Išvados
XXI a. akivaizdžiai pasikeitė dramaturgų požiūris į naratyvą ir jo konstravimo priemones. Šiuolaikiniai dramaturgai maišo tradicinę ir naują poetiką, dramatinius ir teatrinius išraiškos būdus. Dominuojantis dabartinių pjesių formatas yra hibridinis, pabrėžiantis dramaturgų santykio su dramaturginių strategijų sujungimo ir šaltinių pasirinkimo problematiką. Kuriami unikalūs teatriniai pasauliai, stebinantys arba šokiruojantis auditoriją, kylantys iš įvairiausių dokumentinių, skaitmeninių ir internetinių šaltinių (internetinių blogų, vikipedijos, reklamos, pažinčių skelbimų laikraščiuose ir pan.).
Šiuolaikiniai dramaturgai atmeta klasikinės dramos struktūrą (ekspoziciją, užuomazgą, kulminaciją, atomazgą), laiko ir vietos vienovės principus – dažnai vienu metu veiksmas vyksta keliose erdvėse, šuoliuojant laiku į praeitį ir ateitį be jokios chronologinės sekos. Skirtingų naratyvo konstravimo priemonių – analepsių, prolepsių, metalepsių naudojimas dažnai grindžiamas ne priežastiniais ryšiais, o vidine pjesės logika, pjesės naratyvą ir naratyvinius epizodus pateikiančia kaip žaidimą, kurio taisyklėmis sekdamas žiūrovas gali susidėlioti savąją – O kas gi iš tiesų įvyko? – versiją.
Ir tai nėra paprasta, nes šiuolaikinei dramai būdingas nepatikimas naratorius, siužetinių linijų išskaidymas, polifoniškumas, dialogiškumas, intertekstualumas, identiteto fragmentacijos, kalbos susvetimėjimo (atsiribojimo, brechtiškai tariant) ir paties teksto svarstymas. Dėl europietiško teatro tradicijos išnyko iliuzijos ir realumo skirtumas. Fuchs teigimu (knygoje „Veikėjo mirtis“), jis išnyko kartu su nauja percepcija, kad visa užfiksuota realybė yra iliuzija. Pjesėse, naratyvo konstravimo tendencijomis, steigiančiomis postmodernią rašymo tradiciją, viskas yra permaininga ir kinta, o pjesės tekstu sukurtas pasaulis ir tėra viena įmanoma realybė.