžiui, profesorius Eduardas Volteris knygoje įvardijamas kaip vienas iš svarbių nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo kūrėjų, pagrįstai pažymima, kad jo autoritetas padėjo suformuoti archeologinių tyrinėjimų, muziejininkystės, kultūros paminklų apsaugos pamatus valstybės tapsmo laikotarpiu. Moksliniuose ir populiariuose leidiniuose jis paskelbė daugiau nei 400 straipsnių apie lietuvių kalbą, tarmes, tautosaką, papročius, praeities materialinės dvasinės kultūros paminklus, kultūros veikėjus Žr. ten pat, p. 390–411. .

Su lietuvybės plėtra pagrįstai siejama Mykolo Biržiškos veikla mokslo ir kultūros sąjūdžių srityse, nurodoma, kad jis buvo vienas iš įsteigtos Lietuvių mokslo draugijos lyderių, dalyvavo kitų visuomeninių kultūros organizacijų veikloje, dirbo vadovaujamą ir pedagoginį universitetinį darbą. M. Biržiška, kaip akcentuojama knygoje, pirmasis iškėlė lietuvių liaudies dainų istoriškumo bruožą, radęs jose senoviškų mitų ir istorinių atspindžių.

Dar mažai Lietuvos kultūros ir mokslo istorijos literatūroje rašyta apie profesorių Vladą Stanką (Stankevičių) (1884–1968), kuris dėstė teisės, ekonomikos disciplinas Lietuvos universitete Kaune. Knygoje daugiau dėmesio skirta jo veikalams, skelbtiems užsienyje ir Lietuvoje, apžvelgti, o svarbi profesoriaus veikla kultūros ir švietimo institucijose nepriklausomos valstybės kūrimo laikotarpiu yra tik trumpai paminėta.

Pristatant kultūros ir mokslo asmenybes išskirtinai pabrėžiama fiziko ir etnologo, profesoriaus Igno Končiaus reikšmė plėtojant kryždirbystės tradicijų tyrimus ir saugojant paveldą. Akcentuojama žinių ir vertybių viešinimo visuomenei svarba – derindamas fiziko, švietėjišką ir visuomeninę veiklą, I. Končius parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių.

Šiame knygos skyriuje taip pat pateikiama duomenų apie lietuvių išeivijos profesūros lituanistinę raišką užsienyje, jos svarbą siekiant išlaikyti lietuvybę, išeivijos rašytinio ir kito paveldo pažinimo reikšmę šių dienų Lietuvos visuomenei.

Nors knygoje visa faktografinė informacija pateikiama griežtai nesilaikant chronologinio ar tematinio nuoseklumo, tačiau aprašomų epizodų visuma aprėpia svarbiausius mokslo, švietimo ir kultūros faktus, reiškinius. Išskiriamos reikšmingos istorinių asmenybių raiškos sritys, aktualizuojama intelektualiojo palikimo svarba šių dienų Lietuvos visuomenei.

Jau pirmaisiais metais po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo mokslo istorikai pradėjo rengti ir skelbti atskiriems tarpukario mokslo intelektualams atminti skirtus biografinius leidinius, viešinti jų mokslinius ir publicistinius tekstus, atsiminimus. Skelbiami duomenys apie mokslo asmenybes ir jų palikimo tekstai rodo ne tik akademinės inteligentijos profesinį, bet ir kultūrinį indėlį į Kauno ir viso krašto visuomenės savimonės ugdymo, kultūrinio modernėjimo procesą.

Pažymėtina, kad sovietinio laikotarpio kultūros ir mokslo istoriografijoje visai nebuvo rašoma apie mokslininkus ir dėstytojus, kurie aktyviai dalyvavo nepriklausomos Lietuvos visuomeniniame ar politiniame sąjūdyje, organizacijose, taip pat apie tuos, kurie pokario metais emigravo, apie šias akademinio elito asmenybes pradėta rašyti tik atgavus nepriklausomybę. Vienas iš tokių intelektualų, visuomenininkų, lietuvių kultūros paveldo puoselėtojų buvo Jurgis Elisonas, kuris dirbo pedagoginį darbą Lietuvos universitete, Lietuvos žemės ūkio akademijoje, direktoriavo Panevėžio gimnazijose, o pokario metais dėstė Harvardo universitete JAV.

Mokslo istoriko Algimanto Jakimavičiaus sudarytoje knygoje argumentuotai konstatuojama, kad J. Elisonas buvo vienas ryškiausių prieškario Lietuvos gamtininkų zoologų, kurio indėlis į zoologijos studijas aukštosiose mokyklose ir populiarinimą yra labai svarus. Jis taip pat aktyviai dalyvavo visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, tai siejo su kraštotyrinio darbo plėtra ir jo paskirties visuomenėje sampratos formavimu Žr. Algimantas Jakimavičius (sud.), Jurgis Elisonas, 1997. . 1923 m. jis įsteigė Gimtajam kraštui tirti draugiją, 1925 m. padėjo organizuoti Panevėžio muziejų, 1935–1938 m. buvo Lietuvių tautosakos archyvo tarybos pirmininkas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne yra daugiau kaip dešimt tūkstančių J. Elisono ir jo mokinių užrašytų tautosakos kūrinių, dalį jų jis paskelbė VDU leidinyje Tauta ir žodis, Mūsų tautosaka, Tautosakos darbai, taip pat populiariuose leidiniuose. Tautosakos rinkimą siejo ir su profesiniais interesais, t. y. tyrinėjo gyvūnų atspindžius joje, pavyzdžiui, roplių kilmę Žr. ten pat, p. 87. .

Kraštotyrinė ir publicistinė tarpukario Kauno mokslo intelektualų raiška visuomenėje atskleidžiama ir kituose mokslo istorikų leidiniuose.

Eglės Makariūnienės parengtoje fiziko ir etnologo profesoriaus Igno Končiaus literatūros rodyklėje Žr. Eglė Makariūnienė (sud.), Ignas Končius: literatūros rodyklė, 1990. pateikta ne tik bibliografinė informacija, bet ir trumpai aprašyti svarbiausi mokslininko veiklos faktai, atkreiptas dėmesys į jo kraštotyrinę publicistiką, pabrėžiama tęstinio straipsnių ciklo Žemaičių kryžių ir koplytėlių statistika svarba.

I. Končiaus etnologinė raiška plačiau aptarta Linos Dzigaitės leidinyje Ignas Končius ir jo „Žemaičių šnekos“, biografinėje dalyje akcentuojamas minėto mokslininko dalyvavimas rengiant Kultūros paminklų apsaugos įstatymą ir inteligentijos kraštotyriniame sąjūdyje. Pagrindinis leidinio autorės dėmesys skiriamas jo publicistinio kūrinio „Žemaičių šnektos“ teksto analizei, pabrėžiama vaizdinga etnografinė panorama, žemaičių kultūrinė savivoka ir pasaulėvoka. I. Končius bendradarbiaudamas su K. Avižoniu ir S. Kolupaila parengė ir išleido kelionių vadovą po Kauno apylinkes, leidinį, reikšmingą Kauno kultūrinio tapatumo formavimo požiūriu Žr. Lina Dzigaitė, Ignas Končius ir jo „Žemaičių šnektos“, 1992. .

Mokslo istorikė Eglė Makariūnienė taip pat parengė žinomam fizikui Antanui Žvironui skirtą informatyvų leidinį apie šio profesoriaus veiklą ir rašytinį palikimą Žr. Eglė Makariūnienė (sud.), Antanas Žvironas: straipsniai, laiškai, atsiminimai, 1999. . Autorė nurodė, kad A. Žvironas bendradarbiavo žurnale Kultūra, įsteigiant Lietuvos gamtininkų draugiją, jos leidžiamame žurnale Gamta, Lietuviškojoje enciklopedijoje. Knygoje pateikta biografinė informacija ir jo tekstai byloja apie mokslininko socialumą – A. Žvironas ne tik skleidė mokslo žinias, bet ir rašė apie mokslo paskirtį visuomenėje.

Tarpukario fiziko, chemiko, valstybės ir visuomenės veikėjo profesoriaus Vinco Čepinskio veikla ir jo autorinis palikimas išsamiai atskleistas Zenono Mačionio ir Jono Čepinskio knygoje. Leidinyje akcentuojama, kad profesorius dalyvavo steigiant Lietuvos universitetą, studijų reformų darbuose, taip pat pabrėžiami jo tarpdisciplininiai ryšiai, bendradarbiavimas su Kauno kultūros veikėjais. Nurodoma, kad V. Čepinskis buvo tarp tų, kurie sumanė leisti Lietuvos praeičiai skirtą žurnalą Mūsų senovė Žr. Zenonas Mačionis, Jonas Čepinskis, Profesorius Vincas Čepinskis, p. 23. .

Biografinėje knygoje pateikta informacija ir skelbiami jo straipsnių tekstai leidžia suvokti šio žinomo mokslininko viešosios raiškos idėjines pozicijas – svarbus dėmesys buvo skirtas švietimo tobulinimo klausimams, mokslo žinių sklaidai visuomenėje, akcentuota žmogaus ir visuomenės santykių tobulinimo svarba. Publicistinius straipsnius daugiausia spausdino Kultūros žurnale, kuriame išdėstė savo visuomenines ir kritines nuostatas.

Romualdo Baltrušaičio knygoje nagrinėjama chemiko organiko profesoriaus Antano Purėno mokslinė ir pedagoginė veikla universitete, publikuojami amžininkų atsiminimai, taip pat atskleidžiama jo kultūrinė ir šviečiamoji raiška ne tik Kauno, bet ir šalies visuomenėje. Remiantis šaltiniais nurodoma, kad profesorius 1925 m. parengė visuomeniniais pagrindais inteligentijos sudarytai Lietuvos kultūros tarybai Liaudies universiteto ir suaugusiųjų kursų programas, skaitė paskaitas visuomenei, bendradarbiavo su mokytojais. 1929 m. jis buvo išrinktas į Kultūros sąjungos tarybą, sudarytą V kultūros kongreso metu. Visuomenei ypač svarbus buvo jo dalyvavimas leidybinėje veikloje: A. Purėnas buvo 1933 m. pradėtos leisti Lietuviškosios enciklopedijos redaktorių grupėje, kurią sudarė VDU profesoriai, o išleistuose 9 enciklopedijos tomuose iš viso pats parašė 200 straipsnių Žr. Romualdas Baltrušis, Profesorius Antanas Purėnas, p. 81. . Biografinėje knygoje skelbiami Tado Ivanausko, Jono Dagio ir kiti atsiminimai byloja apie aukšto lygio A. Purėno viešosios raiškos gebėjimus, tolerantišką požiūrį į skirtingų pažiūrų žmones.