Žiūrėkite vaizdo įrašą, rodantį, kaip pradiniame ekrane įsidiegti mūsų tinklavietę kaip saityno programą.
Pastaba: Kai kurios naršyklės šios ypatybės gali neturėti.
2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.
Tiesa, kai kurie Aristotelio komentatoriai (Robin
Žr. Léon Robin, Aristote, 1944.
) yra linkę pripažinti, kad filosofas žmogaus atvejį laikė tam tikra išimtimi gamtinių ir pagamintų dalykų visatoje, traktuodamas jo sielą kaip atskirą ir unikalią ir taip artindamasis prie to, kas vėliau bus įvardyta kaip asmuo, nepaisant labai aiškaus Aristotelio teiginio Metafizikoje:
Kad ir duotume žmonėms atskirus vardus […] rūšis ‚žmogus‘ yra paskutinė ir nedaloma rūšis.
Ten pat.
Esą šią „nedalomą rūšį“ žmogaus atveju reiktų suprasti kitaip nei gyvūno, augalo ar daikto atveju. Antai traktate Apie sielą Aristotelis šią sąvoką lenkia tolyn nuo bendrybės – į individualų savitumą, tvirtindamas, kad žmogaus sielą reikia apibrėžti ne pagal bendrinę rūšį, bet pagal tai, „kas jai sava“ (oikeion) ir „nepadalintą rūšį“ (atomon)
Žr. ten pat, 1058 b 2–10.
. Bet kitur Aristotelis teigia priešingai:
Rūšiai priklausantys individai, tokie kaip Sokratas ar Korsikas, yra realios būtybės. Bet kadangi šie individai turi bendrą rūšies formą, užtenka visiems laikams įvardyti universaliąsias rūšies savybes, t. y. tai, kas bendrai būdinga visiems tos rūšies individams.
Apie sielą, 414 a.
Šie Aristotelio tekstų svyravimai turbūt niekada neleis prieiti prie vienodos jų interpretacijos. Vis dėlto, apibendrindami tai, ką pasakėme, artėjame prie išvados, kad individuali substancija Aristoteliui yra tik priemonė rūšiai išlaikyti. Jokia naujovė ar originalumas šiame pasaulyje nėra galimi. O kalbant apie žmogų kaip asmenį, taigi transcendentinės natūraliam pasauliui laisvės galimybę, reiks susidurti su jo Metereologija, kuri nepalieka dvejonių: jokia laisvė šiame nuo amžių ir amžiams sutvarkytame pasaulyje taip pat nėra galima. Visatos istorija – nuolatinis tų pačių rūšių pasikartojimas individuose ir stabilūs žmonių civilizacijų ciklai, kaip ir visų žemės būtybių judesiai ir individualūs žmonių veiksmai, santykiai ir įvykiai – yra nulemta amžino pirmojo dangaus judėjimo ciklo, kuris, savo ruožtu, tik imituoja pirmojo Judintojo absoliutų nejudėjimą. Ši imitacija, įvairiais laipsniais pasklidusi po visatą, reiškiasi kaip stabilios substancijos, kaip tie amžinieji momentai, kurie visa grąžina į tai, kas jau buvo. Substancijos – tai gendančiuose ir laikinuose dalykuose glūdinčios, juos ir jų judėjimo tikslingumą organizuojančios amžinųjų dalykų – Pirmojo, nejudančiojo Judintojo – imitacija. Judančių dalykų tiesa yra nejudančios substancijos:
Laikini dalykai imituoja nelaikinus.
Ištrauka iš Aristotelio veikalo Apie gyvūnų dalis, 642 b 5–644 b 15, cituojama iš Étienne Gilson, L’Être et l’essence, p. 60.
Aristotelis „niekada nemąstė nei apie originalų asmens statusą gamtos atžvilgiu, nei apie individualybę kaip įvykį, kaip naujovę, atsirandančią pačioje gamtoje“
Ten pat, 1072 b 13–14. Analogišką tekstą rasime II traktato Apie sielą knygoje, kur pabrėžiama tai, kad kito individo gimdymas yra skirtas tik rūšies, o ne individo išlaikymui, o kartu – nejudančios „dievybės“ imitacijai („dalyvavimui“ joje): „Visų gyvių […] natūraliausia veiksena yra gimdyti kitą panašią į save būtybę, pavyzdžiui, gyvūnui – gyvūną, augalui – augalą, tam, kad jie dalyvautų kiek galėdami tame, kas amžina ir dieviška; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia ir į kurį nukreiptas jų įgimtas veiklumas. […] Kadangi nė viena mirtinga būtybė niekuomet negali likti vis ta pati skaičiaus atžvilgiu, tai ji nepajėgia nepaliaujamai bendrauti su tuo, kas amžina ir dieviška. […] Mirtinga būtybė niekuomet negali likti ta pati. Ji gali išlikti tik kaip būtybė, panaši į save, ir išsaugoti save ne skaičiaus, o tik rūšies atžvilgiu“ (415 a 26–415 b 12, Aristotelis, „Apie Sielą“, p. 354). Kiti žymūs tekstai, išreiškiantys tą pačią idėją įvairiuose tikrovės sektoriuose: Apie dangų, 279 a 17–30; Apie būtybių atsiradimą ir nykimą, 336 b 27–337 a 7.
.
1.Metafizikos ir Fizikos knygose ieškodamas substancijos sąvokos prasmės, Aristotelis naudoja dvilypį tyrimą – loginį ir fizinį-empirinį. Abu tyrimai veda prie prieštaringų išvadų. Aristotelis išsprendžia šią aporiją, substancijai suteikdamas formos sąvokos prasmę.
2. Toks sprendimas leidžia bet kurią substancinę tikrovę vertinti kaip iki galo pažintiną, o tai savo ruožtu lemia substancijos-formos suvedimą į racionalų apibrėžimą. Ši operacija lemia individo statuso Aristotelio filosofinėje sistemoje menkavertiškumą, nepaisant to, kad pati substancija gali būti tik individuali.
3. Teorinė Aristotelio nuostata individo atžvilgiu taps vienu iš fundamentaliausių Vakarų metafizikos principų antropologijos srityje, sukeldama įtampą su žmogaus kaip asmens samprata. Tolesnio mąstymo perspektyva ir būtų apmąstyti šios įtampos raidą.
Aquino, Thomas de, Sententia libri Metaphysicae, Romae: Leonina, 1985.
Aristote, La Physique, Paris: Vrin, 2008.
Aristote, Métaphysique, Paris: Vrin, 1991.
Aristotelis, „Apie Sielą“ | Aristotelis, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990.
Aristotelis, „Kategorijos“ | Aristotelis, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990.
Aristotelis, Rinktiniai raštai, sudarė Antanas Rybelis, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas, Vilnius: Mintis, 1990.
Aubenque, Pierre, Le problème de l’être chez Aristote, Paris: PUF, 2005.
Brunschvicg, Léon, Les Ages de l’intelligence, Paris: Alcan, 1934.
Gilson, Étienne, L’Être et l’essence, Paris: Vrin, 2000.
Housset, Emmanuel, La vocation de la personne, Paris: PUF, 2007.
Jaeger, Werner Wilhelm, Studien zur Entstehungsgeschichte der Metaphysik des Aristoteles, Berlin: Weidmann, 1912.
Le Blond, Jean-Marie, Logique et méthode chez Aristote, Paris: Vrin, 2000.
Mansion, Suzanne, Le jugement d‘existence chez Aristote, Louvain: Peeters, 1998.
Platonas, Faidras, vertė Naglis Kardelis, Vilnius: Aidai, 1996.
Plėšnys, Albinas, „Paulius ir filosofija: šv. Pauliaus mokymo įtaka antikinei asmens sampratos transformacijai“ | Visiems tapau viskuo, Vilnius: Bibliotheca Sancti Joseph, 2009, p. 17–27.
Plėšnys, Albinas, Socialinės filosofijos pagrindai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011.
Ricœur, Paul, Être, essence et substance chez Platon et Aristote, Paris: Seuil, 2011.
Robin, Léon, Aristote, Paris: PUF, 1944.
Rodier, Georges, Études de philosophie grecque, Paris: Vrin, 2002.
The Aristotelian Concept of Sensual Substance and the Problem of an Individual
Bibliographic Description: Povilas Aleksandravičius, „Aristoteliškoji juslinės substancijos samprata ir individo problema“, @eitis (lt), 2025, t. 2038, ISSN 2424-421X.
Previous Edition: Povilas Aleksandravičius, „Aristoteliškoji juslinės substancijos samprata ir individo problema“, Socialinių mokslų studijos, 2012, t. 4, nr. 2, p. 503–516, ISSN 2029-2236.
Acknowledgments: straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Individo socialinis ir kultūrinis tapatumas: tarp tradicijos ir inovacijos“ nr. VAT-16/2010.
Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto Filosofijos katedra.
Summary. The article analyzes the significance of the concept of substance in theoretical philosophy of Aristotle (in the books of Metaphysics and Physics) as well as the understanding of the individual emerging from it. Two meanings of the concepts of substance of the several possible ones are accentuated: subject and essence. It is demonstrated why Aristotle centers himself by the meaning of the subject. It is revealed towards what conflict there lead the logical and physical-empirical studies: if the first one allows stating that substance is form, then the second one comes to a conclusion that substance can be the matter. The article demonstrates how Aristotle solves this conflict. The essence of the decision lies in the identification of substance with form, what is grounded by Aristotle while analyzing the process of emergence of the natural and manufactured thing: he shows that the latter is the transference not of matter but of form from the causal thing to the emerging thing, and that this form is not new, but rather the same. This allows identifying the substance as an individual subject with its quiddity. This operation determines the concept of the individual: in Aristotle’s system of theoretical philosophy, an individual becomes just the means for keeping the existence of the species, and scientific knowledge generally does not consider the individual as the real objects of itself. Aristotle finds our time-specific perception of an individual unacceptable, and awards the value of reality and the reality itself as it is precisely to an original individual who does not fit into general concepts, to a novelty, relation or a person. The Aristotelian conception of “the last difference,” analyzed in the article, approves this.
The following interpretation of the substance of Aristotle, although not being the only one possible, was predominant in Western metaphysics till the 19th century, raising the tension with the perception of human substance as a person emerging during the first ages of our era (stoic, neo-Platonism and mostly Christianity): the article discloses the perspective of this further thinking.
