Norėčiau patikslinti, kad potencialumo sąvokos M. Heideggeris Būtyje ir laike niekur nevartoja. Vis dėlto tai nereiškia, kad ši aristoteliška potencijos kaip tikrovės atmainos samprata jam nedarė įtakos. Vietoj žodžio „potencija“ M. Heideggeris vartoja žodį „apmatas“ (Entwurf), kuris į anglų kalbą verčiamas žodžiu „project“. Labai dažnai žodis „apmatas“ vartojamas drauge su žodžiu „autentiškas“, pvz.: „egzistencialus autentiškos būties myriop apmatas“1. Vis dėlto apmatas, apmesdamas „čiabūties buvimą ant savo, dėl ko’“2, ne visiškai sutampa su potencija, kuri (1) sietina su pasyviu tūnojimu, (2) nėra pasauliška, (3) sietina ne tiek su siekiais, kiek su galimybėmis. Be to, apmatas neatsiejamas ne tik nuo pasauliškumo, bet ir nuo supratimo, kuris apeliuoja į buvimo „čia“ atvertumą3. Apmatas kaip galimybė mesdamas ir leidžia būti4. Apmato egzistencialas leidžia čiabūčiai visada būti „daugiau“ nei ji yra5. Apmatiškumas apeliuoja į čiabūties tapsmą, drauge – į buvimo-pasaulyje atvertumą. Šiame kontekste M. Heideggeris kalba apie autentišką ir neautentišką čiabūties „dėl ko“: šis „apmatas perleistas tūlo dispozicijai“6. Drauge tai reiškia, kad čiabūčiai, darančiai tai, kas daroma, lieka užverta ne tik jos savastis, bet ir pasaulis. Autentiška čiabūtis, priešingai, yra kai kas daugiau nei ji, pasinėrusi tūlo liūne, kitaip tariant, ji yra daugiau nei ji yra, ji – nuolat tampanti, apmetanti save ir taip atverianti sau pasaulį. Neatsitiktinai M. Heideggeris vartoja žodį eigentlich, kurį išverčiau „autentišku“ atsižvelgdamas tiek į angliškąjį vertimą, tiek į nusistovėjusią vartoseną Lietuvoje. Tikra, eigentlich, yra ne buvimo faktas, bet tas buvimas „daugiau“, kuriuo mes tampame. Čia iškeliamos (ar apostazuojamos, kaip sakėte) ne kažkokios autentiškos (suprask: teisios) čiabūtys. Tokiu atveju M. Heideggeris iškeltų tai, kas yra netgi priešaristoteliška prasme7. Jei taip būtų, man tas irgi nepatiktų. Vis dėlto M. Heideggeris iškelia visiškai priešingą dalyką – tai, kas daugiau nei yra, tai, kurlink mes judame, ir tai, kuo mes atsiplėšiame nuo tūlo liūno atsigręždami į savo tikrą tapatumą. Klausimas: ką kritikuoja T. W. Adorno (kurį aš labai mėgstu, ypač jo kultūrinės industrijos kritiką8) – autentiškumo faktą ar mūsų tapsmo tikrumą? M. Heideggerio autentiškumo iškėlimas man nepatiko tol, kol nepradėjau versti Būties ir laiko.
- 1 Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 214, 260.
- 2 Ten pat, p. 121, 145.
- 3 „Supratimo apmatiškumas konstituoja buvimąpasaulyje jo „čia“ atvertumo kaip to gebos būti „čia“ atžvilgiu.“ Ten pat, p. 121, 145.
- 4 „[A]pmatas mesdamas sau prikiša galimybę kaip galimybę ir kaip tokiai leidžia būti.“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 121, 145.
- 5 „Dėl būtiškumo, kuris konstituojamas apmato egzistencialu, čiabūtis yra nuolat „daugiau“ nei ji yra tikrybiškai.“ Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 121, 145.
- 6 Ten pat, p. 159, 193.
- 7 Kaip minėta, Aristotelio naujumas tas, kad potenciją jis laikė tikrovės atmaina.
- 8 Žr. Tomas Kačerauskas, Povilas Tamošauskas, “Sport as Factor of Creativity,” p. 64–71; „Kultūrinės industrijos kritika ir kūrybinių industrijų problemos“, p. 80–90; „Kūrybos visuomenė: tyrimo metodai ir problemos“ p. 6–15; „Kūrybinė klasė: ekonominiai, sociologiniai, filosofiniai aspektai“, p. 155–163; „Kūrybos visuomenės terminai ir sampratos“, p. 6–18; „Kūrybos ir kultūros industrijos: filosofiniai, sociologiniai ir komunikaciniai aspektai“, Filosofija. Sociologija 24 (3), 2013, p. 112–120.