Straipsnis Leonardo Andriekaus tapatybės klausimas: išeivis, tremtinys ar pabėgėlis?

Santrauka. Straipsnyje keliama asmens tapatybės klausimo problema, susijusi su išeivio, tremtinio ir pabėgėlio sampratomis. Aptariama sąvokų šių samprata, jas lyginant su egzilio, emigranto ir egzodo sąvokomis, pasiremiant Dabartinės lietuvių kalbos, Sinonimų bei Tarptautinių žodžių žodynais. Išeivijos atstovas K. Ostrauskas teigia, kad reikėtų atsisakyti sąvokų tremtinys ir pabėgėlis vartojimo, jas pakeičiant terminu egzilis. Antroje straipsnio dalyje nagrinėjamas konkretus Andriekaus tapatybės klausimas. Aiškinamasi, kuriai kategorijai – išeivio, tremtinio ar pabėgėlio – galima jį priskirti. Pats Andriekus teigia, kad jis nėra emigrantas ar išeivis, nes neemigravo; nėra nei tremtinys, nes niekas jo netrėmė; nėra ir pabėgėlis, nes niekur nebėgo iš gimtojo krašto. Kadangi jis ne savo noru išvyko iš Lietuvos, bet taip pat nepabėgo, daroma išvada, kad Andriekus yra tremtinys. Tokią išvadą daryti leidžia tas faktas, kad pranciškonų vadovybė, naudodamasi savo galia, 1937 m. išsiuntė klierikų būrį, į kurį pateko ir Andriekus, studijuoti į užsienį. Toks veiksmas, kad ir su geriausiais ketinimais, suprantamas kaip tiesioginė tremtis.

Pagrindiniai žodžiai: Leonardas Andriekus, Kostas Ostrauskas, išeivis, tremtis, tremtinys, pabėgėlis, diaspora.

Įvadas

Šiuolaikinėje kosmopolitinėje visuomenėje svarbus dalykas – diasporos tapatybės problema ir jos sprendimo paieškos. Šiuo metu galime kalbėti apie trečiąją emigracijos bangą (pagal nusistovėjusią tradiciją), kuri paskatinta ne karinių veiksmų, bet išsilaisvinimo iš sovietinės priespaudos ir subliūškusių vilčių apie geresnę ateitį. L. Eriksonas, kalbėdamas apie lietuviškos tapatybės paieškas, tai traktuoja kaip išeivijos diskursą, kiekvienai visuomenei dabarties socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje užduodamas svarbiausią klausimą: „kas mes esam?“ Linas Eriksonas, „Išeivijos diskursas ir tapatybės paieškos“, p. 25. . Šioje vietoje būtina aptarti diasporos tapatybės statusą. Kas mes esame už Lietuvos ribų? Tremtiniai, pabėgėliai ar išeiviai? Čia susiduriame su išeivijos statuso traktavimo problema.

Aptarsime, kaip sąvokos išeivis, tremtinys ir pabėgėlis pristatomos Dabartinės lietuvių kalbos, Sinonimų bei Tarptautinių žodžių žodynuose, palyginsime jas su egzilio, egzilo, egzodo bei emigranto sąvokomis. Išsiaiškinsime, kaip minėtas sąvokas traktuoja lietuvių diasporos atstovai. Tuomet išanalizuosime konkretų atvejį, susijusį su Andriekumi ir jo tapatybės samprata. Minėtai problemai analizuoti taip pat naudosimės Maironio lietuvių literatūros muziejaus (MLLM) bei Pranciškonų vienuolyno prie Kryžių kalno (PVKK) archyvine medžiaga, kuri padės atskleisti Andriekaus poziciją analizuojamu klausimu.

Sąvokų išeivis, tremtinys ir pabėgėlis samprata

Viename pamokslų Andriekus teigė, kad tokių dvasinių sąmyšių anksčiau nėra buvę kaip XX a. pirmoje pusėje, kurie reiškėsi „masiniais žmonių bėgimais iš savo namų“ Leonardas Andriekus, „Bažnyčia“. . Tuo metu žmonėms, besiblaškantiems po Europą, rūpėjo ne įdomūs turistiniai maršrutai, o egzistencijos klausimas. Tad J. Kapačinskas kalba ne apie turisto, norinčio išvysti svetimus kraštus, bet apie pabėgėlio statusą, nes iš Tėvynės bėgti teko nuo karo audrų. Minėdamas pabėgėlius jis kalba apie save ir kitus, bėgusius nuo karo baisybių. Daugelio tautiečių išsiblaškymą po pasaulį traktuoja trejopai: pirma, tremtiniai, kuriuos okupantai ištrėmė iš gimtojo krašto; antra, pabėgėliai, kurie bėgo nuo karo audrų; trečia, emigrantai, kurie savo noru pasitraukė iš Tėvynės Žr. Juozas Kapačinskas, Išeivio dalia: 1950–1973 metų atsiminimai, p. 9. . S. Pašilis, rašydamas apie lenkų poetą A. Zagajewskį, primena jo pastabas apie išeivio rašytojo vaizduotę, kuri gali pagimdyti paradoksalų laisvės pojūtį, nes „būdamas išeivijoje, svetur, nebeturi ryšio su savo draugais, esi atkirstas nuo savo gimtojo miesto, bet tikrovė tebėra su tavimi…“ Saulius Pašilis, „Rašytojo ir valstybės vaizduotė“, p. 69. . Jam pritaria ir Ostrauskas, pristatydamas rašytojo kaip egzilio atstovo egzistenciją svetur, kaip kūrybingai laisvą ir turinčią ryšį su Vakarų kultūra Žr. Kostas Ostrauskas, „Rašytojas ir egzilis“, p. 23. . Susiduriame su trijų kategorijų žmonėmis, kuriems teko palikti Tėvynę – tai pabėgėliai, tremtiniai ir emigrantai arba, dar kitaip, – išeiviai. Kai kurie diasporos atstovai yra linkę atsisakyti jiems taikomų minėtų terminų. K. Bartkienė emigrantą, tremtinį ir pabėgėlį traktuoja kaip terminus, turinčius „skirtingą tos pačios reikšmės atspalvį“ Kristina Bartkienė, XX amžiaus antrosios pusės lietuvių išeivijos rašytojų memuarai: žanro raida, p. 9. .

Tačiau visiškai sutikti su tuo negalima. Minėti žodžiai iš esmės skiriasi pagal savo veiksmo prasmę. Ostrauskas siūlo naudoti egzilo ir egzilio terminus, primindamas, kad tremtinio sampratos jau beveik atsisakyta ir niekas nebenori būti bailus tarsi kiškis pabėgėlis. Prof. J. Eretas emigraciją lygina su didele nelaime, tam tikra mirtimi. Diskutuodamas apie tremtį, jos atstovams apibūdinti jis dažniausiai naudoja terminą egzilis ir egziliečiai Žr. Juozas Eretas, Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?, p. 9–14. , bet kartais mini emigranto, tremtinio ir tremties sąvokas Žr. Juozas Eretas, Tremties lietuvis idėjų sūkuryje, p. 3, 10, 12. , tikrus tremtinius prilygindamas egziliečiams Žr. Juozas Eretas, Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?, p. 10. . Pats Eretas apie savo išvykimą iš Lietuvos yra teigęs, kad pasijuto kaip tikras tremtinys Žr. Steponas Matulis, „Lietuviškasis šveicaras: idėja ir žmogus“, p. 7. , kuomet teko išvykti. A. Samalavičius tremtį tapatina su šiurkščia ir drastiška tautinio tapatumo niokojimo forma Žr. Almantas Samalavičius, „Postkomunistinės visuomenės atmintis ir amnezija“, p. 51. . Terminai išeivija ar išeivis nevisai teisingai nusako esamą situaciją. Tam apibūdinti rekomenduojama naudoti egzilo ir egzilio terminus Žr. Kostas Ostrauskas, „Rašytojas ir egzilis“, p. 14. . Kaip teigia Ostrauskas, egzilio apibrėžime minimas būtinumas nėra joks pasiteisinimas, kad reikėjo pabėgti iš Tėvynės. Kad ir koks tai buvęs būtinumas, apsisprendimą padarė kiekvienas asmeniškai Žr. ten pat, p. 13. . Tačiau egzilis susiejamas su būtinumu pabėgti, taigi tapatinamas su pabėgėlio būsena, bet ne tremtimi: „esame išeiviai/egzilai, o ne tremtiniai; tad ir išeivija/egzilis – ne tremtis“ Ten pat, p. 14. .

Kodėl gi Ostrauskas siūlo vartoti lotyniškus terminus minėtai situacijai apibūdinti? Juk galima naudoti ir graikišką terminą exodos, kuris reiškia išėjimą, kai žmonės dėl nepalankių gyvenimui aplinkybių išsikelia gyventi kitur ir taip pat yra tapatinamas su išeivija Žr. Aldona Bendorienė, Virginija Bogušienė, Emilija Dagytė, Toleina Daržinskaitė, Gintautas Grigas, Zigmantas Gudžinskas, Feliksas Jukna, Algimantas Kinderys, Bronislovas Kurkulis, Valdemaras Kvietkauskas, Vaidotas Morkūnas, Regina Mudėnienė, Petras Skirmantas (sud.), Tarptautinių žodžių žodynas, p. 190. . Nors terminas egzodas Žr. ten pat. turi žymiai gilesnę prasmę negu ji nurodoma Tarptautinių žodžių žodyne – jis kilęs iš tų laikų, kuomet Mozė gavo nurodymą iš Jahvės, kad turi žydų tautą išvesti iš Egipto priespaudos į Pažadėtąją Žemę: tuomet exodos galima suvokti kaip pažadą ar dovaną, esančią kažkur Egipto žemės išorėje. Gal būtų galima pakoreguoti Ostrausko definiciją taip: esame išeiviai ar egzodai, o ne tremtiniai; tad ir išeivija ar egzodas – ne tremtis? Iš Ostrausko teksto aišku, kad jis yra griežtai prieš sąvokos tremtinys ar tremtis vartojimą. Pabėgėlio statusas jam reiškia bailumo įsikūnijimą. Tad belieka išeivijos ar išeivio arba, kitaip tariant, egzilio ar egzilo termino vartojimas ir aiškinimas. Visai užmirštama emigranto ar emigracijos, taip pat lotyniški terminai, kurie reiškia asmenų išsikėlimą gyventi į kitą šalį, bei toje šalyje gyvenančių asmenų grupę. Juk egzilį galima tapatinti ne tik su išeivija, bet ir su emigracija Žr. ten pat. . Tai yra tos pačios reikšmės žodžiai.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas terminą išeivis aiškina kaip asmenį, iškeliavusį gyventi į kitą valstybę, išeiviją traktuoja kaip jų bendruomenę toje valstybėje, o išeivystė lyginama su emigracija; terminą tremtinys aiškina kaip tą, kuris yra ištremtas ar nutremtas, tremtis traktuojama kaip ištrėmimas ar nutrėmimas, o žodis tremti aiškinamas kaip asmens pašalinimas iš jo gyvenamosios vietos „teismo nuosprendžiu ar valdžios galia“; terminą pabėgėlis aiškina kaip asmenį, kuris pabėgo, paliko savo kraštą ir vietą, o sąvokos pabėgti ir pabėgimas traktuojamos kaip pasprukimas ar pasišalinimas iš tam tikros vietos ar nuo tam tikros asmenų grupės; terminas emigrantas aiškinamas kaip išeivis, o emigracija traktuojama kaip išeivija arba išėjimas gyventi į kitą šalį iš savo valstybės, su pastaruoju traktavimu tapatinamos sąvokos emigruoti ir emigravimas Žr. Stasys Keinys (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 150, 231, 466, 854. . Sinonimų žodynas sąvoką išeivis lygina su išėjūnu ir emigrantu, kurie išsikėlę gyventi į kitą kraštą; sąvoka pabėgėlis aiškinama daugeriopai – tai bėglys, nuo karo pabėgęs asmuo arba dezertyras, pabėgęs iš kariuomenės asmuo, taip pat pabėgėlis lyginamas su bėgūnu, sprukliu ir pasprukėliu; tremtis tapatinama su ištrėmimu, o emigrantas su išeiviu Žr. Antanas Lyberis, Sinonimų žodynas, p. 111, 164, 302, 519. .

Tačiau nereikia pamiršti, kad tarp lietuvių buvo ir pabėgėlių, ir tremtinių, ir išeivių, egzilų, egzodų, emigrantų. Jei kažkam teko pabėgti, jis negali vadintis tremtiniu ar išeiviu, o ką ištrėmė, tas negali savęs vadinti išeiviu ar pabėgėliu, o kam teko likimas būti išeiviu, tas negali vadintis tremtiniu ar pabėgėliu. Faktas lieka faktu. Iš visų apibūdintų terminų gėdingiausia vadintis pabėgėliu. Tad būtų visai suprantama, kad pabėgėliai noriau vadintųsi išeiviais. Tremtiniais jie savęs įvardyti negalėtų, nes niekas jų netrėmė. Tačiau sąlyginai pabėgėliai galėtų vadintis išeiviais, nes jų pasitraukimas iš Tėvynės buvo tarsi išėjimas, bet greituoju būdu. Išeivius galima traktuoti tuos, kurie į užsienį pradėjo traukti kiek anksčiau, negu prasidėjo grėsmė ir okupacija iš Rusijos.

Leonardo Andriekaus tapatybės statusas diasporoje

Prisimindamas savo išvykimą į užsienį, viltį po studijų sugrįžti į tėvynę, veiklą išeivijoje, Andriekus rašė:

Nesu emigrantas ar išeivis, nes neemigravau; nesu tremtinys, nes niekas manęs neištrėmė; nesu pabėgėlis, nes nebėgau. Ričardas Pakalniškis (sud.), Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, p. 212.

Spustelėjus išskleisti...

A. Škėma save tapatina su emigrantu ar išeiviu, bet ne su tremtiniu. Jis prašo:

leiskite žodį tremtis pakeisti žodžiu išeivija. Tebetikiu – niekas mūsų netrėmė, o patys pabėgome… Antanas Škėma, Rinktiniai raštai, t. 2, p. 430.

Spustelėjus išskleisti...

Andriekaus situacija skiriasi nuo Škėmos.

1934 m. rugpjūčio 3 d. Telšių vyskupo liudijimo dokumente teigiama, kad Kazimieras Andriekus buvo teisingomis apeigomis pakrikštytas, nėra susietas jokiais kitais įžadais, nėra sudaręs santuokinių ryšių ir pagal kanonus gali būti įvilktas į vienuolio abitą Žr. Episcopus Telšensis, Litterae Testimoniales, 1983. . 1934 m. K. Andriekus įstojo į vienuolių pranciškonų ordiną ir gavo Leonardo vardą. 1937 m. vasarą būrys klierikų iš Kretingos pranciškonų vienuolyno buvo išsiųsti į užsienį Ramiajame vandenyne 1937 m. liepos 7 d. prasidėjo antrasis karas tarp Kinijos ir Japonijos, kurį inspiravo Japonija. Šiuos karo veiksmus galima laikyti įžanga į Antrąjį pasaulinį karą. . Andriekus pateko į antrąją emigracijos bangą (pagal nusistovėjusią periodizaciją, tai XX a. 3–5 dešimtmetis) Daugelis lietuvių iš antrosios emigracijos bangos 1944 m., artėjant rusų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. . Andriekui parinkta seminarija Austrijoje. Amžinuosius įžadus davė 1938 m. rugsėjo 26 d. 1937–1939 m. studijavo teologiją Schwaze, Austrijoje, karui prasidėjus ir A. Hitleriui uždarius seminariją – Jugoslavijoje, paskui Italijoje, kur 1940 m. birželio 29 d. Milane buvo įšventintas kunigu. Nuo 1941 m. trejus metus Romoje, Šv. Antano universitete studijavo Bažnyčios teisę ir gavo De iure minorennium in iure romano et ecclesiastico Išvertus iš lotynų kalbos – „Nepilnamečių teisės Bažnyčios ir Romos kodekse“. . Po to jam vienerius metus dar teko studijuoti civilinę teisę ir Bažnyčios administracinę teisę Laterano teisės institute, į kurias gilinosi jau daugiau iš pareigos. Prieš išvykstant į JAV, Andriekui Italijoje dar teko beveik pusę metų pabūti Emilijos Redžo stovyklos lietuvių tremtinių kapelionu, kur jis rūpinosi lietuvių pabėgėliais Žr. Mažųjų brolių ordino generolo raštas, 1945. . Į tremtinių stovyklą paskyrimo raštą gavo 1945 m. lapkričio 19 dieną. Neilgai trukus, 1946 m. kovo 20 d., praėjus 4 mėnesiams po paskyrimo į kapeliono pareigas, Andriekus gavo paskyrimą vykti į Maino valstijoje Greeno kaimelyje, JAV, esantį pranciškonų vienuolyną Žr. Mažųjų brolių ordino generolo raštas, 1946. .

Autobiografijoje, pristatydamas savo posūkį pas pranciškonus, labiausiai pabrėžia Apvaizdą. Buvo galimybė jam pasilikti dėstyti Romoje, bet, jo paties manymu, jis būtų įsitraukęs į akademinę veiklą, o literatūrai nebebūtų likę laiko, „bet Apvaizda patvarkė kitaip“ Leonardas Andriekus, „Tik liepsnelė mažytė: autobiografiniai metmenys“, p. 36. . Pagal savo studijų ir doktorato pobūdį, jis visai tiko dėstytojauti. Tačiau universitetui pasiteisino, kad jau senokai atitrūko nuo mokslinio darbo, užsiimdamas dvasiniais reikalais.

Į Lietuvą gyventi taip ir nebegrįžo, nes prasidėjo karas, o paskui Tėvynė atiteko Sovietų Sąjungai. Griuvus geležinei uždangai, gimtinėn buvo atvykęs tik du kartus. Andriekus mirė Brooklyne 2003 m. gegužės 19 dieną. Planavo dar kartą apsilankyti Lietuvoje. Diasporoje praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Į užsienį išvyko būdamas 23 metų, o užsienyje išgyveno 66 metus. Andriekui galima pritaikyti R. Šilbajorio Škėmai taikytą garbingai nusipelniusio išeivio ir pabėgėlio statusą Žr. Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur, p. 256. , nors pats Andriekus savęs ir nepriskiria minėtoms kategorijoms, nes nebuvo dipukas Amerikiečiai užsieniečius, atsidūrusius Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, vadino „Displaced Persons“ (DP – reiškia asmenį, perkeltą iš nuolatinės gyvenamosios vietos). Lietuviškosios pokarinės spaudos puslapiuose sutinkamas pažodinis vertinys „išvietintieji asmenys“. DP sąvoka buvo taikoma visiems Vokietijoje esantiems svetimšaliams, tačiau užmiršta, kad vakariečiai tuoj po karo grįžo namo, o Rytų Europos gyventojams – baltams, rusams, lenkams, jugoslavams, ukrainiečiams ir kitiems, įsigalėjus sovietinei okupacijai ir prosovietiniams režimams, į Tėvynes grįžti galimybių nebuvo. Lietuviai šį terminą sulietuvino – save ėmė vadinti „dipukais“ arba literatūriškai „Dievo paukšteliais“. . Tačiau tokių asmenų kaip Andriekus, kurie nebuvo displaced persons, egzistavo gana daug, nes ne visi išeiviai, tremtiniai ar pabėgėliai savo likimo laukė išvietintųjų asmenų stovyklose. Andriekaus socialinis statusas – vienuolio pareigybė – inspiravo jo gana ankstyvą išsiuntimą užsienin, kad būtų išvengta blogesnio likimo.

Nors Andriekus savęs nelaiko pabėgėliu, tremtiniu ar išeiviu, dažnai minėtos tapatybės atžvilgiu naudoja neutralią, jau anksčiau aptartą, sąvoką egzilai Žr. Lietuvių rašytojų draugija, „Malonūs Bičiuliai – Rašytojos-Rašytojai…“, 1975; „Mieli Kolegos: Rašytojai-Rašytojos…“, 1979. , taikomą kitiems asmenims, bet ne sau pačiam. Gausiausiai savo archyviniuose tekstuose jis naudoja terminus tremtinys ir tremtis, jais apibūdindamas JAV lietuvių spaudos situaciją, kurią pagerino į Ameriką atvykę tremtiniai bei rašančių ir kuriančių asmenų visuma Žr. Leonardas Andriekus, „Dvasiškija ir lietuviškoji spauda“; terminus tremtinys ir tremtis L. Andriekus dažnai naudoja ir kituose savo dokumentuose. . Sąvokos išeivis ir išeivija gana retai aptinkamos jo dokumentuose Žr. Andriekus, Leonardas, „Maironio galybė: paskaita New Havene 1982 IX 26“; „Dvasiškija ir lietuviškoji spauda“; „Kodėl lietuviai vienuoliai tapo meno entuziastais: žodis atidarant dailės parodą K. Ž. 1987 III 27“; „Rašytojų susirinkime Vilniuje, 1993 XI 4“; „Klaipėdos išvadavimo minėjimui“, 1985. ir vieną kartą Andriekus pavartoja terminą egzodas, tai siedamas su sėkmingu T. Venclovos pasitraukimu į Vakarus Žr. Leonardas Andriekus, „Literatūros vakaras K.Ž. N.Y.C. 1977 III 5“. .

Su Andriekaus pateikiama nuostata, kad jis nėra pabėgėlis, tremtinys ar išeivis, negalima sutikti. Vienai konkrečiai minėtai kategorijai jis tikrai priklauso, nepriklausomai nuo to, kaip jis traktuoja buvusią padėtį. Kiekvienas išvykęs iš Lietuvos savo tapatybę turi apibrėžti vienu iš anksčiau minėtų terminų. Neutralios pozicijos negali būti, nes mes išsiaiškinome, kad galimos tik trys esamos situacijos apibrėžtys. Andriekus nebuvo pabėgėlis, nes ne savo valia buvo išsiųstas studijuoti į užsienį. Tačiau, būdamas sąmoningas ir išsilavinęs jaunuolis, turėjo suvokti artėjančią grėsmę ir nesipriešinti pranciškonų vadovybei, kuri nusprendė jį išsiųsti į užsienį, tikėdamasi, kad kai grėsminga situacija pasikeis į gerąją pusę, kai bus saugu grįžti, tuomet jie Andriekų ir kitus į užsienį studijuoti išsiųstus jaunuolius vėl pasikvies atgal į Tėvynę. Šitos situacijos negalima traktuoti kaip pabėgimo, nes minėtu atveju veikė pašalinės jėgos, turinčios daugiau galių nei išsiųstas į užsienį asmuo – Andriekus.

Dėl tos pačios priežasties jo negalima laikyti ir išeiviu. Išeiviu tampama asmeniškai laisvai apsisprendus iš Tėvynės išvykti į užsienį. Aišku, apsisprendimui įvairios aplinkybės gali turėti, ir turi, įtakos. Tačiau konkretūs asmenys iš išorės savo galia nepriverčia išvykti iš gimtosios šalies. Čia veikia asmens laisva valia rinktis. Yra matoma ir stebima situacija, analizuojama, kas būtų naudingiau esamu atveju ir elgiamasi pagal suplanuotą scenarijų. Andriekus teisingai pastebi, kad jis nebuvo nei išeivis, nei emigrantas, kas yra tapatu, nes neemigravo iš Tėvynės. Analizuojant Andriekaus situaciją, būtų galima kalbėti apie savotišką tremtį, nes pranciškonų vadovybė, nujausdama artėjančią okupaciją, išsiuntė būrį klierikų studijuoti į užsienį, ką būtų galima prilyginti sąmoningai tremčiai. Ši tremtis buvo inspiruota iš vidaus: ne Lietuvos represinių struktūrų, bet sąlyginai mažo vieneto – pranciškonų vadovybės. Nepriklausomai nuo to, kas asmenį išsiunčia iš Tėvynės į užsienį, vis tiek minėtas veiksmas vadinamas tremtimi. Šiuo atveju tremties procedūrą atliko savi ir artimi individai, kuriems negali nepaklusti, nes likus Tėvynėje gali nebelikti sąlygų toliau studijuoti, negali pažeisti subordinacijos principų, nes esi jiems pavaldus. Tad, pranciškonų vadovybė, turėdama tam tikrą galią ir valdžią savo pavaldinių atžvilgiu, pasinaudojo teise savo sprendimu ištremti jaunuosius pranciškonų vienuolius iš Tėvynės, taip tikintis juos apsaugoti nuo neramumų bei suteikdami galimybę toliau studijuoti užsienyje ir galbūt kada nors grįžti į gimtąjį kraštą.

Išvados

Išeivis, tremtinys ir pabėgėlis yra trys visiškai skirtingos sąvokos, jų nereikėtų tapatinti, kaip tai daro kai kurie išeivijos ekspertai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne sąvoka išeivis aiškinama kaip asmens pasitraukimas gyventi į užsienį; tremtinys aiškinamas kaip asmens ištrėmimas ar nutrėmimas, tačiau sąvoka tremti tai apibrėžia daug geriau, teigiant, kad asmuo valdžios galia ar teismo sprendimu ištremiamas iš Tėvynės; pabėgėlis apibūdinamas kaip asmuo, kuris pabėgo iš savo krašto. Sinonimų žodynas sąvoką išeivis palygina su išėjūnu ir emigrantu, pabėgėlis lyginamas su bėgūnu, sprukliu ir pasprukėliu ir aiškinamas kaip bėglys arba dezertyras karo kontekste; tremtis tapatinama su ištrėmimu, o emigrantas – su išeiviu. Tam tikri lotyniški ir graikiški minėtų sąvokų atitikmenys stipriau nusako esamą situaciją nei lietuviški. Todėl jie vartotini esamos situacijos pagilinimui. Graikišką sąvoką exodos galima naudoti ir lietuvių diasporos atžvilgiu, tačiau jei atsižvelgsime į archainę jos reikšmę, kuri kreipia į Pažadėtosios Žemės grįžimą, tuomet ją lietuvių diasporai reikėtų vartoti tada, kai jie susiruoštų keliauti atgal į gimtąjį kraštą – Tėvynę Lietuvą. Ostrauskas griežtai atsisakė vartoti tremtinio ir pabėgėlio sampratas, vietoje jų pasiūlydamas vartoti egzilio ar egzilo sąvoką, kuri identiška išeivio ar išeivijos sampratai, o Eretas savo studijose apie tremtį ar egzilį dažniausiai naudoja terminą egziliečiai.

Išnagrinėjome vieną konkrečią situaciją, susijusią su L. Andriekaus asmeniu. Kaip pats teigia, jis nebuvo emigrantas ar išeivis, nes neemigravo; nebuvo nei tremtinys, nes niekas jo netrėmė; nebuvo ir pabėgėlis, nes nuo nieko nebėgo. Su pirmuoju ir trečiuoju jo teiginiu mes sutikome, tačiau antrasis teiginys neatspindi istorinės tiesos. Andriekų studijuoti į užsienį išsiuntė pranciškonų vadovybė, kuri jautė artėjantį esamos situacijos pasikeitimą ne Tėvynės naudai. Tad išsiuntė į užsienį studijuoti būrį klierikų, tarp kurių buvo ir Andriekus. Šis vadovybės veiksmas įvardytas kaip ištrėmimas, nes iš tikrųjų nebuvo aišku, kada ir ar išvis kada nors klierikai galės sugrįžti į gimtąjį kraštą. Tokiu būdu konstatuota, kad Andriekus buvo tremtinys.

Literatūra ir šaltiniai

• Andriekus, Leonardas, „Bažnyčia“, pamokslas, mašinraštis, Pranciškonų vienuolyno prie Kryžių kalno archyvine medžiaga (toliau – PVKK).
• Andriekus, Leonardas, „Dvasiškija ir lietuviškoji spauda“, paskaita, mašinraštis, PVKK.
• Andriekus, Leonardas, „Klaipėdos išvadavimo minėjimui“, 1985 I 19, invokacija, mašinraštis, PVKK.
• Andriekus, Leonardas, „Kodėl lietuviai vienuoliai tapo meno entuziastais: žodis atidarant dailės parodą K. Ž. 1987 III 27“, prakalba, mašinraštis, PVKK.
• Andriekus, Leonardas, „Literatūros vakaras K.Ž. N.Y.C. 1977 III 5“, prakalba, rankraštis, PVKK.
• Andriekus, Leonardas, „Maironio galybė: paskaita New Havene 1982 IX 26“, paskaita, mašinraštis, PVKK.
• Andriekus, Leonardas, „Tik liepsnelė mažytė: autobiografiniai metmenys“ | Algirdas Titus Antanaitis, Aldona Mickienė (sud.), Egzodo rašytojai: autobiografijos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
• Andriekus, Leonardas, „Rašytojų susirinkime Vilniuje, 1993 XI 4“, prakalba, mašinraštis, PVKK.
• Bartkienė, Kristina, XX amžiaus antrosios pusės lietuvių išeivijos rašytojų memuarai: žanro raida, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04 H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010.
• Bendorienė, Aldona; Virginija Bogušienė, Emilija Dagytė, Toleina Daržinskaitė, Gintautas Grigas, Zigmantas Gudžinskas, Feliksas Jukna, Algimantas Kinderys, Bronislovas Kurkulis, Valdemaras Kvietkauskas, Vaidotas Morkūnas, Regina Mudėnienė, Petras Skirmantas (sud.), Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Alma littera, 2001.
• Episcopus Telšensis, Litterae Testimoniales, Telšiai, die 3 Augusti 1934 an. nr. 1983, mašinraštis, PVKK.
• Eretas, Juozas, Tremties lietuvis idėjų sūkuryje, Londonas: Šaltinis, 1965.
• Eretas, Juozas, Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?, Londonas: Šaltinis, 1963.
• Eriksonas, Linas, „Išeivijos diskursas ir tapatybės paieškos“, Oikos, 2006, nr. 1, p. 25.
• Kapačinskas, Juozas, Išeivio dalia: 1950–1973 metų atsiminimai, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1974.
• Keinys, Stasys (sud.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 3-asis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
• Lietuvių rašytojų draugija, „Malonūs Bičiuliai – Rašytojos-Rašytojai…“, 1975 m. sausio 1 d., p. 2, f. J. Jankaus, MLLM-41075, mašinraštis.
• Lietuvių rašytojų draugija, „Mieli Kolegos: Rašytojai-Rašytojos…“, 1979 m. sausio 1 d., p. 2, f. J. A. Jūragio. MLLM-54838, mašinraštis.
• Lyberis, Antanas, Sinonimų žodynas, 2-asis pataisytasis leidimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2002.
• Matulis, Steponas, „Lietuviškasis šveicaras: idėja ir žmogus“ | Eretas Juozas, Tremtis – prakeikimas ar uždavinys?, Londonas: Šaltinis, 1963.
• Mažųjų brolių ordino generolo raštas, Dat. Romae ad S. Antonium Patavinum, die 20 martii 1946, mašinraštis, PVKK.
• Mažųjų brolių ordino generolo raštas, Data in Roma, S. Antonio 19 novembre 1945, mašinraštis, PVKK.
• Ostrauskas, Kostas, „Rašytojas ir egzilis“, Metmenys: kūryba ir analizė, nr. 27, 1974, p. 23.
• Pakalniškis, Ričardas (sud.), Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, Vilnius: Vaga, 1994.
• Pašilis, Saulius, „Rašytojo ir valstybės vaizduotė“, Aidai, 1986, nr. 1 (356–370), p. 69.
• Samalavičius, Almantas, „Postkomunistinės visuomenės atmintis ir amnezija“ | Almantas Samalavičius (sud.), Europos kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija, Vilnius: Kultūros barai, 2007, p. 51–68.
• Šilbajoris, Rimvydas, Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur, Vilnius: Vaga, 1992.
• Škėma, Antanas, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1994.

The Question of Leonardas Andriekus’ Identity: An Emigrant, Expatriate or Refugee?

Summary. The article raises the problem of categorizes a person as emigrant, expatriate or refugee. In the first part, the article discusses the conceptions of emigrant, expatriate and refugee. Referring to the Vocabularies of Modern Lithuanian, Synonyms and International Words, the article compares them to the conceptions of exile, emigrant and exodus. K. Ostrauskas, the representative of emigration, states that conceptions ‘expatriate’ and ‘refugee’ should not be used. He replaces them with the term ‘exile.’ In the second part, the article analyzes a concrete question connected with the question of L. Andriekus identity. It attempts to determine into which category – emigrant, expatriate or refugee – Andriekus should be placed. L. Andriekus himself states that he is neither emigrant, nor expatriate, because he has not emigrated nor has he been exiled. He also is not refugee, because he has not escaped from his native land. Since he left Lithuania involuntarily but did not escape, it can be concluded that L. Andriekus is an expatriate. The fact that in 1937 Franciscans leaders, exercising their power, sent for study abroad a group of clerics, among which was L. Andriekus, allows one to make such a conclusion. Such an action, even if with the best intentions, is understandable as direct exile.

Keywords: Leonardas Andriekus, Kostas Ostrauskas, emigrant, exile, expatriate, refugee, diaspora.