Straipsnis Vakarų – Kinijos kultūrų lyginimas ir jo kritika XXI a. sinologijoje: kinų tapybos ir estetikos atvejis

Apibendrinant šios knygos reikšmę dabartinei sinologijai, ypač lyginamiesiems kinų meno tyrimams, vis dėlto kyla klausimas, kokią išeitį iš šios nemalonios ar neišvengiamos situacijos (t. y. meno istorijos buvimo Hegelio šešėlyje ir vakarietiškųjų schemų įtakoje) siūlo pats jos autorius? Jis atvirai prisipažįsta, kad netiki gerų išeičių egzistavimo galimybe. Tačiau tikisi, kad bent jo paties pateikta meno istorijos rašymo vakarietiškumo arba „hegeliškumo“ kritika paskatins susimąstyti apie patiems ją rašantiems galbūt jau nebejaučiamą jos poveikį ir paskatins ieškoti kitokių nei hegeliškos istorinės kaitos aiškinimo bei racionalių lyginimo standartų, kurie skirtųsi nuo kultūrinio holistiškumo, „progreso“ sampratų. Tiesa, kaip tinkamiausią būdą suvokti kinų tapybą meno istorijos kontekste jis laiko „istorinių perspektyvų“ (t. y. savo paties istorijos – šiuo atveju Vakarų ir kinų tapybos istorijos – kontūrų tam tikru momentu) lyginimą, ir netgi pats pasiūlo bei išplėtoja kelias iš tokių perspektyvų. Tačiau tyrimo pabaigoje jis pripažįsta net ir tokio lyginimo ribotumą, prieidamas prie išvados, kad toks lyginimas gali būti net labiau vakarietiškas (eurocentrinis), nei kai kurių jo aptartų kinų meno žinovų bandymai lyginti atskirus kinų ir Vakarų tapytojus. Nes, pasak jo,

pati idėja lyginti vienas kitą atitinkančius istorinius laikotarpius yra pernelyg akivaizdžiai vakarietiška, pernelyg atliepianti vakarietiškąjį, ypač vokiškąjį mokslą apie didžiąsias istorijos struktūras. Svarbiausias jį įtvirtinantis argumentas, jog kiekvienas kultūros momentas turi ypatingą jo praeities struktūros prasmę, atkartoja ypatingą XIX ir XX a. vakarietiškąjį susidomėjimą savirefleksyvumu ir perspektyviniu mąstymu. Ten pat, p. 137.

Spustelėjus išskleisti...

Todėl jo manymu, XX a. meno istorija ne tiek prisideda prie kinų meno suvokimo, kiek veikiau įamžina vakariečių įspūdžius.

Nors Elkinsas pripažįsta, kad jo atliktas tyrimas ir kritinis komparatyvinių schemų apmąstymas bei pačių neutraliausių (mažiausiai eurocentrinių) lyginimo perpektyvų paieška pirmiausia turėtų padėti suvokti savo, t. y. vakarietiškojo mąstymo struktūras, tačiau jis netiki postkolonijinių studijų optimistine viltimi, jog šis suvokimas ir kritinė refleksija gali padėti įveikti koloninių Vakarų interesų ir mąstymo įtakas. Vis dėlto Elkinsas viliasi, jog tik daugybės lyginimo būdu išryškėjančių paralelinių struktūrų suvokimas gali padėti suprasti, kas yra tas „kitas“ – ar tai būtų kinų menas, ar bet kokios kitos kultūros reiškinys.

Išvados

Straipsnyje aptarti pastarojo laikotarpio lyginamųjų kinų ir Vakarų meno, jo istorijos ir estetikos studijų pavyzdžiai jokiu būdu neleidžia daryti visa aprėpiančių išvadų apie bendras komparatyvizmo tendencijas XXI amžiuje. Nors daugelis orientalistikos istorikų ir komparatyvizmo teoretikų mėgsta kartoti, jog „kito“ (kitos kultūros) pažinimas įmanomas tik pro savojo pažinimo prizmę, tačiau jo pobūdis taip pat priklauso ir nuo to „kito“ pažinimo tikslų – ar geriau pažinti save, ar praplėsti savo akiratį ir išeiti už savo mąstymo komforto zonos, ar integruoti kultūras. Panašu, kad Jullienas ir dauguma kinų tapybos tyrinėtojų, kuriuos kritikuoja Elkinsas, stengiasi derinti bent du pirmuosius minėtus tikslus. Tačiau ir jo paties kritikoje galima įžvelgti eurocentrinę mintį, kad tikrasis mokslas (šiuo atveju meno istorija) atsirado ir egzistuoja tik Vakaruose. Todėl tolesnėse lyginamosiose studijose būtina permąstyti ir pačią mokslo sampratą. Kita vertus, galbūt vertėtų įsiklausyti į Jullieno žodžius, jog Vakarų sinologija neturėtų stengtis būti blankia kinų sinologijos antrininke, nes ji tikrai pastarosios nepasivys nei tyrinėjimų senumo, nei žinojimo apimties bei detalumo požiūriu. Vietoj to ji galėtų būti „aktyviai ir pozityviai vakarietiška, rasdama savo produktyvumo paaiškinimą išorinėje pozicijoje, jeigu tik pastarąją apmąstys“ “A Philosophical Use of China: an Interview with François Jullien,” p. 116. . O gal apskritai vertėtų atsisakyti tokio aiškaus savęs projektavimo į „kitą“ ir to „kito“ apibrėžties konstravimo. Nes, kaip teigia kinų literatūros tyrinėtojas Henry Zhao,

problema slypi ne klausime, ar Kinija yra savita ar universali; Kinija yra tam tikra prasme ir tokia, ir tokia. Tiesiog kinams nėra naudinga, kai jiems nuolat kartojama, kad jų kultūra buvo (ir yra) tokia unikali, kad gali realiai pagydyti vakarietiškas ligas […] nėra pagrindo manyti, kad kitoniškas šiandien yra tinkama projekcija. Kinų filosofija turi išsivaduoti iš jos šalto kokono arba buvimo alternatyva Vakarams, nepaisant to, kaip glaudžiai Jullienas ir kiti komapartyvistai buvo ją supainioję, postuluodami jos pranašumą. Henry Zhao, “Contesting Confucius.”

Spustelėjus išskleisti...

Literatūra

• “A philosophical Use of China: An Interview with François Jullien,” Thesis Eleven, 1999, no. 57 [žiūrėta 2014 m. rupjūčio 13 d.].
• Andrijauskas, Antanas, „Orientalistika ir komparatyvistinės studijos“ | Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija, t. 7: Rytai–Vakarai, Komparatyvistinės studijos II, Vilnius: Kultūros ir meno institutas, 2001, p. 103–110.
• Billeter, Jean François, Contre François Jullien, Paris: Allia, 2006.
• Deutsch, Eliot, “Interpreting Art Works: Prolegomenon to a Cross-Cultural Hermeneutic | Grazia Marchiano, Raffaele Milani (eds.), Frontiers of Transculturality in Contemporary Aesthetics, Turin: Trauben, 2001.
• Elkins, James, Chinese Landscape Painting as Western Art History, Hong Kong University Press, 2010.
• Harrist, Robert, “Chinese Landscape Painting as Western Art History | The Great Image Has No Form, or On the Nonobject through Painting,” The Art Bulletin, 2011 [žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 11 d.].
• Jullien, François, Vital Nourishment: Departing from Happiness, transl. by Arthur Goldhammer, New York: Zone Books, 2007.
• Jullien, François, La grande image n'a pas de forme ou du non-object par la peinture, Editions du Seuil, 2003.
• Jullien, François, The Great Image Has No Form, Or On the Nonobject through Painting, Chicago: University of Chicago Press, 2009.
• Jullien, François, The Impossible Nude: Chinese Art and Western Aesthetics, trans. by Maev dela Guadia, Chicago: The University of Chicago Press, 2007.
• Lachman, Charles, “The Great Image Has No Form, or on the Nonobject through Painting,” The China Journal, no. 66 [žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 13 d.].
• Leuthold, Steven M., Cross-Cultural Issues in Art: Frames for Understanding, Routledge, 2010.
• Mackerras, Colin, Sinophiles and Sinophobes: Western Views of China, Oxford University Press, 2000.
• Mackerras, Colin, Western Images of China, Oxford University Press, 1999 (revised edition).
• Martin, Nicolas; Antoine Spire, China, the Dissidence of François Jullien, Editions du Seuil, 2011.
• Pohl, Karl-Heinz, “Identity and Hybridity: Chinese Culture and Aesthetics in the Age of Globalization,” [žiūrėta 2014 m. rugpjūčio 14 d.].
• Rowland, Benjamin, Art in East and West: An Introduction through Comparisons, Harvard University Press, 1954.
• Stepukonis, Aivaras, „Pasaulinės filosofijos“ idėjų kritika: filosofiniai ir istoriografiniai projektai Honolulu komparatyvistiniame sąjūdyje, daktaro disertacija, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institute, 2005.
• Vaitkevičius, Julius, „Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijų dialogo paieškos ankstyvajame Honolulu komparatyvizmo sąjūdžio etape“ | Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai, Komparatyvistinės studijos II. Kultūrologija 7, Vilnius: Kultūros ir meno institutas, 2001, p. 299–321.
• Zhao, Henry, “Contesting Confucius,” New Left Review, March–April, 2007.

A Comparative Study of Western and Chinese Cultures and Its Critique in the Sinology of 21th Century: The Case of Chinese Painting and Aesthetics

Summary. After more than half-century-long history of the West–East comparative studies, most specialists in Eastern cultures and comparative studies come to our agreement that the knowledge and understanding of different culture is mainly possible by comparing it with one’s own culture. However, the understanding and positioning of the “other” has many problems, which are still unresolved, and the eurocentrism is one among them. The article aims to reveal and reflect critically on some recent insights and problems in the comparative studies of Chinese and Western art and aesthetics. In the first part the author will discuss few recent books by Francois Jullien, the famous comparative philosopher and sinologist, with the particular attention to his points of view, methods and comparative ideas. The second part concentrates on the book by James Elkins Chinese Landscape painting as Western Art History, namely, his critical evaluation of histories of Chinese painting and comparative studies of Chinese art as mostly Western and Eurocentric project.

Keywords: Chinese landscape painting, Chinese aesthetics, sinology, Eurocentrism, comparative studies, François Jullien, James Elkins.