Išvados
Taigi trumpai apžvelgę keletą Merleau-Ponty filosofinių įžvalų, galime teigti, jog klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos dichotominis požiūris į mąstymą ir kūrybą iš esmės buvo klaidingas, nes sąmoningai ignoravo žmogaus suvokimui neperžengiamas ribas. Kaip parodė Merleau-Ponty analizė, sąmonė randasi suvokimui įgaunant normalumo būseną, t. y. suvokiniui tampant regimu, priklausomai nuo jį supančių neregimų sąlygų. Būtent šių sąlygų negali paaiškinti joks objektyvus modelis, nes jos atveria jokia liniuote neišmatuojamą fenomenalinio lauko dimensijų gylį, prieinamą pirmiausiai kūnui. Kūnas tiek vakarietiškoje fenomenologijos tradicijoje, tiek ir pagal dzenbudistinę interpretaciją yra intencionalus, veržlus, situatyvus, interaktyvus veikiantysis pasaulyje, apgyvendinantis savo aplinką, paisydamas savųjų galimybių bei sukuriantis jį patį atitinkančią pasaulio situaciją. Čia tradicinės interpretacijos netenka prasmės, nes kūnas negali būti įspraustas į siaurus empiristinių teorijų brėžiamus rėmus, o, kaip parodė tapytojo pavyzdys, tikrovėje gyvuoja ir skleidžiasi emociniu gestu spinduliuodamas išraišką. Ir galiausiai, bendrais bruožais atskleidę pamatinę Nishidos filosofijos sąvoką – basho bei šioje sąvokoje slypinčią kūrėjo intuiciją dar sykį įsitikinome, kad tapytojo savita prieiga prie peizažo atveria tyrėjui galimybę praplėsti asociacijų lauką ir suartėti su dzeno filosofinės tradicijos išpažįstamais meninės kūrybos principais, atveriant estetinį menininko kūną, kaip pasaulį mąstantį ir kuriantį.