Straipsnis Vėlyvosios modernybės švietimo sistema: visuomenės homogenizacija ar socialinė diferenciacija?

Perėmę ištobulintą kalbos kodą vaikai lengviau pritampa prie mokyklos aplinkos. Bersteino tezę patvirtino atlikti tyrimai¹. Jo nuomone, Bernsteino idėjos padeda suprasti, kodėl tam tikrų socialinių-ekonominių sluoksnių atstovai yra „atsilikėliai“ mokyklose. Vaikai namuose tikriausiai gauna trumpus atsakymus į klausimus, todėl jie yra mažiau informuoti ir mažiau domisi pasauliu, tokiems vaikams sunku reaguoti į neemocingą ir abstrakčią kalbą ir laikytis bendrųjų mokyklos tvarkos principų. Vaikai tikriausiai nesupras didžiosios dalies, ką sako mokytojai. Teigiama, kad nesuprasdamas mokytojo kalbos vaikas bandys ją išsiversti į savo kalbą, o tada nepavyks suvokti tų principų, kuriuos mokytojas stengiasi perteikti. Vaikui gali sukelti didelių sunkumų „mechaniškas“ mokymasis, tačiau jam gali būti keblu suvokti konceptualius skirtumus, susijusius su apibendrinimu ir abstrahavimu. Todėl vaikai dažniausiai ir savo draugus renkasi pagal gyvenimo ir laisvalaikio leidimo būdą, įpročius, taigi galima teigti, kad ir pagal priklausymą socialinei klasei. Dahrendorf teigia, „kad kiekvienam sunku susitaikyti su dominuojančia daugumos klase, o dar sunkiau tiems, kurie yra už ribos“². Tai paaiškina, kodėl vaikai iš socialiai remtinų šeimų labiausiai bendrauja ir sutaria tarpusavyje ir juos galima matyti vaikščiojančius dideliais būriais. Solidarūs organizuotų grupių veiksmai visais laikais yra antras pagal veiksmingumą metodas savo interesams ginti³.

Čia aptartos nuo tėvų socialinės padėties ir vaiko auklėjimo priklausančios priežastys. Tačiau ugdymui įtakos darančių priežasčių yra ir daugiau. Jas ir aptarsime.

Kalvaičio teigimu¹, geras išsilavinimas yra rimtas veiksnys, suteikiantis galimybę užimti aukštą socialinę padėtį, antra vertus, aukšta išsilavinimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo asmens, arba, tiksliau – nuo jo tėvų socialinės padėties. Atrodo, kad vienos rūšies vidurinė mokykla turėtų sulyginti pradinio starto galimybes vaikams iš skirtingų sluoksnių šeimų, skatinti socialinį mobilumą, tačiau tyrimai rodo, kad šią funkciją mokykla atlieka tik iš dalies ir net, priešingai, gali padidinti nelygybę. Tai gali būti susiję su mokyklos reikalavimais, kurie itin palankūs viduriniajai klasei ir gana netinkami žemesniajai klasei. Mokyklos orientuotos į vidurinį sluoksnį – jam priklauso ir mokytojai. Suprantama, kad vaikai iš žemesnių sluoksnių turi įdėti daugiau pastangų norėdami pritapti prie dominuojančios kultūros ir prie psichologinės aplinkos ar nustatytos tvarkos. Kalvaitis² teigia, kad greičiau mokykloje adaptuojasi aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai, geresni ir jų pažangumo rezultatai. Aukštesnio sluoksnio tėvai labai domisi vaikų rezultatais ir bendradarbiavimu su mokykla.

Juodaitytė¹ atliko tyrimą su penktokais. Vaikai į sluoksnius buvo suskirstyti pagal tėvų pajamas. Ištyrusi tarpgrupines sąveikas autorė nustatė:

Taigi iš išvardytų tyrimų rezultatų matyti, kad toks skirtingų socialinių sluoksnių bendravimas mokykloje tiesiogiai turi įtakos mokymuisi ir jo rezultatams. Paprastai vaikai klasėje sėdi su savo draugais, tad akivaizdu, kad žemesniojo sluoksnio vaikai per pamokas irgi sėdi kartu. O kaip aptarėme anksčiau, jiems yra sudėtingiau adaptuotis ir suprasti mokytojo aiškinimą, tad automatiškai jie pasmerkti įdėti daug daugiau pastangų, kad sulauktų tinkamo mokytojų dėmesio. Net 58 proc. respondentų iš socialiai remtinų šeimų įsitikinę, kad per pamokas mokytojai juos ignoruoja.

Prie dar didesnės socialinės įtampos prisidėjo ir mokyklų reorganizacija – buvo uždarytos mokyklos kaimo vietovėse, kur mažai vaikų. Savo aplinkoje vaikai jausdavosi santykinai gerai, nes daugelis būdavo kilę iš panašaus socialinio sluoksnio, nuo vaikystės susidraugavę, greta gyvendavo, vienas kitą ir šeimas gerai pažindavo. Tačiau pradėjus mokyklų reorganizaciją nuo1995 iki 2006 metų buvo panaikintos 859 mokyklos (4 lentelė).

Panaikintų mokyklų mokiniai yra priversti vykti mokytis į netoli esančias išlikusias mokyklas, tačiau didesnėse mokyklose ir mokinių kontingentas įvairesnis, ir socialinė skirtybė didesnė, nekalbant apie tai, kad mokinių tėvams padidėja piniginės išlaidos. Viena vertus, kaimo vaikai bus priversti mokytis mieste ir galės įgyti konkurencingą išsilavinimą, tačiau kita vertus, net ir gabiam vaikui gali iškilti sunki socialinės adaptacijos problema. Mokiniai pasijunta tarsi „įmesti“ į jiems svetimą erdvę, kurioje pritapti jiems sunku. O dažnai atvykusieji iš kitur bendraamžių yra sunkiai priimami, nes klasėje mokinai jau yra seniai susigyvenę, tad naujokas neturi draugų. Taip gali pradėti formuotis žemas savęs vertinimas. Coopersmithas¹ pastebėjo ryšį tarp jaunuolių savigarbos ir pritarimo, kurio jie sulaukė iš savo tėvų ar aplinkinių vaikystėje. O jeigu tokio pritarimo nėra, vaikas pradeda save menkiau vertinti. Žmonės, pasižymintys menka savigarba, blogiau žino savo ypatybes ir jų konkretūs savęs vertinimai nėra aiškiai diferencijuoti. Menka savigarba daug kainuoja. Su menka savigarba susijusi narkomanija, alkoholizmas, nusikaltimai, bandymas pritapti prie kitų bet kokia kaina. Mokslininkai nustatė, kad egzistuoja ryšys tarp menkos savigarbos ir gyvenimo problemų². Taip pat prie menkai save vertinančių mokinių žeminimo prisideda ir etikečių klijavimas. Beckeris³ daug dėmesio skyrė etikečių klijavimo teorijai. Pagrindiniai veiksniai, mokslininko nuomone, turintys įtakos klijuojamoms etiketėms, yra žmogaus apsirengimas, kalbėsena, kilmės vieta.

Kūno puoselėjimas pagal dietos, aprangos, veido išvaizdos ir kitus faktorius yra šiuolaikinis socialinio gyvenimo stiliaus bruožas.¹

Spustelėjus išskleisti...

Etikečių klijavimas veikia ne vien žmogaus požiūrį į individą, bet ir daro įtaką šio individo savimonės identitetui, teigia Giddens². Mokinius užgriuvęs bejėgiškumo jausmas, Giddenso³ nuomone, kaip psichikos reiškinys paprastai visada susijęs su individo tikslais, projektais arba siekiais. Bejėgiškumas, patiriamas asmeniniuose santykiuose, psichologiniu požiūriu gali būti žalingesnis ir turėti daugiau padarinių negu bejėgiškumo jausmas, patiriamas platesnių socialinių sistemų atžvilgiu.

Mokinius užgriuvusios problemos tiesiogiai veikia jų mokymąsi, mokiniai vengia lankyti mokyklą, neranda mokymosi motyvacijos. Targamadzės⁴ nuomone, mokyklos veikloje edukacinio stimuliavimo realizavimo trukdžių yra beveik visose posistemėse, kuriuos laiduoja vidines edukacinio stimuliavimo įgyvendinimo prielaidas. Profesorė atkreipia dėmesį, kad trukdžių yra ir ugdymo procese, ypač ugdytojo ir ugdytinio santykiuose bei mokyklos klimate.

Todėl nemaža dalis mokinių iškrenta iš bendrojo lavinimo mokyklos. Tam turi įtakos ir mūsų aptartos priežastys, mokymosi krūviai, kurių mažesnių gabumų mokiniai neįstengia įveikti. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 47 proc. gabių mokinių savo žinioms gerinti ir mokymosi spragoms užpildyti samdosi korepetitorius. Jiems per mėnesį išleidžia nuo 90 iki 300 litų. Akivaizdu, kad mokiniai, kurių tėvai gauna didesnes pajamas, mokysis geriau negu tie, kurie negali mokytis privačiai. Kalvaitis¹ atliko gimnazijos moksleivių kilmės tyrimą, kuris parodė, kad gimnazijose dominuoja aukštesniųjų socialinių sluoksnių vaikai. 30 proc. tėvų – valstybės įstaigų tarnautojai, 28 proc. – įvairaus lygio organizacijų vadovai, 53 proc. motinų – valstybės įstaigų tarnautojos, 11 proc. – įvairaus lygio organizacijų vadovės, 34 proc. tėvų ir 20 proc. motinų dirba privačiame sektoriuje. Pramonės ir žemės ūkio darbininkais dirba tik 8 proc. tėvų ir 5 proc. motinų.

Rimkevičienė² teigia, kad, nepakankamai vertindama moksleivių bendrųjų sugebėjimų struktūros specifinius ypatumus, bendrojo lavinimo mokykla nesudaro sąlygų ugdymo procesui individualizuoti ir mokymosi sunkumams įveikti.

Nors diferencijuoto mokymo sistemoje visi susitikimai remiasi teiginiu, jog užsiėmimo metu bus leista pasirinkti tą veiklą, kurią mokinys nori ir sugeba atlikti, kad jis nebus bauginamas pažymiu³,

Spustelėjus išskleisti...

tačiau tai lieka tik teorija.

Kaip pabrėžia Grigas¹, žmonių diferenciacija, susisluoksniavimas pagal turtinę padėtį nūdienos Lietuvoje savo tempais stebina net Vakarų šalis. Tačiau kita vertus, stratifikacija – normalus reiškinys visuomenėje, kuri gyvena kapitalizmo ekonomikoje. Egzistuoja būtinybė valstybės politikoje skatinti žemesnio socialinio sluoksnio atstovus rinktis aukštesnio lygio mokymosi įstaigas, padedant socialiai remtinom ir mažas pajamas gaunančiom šeimom. Ypač derėtų skatinti tokių šeimų gabius vaikus, kad dėl materialinės padėties nebūtų užkirstas kelias siekti mokslo ir pereiti į aukštesnį socialinį sluoksnį.

Išvados

Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje švietimo sistema realizuoja ne visus bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo programose² suformuluotus tikslus, nes programose dėmesys aiškiai kreipiamas į lygiateisiškumą, homogenizaciją, toleranciją, individualizmą. Minėtose programose nurodoma, kad siekiama plėtoti asmens dvasines ir fizines galias, bendruosius gebėjimus, nuostatas ir kt. Tačiau atliktas tyrimas parodė, kad vaikai kaip tik mokykloje labiausiai patiria socialinę diferenciaciją. Tai ypač atsispindi mokinių socialiniame-ekonominiame kontekste.

Mokiniai, atėję iš žemesnių socialinių sluoksnių, sunkiai pritampa prie dominuojančios kultūros, blogai jaučiasi, jaučia didžiulį diskomfortą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad didelė dalis mokinių, gaunančių nemokamą maitinimą, jaučiasi pažeminti, todėl tai slepia, nesinaudoja socialinėmis paslaugomis, nes patiria kitų mokinių patyčias. Žemesniam socialiniam sluoksniui priskiriami tie mokiniai, kurių tėvai yra ilgalaikiai bedarbiai, vaikai iš socialinės rizikos ir socialiai remtinų šeimų. Tokie vaikai jaučia savo padėtį, nes kiti bendraamžiai vengia su jais bendrauti, ypač su žemesnio socialinio sluoksnio mokiniais nebendrauja aukštesniojo socialinio sluoksnio mokiniai. Šių abiejų sluoksnių kontaktą palaiko vaikai iš vidurinės klasės. Mokinių socialinė-ekonominė padėtis tiesiogiai veikia ir jų mokymosi rezultatus. Daugelis vaikų, atėjusių iš žemesnio socialinio sluoksnio, paprastai turi mažesnį intelekto koeficientą, nes su jais vaikystėje buvo mažai bendrauta, vaikai neturi išsiugdę pakankamai socializacijai reikalingų įgūdžių. Mokinių iš socialiai remtinų šeimų teigimu, pamokų metu juos ignoruoja mokytojai, o jie, neturėdami pinigų, negali visavertiškai dalyvauti tiek pamokose (neįsigyja reikalingų priemonių), tiek popamokiniame ugdyme, nes daugelis užsiėmimų (meno, sporto mokyklos) yra mokami, tokie mokiniai negali samdytis korepetitoriaus, kaip daro aukštesnio socialinio sluoksnio vaikai, turi atsisakyti pažintinių mokyklos organizuojamų ekskursijų, o tai tiesiogiai turi įtakos jų kultūriniam ir intelektiniam lavinimuisi.

Remiantis atlikto tyrimo duomenimis ir literatūros analize galima teigti, kad mokykla neužtikrina lygių mokinių ugdymosi galimybių, taip pat negali užtikrinti ir saugios psichinės ir fizinės aplinkos. Daugelis vaikų iš žemesnių socialinių sluoksnių, nesijausdami gerai mokykloje, apskritai vengia eiti į ją ir iš jos iškrenta, o neturėdami išsilavinimo negali pereiti į aukštesnį socialinį sluoksnį. Jų vaikai taip pat priklausys žemam socialiniams sluoksniui.

Derėtų labiau didinti socialinę pedagoginę, psichologinę paramą rizikos grupės šeimoms. Mokyklose stengtis ne tik suteikti žinių, bet ir ugdyti mokinio asmenybę, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai mokyti gerbti individą, kurti malonią atmosferą, kad visi vaikai mokykloje jaustųsi gerai. Mokykla turėtų stebėti, analizuoti rizikos grupės vaikus, bendradarbiauti su tėvais, kitomis institucijomis, daugiau skirti dėmesio mokinio popamokinei veiklai. Mokykla savo prigimtimi privalo mokinius vienyti, o ne skatinti socialinę diferenciaciją.

Literatūra

• Adomėnas, Mantas; Arūnas Augustinaitis, Tomas Janeliūnas, Darius Kuolys, Egidijus Motieka (sud.), Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos, Vilnius: Versus aureus, 2007.
• Bourdieu, Pierre, Distinction: A Social Critique of the Judgement of Taste, London: Routledge and Kegan Paul, 1986.
• Bourdieu, Pierre, Homo Academicus, Cambridge: Polity Press, 1988.
• Bourdieu, Pierre, Language and Symbolic Power, Cambridge: Polity Press, 1988.
• Bourdieu, Pierre; Jean-Claude Passeron, Reproduction in Education, Society and Culture, London: Sage Publication, 1990.
• Brazienė, Rūta; Jūratė Guščinskienė, „Socialinės atskirties modeliai Lietuvoje“, Filosofija. Sociologija, 2004, nr. 4, p. 50–56.
• Coopersmith, Stanley, The Antecedents of Self-Esteem, Los Angeles: Freeman & Co., 1967.
• Dahrendorf, Ralf, Modernus socialinis konfliktas: esė apie laisvės politiką, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Pradai, 1996.
• Giddens, Anthony, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, iš anglų kalbos vertė Vytautas Radžvilas, Vilnius: Pradai, 2000.
• Giddens, Anthony, Sociologija, iš anglų kalbos vertė Jūratė Markevičienė, Donatas Masilionis, Algimantas Valantiejus, Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005.
• Grigas, Romualdas, Socialinių įtampų laukai Lietuvoje, Vilnius: Rosma, 1998.
• Grincevičienė, Vilija, 1988–2002 Lietuvos gyventojų (skirtingų profesijų atstovų) požiūrio į savo gyvenimo kokybę bruožai, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2002.
• Harris, Marvin, Kultūrinė antropologija, iš anglų kalbos vertė Eduardas Gendrolis, Vilmantas Vilkončius, Kaunas: Tvermė, 1998.
• Jary, David; Julia Jary, Collins Dictionary of Sociology, 2nd ed., Glasgow: Harper Collins Publishers, 1995.
• Juodaitytė, Audronė, „Vaikų iš skirtingų socialinių sluoksnių adaptavimasis mokykloje“, Tiltai, 2000, nr. 2, p. 67–72.
• Kalvaitis, Albinas, „Lietuvos gimnazijų socialinė kilmė“ | Juozas Leonavičius (sud.), Sociologija Lietuvoje: praeitis ir dabartis, Kaunas: Technologija, 1997, p. 254–257.
• Kalvaitis, Albinas, „Švietimas ir socialinis mobilumas“ | Juozas Leonavičius (sud.), Sociologija Lietuvoje: praeitis ir dabartis, Kaunas: Technologija, 1993.
• Kalvaitis, Albinas, „Tėvų socialinio poveikis vaikų mokymosi pradžiai“ | Mokymo ir auklėjimo klausimai, t. 27, Vilnius: Vaga, 1996, p. 147–158.
• Kavolis, Vytautas, Kultūrinė psichologija, iš anglų kalbos vertė Rolandas Naujokaitis, Vilnius: Baltos lankos, 1995.
• Lewis, Oscar, La Vida: A Puerto Rican Family in the Culture of Poverty, San Juan, New York: Vintage, 1968.
• Lewis, Richard D., Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais, iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė, Gražina Zolubienė, Vilnius: Alma littera, 2002.
• Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, Vilnius: Leidybos centras, 2003.
• Lietuvos statistikos departamentas, 2007, žiūrėta 2008 m. lapkričio 11 d.
• Myers, David G., Psichologija, iš anglų kalbos vertė Aušra Jokūbaitytė, Feliksas Laugalys, Jolanta Makariūnaitė, Audronė Nemanienė, Vilija Poviliūnienė, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.
• Parelius, Robert James; Ann Parker Parelius, The Sociology of Education, Englewood Cliffs (NJ): Prentice-Hall, 1987.
• „Patyčios besikeičiančiame pasaulyje – ar darome pakankamai?“, Vaikų linija, 2008, žiūrėta 2008 m. lapkričio 11 d.
• Socialinės paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus: būklė ir perspektyvos, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija, 2005, žiūrėta 2008 m. lapkričio 11 d.
• Stankūnienė, Vlada; Virginija Eidukienė, Boguslavas Gruževskis, Raminta Jančaitytė, Audra Mikalauskaitė, Jolanta Paluckienė, Paramos šeimai politika: samprata ir patyrimas, Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2001.
• Šiaučiukėnienė, Liuda, Mokymo individualizavimas ir diferencijavimas, Kaunas: Technologija, 1997.
• Targamadzė, Vilija, Bendrojo lavinimo mokykla: mokinių edukacinio stimuliavimo aspektas, Kaunas: Technologija, 1999.
• Zagórski, Zdzisław, „Społeczeństwo transformacyjne: klasy i warstwy Polski postkomunistycznej”, Acta Universitatis Wratislaviensis. Socjologia, 1997, nr 24, s. 3–136.

The System of Education in the Late Modernity: The Homogenization of Society or Social Differentiation?

Summary. Social stratification of schoolchildren is addressed in this article. This topic is very topical in the contemporary society. By its nature, school has a mission to develop and cultivate people. It should do it in the context of equality, tolerance, and values. The analysis of research, however, shows that school does not stimulate homogenization, it rather induces differentiation. Schoolchildren from the lower social levels do not have equivalent possibilities to participate in the process of education what leads them to the experience of indignity and molds into the “low self esteem” complex. Schoolchildren feel social inequality because of which they start avoiding going to school (they miss classes) and subject to the misbehavior. Consequently these schoolchildren “fall” from the active school life and in their families are doomed to remain in the lower social class. Children that were raised in a different cultural environment, especially those from the poor families, are socially neglected, have no habits of interaction, their language and social skills are undeveloped. Data of social and economic regional development proves uneven development of cities and districts, different living level. An even bigger difference of living standard is between cities and rural areas. As a result of migration of educated and socially active people to cities, the difference between the urban and rural socioeconomic development is becoming even bigger. The consequences are apparent in the rural areas very painfully. Children whose parents have higher education adjust more quickly at school, in average their academic results usually are higher. Parents from higher social level were more interested in the achievements of their children, more collaborated with the school than those parents whose incomes were lower.

Keywords: social stratification, education process, risk group.