Kritiškai vertindamas Platono, Descartes’o, Kanto ir kitų didžiųjų Vakarų mąstytojų pastangas interpretuoti žmogų ir pasaulį, viena ryškiausių japonų filosofijos figūrų – Nishida – siekė parodyti, jog jų puoselėta nuostata, kad žmogus ir pasaulis yra du atskiri segmentai, kuriuos pažinimo gijomis jungia tik intelektas, išgrynindamas „tikruosius“ principus, kad ir kaip juos bevadintume: „idėjomis“, „natūraliomis duotimis“, „daiktais pačiais savaime“ ir t. t. – yra klaidinga nuostata. Mat pastarasis mąstytojas neliko apžavėtas paviršutiniškos sąvokinio kalbėjimo apie sąvokas manieros, bet veikiau stengėsi suprasti, kaip apskritai yra įkalbinamas pasaulis, kokia patirtis yra dar iki bet kokio žodžio, iki bet kokios temos, iki bet kokio objekto. Studijuodamas Jameso, Husserlio ir kitų tekstus Nishida grindžia savo mąstymą pragmatinės bei fenomenologinės filosofijų įžvalgomis, tačiau vargiai būtų galima tarti, kad šios jį galutinai tenkino. Vis labiau artėdamas pamatinių suvokimo sluoksnių link, japonų filosofas kelia klausimą, į kurį, deja, nesugebėjo atsakyti ne tik aukščiau aptarta didžiųjų metafizikų trijulė, tačiau net ir minimi filosofijos revoliucionieriai; mat, filosofuodami „grynosios patirties“ ar „transcendentalinės sąmonės“ plotmėse, tiek Jamesas, tiek Husserlis mėgina atsakyti į sąmonės klausimą iki galo neįsigilindami į šio klausimo turinį bei deramai neatsižvelgę į tai, jog keliant klausimą, pavyzdžiui, „kas yra sąmonė?“, klausimo momentu sąmoningumas taip pat niekur nedingsta ir patirtis vyksta net ir tą akimirką, kai buvo užduotas klausimas.