Straipsnis Šmeižimo kriminalizacijos pagrįstumas ir tikslingumas: kai kurių objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių analizė

Santrauka. Straipsnyje, siekiant nustatyti šmeižimo kriminalizacijos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse pagrįstumą ir tikslingumą (ultima ratio principo kontekste), analizuojama šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių – objekto, dalyko, veikos padarymo būdo samprata, apibrėžimas įstatymo tekste, aiškinimas ir taikymas.

Pagrindiniai žodžiai: šmeižimas, nusikalstama veika, objektyvieji požymiai.

Įvadas

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Valstybės žinios, 2000, nr. 89-2741. (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 154 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą. Tiek šio straipsnio vieta Baudžiamajame kodekse, tiek baudžiamosios teisės doktrina Žr. Armanas Abramavičius ir kiti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras: specialioji dalis (99–212 straipsniai), p. 195, 198. patvirtina, kad šmeižimu kėsinamasi į kito žmogaus garbę ir orumą. Tačiau už asmens garbės ir orumo pažeidimą Lietuvoje taikoma ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė ir civilinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Žr. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262. 2.24 str., Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso Žr. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Valstybės žinios, 1985, nr. 1-1. 5110 str., 175 str., 178 str., 1861 str., 1862 str., 187 str., 1894 str., 2146 str.).

Nors remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014. (toliau – ir Konstitucija) 21 ir 22 straipsniais ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Žr. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, iš dalies pakeista protokolais nr. 11 ir nr. 14, Valstybės žinios, 2011, nr. 156-7390. (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija) 8 ir 10 straipsniais garantuojama teisė į garbės ir orumo gynimą, tačiau šiuose aktuose nenumatoma, kaip ir kokiomis priemonėmis asmens garbė ir orumas turi būti ar gali būti ginami. Valstybėms paliekama galimybė pasirinkti atitinkamas gynybos priemones, atsižvelgiant į visuomenėje susiformavusias moralės nuostatas šiuo klausimu, gynimo prioritetus, ekonomines sąlygas, įstatymų leidėjo poziciją ir kitus veiksnius.

Lietuvos valstybės pasirinkimas asmens garbę ir orumą ginti tiek civilinėmis, tiek baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis bei šmeižimą laikyti nusikalstama veika pasauliniame kontekste nėra išskirtinis Žr. Defamation Maps. , tačiau ar tai apskritai suderinama su baudžiamosios teisės esme ir paskirtimi, taip pat su baudžiamosios atsakomybės kaip griežčiausios priemonės (ultima ratio) principu, su tarptautiniais įsipareigojimais ir ar tai yra pagrįsta ir būtina nepriklausomoje demokratinėje teisinėje Lietuvos valstybėje? O gal baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą yra reikalinga, tačiau tik tam tikrais atvejais?

Šie klausimai, įvykus garsiam (rezonansiniam) įvykiui, vis iš naujo gvildenami Lietuvos teisininkų, žurnalistų, politikų ir kitų visuomenės narių viešosiose diskusijose, tačiau itin mažai dėmesio jiems skiriama moksliniuose darbuose. Iš jų galima paminėti tik L. Meškauskaitės straipsnį apie žiniasklaidos pažeistų asmens konstitucinių teisių (iš jų ir garbės bei orumo) gynimo būdus ir A. Šindeikio straipsnius asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės santykio tema Žr. Liudvika Meškauskaitė, „Žiniasklaidos pažeistų asmens konstitucinių teisių gynimo būdai“, 2005; Algimantas Šindeikis, „Saviraiškos laisvė v. asmens garbė ir orumas: ar konstitucinga Lietuvos teismų praktika?“, 2010; „Žodžio laisvė ir jos ribų kaita per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius“, 2013. . Tačiau apskritai šmeižimas kaip nusikalstama veika, jos sudėties požymiai, jų aprašymas baudžiamajame įstatyme, aiškinimas teismų praktikoje ir su tuo susiję klausimai Lietuvos teisės mokslininkų nebuvo analizuoti.

Temos aktualumą rodo ir tai, kad šmeižimo bylų Lietuvos teismuose vis daugėja. Pavyzdžiui, per penkerius metus jų padaugėjo daugiau nei du kartus: 2008 m. pirmosios instancijos teismuose šmeižimo bylų (pradėtų tiek privataus, tiek valstybinio kaltinimo tvarka) buvo 175, o 2013 m. – jau 389 Žr. Teismų statistika. . Taip pat 2013 m. pabaigoje įregistruotas ir Baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas, 2013. , rodantis, kad šmeižimo (de)kriminalizavimo klausimai vis iš naujo svarstomi ir teisėkūros lygmeniu.

Atsižvelgus į tai, šio straipsnio tikslas – užpildyti mokslinių tyrimų, analizuojančių šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, šios veikos kriminalizavimo pagrįstumo ir tikslingumo kontekste, spragą Autorė toliau ketina analizuoti šmeižimo kriminalizavimo pagrįstumo ir tikslingumo BK tematiką bei parengti dar vieną mokslinę publikaciją šmeižimo atskyrimo nuo kitų teisės pažeidimų klausimu, todėl bendrasis šio ir būsimo autorės straipsnio tikslas – nustatyti, ar pagrįstai ir tikslingai šmeižimas kriminalizuotas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (atsižvelgiant į ultima ratio principą), ar keistinas ir kaip dabartinis teisinis reguliavimas. Toks autorės straipsnių išskyrimas nulemtas apimties reikalavimų, taip pat siekio pakankamai atskleisti temos esmę. . Šiuo tikslu straipsnyje analizuojami tokie šmeižimo sudėties objektyvieji požymiai: objektas (garbė ir orumas), nusikalstamos veikos dalykas (informacija ar nuomonė), veikos padarymo būdas (neatitiktis tikrovei, niekinamas žeminamas pobūdis), samprata, aprašymas (apibrėžtis) baudžiamajame įstatyme, aiškinimas ir taikymas Lietuvos teismų praktikoje. Atsižvelgiant į šmeižimo veikos kriminalizavimo pagrįstumo ir tikslingumo klausimo kontekstą, tyrimo objekto turinį sudaro ir kai kurių tarptautinių žmogaus teisių organizacijų dokumentų, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimų bei baudžiamosios teisės doktrinos analizė minėtu klausimu.

Įgyvendinant minėtus uždavinius, naudojami kalbinis (lingvistinis) tyrimo metodas, atskleidžiant pagrindines straipsnyje vartojamas sąvokas, sisteminis (teleologinis) teisės aiškinimo metodas, aiškinant Baudžiamojo kodekso normas, nustatant jų esmę ir prasmę, lyginamasis tyrimo metodas, žvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą iš tarptautinio teisinio reguliavimo perspektyvos, lyginant atitinkamas teisės normas ir institutus, teisės doktriną bei nacionalinę ir tarptautinę teismų praktiką.

1. Šmeižimo nusikalstamos veikos objekto samprata

Tiek Baudžiamojo kodekso skyrius, kuriame aprašyta šmeižimo nusikalstamos veikos sudėtis, tiek baudžiamosios teisės doktrina Žr. Armanas Abramavičius ir kiti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras: specialioji dalis (99–212 straipsniai), p. 195. patvirtina, kad šmeižimu kėsinamasi į kito žmogaus garbę ir orumą ir šios vertybės yra šio nusikaltimo objektas.

Literatūrinėje kalboje asmens orumas suprantamas kaip subjektyvus asmens savęs vertinimas, savo vertės pajautimas, o asmens garbė – visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus, geras asmens vardas (reputacija) Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 165, 463. . Taigi asmens garbė siejama su tuo, kaip aplinkiniai, visuomenė vertina konkretų asmenį, t. y. jo padėtį visuomenėje ir kitas savybes. Toks vertinimas priklauso iš esmės ir nuo paties asmens, jo santykių su kitais visuomenės nariais, taip pat nuo to, ką apie jį kalba, skelbia kiti. Orumas šiuo atveju susijęs su tuo, kaip pats žmogus save vertina, su jo požiūriu į save Žr. Armanas Abramavičius ir kiti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras: specialioji dalis (99–212 straipsniai), p. 195. .

Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje Žr. Visuotinė žmogus teisių deklaracija, Valstybės žinios, 2006, nr. 68-2497. po Antrojo pasaulinio karo 1948 m. įtvirtinus nuostatą, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“ (1 str.), žmogaus orumas tapo konceptualiu įrankiu persvarstant ir iš naujo kuriant žmogaus teisių katalogą ir demokratines teisines valstybes. Orumas tapo teisine kategorija. Įsipareigojimas saugoti ir ginti orumą buvo įtvirtintas daugumoje tarptautinių dokumentų (be Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, taip pat Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (1966 m.), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje), valstybių kodifikuotų konstitucijų ir tapo aukščiausia vertybe (savarankišku teisės objektu) pagrindinių žmogaus teisių kataloge. Orumo sampratą savo ruožtu aiškino ir bandė apibrėžti daugelis žmogaus teises ginančių, konstitucinių ir kitų aukščiausių teismų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad orumo ir žmogaus laisvės apsauga yra „Europos žmogaus teisių konvencijos esmė“ ir kad orumo apsauga yra civilizacijos klausimas Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1995 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje SW prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo nr. 20166/92. . Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą; prigimtinės žmogaus teisės užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2009, nr. 106-4434. . Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004. . Vokietijos Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs žmogaus orumo, kaip svarbiausios konstitucinės vertybės, esančios kitų pagrindinių (fundamentalių) asmens teisių, konkretinančių žmogaus orumą, pagrindu, reikšmę Žr. Vokietijos Konstitucinis Teismas, 2000 m. gruodžio 12 d. ir 2003 m. kovo 11 d. „Benetton“ sprendimai, BVerfG 1 BvR 1762/95 ir BVerfG 1 BvR 426/02. . Kiekvienas žmogus kaip asmuo turi orumą, neatsižvelgiant į jo savybes, fizinę ar psichinę būklę, jo gebėjimus ir socialinį statusą. Iš jokio žmogaus negalima atimti jo orumo Žr. Vokietijos Konstitucinis Teismas, 2006 m. vasario 15 d. sprendimas BVerfG 115, 118. .

Tačiau orumo, kaip svarbiausios prigimtinės žmogaus savybės, ypatingos reikšmės konstatavimas iš esmės nepateikia konkrečios ir universalios orumo sampratos. Orumas lieka „ypač miglota sąvoka, linkusi į atsitiktinę interpretaciją“ Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2005 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Siliadin prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 73316/01. . Tas pats pasakytina ir apie garbę.

E. Venckienė, tyrusi žmogaus orumo kaip teisinės kategorijos sampratos problematiką, teigia, kad yra daug orumo sampratų ir nėra aiškus jo turinys, todėl teisės į žmogaus orumą pažeidimas negali būti nustatytas. Tarptautinėje teisėje orumas dažnai įvardijamas kaip žmogaus teisių ir laisvių šaltinis, žmogaus kokybės aksioma, konstitucinėje teisėje jis paprastai traktuojamas ir kaip esminė teisinės valstybės norma, o civilinėje teisėje – kaip asmens savęs vertinimas remiantis socialiniu pripažinimu Žr. Eglė Venckienė, Žmogaus orumas, kaip teisinė kategorija, p. 4. . Dauguma teiginių minėtuose tarptautiniuose dokumentuose, valstybių pagrindiniuose teisės aktuose, aukščiausiųjų teismų išaiškinimuose yra deklaratyvūs, paveikti filosofinių, teologinių ir ideologinių nuostatų, taigi sunku įžvelgti teisinę žmogaus orumo koncepcijos prasmę. Teisinis turinys čia neapibrėžiamas, todėl žmogaus orumą, remiantis šiais teisės aktais, galima apibūdinti kaip tuščią formulę Žr. Eglė Venckienė, „Žmogaus orumo ir teisės į orumą sampratų įvairovė ir jos kritinė analizė“, p. 93. . Tai kelia sunkumų teisės praktikai, nes, kai nėra aiškaus saugomo objekto sąvokos apibrėžimo, kyla jo apsaugos ribų ir gynimo klausimas Žr. Eglė Venckienė, „Žmogaus orumas – probleminiai terminologijos aspektai“, p. 43. .

Izraelio teisės specialistas O. Kamiras taip pat konstatavo orumo termino abstraktumą ir jo turinio neaiškumą ir jurisprudencijoje, ir teisės aktuose. Orumas dažniausiai traktuojamas kaip žmogaus kokybės aksioma, visos teisinės sistemos „organizacinis“ principas. Paradoksalu tai, anot autoriaus, kad nors teisės teoretikai ir praktikai paprastai pareiškia, jog žmogaus orumas – intuityvi, savaime aiški sąvoka, tačiau visuotinai pripažįstama, kad šios vertybės pažeidimas gali būti nustatytas net esant neapibrėžtam abstrakčiam terminui Žr. Orit Kamir, “Honor and Dignity Cultures: The Case of Kavod and Kvod Ha-adam in Israeli Society and Law,” p. 241. . Tačiau tai, kad nėra orumo sąvokos apibrėžtumo, turėtų daryti neįmanomą ir jo pažeidimo faktų nustatymą, nes, jei nežinome, ką pažeidžiame, tai nėra ir paties pažeidimo.

Tiek etimologinė termino „orumas“ reikšmė (hebrajiškai – kavod – garbė, šlovė, lotyniškai – dignitas, atio – vertingumas, pagarba, savigarba, rusiškai – достоинство (dostoinstvo), vokiškai – das Würde ir angliškai – dignity – vertingumas, lenkiškai – godnośc´ – tinkamumas), tiek teisinė šios kategorijos reikšmė Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas. 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas nr. 1. „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“, Teismų praktika, 1998, nr. 9. bei teisės moksle išryškėjusios kelios viena kitai prieštaraujančios koncepcijos apie statinę (orumas objektyviai egzistuoja, nes žmogui duotas iš prigimties, dėl jo savaiminio vertingumo) ir dinaminę (orumo turinys yra visuomeninis vertybinis santykis ir orumas priklauso nuo asmens vaidmens kuriant savo socialinį vertingumą) orumo kategoriją Žr. Eglė Venckienė, „Žmogaus orumo ir teisės į orumą sampratų įvairovė ir jos kritinė analizė“, p. 93–97. nepateikia orumo sąvokos ir vienintelio atsakymo į klausimą, kodėl žmogus vertingas, kodėl save gerbia, kam yra tinkamas, nes, anot E. Venckienės, pats orumo objektas – žmogus – yra daugialypis Žr. Eglė Venckienė, „Žmogaus orumas – probleminiai terminologijos aspektai“, p. 44. .

Panaši padėtis ir dėl garbės termino. Jei teisiniu požiūriu garbė yra viešoji teigiama nuomonė apie asmenį Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas. 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas nr. 1. „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“, Teismų praktika, 1998, nr. 9. , tai asmuo, laikydamasis visų socialinių normų – tiek dorovės normų, tiek teisinių imperatyvų, tampa socialiai vertingas. Nepaisant bendro sutarimo dėl orumo sąvokos stokos, daugelis autorių orumą apibūdina kaip žmogaus teisių sistemą pagrindžiantį principą (objektyvusis kriterijus arba išorinė orumo pusė – teisinis žmogaus subjektiškumas, žmogaus orumas) ir kaip savarankišką teisės objektą (subjektyvusis kriterijus arba vidinė orumo pusė – asmens socialinis vertingumas, asmens orumas) Žr. Alfonsas Vaišvila, „Žmogaus orumas ir teisė į orumą teisinio personalizmo požiūriu: nuo statiškojo prie tampančiojo orumo sampratos“, p. 56; Eglė Venckienė, „Žmogaus orumas – probleminiai terminologijos aspektai“, p. 43; Анатолий Александрович Власов, Проблемы судебной защиты чести, достоинства и деловой репутации, с. 9–14. , todėl garbė – viena iš sudedamųjų socialinio vertingumo dalių yra ir asmens orumo dalis (arba orumas garbės dalis). Atitinkamai nesant bendros orumo sąvokos, garbės termino apibrėžimas taip pat tampa nevienareikšmis.

Teigiama, kad, ginant asmens teisę į orumą kaip socialinį vertingumą, privalu atsižvelgti į konkrečios visuomenės, konkretaus laikmečio dorovinį kontekstą, nes orumas kaip teisinė kategorija turi neginčijamą dorovinį aspektą, kuris nėra konstanta, jis kinta bėgant laikui ir keičiantis vietai ir jo apsauga yra valstybės vidaus teisės uždavinys Žr. Eglė Venckienė, „Žmogaus orumas – probleminiai terminologijos aspektai“), p. 49. . Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dorovė arba moralė yra dar abstraktesnė kategorija. Žvelgiant į šiandienę gyvenamąją aplinką, akivaizdu, kad demokratijos ir liberalizmo taip aukštinamas žmogaus individualumas kuria kiekvieno individualius moralinius įsitikinimus ir nuostatas, kurios negali lemti visos valstybės politinės, teisinės tvarkos, juo labiau būti kitų asmenų teisinės atsakomybės pagrindas. Vertybės ir moraliniai įsitikinimai yra išraiška to, ką, remdamiesi asmenine patirtimi, konkretūs žmonės mano esant teisinga. Gėrio ir blogio supratimas yra reliatyvus, nes atspindi požiūrį tų, kurie tą suvokimą apibrėžė Žr. Jes Bjaurup, “The Philosophy of Scandinavian Legal Realism,” p. 10. . Todėl šiuo požiūriu moralė (dorovė) yra subjektyvus, nuo žmogaus valios priklausantis reiškinys, kuriuo nebūtų galima pasikliauti, kuriant ir taikant teisę.

Taigi akivaizdu, kad žmogaus (asmens) orumo ir garbės kategorijos itin problemiška sritis, sunki moksliniam ir teisiniam pažinimui. Kadangi orumas susijęs su savęs vertinimu, o garbė – su visuomenės vertinimu, kiekvienas – tiek tas, kurio orumas ar garbė buvo pažeisti, tiek tas, kuris pažeidė kito asmens orumą ar garbę, tiek teismas orumo ir garbės sąvokas supranta intuityviai, subjektyviai, individualiai, taigi skirtingai. Todėl kalbėti apie orumą ir garbę kaip apie teisinius gėrius, kuriuos valstybė saugo, numatydama netgi baudžiamąją atsakomybę už jų pažeidimą, yra gana pavojinga, nes, kaip minėta, nesant aiškaus šių vertybių turinio, jų pažeidimas taip pat nėra aiškus ar netgi negali būti tinkamai ir teisėtai nustatytas.

Be to, asmens garbė ir orumas yra kintamos vertybės ir keičiasi priklausomai nuo visuomenės ir laikotarpio, kuriuo ta visuomenė egzistuoja. Todėl ginčuose dėl asmens garbės ir orumo pažeidimo tas pats pažeidimas gali būti traktuojamas visiškai skirtingai ir, atrodytų, analogiškais atvejais priimamas skirtingas sprendimas.

2. Kitų šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių apibrėžimas, aiškinimas ir taikymas

Kaip minėta, siekiant užpildyti mokslinių tyrimų, analizuojančių šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, šios veikos kriminalizavimo pagrįstumo ir tikslingumo kontekste, spragą, toliau analizuojami ir kitų šmeižimo sudėties objektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos dalyko, veikos padarymo būdo, sampratos, apibrėžties baudžiamajame įstatyme, aiškinimo ir taikymo Lietuvos teismų praktikoje klausimai.

Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą pirmiausia kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-645/2005. . Negausioje Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (bendruoju požiūriu) šmeižimo bylose Šiame straipsnyje apžvelgiami tik keli teismų sprendimai, kuriuose nagrinėjami klausimai susiję ir su šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties požymiais, ir šios nusikalstamos veikos kriminalizavimu. vieningai sutariama, kad, atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atskirti informaciją (faktus, duomenis, žinias) nuo nuomonės. Bendruoju požiūriu informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. O nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktiniai duomenys, pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Nors nuomonė ir subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2008 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Alithia publishing company LTD & Constantinides prieš Kiprą, pareiškimo nr. 17550/03. , ji turi remtis tikrais faktais ir būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Taigi baudžiamoji atsakomybė nekyla už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2007 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-408/2007; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-437/2008; 2009 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-1/2009; 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-3/2012; Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-1021-315/2011; Kauno apygardos teismas, 2012 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-48-238/2012. .

Vis dėlto pasitaiko skirtingų galbūt šmeižiančių tekstų ar žodžių vertinimų. Štai vienoje baudžiamojoje byloje Žr. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. PK-76-655/12. buvo konstatuota, kad kaltinamasis šmeižiančio pobūdžio informaciją, kurią išdėstė savo asmeniniame interneto tinklaraštyje, ir kurios šaltinis buvo vienas iš užsienio interneto tinklalapis, apie tai, kad Lietuvos žiniasklaidos magnatai savo valdomą spaudą kartais naudoja kaip reketo priemonę, paskleidė apie nukentėjusįjį (vienos leidinių grupės vadovą), neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, ir tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios gali pažeminti nukentėjusįjį kaip asmenį, pakenkti jo autoritetui, verslui, ir sąmoningai to siekė. Teismo vertinimu, kaltinamasis paskelbė ne nuomonę, o faktus, kurių tikrumą buvo galima patikrinti, todėl net ir vertinamieji teiginiai, kurie padaryti nepatikrinus faktų, nėra teisėti. Be to, teismas atkreipė dėmesį į kaltinamojo profesinį pasirengimą ir einamas pareigas (profesionalus žurnalistas ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas), kurios įpareigojo jį įsitikinti kitų informacijos rengėjų paskleistų žinių teisingumu ir, prieš skelbiant komentarus, ją patikrinti.

Pažymėtina, kad kitais atvejais teismų neįsitikinimas informacijos tikrumu nelaikomas pagrindu atsakomybei atsirasti Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-3/2012; Kauno apygardos teismas, 2012 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1-301-133/2012; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-4/2011; Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-1203-2011. . Tačiau šiais atvejais minėta sąlyga siejama labiau su kitu šmeižimo nusikalstamos veikos subjektyviuoju požymiu – kalte, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia. Žemesniųjų instancijų teismų teiginiai, kad kaltininkas, prieš skleisdamas informaciją, turėjo (privalėjo) ir galėjo įsitikinti jos tikrumu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo vertinami labiau kaip neatsargią kaltę apibūdinantys teiginiai ir nepagrindžiantys tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, nes tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. Taip pat teismai yra pabrėžę ir sąžiningo suklydimo dėl informacijos tikrumo reikšmę baudžiamajai atsakomybei kilti ir nurodė, jeigu asmuo yra įsitikinęs, kad jo skleidžiama informacija teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę, nes atsakomybė už šmeižimą kyla, kai kaltininkas suvokia skleidžiąs tikrovės neatitinkančią informaciją Žr., pvz., Kauno apygardos teismas, 2012 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1-301-133/2012. . Kita vertus, ta pati teismų praktika, kaip minėta, skelbia, jog net ir nuomonė turi remtis faktais, o paskleidimas nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės neužtraukia Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-1/2009; 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-3/2012. Taip pat žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2008 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Alithia publishing company LTD & Constantinides prieš Kiprą, pareiškimo nr. 17550/03. . Taigi akivaizdu, kad, atskiriant informaciją nuo nuomonės, vienais atvejais labiau pabrėžiamas šmeižimo nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – nuomonės tikrumas, o kitais atvejais – subjektyvusis šios veikos požymis, teigiant, kad kaltinamas asmuo nėra įpareigotas įsitikinti faktų, apie kuriuos reiškia nuomonę, tikrumu.

Grįžtant prie minėtos baudžiamosios bylos Žr. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. PK-76-655/12. pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat sutiko su kalbos specialistų teiginiais, jog kaltinamojo nuomonė buvo išreikšta tokia forma, kad skaitytojui būtų sudarytas neigiamas nukentėjusiojo ir jo valdomo dienraščio įvaizdis, juo labiau kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog nukentėjusysis būtų daręs sunkius nusikaltimus. Nors kaltinamojo paskelbtuose komentaruose vartojami žodžiai „mano nuomone“, „jei tikėtume“, „galiu pagalvoti“ ir pan., tačiau, teismo nuomone, bendras kaltinamojo komentarų stilius ir teikiamos išvados suponuoja tik neigiamą skaitančiųjų nuomonę apie nukentėjusįjį ir jo verslą.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad kitose baudžiamosiose bylose Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-3/2012; 2009 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-1/2009; 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-545/2005. būtent tokie žodžiai ir jų junginiai: „galima daryti prielaidą“, „įtariama“, „galėjo būti“, „netgi teko girdėti“, „galbūt“ ir panašiai, būtent ir vertinami ne kaip informacija (žinia), neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti, pažeminti nukentėjusįjį ir pakirsti pasitikėjimą juo, o kaip kaltinamojo nuomonė. Reikia sutikti su šia pozicija, nes būtent teiginiuose, kuriais pateikiama tam tikra informacija, vartojami žodžiai ir posakiai objektyviai leidžia atskirti nuomonę nuo informacijos. Siekiant atskirti faktinio ir vertinamojo pobūdžio teiginius, reikėtų, be kita ko, atsižvelgti ir į visą bylos kontekstą, teiginių išsakymo aplinkybes, jų formuluotes, į tai, ar jais nukentėjusiajam priskiriamas konkretus elgesys, arba, atvirkščiai, pateikiamas tik realaus elgesio vertinimas, į pateikiamo interpretavimo ir turimo faktinio pagrindo, kuriuo jis grindžiamas, santykį ir kt. Pažymėtina, kad, įgyvendindamas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį vykdomą kontrolę, Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat atsižvelgia į bylos aplinkybių visumą, įskaitant pareiškėjui inkriminuojamų pasisakymų turinį ir kontekstą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs minėtą baudžiamąją bylą kaip paskutinė instancija Žr. Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. spalio 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1A-843-628/2012. , nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, vertindamas bylos įrodymus, neatskyrė informacijos nuo nuomonės, neteisingai nustatė subjektyviuosius veikos požymius. Teisėjų kolegija, remdamasi specialisto išvadomis, nustatė, kad kaltinamojo rašinio tekstas yra subjektyvus, juo reiškiama asmeninė autoriaus nuomonė, pagrįsta trečiaisiais šaltiniais. Niekur tekste netvirtinama, kad šaltiniai yra patikimi. Jokie nauji faktai nepateikti, tik iš kitur pateiktų duomenų daromi subjektyvūs apibendrinimai, kurie nevertinami kaip galutiniai tvirtinimai, o pabrėžiama, kad, pasikeitus pirminiams faktams, gali pasikeisti ir apibendrinimai. Kolegija konstatavo, kadangi kaltinamasis, rašydamas apie nukentėjusįjį ir jo valdomą dienraštį, rėmėsi kituose internetiniuose puslapiuose pateikta ir viešai prieinama informacija, komentavo šiuos duomenis, todėl dėl jų pateikė savo nuomonę, ir tokie komentarai būtent patenka į nuomonės apibrėžimą (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.).

Konstatuodamas, kad kaltinamasis savo internetiniame tinklalapyje pateikė nuomonę, teismas taip pat rėmėsi lietuvių kalbos specialisto išvada, jog išoriniai teksto požymiai – pateikimo vieta (blogas, t. y. internetinis dienoraštis arba tinklaraštis, skirtas asmeninei nuomonei reikšti) ir puslapinė paantraštė („Subjektyvus požiūris apie tai, kas vyksta“), rodo tekstą esant subjektyvia nuomone. Vidiniai teksto požymiai – tekste vartojami žodžiai „mano nuomone“, dėstomos mintys moduliuojamos konstrukcijomis ir žodžiais „mane nudžiugino ir tebedžiugina, deja, nebegaliu tikėti, galiu pagalvoti tik viena, džiaugiuosi“, kurie lietuvių kalba yra asmeninės, subjektyvios nuomonės rodikliai, ir tai, kad aptariama informacija ir jos šaltinis apibūdinami konstrukcijomis „jei tikėtume visais dokumente paviešintais faktais ir komentarais, jį (dokumentą) galiu tik sąlygiškai taip vadinti, žinome daugiau, nei yra tiesos tuose pranešimuose, ir net jei tai nėra tiesa“, aiškiai rodo požiūrį į aptariamus faktus ir jų šaltinį – niekur netvirtinama, kad ten skelbiama neabejotina tiesa, linkstama abejoti tuo. Tai reiškia, kad į skelbiamus faktus ir jų šaltinį teksto autorius žiūri subjektyviai.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į kaltinamojo pateiktame tekste vartojamus žodžius, posakius, jų konstrukcijas, kurie, teismo nuomone, patvirtino tekstą esant subjektyvia nuomone. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesureikšmino kaltinamojo padėties, profesijos, kaip įpareigojančios patikrinti reiškiamą nuomonę tiesos aspektu, nes Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse to nenumatyta (6 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad nuomonių, komentarų išraiškos būdas nepatenka į BK 154 straipsnio taikymo sritį, t. y. baudžiamoji atsakomybė už kritišką, neigiamą ar aštrią nuomonę negali būti taikoma, nes antraip taip pat būtų paneigta konstitucinė žmogaus teisė laisvai reikšti nuomonę ir įsitikinimus.

Iš tiesų, kiekvieną kartą ginant asmens garbę ir orumą šmeižimo bylose, ypač atskiriant informaciją (faktus) nuo nuomonės, neišvengiamai tenka spręsti klausimą ir dėl kitos vertybės – saviraiškos laisvės, ribų ir apsaugos, todėl būtina įvertinti teisės pateikti informaciją ir kitų asmenų reputacijos ir teisių apsaugos konfliktą Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2003 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją, pareiškimo nr. 49017/99. , t. y. teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Suteikus nepagrįstą prioritetą vienai iš šių subjektinių teisių, būtų pažeista kitos teisės esmė.

Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (10 str.) ir Lietuvos Respublikos Konstituciją (25 str.) tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė (t. y. teisė reikšti įsitikinimus) gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant tam tikrų tikslų – užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, apsaugoti visuomenės sveikatą ir moralę, kitų asmenų garbę ir orumą, privatų gyvenimą ar ginti konstitucinę santvarką Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 49-1424. . Taigi asmuo, įgyvendindamas teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, kitaip bus pažeistos inter alia kito asmens teisės ir laisvės (šiuo atveju garbė ir orumas), ginamos įstatymo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat yra suformuotas bendrasis saviraiškos laisvės ribojimo testas, pagal kurį, nustatant, ar buvo pažeista asmens saviraiškos laisvė, tiriama: 1) ar saviraiškos laisvės ribojimas buvo įtvirtintas nacionalinėje teisėje; 2) ar tokiu saviraiškos laisvės ribojimu buvo siekiama teisėtų tikslų; 3) ar įsikišimas į saviraiškos laisvę buvo būtinas demokratinėje visuomenėje Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje The Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo nr. 6538/74; 2008 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Alithia publishing company LTD & Constantinides prieš Kiprą, pareiškimo nr. 17550/03. . Vadinasi, siekiant rasti tinkamą konfliktuojančių žmogaus teisių pusiausvyrą, taikomas proporcingumo principas, pagal kurį balansavimo procese nusveriama teisė būtų tik tiek ribojama, kiek tai yra būtina, o taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui.

Pastaruoju metu daugelis tarptautinių ir nevyriausybinių institucijų ir organizacijų, kurių veiklos sritis susijusi su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, iš esmės laikosi veikų, kuriomis kėsinamasi į asmens garbę ir orumą, dekriminalizavimo krypties. Įvairiuose rekomendaciniuose tarptautiniuose dokumentuose valstybės raginamos stiprinti saviraiškos laisvės apsaugą ir panaikinti iš pradžių laisvės atėmimo bausmę, o vėliau ir baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą ir panašaus pobūdžio veikas Žr. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, Bendrasis komentaras nr. 34, 2011; Europos Tarybos parlamentinė asamblėja, Rezoliucija 1577 dėl šmeižto dekriminalizacijos, 2007; Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Varšuvos deklaracija, 1997, Bukarešto deklaracija, 2000, Paryžiaus deklaracija, 2001; Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Pranešimas Ketvirtajame žiemos susitikime, 2005; Ana Karlsreiter, Hanna Vuokko (eds.), Ending the Chilling Effect: Working to Repeal Criminal Libel and Insult Laws, 2004; Council of Europe, Secretariat General Girectorate General of Human Rights and Legal Affairs Information Society Department, Study on the Alignment of Laws and Practices Concerning Defamation with the Relevant Case-Law of the European Court of Human Rights on Freedom of Expression, Particularly with regard to the Principle of Proportionality, 2012. . Vienas iš esminių tokių rekomendacijų tikslų – užkirsti kelią piktnaudžiauti baudžiamosiomis priemonėmis, siekiant nutildyti kritiką ir žiniasklaidą. Jų teigimu, kliudymas įgyvendinti žodžio laisvės principą sukelia sunkių padarinių visuomenės informavimo veiksmingumui ir išsamumui.

Remiantis šia pozicija, Lietuvos Respublikos Seime 2013 m. gruodžio 23 d. įregistruotas Baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas, 2013. , kuriame siūloma pakeisti BK 154 straipsnį taip, kad šmeižimu būtų laikomas tik paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, neva šis padarė nusikaltimą, ir sankcijoje numatyti tik vienintelę bausmę – baudą (atsisakant su laisvės apribojimu ar atėmimu susijusių bausmių).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, tokia minėtų tarptautinių organizacijų pozicija yra iš esmės rekomendacinė, ją galima vertinti kaip tam tikrą idealų siekį, politinę deklaraciją, kuri nebūtinai privalo būti nedelsiant įgyvendinta visose valstybėse narėse. Lietuvos Respublikos įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę kol kas nereikalauja veikų, kuriomis kėsinamasi į garbę ir orumą, dekriminalizavimo. Tokie įsipareigojimai galėtų kilti nebent pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnį arba Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį (saviraiškos laisvė) Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Išvada dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo, ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto nr. XIIP-1420 ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nr. XIIP-1421, 2014. . Be to, minėta tarptautinių organizacijų pozicija labiau skirta žiniasklaidai, visuomenei informuoti, viešajai diskusijai, tačiau neaišku, ar ji išliktų tokia pati turint omenyje privačių asmenų tarpusavio santykius.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė taip pat rodo, kad taikyti baudžiamąją atsakomybę už veikas, kuriomis kėsinamasi į garbę ir orumą, kai yra svarus pagrindas, iš esmės yra galima Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Teismų praktika, biuletenis nr. 28, Vilnius, 2008, p. 371–413; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Teismų praktika, biuletenis nr. 29, Vilnius, 2008, p. 507–549. . EŽTT pripažįsta, kad valstybės valdžia, kaip visuomenės tvarkos garantas, gali imtis priemonių, taip pat baudžiamojo poveikio, kad adekvačiai be nereikalingų ekscesų būtų reaguojama į nepagrįstus ir nesąžiningus žeminamus kaltinimus Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1992 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Castells prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 11798/85. . Nepaisant to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ir tos nuomonės, kad griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė (o ypač laisvės atėmimo bausmė) už netinkamą jos įgyvendinimą, savaime yra griežta (neproporcinga) priemonė, todėl ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais, pagrindžiant jos būtinumą demokratinėje visuomenėje Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Azevedo prieš Portugaliją, pareiškimo nr. 20620/04; 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje Fatullaev prieš Azerbaidžaną, pareiškimo nr. 40984/07, paragr. 103, 104; 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Eon prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 26118/10. .

Atsižvelgiant į tai, yra nuomonių, kad esama EŽTT praktika neleidžia daryti vienareikšmių išvadų, kaip būtent turi būti reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą (tuo atveju, kai ji numatyta). Be kita ko, ji neleidžia teigti, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtintas reglamentavimas savaime neatitinka Konvencijos reikalavimų Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Išvada dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso […]. . Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų yra pažymėjęs, kad Lietuvos baudžiamajame įstatyme numatyta nusikalstama veika – šmeižimas – išplaukia iš Europos žmogaus teisių konvencijos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos esminių nuostatų, tikslingai ir teisėtai apriboja laisvę skleisti informaciją, kartu neuždraudžia asmens teisės į saviraiškos laisvę Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-645/2005. .