Antroji skirtis. Konstitucinės justicijos proceso teise čia siūloma laikyti teisinio reguliavimo sritį, apimančią procedūras nuo kreipimosi (prašymo ar paklausimo) gavimo Konstituciniame Teisme iki atitinkamo šios teismo institucijos baigiamojo akto (nutarimo, sprendimo arba išvados) įsigaliojimo (bet ne įvykdymo). Tačiau nėra iš anksto atmestina ir hipotetinė platesnė samprata, kad konstitucinės justicijos proceso teisei priskirtinos ir normos, reguliuojančios tam tikrus santykius, susiklostančius iki kreipimosi gavimo Konstituciniame Teisme, taip pat tam tikrus santykius, susiklostančius ne tik po atitinkamo Konstitucinio Teismo akto priėmimo, bet ir po jo įsigaliojimo, juoba kad bent dalis šių normų yra įtvirtintos KTĮ. Iš pirmosios grupės santykius reguliuojančių normų paminėtinos tos, kurios reglamentuoja potencialių pareiškėjų (Seimo, Seimo narių grupių, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, taip pat teismų) įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ir (arba) paklausimu, taip pat normos, nustatančios reikalavimus prašymams ir paklausimams Konstituciniam Teismui. Iš antrosios grupės santykius reguliuojančių normų paminėtinos normos, reguliuojančios Konstitucinio Teismo aktų vykdymą (beje, įtvirtintos ne Konstitucinio Teismo, bet kituose teisės aktuose, pvz., Lietuvos Respublikos Seimo statute (XXVIII1 skirsnis)), o galbūt ir normos, reglamentuojančios atitinkamų subjektų įgaliojimus prašyti, kad Konstitucinis Teismas išaiškintų kurio nors savo baigiamojo akto nuostatas. Tiesa, tokiai platesnei sampratai galima prieštarauti. Antai potencialių pareiškėjų įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą nustato ne vien KTĮ, bet ir atitinkamų institucijų veiklą reglamentuojantys aktai, kurie priskirtini ne aptariamajai konstitucinės justicijos proceso teisei, bet valstybinei teisei, o jeigu kreipimosi klausimas iškyla teismui nagrinėjant baudžiamąją, civilinę arba administracinę bylą, atitinkamos nutarties priėmimą reglamentuoja atitinkami proceso įstatymai, taigi atitinkamos proceso teisės normos. Reikalavimai prašymams ir paklausimams Konstituciniam Teismui konstitucinės justicijos proceso teisės aspektu tampa reikšmingi tik tada, kai tie prašymai ar paklausimai yra gauti Konstituciniame Teisme ir šis (dažniausiai jo pirmininkas; plg. KTĮ 25, 68, 70 str.) turi spręsti dėl jų priimtinumo; jeigu, pvz., Seimo narių grupės prašymas nebuvo paduotas Konstituciniam Teismui, visa tai, kas susiję su jo surašymu, pasirašymu bei parašų patvirtinimu, konstitucinės justicijos proceso atžvilgiu yra nerelevantiška. Pereinant prie santykių, susiklostančių po atitinkamo Konstitucinio Teismo akto priėmimo, pažymėtina, jog nors įvairių subjektų įgaliojimus kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad jis išaiškintų savo baigiamojo akto nuostatas, įtvirtina tas teisės aktas, kuriame sutelkta dauguma konstitucinės justicijos procesą reglamentuojančių nuostatų, būtent KTĮ, minėti įgaliojimai taip pat tampa reikšmingi konstitucinės justicijos proceso teisės aspektu tik tada, kai atitinkamas kreipimasis yra gautas Konstituciniame Teisme, tačiau iki tol nesukelia jokių teisinių padarinių. Toliau apibūdinant santykius, susiklostančius po Konstitucinio Teismo akto priėmimo, tenka konstatuoti, kad visa tai, kas susiję su Konstitucinio Teismo aktų oficialiu paskelbimu, neabejotinai turėtų patekti į konstitucinės justicijos proceso sritį, nors, vaizdžiai tariant, veiksmas čia vyksta jau ne Konstituciniame Teisme ir atitinkamus santykius reguliuoja (ar bent praeityje reguliavo) ne Konstitucinio Teismo, bet kiti įstatymai, kaip antai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas [29]. Reikalas tas, kad Konstitucija (107 str. 1 d.) ne nustato „automatinį“ Konstitucinio Teismo aktų įsigaliojimą (pvz., suėjus tam tikram terminui, kaip kitų teismų sprendimų atvejais), bet jį tiesiogiai susieja su jų oficialiu paskelbimu „Valstybės žiniose“. Paminėtina ir tai, kad justicijos sąvoka etimologiškai suponuoja teisingumą (jo vykdymą), o Konstitucinio Teismo aktų įsigaliojimą susiejus su jų oficialiu paskelbimu konstitucinis teisingumas lieka neįvykdytas – bent tol, kol atitinkamas Konstitucinio Teismo aktas nėra oficialiai paskelbiamas. Tačiau normos, reguliuojančios Konstitucinio Teismo aktų vykdymą, matyt, neturėtų būti priskiriamos konstitucinės justicijos proceso teisei: pirma, dėl to, kad daugelis tų normų yra įtvirtintos teisės aktuose, reglamentuojančiuose atitinkamų institucijų veiklą ir dėl to priskirtinuose valstybinei teisei, kuriems visa tai, kas susiję su Konstitucinio Teismo aktais, tėra nedidelis jų reguliuojamų santykių fragmentas; antra, dėl to, kad atsisakius konstitucinės justicijos proceso teisės kategorija aprėpti to, kas susiklosto iki kreipimosi gavimo Konstituciniame Teisme, tai, kas susiklosto po atitinkamo Konstitucinio Teismo akto įsigaliojimo, gali atrodyti kaip nepagrįsta asimetrija. Pagaliau nereikia pamiršti, kad kartais Konstitucinio Teismo aktų neįmanoma „įvykdyti“ tuo požiūriu, kad tam tikras antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas, nustatytas vienkartinio (ad hoc) taikymo akte, jau buvo įvykdytas [plg., pvz.: 3; 4; 5; 24]. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo aktų vykdymo sąvoka kartais vartojama dar platesne reikšme – kaip buvusio antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo pakeitimas tokiu, kuris atitinka Konstitucinio Teismo doktrinines nuostatas; tokiu atveju šis procesas juo labiau turėtų likti už konstitucinės justicijos proceso teisės ribų. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad, norint likviduoti po Konstitucinio Teismo nutarimo susidariusią įstatyminio reguliavimo spragą, būtinas politinis sutarimas Seime, kuris jame, ypač fragmentuotame, ne visada lengvai pasiekiamas. Taigi Konstitucinio Teismo aktų vykdymo atžvilgiu konstitucinės justicijos proceso teisės sritis yra siauresnė nei, pvz., civilinio proceso teisės, apimančios ir vykdymo procesą.