Įvadas
Švietimo prieinamumas tampa ypač svarbus ir problemiškas transformuojantis visuomenei. Lietuvoje visuomenės transformacija yra specifinė, ją ypač paveikė Sovietų Sąjungos žlugimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Lietuvos visuomenės transformacija susijusi su šalies politiniais, socialiniais ir ekonominiais pokyčiais. Transformacija yra natūralus reiškinys, nuolat vykstantis procesas, neatsiejamas nuo dinamiškų visuomenės plėtros tendencijų. Transformacijos teorijas nagrinėjantys mokslininkai
ją paprastai įvardija kaip vienos socialinės formos perėjimą į kitą. Tai yra neišvengiama ir gali būti vertinama kaip sąmoningas kryptingų pastangų darinys arba kaip natūralus socialinių dėsnių ar mechanizmų nulemtas procesas. Visuomenės transformaciją sunku apibrėžti, nes viskas nuolat kinta ir keičiasi, tad bandydami nustatyti reikšmingą pokytį, turime parodyti, kaip stipriai per tam tikrą laikotarpį pasikeitė visuomenės sandara ir pamatinės vertybės. Anot A. Giddenso
, norėdami nuspręsti, kiek ir kaip visuomeninę sistemą paveikė transformacijos procesas, turime atskleisti, koks pagrindinės institucijos pokyčio per apibrėžtą laikotarpį laipsnis. Moderniosios visuomenės institucijos kinta labai sparčiai, kur kas sparčiau, nei tai buvo būdinga tradicinio pasaulio institucijoms. Taigi transformacijos sąvoką galima apibrėžti kaip įvairias permainas, kurios vyksta tam tikru laiku. Reikia akcentuoti, kad visuomenės transformacija laiduoja kokybiškesnį žmogaus gyvenimą bei gerovės valstybės kūrimą.
Švietimo prieinamumas ir kokybiškas švietimas yra daugelio šalių politinių diskusijų objektas ir prioritetas, nes kokybiškas ir prieinamas švietimas suvokiamas kaip visuomenės ir žmogaus gerovės kūrimo pagrindas. Anot A. Plėšnio
, gerovės valstybė pasižymi šiais bruožais: pirma, kiekvienas gerovės valstybės modelis turi remtis tam tikra gerovės samprata, kurios įgyvendinimu turi rūpintis valstybė; antra, turi būti pagrindžiama, kodėl to tikslo verta siekti, t. y. kodėl jis yra gerovė; trečia, turi būti suformuluoti principai, metodai ir būdai, reikalingi tai gerovei realizuoti, kitaip tariant, reikia žinoti, kaip tą gerovę pasiekti; ketvirta, gerovė turi būti tikslingo valstybinių institucijų bei valstybės piliečių veikimo rezultatas.