Straipsnis Vertybių erdvėlaikis: kaitos ir pastovumo problema

Santrauka. Straipsnyje kultūrinių žemėlapių kontekste analizuojamas vertybių erdvėlaikis – vertybių sklaida laike ir erdvėje, erdvę suprantant ne tik kaip „vertybių žemėlapį“, bet ir kaip trečią dimensiją – „vertybių gylį“, jų pakopinę sandarą. Parodoma jų kaita laike ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek klasikinėje, tiek modernioje aksiologijoje greta instrumentinių ir sisteminių vertybių regimos savo tapatumą išlaikančios esminės vertybės. Keliamas klausimas, kuo tai paaiškinti ir pagrįsti. Greta fenomenologine refleksija ir analitika paremtų atsakymų į šį klausimą pateikiamas ir naujas požiūris, kuris grindžiamas transdisciplininį pobūdį turinčia sinergetine paradigma.

Pagrindiniai žodžiai: erdvėlaikis, vertybės, esminės vertybės, kaita, pastovumas, sinergetika.

Įvadas

Kiekvieną kultūrą, kurią pačia plačiausia prasme galima apibrėžti kaip žmogaus veiklos sukurtus materialius ir idealius artefaktus, charakterizuoja tiek tų artefaktų lokalūs ir globalūs vertinimai laiko žiūroje, tiek vertybės, kuriomis buvo vadovautasi kūrybinio proceso metu. Kultūra neatsiejama nuo joje išpažįstamų vertybių, vertybės neatsiejamos nuo kultūros. Talpi kultūrinius peizažus aprėpianti kultūrinių žemėlapių metafora implikuoja ir vertybių žemėlapius. Bet dar talpesnė yra vertybių erdvėlaikio metafora, kuria toliau ir naudosimės.

Šiandieną sunku rasti tokią žmogiškos veiklos sritį, kurioje nebūtų vadovaujamasi vienokiomis ar kitokiomis vertybėmis. Jos net deklaruojamos viešai, taip kuriant įmonių, įstaigų, organizacijų veiklos įvaizdį Žr. Vanda Aramavičiūtė, „Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas“, p. 105–119, 148–159, 175–177. . Kuriami ne tik įvaizdžiai, bet ir pačios vertybės. XX a. pabaigoje ėmė formuotis konstruktyvistinė aksiologija Aksiologiją trumpiausiai galima apibrėžti kaip filosofinę vertybių teoriją. Plačiau ji apibrėžiama kaip filosofinė disciplina, tirianti termino „vertybė“ esmę, vertybių pasaulio ontologinį statusą, charakteristikas ir struktūras, vertybių hierarchijas, jų pažinimo galimybes, vertybinių sprendimų specifiką ir t. t., taip pat žmogaus vertybinio santykio su tikrove savitumą (žr. Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 11–42.). Kita vertus, analitiniai filosofai teigia, kad aksiologija yra tik vertybių teorijos dalis, nes pastaroji aprėpia visas estetikos, moralės, socialinės ir politinės filosofijos sritis, o aksiologija esanti tik normatyvinė etikos teorija (žr. “Value Theory,” 2012.). , kurios siekis – sukonstruoti naujas, naują laiko dvasią atliepiančias vertybes. Vyksta ir natūralus dar F. Nietsche’s pareikalautas vertybių pervertinimo procesas. Bet šiuose vertybių „konstravimo“ ir jų „pervertinimo“ procesuose susiduriama su gana paradoksaliu reiškiniu: ne tik buitinėje sąmonėje, bet ir teoriniuose konstruktuose neišnyksta tai, kas klasikinėje aksiologijoje įvardyta esminėmis vertybėmis.

Kodėl? Kodėl viskam kintant išlieka kažkas nekintamo? Kodėl net naujų vertybių „konstravime“ ir senųjų vertybių „pervertinime“ išlieka kažkas pastovaus ar bent to pastovumo siekis?

Šio straipsnio tikslas ir yra bandyti atsakyti į šį klausimą. Išsyk atkreipsime dėmesį į tai, kad straipsnio apimtis neleidžia plačiau ir giliau išanalizuoti visų šiuolaikinėje aksiologijoje svarstomų problemų, todėl tik nubrėšime svarstymų kryptis ir galimo atsakymo į pateiktą klausimą kontūrus.

Straipsnis grindžiamas transdisciplinine Norminant lietuvių kalbą vietoje terminų „tarpdisciplininis“, „interdisciplininis“, „transdisciplininis“ siūloma vartoti terminą „tarpdalykinis“. Jau esame aptarę (žr. Saulius Kanišauskas, „Transdisciplininis projektas: proveržis į mokslų ir praktikos sintezę?“, 2011.), kad terminas „tarpdalykinis“ neatitinka net pirmųjų dviejų terminų tikrosios prasmės, o J. Piaget į mokslą įvestas terminas „transdisciplininis“ turi itin specifinę prasmę ir jo keisti kitokiu terminu negalima. metodologija. Tai reiškia, kad nors jame ir vyraus filosofinė refleksija, nebus išvengta orientacijos į pragmatinius klausimus ir analitinei filosofijai būdingų pavyzdžių, taip pat gamtamokslinių sinergetikos įžvalgų. Juolab kad nuo filosofinės refleksijos jos neatsiejamos, iki šiol diskutuojama, kur sinergetikoje yra riba tarp „grynojo mokslo“ ir filosofijos.

Vertybių erdvėlaikis

Vertinimas persmelkęs visą žmogaus gyvenimą, visą žmonijos istoriją. Žmogus sąmoningai ar nesąmoningai vertina daiktus ir reiškinius, save ir kitus žmones, veiksmų galimą naudą ar žalą, siekius ir troškimus, lūkesčius ir tikėjimus, pasaulėžiūras ir filosofines koncepcijas, politiką ir istoriją, menus, mokslus, kultūrą, istoriją ir t. t. Dažnai tas vertinimas yra artikuliuojamas, dar dažniau jis lieka neišsakytomis nuomonėmis, požiūriais, jausmais ir emocijomis, bet ir tuo atveju jis turi įtakos sprendimams ir veiksmams. Tai, kas yra vertinama gerai ar itin gerai, ko sąmoningai ar nesąmoningai siekiama, kas yra idealo kaip tobulo daikto, būvio, veiksmo, sieko ir t. t. vaizdinys, vadinama vertybe. Siekių ir poreikių yra daug, tad ir vertybių yra daug. Žmogus gyvena persipynusių vertybių erdvėlaikyje, pats jas kuria ir yra jų reikšmingai veikiamas.

Naudosimės iš fizikos „pasiskolinta“ erdvėlaikio metafora, nes ji yra kur kas turiningesnė nei dažniau vartojama žemėlapio metafora. Žemėlapiu vadinamas plokščias topografinis Žemės vaizdas, o erdvės sąvokoje implikuota ir trečia dimensija (matavimas), t. y., „aukštis“ ar „gylis“. Erdvėlaikio sąvoka aprėpia jau keturias dimensijas: trys iš jų yra tai, kas vadinama erdve, ketvirtoji – laikas. Erdvėlaikio sąvoka suponuoja erdvės ir laiko neatsiejamas sąsajas. Pasak N. Kardelio Žr. Naglis Kardelis, „Judantis amžinybės atvaizdas: laikas ir jo veidai Platono filosofijoje“, 2012. , šią A. Einsteino teiktą erdvėlaikio sampratą tegul ir miglotai, bet nujautė ir Platonas, o dabar ji jau yra chrestomatinė. Taikant erdvėlaikio metaforą vertybėms, turima omenyje tai, kad vertybės skleidžiasi ne tik „žemėlapyje“ (t. y. jos yra gana skirtingos įvairiuose Žemės regionuose), bet ir „aukštyje“ ar „gylyje“ bei laike. Trečioji vertybių dimensija („aukštis“ ar „gylis“) gali būti suprantama ir kaip vertybių hierarchinė tvarka, ir kaip jų vertinimo „gelmė“ (t. y. tą tvarką numanančių įžvalgų reikšmingumas, svarba). Jau trivialus tapo supratimas, kad šios trys vertybių dimensijos skleidžiasi bei kinta laike.

„Vertybių žemėlapis“ neatsiejamas nuo „kultūrinio žemėlapio“ – įvairiuose mūsų planetos regionuose istoriškai susiklostė skirtingos kultūros su jose vyraujančiomis skirtingomis vertybėmis Žr. Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 122–144. . Į tą faktą dėmesį atkreipė jau senovės graikų sofistai, ir būtent tai jiems leido teigti, kad nėra ir negali būti vienodų papročių, elgesio normų, įsitikinimų, vienodų gėrio ir grožio sampratų, vienodų vertybių. Tiesa, jie (kaip ir daug vėlesni mąstytojai) vertybės termino nevartojo, bet tai, kas dabar vadinama vertybėmis, jie siejo su gėrybėmis ir dorybėmis Žr. Thomas Hurka, “Value Theory,” 2006. .

Pasak A. MacIntyre’o Žr. Alasdair MacIntyre, Trumpa etikos istorija, p. 22–27. , jau Homero laikais dorovės normos pirmiausia buvo susijusios su socialine tvarka, kurią nusakė nusistovėjusių socialinių funkcijų hierarchija. Žmogų, kurį mes vadiname „geru“ (agathos), neatsižvelgdami į jo socialinį vaidmenį ir vertindami tik jo poelgius, tais laikais agathos nepavadinsi. Žmogus nebuvo laikomas agathos, jeigu jis nesugebėdavo atlikti savo socialinių funkcijų. Valdovas, kuris pralaimėdavo mūšį vien dėl to, kad priešo pajėgos būdavo dešimteriopai didesnės, jau negalėdavo pretenduoti būti agathos („geru“). Kintant socialinei tvarkai kito ir dorovinių sąvokų prasmės. Tą liudija išlikęs tų laikų tekstas: „Daugelis kakos yra turtingi ir daugelis agathos yra skurdžiai, bet mes nenorėtume iškeisti savo arete į turtus, kadangi pirmasis visada išlieka žmogumi, o turtai pereina iš vieno žmogaus kitam“. Čia graikiškas žodis kakos reiškia „ydingas, blogas žmogus“, arete į lietuvių kalbą paprastai verčiamas kaip dorybė, o agathos – geras (žmogus). Perteikęs šį tekstą A. MacIntyre’as atkreipė dėmesį į tai, kad čia žodis „geras“ (agathos) jau nesiejamas su socialiniu vaidmeniu, kad Sokrato laikais žmogaus vertinimas jau radikaliai skyrėsi nuo Homero laikų vertinimo.

Vertybiniai požiūriai kito nuolat. Pavyzdžiui, jei viduramžiais aukščiausia vertybe buvo žmogaus dvasiniai siekiai, tai jiems baigiantis imta vertinti darbą, darbštumą, vidurinės klasės žmonės ėmė piktintis bažnyčios institucijų ekonominiu neproduktyvumu, nedirbančiais ir elgetaujančiais vienuoliais Žr. Erich Fromm, Pabėgimas nuo laisvės, p. 101, 74–75. . Išimtiniame visuomenės dėmesio centre darbas ir gamyba atsidūrė susiformavus jau kapitalistiniams santykiams. Vertybe tapo parduodamas darbas. O kadangi kapitalistinės gamybos tikslas yra vartojimas, kuris skatina ir ugdo poreikius, pats vartojimas tapo tikslu ir vertybe, pagimdęs dar kitą vertybę – „poreikių patenkinimą“, „poreikių gamybą“, net „dvasinę gamybą“ Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas, p. 34–39, 97–125, 164. . Kaip reakcija į kapitalistinį gyvenimo būdą kilo komunistinės visuomenės idėja – visuomenės, kurioje dieviškas, dvasines vertybes pakeistų humaniškos, kurioje aukščiausia vertybe taptų pats žmogus, o ateizmas reikštųsi kaip meilė žmogui, net altruizmas Žr. Alasdair MacIntyre, Marksizmas ir krikščionybė, p. 86–117. . Savo ruožtu altruizmo visuomeniniuose santykiuose idėja ėmė formuoti mintį, kad aukščiausia vertybė ir svarbiausias siekis yra Kito žmogaus gerovė, todėl viena iš kertinių Europos identiteto atramų (krikščionybė) į Europos Sąjungos Konstitucijos vertybių sąrašą net nebuvo įtraukta. Konstitucijos kūrėjams labiau rūpėjo Kitas – kitų religijų išpažinėjai Žr. Algirdas Degutis, Kaip galima liberalizmo tironija, p. 14–15, 29. .

Čia pateikėme tik kai kuriuos vertybių kaitos pavyzdžius. Greta tapusių tradicinėmis (darbštumas, sąžiningumas, pareigingumas, teisingumas ir t. t.) dabar įvardijamos ir tokios vertybės, kaip minties laisvė, bendradarbiavimas, manipuliavimo ir prievartos atsisakymas, rūpestis kitais, tolerancija, gyvenimo kokybė, sėkmė ir t. t., kurių dar prieš šimtmetį nebuvo. Greta moralinių, estetinių, religinių, tautinių vertybių susiformavo ekonominės, teisinės, organizacinės, gyvenimo, geopolitinės, edukologinės ir t. t. vertybės. Jos irgi kinta, tiek Lietuvoje Žr. Rūta Adomonienė, Adelė Astromskienė, “Connection of Youth Entrepreneurial Activity and Value Principles,” 2013; Malvina Arimavičiūtė, Viešojo sektoriaus institucijų strateginis valdymas, 2005; Darius Daukšas, „Etninio ir nacionalinio identiteto raiška ribinėse zonose: antropologinė perspektyva“, 2013; Gintarė Janušauskaitė, „Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės“, 2008; Jadwiga Mizińska, “Success: A Value or a Pseudo-value,” 2007; Aleksandras Patapas, Gitana Labenskytė, „Organizacinės kultūros ir vertybių tyrimas N apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje“, 2011; Valdas Pruskus, „Politinės paslaugos kaip vertybės kūrimo ypatumai komunikacijos kontekste“, 2012; Romanas Vasiliauskas, „Vertybių ugdymo teoriniai ir praktiniai aspektai“, 2005. , tiek visame pasaulyje Žr. Alfonsas Mitrikas, „Svarbiausios gyvenimo vertybės šių dienų pasaulyje“, 2008. .

Kita vertus, skirtingais kriterijais grindžiamose vertybių sistemose naujos vertybės kartais gana paradoksaliai persipina su jau tapusiomis tradicinėmis, o toje nepaliaujamoje vertybių kaitoje regimas ir tam tikras jų pastovumas, tam tikras vertybių „branduolys“, kuris konsoliduoja visas kitas vertybes, suteikia joms prasmę.

Vertybių erdvėlaikio kontūrai

Susigaudyti šiuolaikiniame vertybių erdvėlaikyje ganėtinai sunku. Tiek kokybiškai skirtingų vertinimo objektų įvairovė, tiek bendrų vertinimo kriterijų nebuvimas kartais net verčia klausti: apie ką kalbama, kai kalbama apie vertybes? O gal iš viso tokio dalyko, kaip vertybės, nėra? Taip, pavyzdžiui, manė A. J. Ayeris Žr. Alfred Jules Ayer, „Etikos ir teologijos kritika“, 1989. . Siekdamas filosofiją ir etiką „išlaisvinti iš metafizikos spekuliacijų“, jis tvirtino, kad vertybiniai teiginiai yra nemoksliški, nes jie neturi empiriškai patikrinamų atitikmenų tikrovėje. Geriausiu atveju tai, kas vadinama vertybėmis, esą susiję tik su emocijų padiktuotais troškimais. Itin kritiškai apie klasikinę aksiologiją atsiliepė ir M. Heideggeris. Kilusį didžiulį susidomėjimą vertybių problema jis vadino „vertybių kultu“ ir tvirtino, kad vertybės sąvoka esanti tautologiška, nes gėris apibrėžiamas naudojantis vertybės sąvoka, o vertybė apibrėžiama naudojantis gėrio sąvoka. M. Heideggeris reikalavo filosofiją ir gyvenimą „deaksiologizuoti“ Martin Heidegger, Rinktiniai raštai, p. 179, 209–210; Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 179; Владимир Кириллович Шохин, «Аксиология», 2001. . Vertybių esmingumu verčia abejoti ir greta perfekcionistinio požiūrio į vertybes Žr. Thomas Hurka, “Value Theory,” 2006. susiformavęs kultūrinis bei subjektyvusis vertybinis reliatyvizmas Žr. Abraham Edel, “Value, Theory of…,” 2001. . Kita vertus, greta šio iš esmės nihilistinio požiūrio į vertybes egzistuoja daugybė kitų – pozityvių, tačiau itin prieštaringų, ir ima atrodyti, kad juose susigaudyti beveik neįmanoma, kad vertybių samprata yra sunkiai apibrėžiama. Toks vaizdas ypač ryškus regint postmodernų transgresyvų diskursą Žr. Naglis Kardelis, „Suvaržančios ir išlaisvinančios ribos: ribos ir beribiškumas senovės graikų ir šiuolaikinėje filosofijoje“, 2006; Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, p. 99–106. ir siekį transdisciplininę metodologiją pritaikyti vertybių sferai Žr. Sue L. T. McGregor, “Transdisciplinary Axiology: To Be or Not to Be?,” 2011. .

Tačiau vis dėlto įvairias vertybes ir jų kilmę aiškinančias teorijas, įvardytas filosofijos enciklopedijoje, žodynuose, žinynuose Žr. “Axiology,” 2014; “Axiology: A Theory of Value,” 2014; E. J. Bond, “Value, Concept of…,” 2001; Abraham Edel, “Value, Theory of…,” 2001; “Formal Axiology,” 2014; Thomas Hurka, “Value Theory,” 2006; “The Science of Axiology,” 2014; “Value Theory,” 2012; Владимир Леонидович Абушенко, «Аксиология», 2014; Владимир Кириллович Шохин, «Аксиология», 2001. ir filosofinėse studijose Žr. Ralf M. Bader, “Towards a Hyperintensional Theory of Instrinsicality,” 2013; Mindaugas Briedis, “The Cure for Civiliter Mortuus: Complementary Values of Phenomenology and Democracy,” 2009; Thomas J. Carson, “Axiology, Realism and the Problem of Evil,” 2007; Bronislovas Kuzmickas, Vertybės kultūrų kontekstuose, 2013; Sue L. T. McGregor, “Transdisciplinary Axiology: To Be or Not to Be?,” 2014; Algis Mickūnas, Social Value and Individual Worth, 2012; Jadwiga Mizińska, “Success: A Value or a Pseudo-value,” 2007; Robert Kinsel Smith, “Axiology and Attorney Compensation,” 2014; Николай Сергеевич Розов, Ценности в проблемном мире: философские основания и социальные приложения конструктивной аксиологии, 1998. , galima susisteminti. Tiesa, jas sunku sisteminti chronologine tvarka, nes (išskyrus krikščioniškas vertybes) beveik visos formavosi bemaž vienu metu Pavyzdžiui, aksiologų H. Rickerto ir M. Schelerio darbai buvo išleisti beveik vienu metu (1910 ir 1913 metais), bet gretinti jų pažiūras į vertybes ganėtinai sunku. Beveik tuo pat metu (1908 m.) M. Weberis paskelbė darbą, skirtą vertybių psichologijoje ir ekonomikoje santykio analizei, ir jo sociologinis požiūris į vertybes nė iš tolo nebuvo panašus į H. Rickerto ar M. Schelerio požiūrius. Dar kitokios buvo tuo pačiu laikmečiu kūrusių E. K. R. von Hartmanno (jis priskiriamas iracionalistams) ir W. Dilthey’aus (jis laikomas vienu iš hermeneutinės filosofijos kūrėjų, aksiologiniu pliuralistu) pažiūros, tačiau jų visų kūryba dažnai priskiriama klasikiniam aksiologijos raidos periodui. . Jose yra keliami du pagrindiniai klausimai: a) iš kur kyla žmogiškosios vertybės, b) ar tai, kas yra vadinama vertybėmis, turi savarankišką būtį? Atsakymai skirtingi, bet juos įmanoma sisteminti, jie leidžia įžvelgti vertybių erdvėlaikio „gylį“ ir „aukštį“.

Krikščioniška vertybių teorija grindžiama mintimi, kad aukščiausia vertybė yra Dievas, ir būtent Dievas grindžia visas kitas vertybes, būdamas jų šaltinis. Transcendentalizmo krypties atstovai (jiems pirmiausia priskiriami neokantininkai W. Windelbandas ir R. Rickertas) vertybes traktavo kaip idealios būties raišką, susijusią ne su empiriniu pažinimu, o su „grynos“, transcendentalios sąmonės aktais. Personalinio ontologizmo krypties atstovai (jiems priskiriami M. Scheleris ir N. Hartmannas) plėtojo neokantininkų mintį, kad, siekiant vertybes susieti su realybe, reikia plėtoti logos idėją. Tik jei M. Scheleris vertybių realumą grindė mintimi, kad jis kyla iš „belaikės aksiologinės serijos Dieve“, kurios netobulas atspindys reiškiasi asmenybės struktūra, o pastaroji priklauso nuo jam imanentiškos vertybių hierarchijos, tai N. Hartmannas religinių prielaidų atsisakė ir bandė parodyti vertybių autonomiją. Natūralistinio psichologizmo krypties atstovai (pvz., A. Meinongas, J. Dewey’us, A. Maslowas) buvo įsitikinę, kad vertybių šaltinis esąs biologiškai ir psichologiškai interpretuotuose žmonių poreikiuose, todėl vertybės (bent jau dauguma jų) gali būti tiriamos empiriškai. Kultūrinio-istorinio reliatyvizmo krypties atstovai (W. Dilthey’us ir kt.) plėtojo mintį, kad egzistuoja daugybė lygiaverčių vertybinių sistemų, kurios priklauso nuo konkretaus kultūrinio-istorinio konteksto ir kurias įmanoma pažinti tik tų kontekstų rėmuose. Sociologizmo krypties atstovai (žymiausias jų – M. Weberis), perėmę iš neokantininkų vertybės kaip normos sampratą, vertybes siejo su jų reikšmingumu subjektui ir socialiai orientuotiems veiksmams. Vertybės M. Weberiui tapo tuo metodologiniu įrankiu, kuris leido aprašyti socialinius santykius ir socialines struktūras, nes kiekviena socialinė struktūra turi tam tikrą vertybių sistemą, kurią priima ir kuria vadovaujasi tos struktūros nariai.

Nevertinant šių teorinių įžvalgų „gylio“ (t. y. jų reikšmingumo, prasmingumo), išsamesnė jų analizė rodo, kad, nepaisant jų regimo prieštaringumo, jos viena kitą papildo. Tą patį galima pasakyti ir apie tomis teorijomis grindžiamas vertybių hierarchijos (vertybių erdvėlaikio „aukščio“) sistemas. Geriausiai žinomos ir labiausiai išplėtotos yra krikščioniškos (S. Behno, D. von Hildebrando), taip pat M. Schelerio, N. Hartmanno, A. Maslowo A. Maslowo „poreikių piramidę“ drąsiai galima vadinti ir „vertybių piramide“. sistemos. Nors šie autoriai savo teikiamas vertybių hierarchijas grindė skirtingomis filosofinėmis prielaidomis, o jų vartoti terminai kažkiek skyrėsi, visi jie įvardijo (jas detalizuodami) tris vertybių grupes: transcendentines Tiesa, atsisakydamas religinių implikacijų N. Hartmannas (žr. Nicolai Hartmann, Filosofijos įvadas, p. 221.) savo teiktoje vertybių hierarchijos schemoje vietoje transcendentinių vertybių nurodė brūkšnius, bet iš konteksto gana akivaizdu, kad „virš“ jo įvardytų dorovinių vertybių egzistuoja ir tai, ką kiti autoriai įvardijo transcendentinėmis ar gal net religinėmis vertybėmis. (arba religines), dvasines (dorovines, „aukštąsias“, saviaktualizacijos) ir vitalines (kardinalias, „svarbiausias“). Dauguma aksiologų vertybes siejo su žmogaus gyvybiniais ir psichologiniais poreikiais, bet jais apsiribojo tik J. Dewey’us, o kiti vienaip ar kitaip akcentavo idealų vertybių pobūdį. Jau klasikinėje aksiologijoje susiformavo požiūris, kad vertybės turi savarankišką būtį, kad objektyviai ar bent intersubjektyviai egzistuoja savaiminės, esminės vertybės. Nors ir neartikuliuojamas šis požiūris regimas net ir kultūrinio-istorinio reliatyvizmo bei sociologizmo teorijose (be abejo, to nėra nihilistiniame požiūryje į vertybes).

Tai, kad greta kitų egzistuoja ir savaiminės, arba esminės, vertybės, tvirtinama ir šiuolaikinėje analitine filosofija grindžiamoje vertybių teorijoje (žr. 1-ą išnašą), ir mokslinėje (formaliojoje) aksiologijoje.

Analitiniai filosofai tvirtina Žr. Ralf M. Bader, “Towards a Hyperintensional Theory of Instrinsicality,” 2013; “Value Theory,” 2012. , kad vienareikšmiškai ir tiksliai apibrėžti tokius terminus kaip vertė ir vertybė praktiškai yra neįmanoma, bet apie ką mes kalbame, vartodami tuos terminus, galima suprasti iš pavyzdžių. Pateikiami šie pavyzdžiai: 1) Malonumas yra gėris; 2) Gerai, kad tu atėjai; 3) Ji jam yra gera; 4) Tai – geras peilis. Čia žodis vertė nevartojamas, vietoje jo vartojami žodžiai geras, geresnis, geriausias (blogas, blogesnis, blogiausias), kuriais nusakome vertinimo objekto vertę (t. y. vertiname). Šių pavyzdžių išsami loginė analizė atskleidė, kad 2-as ir 3-ias posakiai yra priskirtini paprastam, arba naivuolio, gerumui, ir toks vertinimas priskiriamas utilitarizme implikuotam pasekmių principui (ignoruojant naudos, hedonizmo ir socialinį principus). Ketvirtas posakis vadinamas atributyviniu, arba pažymimuoju. Juo tik pažymima daikto savybė (kokybė), o ne esminis gerumas, kuris suprantamas, kad daiktas yra geras, vertingas pats savaime. Pirmas posakis predikuoja, kad tam tikras dalykas (šiuo atveju – malonumas) yra geras pats savaime. Šiuo atveju, jeigu nedrįstame žodį gėris vadinti vertybe, jį galima vadinti bent pretenzija į vertybę ir vartoti siejant su tokiais žodžiais kaip turtas, elgesys, pinigai arba (neigiama prasme) apgaulė, bailumas ir t. t.

Išsami pateiktų ir kitų pavyzdžių analizė rodo, kad praktikoje išvengti palyginimų beveik neįmanoma, bet gali būti ir taip, kad vertindami kokį nors objektą teiginiu „tai yra gėris“ mes jo nelyginame su kuo nors, o konstatuojame faktą arba įsitikinimą, kad vertinimo objektas yra „aukščiausias“ bet kokių kitų galimų vertinimo objektų atžvilgiu, ir būtent todėl yra savaiminė vertybė. Savaimines vertybes (ar bent jau vertybines pretenzijas) yra būtina skirti nuo atributyvinių vertybių, kurios dažnai vadinamos ir instrumentinėmis vertybėmis, nes vertinant pasitelkiami tam tikri empiriniai vertinimo instrumentai (pvz., ilgio vienetai vertinant medžių aukštį arba sprinterių bėgimo laikas ir pan.). Tad egzistuoja dvi kardinaliai besiskiriančios vertybių rūšys: esminės ir atributyvinės (instrumentinės). Neabejojama, kad atributyvinių vertybių yra daug, bet nesutariama, ar tą patį galima pasakyti apie esmines vertybes. Tačiau vertybių teoriją (aksiologiją) pirmiausia domina esminės vertybės ir tokie vertinimo objektai, kurie negali būti įvertinti instrumentiškai.

Esmines (savaimines) vertybes postuluoja ir mokslinės (formaliosios) aksiologijos pradininkas Robertas Hartmanas Žr. “Formal Axiology,” 2014; Robert Kinsel Smith, “Axiology and Attorney Compensation,” 2014. . Savo vertybių trijų dimensijų koncepcijoje tai, ką analitiniai filosofai vadina atributyvinėmis, arba instrumentinėmis, vertybėmis, jis vadina neesminėmis ir teigia, kad jos yra susijusios su praktine patirtimi, eksperimentiniais (instrumentiniais) tyrimais, grindžiamos realaus pasaulio elementų lyginimu ir galimybe tų elementų savybes pritaikyti praktinėje veikloje, kad jos yra reliatyvios. Sisteminės vertybės tai – dimensija formalių konstruktų, kurie leidžia žinoti ką nors kaip idėją ar koncepciją. Jų esmė – tobulumas, išbaigtumas, kuris gali būti pasiektas tik dėka struktūrizuoto, sisteminio mąstymo, paremto dėsniais, taisyklėmis, aiškiomis procedūromis, taip pat privalomumą derinant su galimybėmis. Sisteminis vertinimas reikalauja arba paklusti „dėsniui“, arba jam nepaklusti, t. y. jį pažeisti. Pavyzdžiui, moteris yra arba nėščia, arba nenėščia; „vidurio“ čia būti negali. Toks vertinimas dažniausiai vartojamas atrenkant kandidatus į vienokias ar kitokias pareigybes. O esminės (vidinės) vertybės tai – asmens ar dalyko (daikto) buvimo tokio, koks jis yra, dimensija. Esminis vertinimas atmeta bet kokį lyginimą, vertimo objektai (subjektai) yra vertinami tokie, kokie jie yra individualioje, išskirtinėje, unikalioje jausminėje ar dvasinėje būtyje. Esminis vertinimas yra „daiktų sau“ ar „daiktų savyje“ vertinimas.

Vertybių dimensijos pačios savaime vertybinių sprendimų pateikti negali, todėl siekdamas praktinių tikslų R. Hartmanas sukūrė vertybių profilių (vertybių pjūvių, arba tipiškų vertybių bruožų), kuriuos įmanoma nustatyti, o kai kuriais atvejais net „apskaičiuoti“, teoriją. Vertybių profiliai tai – tam tikras vertybinis klausimynas, leidžiantis nustatyti asmens „vertybinę apimtį“, arba asmens gyvenimo istorijos pjūvį. Kiekvieną vertybių dimensiją atitinka tik jai būdingas vertybių profilis. Be to, kiekvieną vertybių dimensiją galima vertinti teigiamai arba neigiamai. Teigiamą vertinimą R. Hartmanas pavadino kompozicijomis (compositions), neigiamą – transpozicijomis (transpositions). Šešios vertinimo kombinacijos ir trys kompozicijų bei transpozicijų kombinacijos sudaro aštuoniolika galimų vertinimo variantų, kurie turi hierarchinį pobūdį. Kiekvienas iš jų šioje hierarchijoje turi logiškai apibrėžtą vietą, ir jų visuma formuoja vertybines normas, kurias galima formalizuoti, t. y. išreikšti matematinėmis funkcijomis. Vertybiniai profiliai santykyje su vertybių dimensijomis įgauna apskaičiuojamą matematinę vertę, leidžiančią gana efektyviai spręsti kylančias vertybines problemas praktikoje.

Vertybių pastovumas jų kaitoje

Ši trumpa gana painaus vertybių erdvėlaikio apžvalga rodo, kad greta nuolatinės vertybių kaitos egzistuoja ir tai, kas toje kaitoje išlieka pastovu, kas atsargių mąstytojų vadinama tik pretenzijomis į esmines vertybes, bet tokios sunkiai artikuliuojamos (greičiau intuityviai suvokiamos) esminės vertybės vis dėlto pripažįstamos net ir tradicinės metafizikos atsisakiusiose filosofijos kryptyse. Pripažįstama ir vertybių hierarchija.

Pateiksime tris galimus atsakymų variantus: fenomenologinį, analitinį ir sinergetinį. Fenomenologinį požiūrį bene ryškiausiai pateikė A. Mickūnas Žr. Algis Mickūnas, “Transcendental Ground of All Values,” 2008; Social Value and Individual Worth, p. 99–122. Analizuodamas demokratijos vertybes fenomenologinį metodą taikė ir M. Briedis (žr. Mindaugas Briedis, “The Cure for Civiliter Mortuus: Complementary Values of Phenomenology and Democracy,” 2009). . Apšvietos (taip jis vadina „instrumentiniu protu“ grindžiamą tikrovės pažinimo projektą) vertybių sampratą jis siūlo keisti fenomenologine samprata. Operuodamas tokiomis kertinėmis fenomenologijos sąvokomis, kaip eidos (arba esmė, idealus objektas, ankstesnė už empirinį patyrimą įžvalga ar net provaizdis), konstituavimas (kaip sąmonės ir pasaulio santykių procesas), transcendencija (kaip gamtinė anapusybė, į kurią nukreipta sąmonė), gyvenamasis pasaulis ir t. t. Žr. Algis Mickūnas, David Stewart, Fenomenologinė filosofija, p. 53, 56–57, 61, 63–65. , šis autorius gana įsakmiai atkreipia dėmesį į tai, kad vertybės ir vertinimai gali kisti ne vien dėl jų vidinės konstruktyvios prigimties, bet ir dėl sąmonės bei pasaulio konstitutyvaus suvokimo, kuris koreliuoja su žodžiais nenusakomais eidosais. Užuot instrumentiniu protu vertybes konstravus, jas reikia suvokti kaip gyvenamojo pasaulio vertingumą (worth). Bazinis suvokimas yra vertybiškai selektyvus, ir turi būti aišku, kad bet kuris suvokimas ir net percepcijos priklauso nuo selektyvaus vertinimo. Tai, ką mes suprantame, jau yra selektyviai įvertinta, o pats supratimo procesas priklauso ir nuo vertybių vertinimo, kurio metu atrenkamos tam tikros specifinės vertybės, atitinkančios būsimų vertybių projektą. Šiuos procesus lemia gyvenamąjį pasaulį konstituojantis fundamentalus intencionalumas, ir toks vertybių suvokimas yra transcendentalus, pasiekiamas tik dėka turėtų omenyje reflektyviai suvokiamų objektų, kurie egzistuoja temporaliai, pastarąjį terminą suprantant ne laikiškumo prasme, o atviro akiračio prasme, be jokios specifinės ontologinės trajektorijos. Apšvietos projekto sukonstruotą vertybių pasaulį reikia peržiūrėti, atsigręžti į žmogišką vertę, kuri yra visų vertybių pagrindas, savaiminis vidinis vertingumas (instrinsic self-worth), ir yra tai, ką galima pavadinti jokiais žodžiais ar apskaičiavimais nenusakomais eidosais, net tuo, ką senovės graikai vadino archẽ, kaip nekintančiu visa ko pagrindu, esme.

Visai kitaip esmines vertybes grindžia analitinis filosofas R. M. Baderis Žr. Ralf M. Bader, “Towards a Hyperintensional Theory of Instrinsicality,” 2013. . Jis vertybes sieja su daiktų ar reiškinių savybėmis ar ypatybėmis (properties) ir analizuoja skirtumus tarp esminių (intrinsic) ir neesminių (extrinsic) savybių. Teigdamas, kad esminės savybės lemia esmines vertybes kaip daiktus savyje, o jeigu tos savybės yra santykyje su kitais daiktais, tai vertybių esminėmis laikyti negalima, ir esminių savybių nustatymas nepriklauso nuo to, koks iš esmės yra pasaulis, šis autorius visą dėmesį skiria skirtumo tarp esminių ir neesminių savybių loginei analizei. Sprendžiant šią problemą paprastai naudojamasi arba kombinatorikos, arba dublikacijos metodais. Pirmasis esminių ir neesminių savybių nepriklausomybę grindžia logikos, modalumo, mereologijos ir erdvėlaikio terminais, antrasis jas apibrėžia kaip tokias, kurios niekuo nesiskiria nuo savo dublikatų (kopijų). Abu šie principai, pasak autoriaus, iš esmės yra natūralistiniai, o požiūris, kad esminės savybės bei vertybės yra gamtiškos, esąs neteisingas. Tirdamas esminių vertybių intensyvios (intensional) ir ekstensyvios (extensional) analizės esmę ir pabrėždamas, kad ekstensyvumą jis supranta kaip galimą tikrovės sričių sumavimą, autorius atskleidžia, kad tik hiperintensyvi analizė (t. y. analizė, išimtinai nukreipta į savybių esmę, o ne į gamtinę jų prigimtį) leidžia padaryti išvadą, kad globaliu požiūriu kokia nors savybė F yra esminė savybė, jeigu ji visada išimtinai reiškiasi kaip „daiktas sau“ arba yra fundamentali savybė. Tiesa, autorius daro daug išlygų, taip pat klausia, kaip „objektas pats sau“ gali būti suprastas vartojant fundamentalių savybių sąvoką, tačiau išreiškia viltį, kad būtent hiperintensyvi vertybių analizė gali pagrįsti esminių vertybių egzistenciją.

Mūsų manymu, grįsti vertybių erdvėlaikio kaitą ir toje kaitoje esminių vertybių „išlikimą“ galima naudojantis ir sinergetikos įžvalgomis. Jas jau esame plačiai išanalizavę Žr. Saulius Kanišauskas, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: moksliniai ir filosofiniai aspektai, 2008; Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės, 2013. , todėl čia pateiksime tik svarbiausius teiginius.

Sinergetiniai dėsningumai yra universalūs. Jiems „paklūsta“ ne tik gamtiniai procesai, bet ir socialiniai, net dvasiniai (be abejo, kiekviename įvardytame tikrovės lygyje egzistuoja tam tikra tik jam būdinga specifika). Žmogiškasis (arba gyvenamasis) pasaulis ir žmogiškų vertybių kaita irgi „paklūsta“ sinergetiniams dėsningumams: a) viskas kinta ir vertybių kaita yra neišvengiama; b) kartkartėmis neišvengiamai vyksta „vertybinės krizės“ (bifurkacijos, katastrofos); c) vertybių kaita yra intencionali (orientuota į ateitį, į tai, kas sinergetikoje vadinama „keistaisiais atraktoriais“; d) joje net ir didžiausių krizių metu išlieka tam tikras pastovus elementas, kuris ir vadinamas esminėmis (sunkiai artikuliuojamomis) vertybėmis.

Pastarasis (d) teiginys išplaukia iš net eksperimentais nustatyto empirinio fakto, kad sinergetinius procesus lemia grįžtami ryšiai, adaptacija ir pradinė programa Žr. Saulius Kanišauskas, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: moksliniai ir filosofiniai aspektai, p. 74–77. . Tai, kas vadinama pradine programa, yra vadinama ir operaciniu uždarumu, nulemiančiu bet kurios sudėtingos sistemos saviidentiteto išlaikymą. Tai drąsiai galima pavadinti ir genetiniu bei socialiniu kodais Žr. Saulius Kanišauskas, Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės, p. 178–190. . Pradinės programos terminas yra labai artimas ir tam, ką R. M. Baderis savo esminių vertybių sampratoje vadino paternais, o A. Mickūnas – archẽ. Tad tai, ką daugelis aksiologų vadino ir vadina esminėmis, arba savaiminėmis (nors ir sunkiai apibrėžiamomis), vertybėmis, galima įvardyti ir pradine vertybine programa, dėl kurios kilmės ir esmės galima diskutuoti, bet kuri egzistuoja. Tokia išvada peršasi teigiant, kad ir vertybių kaita paklūsta sinergetiniams dėsningumams.

Svarbiausias galimas priekaištas pastarajai koncepcijai – joje įžvelgiamas redukcionizmas (paprasčiau sakant, klausiama, ar teisėta yra gamtamokslines teorijas taikyti socialiniams reiškiniams). Jau matėme Žr. ten pat, p. 106–128. , kad redukcionizmas gali būti redukuotas, t. y. suprantamas kur kas plačiau ir giliau nei klasikinis redukcionizmas. Pridursime, kad sinergetinės įžvalgos socialinių reiškinių tyrimams naudojamos jau gana seniai ir teikia praktinę naudą.

Išvados

1. Visose vertybių teorijose, nepaisant kartais itin skirtingo jų grindimo, greta instrumentinių (atributyvinių) vertybių yra postuluojamos ir sunkiai artikuliuojamos esminės vertybės.

2. Jų objektyvų egzistavimą bandoma pagrįsti ne tik metafizinėmis įžvalgomis, bet ir šiuolaikine filosofine refleksija (fenomenologija, analitine filosofija).

3. Jau vien šie nuolatiniai bandymai rodo, kad iki šiol išlieka gilus įsitikinimas (ar bent tikėjimas), kad nuolatinėje vertybių kaitoje išlieka kažkas pastovaus, ir tai grindžia pačią vertybių sampratą.

4. Šį įsitikinimą grindžia ir universalią dimensiją turinti sinergetika. Tai, ką daugelis aksiologų vadino ir vadina esminėmis, arba savaiminėmis (nors ir sunkiai apibrėžiamomis), vertybėmis, galima pavadinti ir pradine vertybine programa, dėl kurios kilmės ir esmės galima diskutuoti, bet kuri egzistuoja.

Literatūra

• Adomonienė, Rūta; Adelė Astromskienė, “Connection of Youth Entrepreneurial Activity and Value Principles,” Viešoji politika ir administravimas, 2013, t. 12, nr. 3, p. 470–482.
• Ayer, Alfred Jules, „Etikos ir teologijos kritika“ | Bronislovas Kuzmickas (sud.), Gėrio kontūrai: iš XX a. užsienio etikos, Vilnius: Mintis, 1989, p. 97–106.
• Aramavičiūtė, Vanda, „Vertybės kaip gyvenimo prasmės pamatas“, Acta Pedagogica Vilnensia, 2005, 14: 18–27.
• Arimavičiūtė, Malvina, Viešojo sektoriaus institucijų strateginis valdymas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005.
• “Axiology” | Encyclopedia Britannica [žiūrėta 2014 m. sausio 19 d.].
• “Axiology: A Theory of Value” | The Research Institute for the Integration of World Thought [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.].
• Bader, Ralf M., “Towards a Hyperintensional Theory of Instrinsicality,” The Journal of Philosophy, 2013, vol. CX, no. 10, pp. 525–563.
• Bond, E. J., “Value, Concept of…” | Encyclopedia of Ethics (second edition) III, New York, London: Routledge, 2001, pp. 1745–1750.
• Briedis, Mindaugas, “The Cure for Civiliter Mortuus: Complementary Values of Phenomenology and Democracy,” Santalka: filosofija, komunikacija, 2009, t. 17, nr. 1, p. 20–28.
• Carson, Thomas J., “Axiology, Realism and the Problem of Evil,” Philosophy and Phenomenological Research, 2007, vol. LXXV, no. 2, pp. 349–368.
• Daukšas, Darius, „Etninio ir nacionalinio identiteto raiška ribinėse zonose: antropologinė perspektyva“, Filosofija. Sociologija, 2013, t. 24, nr. 4, p. 179–186.
• Degutis, Algirdas, Kaip galima liberalizmo tironija, Vilnius: Naujoji Romuva, 2014.
• Edel, Abraham, “Value, Theory of…” | Encyclopedia of Ethics (second edition) III, New York, London: Routledge, 2001, pp, 1750–1753.
• “Formal Axiology” | Clear Direction [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.].
• Fromm, Erich, Pabėgimas nuo laisvės, Kaunas: Verba vera, 2008.
• Hartmann, Nicolai, Filosofijos įvadas, Vilnius: Pradai, 2001.
• Heidegger, Martin, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1992.
• Hurka, Thomas, “Value Theory” | David Copp (ed.), The Oxford Handbook of Ethical Theory, Oxford: University Press, 2006, pp. 357–369.
• Janušauskaitė, Gintarė, „Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės“, Filosofija. Sociologija, 2008, t. 19, nr. 4, p. 34–44.
• Kanišauskas, Saulius, Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013.
• Kanišauskas, Saulius, „Transdisciplininis projektas: proveržis į mokslų ir praktikos sintezę?“, Problemos, 2011, t. 80, p. 107–115.
• Kanišauskas, Saulius, Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai: moksliniai ir filosofiniai aspektai, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008.
• Kardelis, Naglis, „Judantis amžinybės atvaizdas: laikas ir jo veidai Platono filosofijoje“, Athena, 2012, 8: 11–36.
• Kardelis, Naglis, „Suvaržančios ir išlaisvinančios ribos: ribos ir beribiškumas senovės graikų ir šiuolaikinėje filosofijoje“, Athena, 2006, 1: 12–27.
• Kuzmickas, Bronislovas, Vertybės kultūrų kontekstuose, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013.
• MacIntyre, Alasdair, Marksizmas ir krikščionybė. Vilnius: Demos, 2012.
• MacIntyre, Alasdair, Trumpa etikos istorija, Vilnius: Charibdė, 2000.
• McGregor, Sue L. T., “Transdisciplinary Axiology: To Be or Not to Be?,” Integral Leadership Review, August 2011 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.].
• Mickūnas, Algis, Social Value and Individual Worth, Vilnius: Mykolas Romeris University, 2012.
• Mickūnas, Algis, “Transcendental Ground of All Values,” Filosofija. Sociologija, 2008, t. 19, nr. 3, p. 38–48.
• Mickūnas, Algis; David Stewart, Fenomenologinė filosofija, Vilnius: Baltos lankos, 1994.
• Mitrikas, Alfonsas, „Svarbiausios gyvenimo vertybės šių dienų pasaulyje“, Filosofija. Sociologija, 2008, 2: 40–45.
• Mizińska, Jadwiga, “Success: A Value or a Pseudo-value,” Filosofija. Sociologija, 2007, t. 18, nr. 1, p. 17–23.
• Patapas, Aleksandras; Gitana Labenskytė, „Organizacinės kultūros ir vertybių tyrimas N apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje“, Viešoji politika ir administravimas, 2011, t. 10, nr. 4, p. 589–603.
• Pruskus, Valdas, „Politinės paslaugos kaip vertybės kūrimo ypatumai komunikacijos kontekste“, Santalka: filosofija, komunikacija, 2012, t. 20, nr. 2, p. 117–125.
• Rubavičius, Vytautas, Postmodernusis kapitalizmas, Kaunas: Kitos knygos, 2010.
• Smith, Robert Kinsel, “Axiology and Attorney Compensation,” Clear Direction, 2014 [žiūrėta 2014 m. sausio 21 d.].
• “The Science of Axiology” | Value Insights [žiūrėta 2014 m. sausio 24 d.].
• “Value Theory” | Stanford Encyclopedia of Philosophy, 2012 [žiūrėta 2014 m. vasario 26 d.].
• Vasiliauskas, Romanas, „Vertybių ugdymo teoriniai ir praktiniai aspektai“, Acta paedagogica Vilnensia, 2005, 14: 8–17.
• Абушенко, Владимир Леонидович, «Аксиология» | Энциклопедия современной эзотерики, 2014 [žiūrėta 2014 m. vasario 25 d.].
• Розов, Николай Сергеевич, Ценности в проблемном мире: философские основания и социальные приложения конструктивной аксиологии, Новосибирск: Изд-во Новосибирского ун-та, 1998.
• Шохин, Владимир Кириллович, «Аксиология» | Новая философская энциклопедия, Москва: Мысль, 2001 [žiūrėta 2014 m. sausio 9 d.].

Value Space-Time: The Problem of Change and Stability

Summary. The paper analyses the space-time dimension of values, which is understood as dispersion of values in time and space. Here the space is considered to be not only as “a map of values” but also as the third dimension – “the depth of values” and their gradual structure. Furthermore, the paper investigates their change in time and maintains that in classical and modern axiology along with instrumental and systemic values, there are intrinsic values which seem to retain their identity. The question is posed in what way we can explain and ground this. Along with the answers within the framework of phenomenological reflection and analytics, the paper presents a new perspective which is based on the synergetic paradigm of the transdisciplinary character. According to this view, reality submits to unanimous collective nonlinear processes. In synergetics, the notions of the gradual (hierarchical) understanding of reality and emergent evolution are normally implied. The human world and human values also “obey” the laws of synergetics. It has to be noted that synergetic processes are determined by three major factors: a) initial program; b) feedback relationship; c) adaptation. The initial program, also called operational closure, determines maintenance of self-identity of any complex system. This operational closure is likely to condition that during the “crises of values” a stable element of intrinsic values which are articulated with difficulty seems to continue to exist.

Keywords: space-time, values, intrinsic values, change, stability, synergetics.