Straipsnis XIX a. pradžios Joniškio krašto oikonimija

Santrauka. Straipsnyje analizuojama istorinė oikonimija, apimanti XIX a. pradžioje Joniškio krašte vartotus vietų vardus. Istorinės oikonimijos tyrimai atskleidžia to meto gyvenamųjų vietų vardų ypatumus, jų užrašymo tendencijas. Bažnytinėse knygose užfiksuoti istoriniai oikonimai vis dar mažai nagrinėti Lietuvos onomastikoje. Šiame straipsnyje pirmąkart išsamiai pateikiama XIX a. pradžios Joniškio krašto istorinė oikonimija. Jame trumpai aptariama bažnytinių metrikų knygų rašymo tradicija Joniškyje, vietovardžių fiksavimo principai, išskiriami fonetiniai, morfologiniai, leksiniai, dėl kitų kalbų įtakos radęsi užrašymo ypatumai. Pateikiamas tiriamojoje knygoje rastų oikonimų ir jų variantų sąrašas.

Pagrindiniai žodžiai: bažnytinės metrikų knygos, oikonimai, Joniškis.

Įvadas

Paskelbti keli išsamūs toponimikos darbai, skirti Joniškio onomastikai. Vienas jų – Nerijos Bartkutės disertacija „Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai“ (2008), kurioje mokslininkė sinchroniškai lygino XX a. 4-ojo dešimtmečio ir 2002–2004 m. vietovardžių užrašymą iš gyvosios kalbos ir apibrėžė toponimikos raidos ypatybes. Disertacijos pagrindu buvo sukurta pirmoji skaitmeninė regioninės toponimijos duomenų bazė „Joniškio krašto vietovardžiai“. Darybos aspektu Joniškio rajono toponimiją Šiaurės vidurio Lietuvos toponimikos kontekste analizavo ir Renata Endzelytė disertacijoje „Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai“ (2005), Joniškio rajono ir kitų Lietuvos regionų oikonimų daryba domėjosi Marija Razmukaitė (1993, 1997, 1998, 2002 ir t. t.), Vidas Garliauskas tyrė seniausią (1599–1621 m.) Joniškio parapijos metriką, sudarė to laikotarpio oikonimų duomenyną. Surinkti duomenys buvo panaudoti tyrėjo studijoje apie lietuviškąsias oikonimų lytis nelietuviškuose šaltiniuose (1998).

Joniškio bažnyčių metrikų knygos ir jose užrašyti Joniškio krašto oikonimai menkai tyrinėti, o XIX a. pradžios šio krašto oikonimija lig šiol visai nenagrinėta, todėl šis tyrimas yra naujas.

Darbas aktualus tuo, kad atskleis XIX a. pradžios Joniškio krašto gyvenamųjų vietų vardų ir jų užrašymo ypatumus, sudarys pagrindą tolesniam Joniškio krašto vietovardžių tyrinėjimui, gautus rezultatus bus galima gretinti su kitų regionų toponimijos užrašymo principais.

Darbo tikslas – išanalizuoti XIX a. pradžios Joniškio krašto oikonimų užrašymo ypatybes. Įgyvendinant šį tikslą kelti tokie uždaviniai:

1. išrinkti oikonimus iš 1803–1808 m. Joniškio Romos katalikų bažnyčios krikšto metrikų knygos;
2. išskirti oikonimų užrašymo ypatybes ir jas išanalizuoti.

Tyrimo objektas – XIX a. pradžios Joniškio krašto gyvenamųjų vietų vardai 1803–1808 m. Joniškio bažnyčios krikšto metrikų knygoje.

Darbe taikyta: a) dokumentų analizė – išrašyti oikonimai iš 1803–1808 m. Joniškio bažnyčios krikšto metrikų knygos; b) kokybinė analizė – remiantis surinktais duomenimis, nustatytos XIX a. pradžios Joniškio oikonimų užrašymo ypatybės.

Bažnytinių metrikų knygų rašymo tradicija Joniškyje

Joniškis Dėl aiškumo reikia paminėti, kad be Joniškio miesto, Joniškio rajono savivaldybės centro, Lietuvoje tokiu pavadinimu yra dar šešios nedidelės gyvenvietės (Ignalinos, Panevėžio, Rokiškio, Širvintų, Zarasų (pastarajame – net dvi) rajonų savivaldybėse) ir miestelis Molėtų rajono savivaldybėje. Įdomu tai, kad visos šios gyvenvietės išsidėstę rytų aukštaičių šnektų plote (žr. Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 1: A–B, 2009). – miestas Šiaurės Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, netoli Latvijos sienos, Žiemgalos žemumoje; rajono centras.

Bažnyčia Joniškyje Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Vyskupo išpažinėjo Mikalojaus ir Šv. Kankinių Erazmo, Stanislovo, Jurgio, Kotrynos ir Barboros garbei pastatyta veikiausiai XVI a. 3-iajame dešimtmetyje. Parapinės bažnyčios statusas suteiktas tik 1536 m. vasario 23 dieną. Ši data ir žymima kaip pirmasis Joniškio miesto paminėjimas.

Nedaug išliko duomenų apie XIX a. pirmuosius Joniškio metus. Nuo 1795 m. Joniškis, kaip ir likusi LDK dalis, priklausė Rusijos imperijai. Jekaterina II panaikino miesto savivaldos teises ir miestą su aplinkinėmis žemėmis padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Šiaulių ekonomija buvo perskirstyta į keturias dalis – Šiaulių, Gruzdžių, Joniškio ir Žagarės gubernijas su miestais bei miesteliais. Nežinia, kaip tuo laikotarpiu kito bažnytinių parapijų ribos, kokias teritorijas jos apėmė.

Metrikacija Joniškyje buvo pradėta XVI a. pabaigoje. Pirmoji metrikų knyga, rašyta nuo 1599 m., yra seniausia dabar žinoma išlikusi Lietuvos metrikų knyga. Panašaus amžiaus yra seniausia išlikusi Berlyno apylinkių knyga (Grebeno, nuo 1575 m.), seniausia Latvijos knyga (Rygos Šv. Jokūbo katalikų bažnyčios, nuo 1588 m.). V. Garliauskas, nuodugniai ištyrinėjęs šią metriką, teigia joje radęs apie 200 skirtingų oikonimų Žr. Vidas Garliauskas, „Lietuviškos oikonimų lytys nelietuviškuose XVI–XIX a. šaltiniuose“, 1998. . Tai rodo, kad jau XVI a. pabaigoje Joniškio krašte buvo gausu gyvenviečių ir jos turėjo savo vardus.

Nors Joniškio bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, manytina, kad išliko didžioji dalis metrikų (57 knygos, rašytos iki 1939 m.: 30 krikšto, 13 mirties ir 14 santuokos).

Tiriamoji Joniškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knyga apima 1803–1808 m., tiksliau – 1803 m. lapkričio 3 d. – 1808 m. lapkričio 9 d., taigi lygiai penkerius XIX a. pradžios metus. Šiuo metu ji saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve. Palyginti gerai išsilaikiusi, didesnė teksto dalis nesunkiai perskaitoma. Knygą, rašytą lotynų kalba, sudaro 203 vienodo formato puslapiai, užfiksuota 2 224 krikšto įrašai, juose – apie 5 000 oikonimų ir jų variantų.

Vietovardžiai metrikose fiksuojami ne tik įrašo tekste, bet ir kairiajame įrašo šone. Krikšto registravimo formulėje vietovardžiai įrašomi po tėvų ir krikštatėvių vardų. Įrašo šone pakartojama tėvų gyvenamoji vieta. Įrašo kairėje užrašyti vietovardžiai neretai skiriasi nuo užrašytųjų įraše – praleidžiama arba įterpiama nauja raidė, viena raidė pakeičiama kita, skiriasi galūnės ir pan. Vieną kitą kartą įrašo kairėje pažymėtas oikonimas yra tik panašus į įraše minimą, pvz., kairėje įrašyta Szlipaycie (toks vietovardis net nežinomas, bent jau Joniškio krašte), o įraše – Szlostyki. Taip galėjo atsitikti dėl to, kad vietovardis šalia įrašo dėl skubos būdavo įrašomas ne krikšto metu, o vėliau.

Jei visi krikšto apeigų dalyviai būdavo atvykę iš tos pačios gyvenvietės, vietos vardas paminimas tik kartą, dažniausiai po tėvų vardų, o įrašo gale pažymima, kad visi atvykę iš tos pačios vietos (omnes de eadem villa / aula). Kartais vietovardis fiksuojamas tik įrašo šone, o pačiame įraše nenurodoma nė vieno vietos vardo. Tai taip pat reikštų, kad visi dalyvaujantieji buvę iš to paties kaimo, todėl raštininkas nebesivargino kartoti informacijos.

Kiekvienas įrašas baigiamas nurodant dalyvių priklausymą parapijai (pvz., omnes de Parochia Janiscensis). Tiriamojoje knygoje minimos Žagarės, Naujosios Žagarės, Pašvitinio, Lygumų, Kriukų, Gruzdžių parapijos yra netoli Joniškio teritorijos.

Pagal istorinių oikonimų užrašymą šaltiniuose tyrinėtojai skiria lietuviškąją, lotyniškąją ir lenkiškąją grafinę bei ortografinę tradiciją, tačiau oikonimų užrašymas šiame šaltinyje nesuteikia pagrindo kalbėti apie lietuviškąją rašybos tradiciją, kurią pagrįstų neabejotinų lietuviškų oikonimų lyčių gausa. Iš rastų oikonimų įvairovės galima daryti išvadą, kad rašant lietuviškus oikonimus remtasi lotynų ir lenkų kalbų rašybos tradicijomis. Pradžioje bendrais bruožais aptarsime būdingiausius oikonimų užrašymo principus, o išsamesnius komentarus pateiksime atskirai prie kiekvieno oikonimo.

Lotyniškoji rašymo tradicija

Lotyniškoji rašybos tradicija atsispindi vietovardžių aiškinamuosiuose prierašuose, nurodančiuose to meto vietovės administracinį suskirstymą, dydį ir svarbą.

Kaimų vardai prie asmenų įvardijimų jungiami lotynišku prielinksniu de. Tarp prielinksnių ir oikonimų mažąja raide rašoma lotynų kalbos villa ar (rečiau) aula, Theritorio, oppido. Tai daroma nenuosekliai, t. y. kartkartėmis ta pati gyvenvietė gali būti įvardijama ir villa, ir aula, arba užrašoma tik su prielinksniu.

Dvaro statusą turi tie vietovardžiai, kurie užrašyti su prierašu aula (apie 20 gyvenviečių), pvz., de aula Kiepale, de aula Kazoki, de aula Dawnorowa, de aula Jodzie, de aula Nemeyksze ir t. t. Vieta, esanti toliau nuo parapijos centro, buvo vadinama villa („namai kaime, dvaras, ūkis“) (apie 130 gyvenviečių), pvz., de villa Jakiszki, de villa Kurmaycie, de villa Stupury, de villa Zyniuny ir t. t. Vietos, kaip apibrėžtos teritorijos ir tam tikro žemės ploto, lotyniškam pavadinimui vartojami žodžiai Therritorio (4 gyvenvietės), pvz., de Theritorio Nemeyksze, de Theritorio Podyrwiany, de Theritorio Satkoskie ir t. t. Miestu vadinamas tik Joniškis (de oppido Janiszki, de oppido Janiscencis). Kartais ši užrašymo forma keičiama de civitate Janiscensis, trumpinama (pvz., de civ. Jan.; de opp. Jan. ir pan.).

Fonetiniu lygmeniu lotyniškoji rašymo tradicija netaikyta, išskyrus atvejį, kai [k] žymėta <c> – de aula Calwi.

Morfologiniu lygmeniu lotyniškoji rašyba naudojama tuomet, kai oikonimas užrašomas ne įprasta vardininko, o kilmininko forma, pvz., de oppido Janiscensis, de aulae Walunensis. Tačiau tokių atvejų tėra vienas kitas.

Lenkiškoji rašymo tradicija

Lenkų kalba, buvusi oficiali to meto Bažnyčios kalba, darė įtaką lotyniškųjų raštų kalbai tiek fonetiniu, tiek morfologiniu, tiek leksiniu lygmeniu. Daugiausia šaltinyje rasta fonetinių pakitimų, ypač tų garsų ar dvigarsių, kurių slavų kalbos neturi.

Užrašant oikonimus šaltinyje vartojamos įvairios raidės. Nemažai įvairovės yra žymint [č], [š] ir [ž]. Perteikiant [č] rašoma <c>, <cz>, <tz>, <sz>, [š] žymima <sz>, <ʃ>, <z>, <s>, [ž] – <ż>, <z–> (<z–> žymėta tik vardo pradžioje). Taigi priebalsiai gali būti žymimi ne tik skirtingomis, bet ir ta pačia grafema, pvz., samplaika <sz> žymėta ir [č], ir [š], ir [s].

[l] žymima ir <l>, ir <ł>. Dėsningumų užrašant šį garsą nepastebėta, nes netgi to paties oikonimo variantuose jis rašytas nevienodai, pvz., Melaycie ir Mełaycie. Priebalsio [v] žymėjimas grafema <v> knygos oikonimuose aptiktas vos kartą kitą, bene visur vyrauja lenkiška <w>. [k] kartkartėmis žymimas samplaika <ch>.

Kalbant apie bendresnį balsių žymėjimą pirmiausia pasakytina, kad itin dažnai kaitaliojamos [a] ir [o]. Jos knygoje dažnai ir užrašomos labai panašiai, todėl skaitant sunku jas identifikuoti. Vitalija Maciejauskienė tokią pakaitą komentuoja kaip atsitiktinumą, atsiradusį dėl šaltinį rašiusių asmenų nesugebėjimo išgirsti ir tiksliai perteikti šiuos lietuvių kalbos garsus Žr. Vitalija Maciejauskienė, Lietuvių pavardžių susidarymas XIII–XVIII a., 1991. . Jonas Palionis tai laiko vienu iš slavinimo padarinių Žr. Vitalija Maciejauskienė, „Oikonimai Lankeliškių parapijos XVII amžiaus bažnytinėje knygoje“, 2009. .

Balsių ilgumas užrašant oikonimus, žinoma, neskiriamas, todėl dažnas <i> ir <y> varijavimas nerodo jokio dėsningumo ar nuoseklumo. Kebliausia, matyt, buvę užrašyti balsį <ė>, jis knygoje žymimas bene įvairiausiai – <e>, <ę>, <ia>, <ie>, <i>.

Nevienodai žymimi ir dvibalsiai. [ai] rašyta <a>, <ai>, <ay>, <oy>, [au] – <a>, <au>, <aw>, <ow>, [ei] – <ey>, [ie] – <e>, <ie>, [uo] žymimas suvienbalsintas <o> arba <u>. Pastarojo dvibalsio vienbalsinimą paaiškina tai, kad nei lenkų, nei baltarusių kalbose jo nėra, todėl raštininkams jį ir buvę sudėtinga užrašyti.

Slavinimo pėdsakai ryškūs ne tik fonetiniu, bet ir morfologiniu lygmeniu, ypač galūnėse. Dauguma bažnytinėje knygoje užrašytų gyvenviečių vardų yra daugiskaitiniai, vadinasi, šiandien turi galūnes -(i)ai. Knygoje jos pateikiamos kaip lenkų daugiskaitos vardininko galūnės: -e, -ie, -y, -i. Slavinamos ir vienaskaitinių oikonimų galūnės – Janiszki, Paudruie.

Priesagų keitimo ar pridėjimo atvejų negausu, juolab kad neįmanoma nustatyti, ar priesaga pakeista dėl kitų kalbų įtakos, raštininko neapdairumo, ar oikonimas tuomet ir turėjęs tokią priesagą, pvz., Buletiškiai – Bullowcie, Noreikoniai – Noreykie, Satkūnai – Satkoski.

Esama ir leksinio slavinimo pavyzdžio: Kalnelio vardas rašytas Gorka.

XIX a. pradžios Joniškio krašto oikonimai

Svarbu pabrėžti, kad darbe analizuojami ne XIX a. pradžios Joniškio gubernijai priklausiusių gyvenamųjų vietų vardai, o Joniškio parapijos 1803–1808 m. krikšto metrikų bažnytinėje knygoje užfiksuoti oikonimai. Tačiau analizei pateikiami ne visi iš bažnytinės knygos išrašyti oikonimai, o tik tie, kuriuos identifikuojant buvo aiškiai nustatyta jais įvardijamų gyvenviečių administracinė priklausomybė dabartiniam Joniškio rajonui.

Šaltinyje užfiksuotų kaimų vardų visumą, neskaičiuojant skirtingų jų variantų, sudaro apie 187 oikonimai. Pagal minėtas nuostatas apie 45 iš jų atidėjus į šalį, liko 142, kurie darbe ir analizuojami. Tai sudaro bemaž 50 proc. dabartinio Joniškio rajono vardyno.

Oikonimai suskirstyti pagal jų darybą remiantis N. Bartkutės, R. Endzelytės, V. Maciejauskienės, taip pat Lietuvos vietovardžių žodyno duomenimis. Vardai pateikiami abėcėline tvarka. Antraštėje nurodomas dabartinis oficialus gyvenvietės pavadinimas. Po jo, skliaustuose, pateikiamas visų metrikoje rastų oikonimų variantų sąrašas, siekiant kuo išsamiau atskleisti jų užrašymo įvairovę. Greta kiekvieno varianto nurodomas jo užrašymų metrikoje skaičius, kuris atskleidžia šio varianto žinomumą – galima numanyti, kad kuo daugiau kartų, lyginant su kitais to oikonimo variantais, tam tikras variantas užrašytas, tuo labiau jis buvęs įsitvirtinęs to meto kalboje ir raštijoje.

Variantų sąrašą papildo istorinė informacija – duomenys apie gyvenamųjų vietų vardus, jų kaitą. Remiamasi monografija Skaistgirys Žr. Vytautas Didžpetris (sud.), Skaistgirys: krašto raida, 2009. .

Esant reikalui – tikslinantis oikonimo identifikaciją, užrašymo ypatybes, lokalizaciją – naudojamasi Istorinių vietovardžių duomenų baze (IVDB), kurioje užregistruota didžioji dalis Joniškio vietovių vardų ir jų variantų, rastų įvairių laikotarpių bažnytinėse metrikose.

Apeliatyviniai oikonimai

Bargavõnės (de villa Bargawenie (3)).

Béržėnai (de villa Berże (2)). Užrašyme nėra priesagos. Tačiau ir 1698–1744 m. Joniškio santuokų knygoje Beržėnai įrašyti su z – Berzan (1698). Rajone dar esama Beržininkų, Beržiukų. Galėjęs egzistuoti ir kaimas, pavadinimu Beržiai (gyvenvietė tokiu vardu yra Kėdainių rajone).

Ežeĩkiai (de villa Eżeyki (5), Eżeykie (71)).

Kalnẽlis (de aula, de villa Kałneli (2), Kałnely (10)). Rasti užrašymai de Goka (1), de villa Gorensi (1), de aula Gorka (19) galėję būti suslavinti Kalnelio vardo variantai (plg. lenk. gorka „kalnelis“). Tokia dviguba vartosena tikėtina dėl itin aiškios vardo semantikos – jį buvę kur kas lengviau išversti nei, pvz., vedinius iš asmenvardžių.

Klõpai (de villa Kłopy (21)).

Pabéržiai (de villa Paberżie (8), Poberży (2), Pobierże (1), Pabirże (3), Poberże (2)). [e] žymimas <e>, <ie>, <i>. Priešdėlio balsė rašoma dvejopai – <a> arba <o>.

Pãdirvoniai (de aula, de Theritorio Padirwiany (1), Padyrwiany (2), Podyrwiany (14)). Varijuoja priešdėlio balsio užrašymas. Nė vieno varianto šaknyje neužrašyta <o> – žymėta <ia>.

Rópininkai (de villa Ropinki (39)). Užrašymuose priesaga trumpesnė nei šiandieninėje vardo formoje. Panašus oikonimo variantas užrašytas ir 1765, 1770, 1784 m. (Rapniki) Joniškio krikšto ir mirties metrikose.

Rubẽžninkai (de villa Rubeżniki (27), Rubężniki (2)). [ž] žymėjimas grafema <ż> perimtas iš slaviško rubież (lenk. „riba, siena“). Dukart šaknies [e] užrašyta <ę>.

Skùtenos (de villa Skuteny (16), Skutiny (3)). Antrajame variante [e] žymėta <i>.

Slė́psniai (de villa Slepsnie (71), Szlepsnie (3)). Anksčiau vadintas Vetnariais, Vitnariais – 1600 m. Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje įrašytas Witnoru. Antrajame variante pradžios [s] žymima <sz>.

Ùžupiai (de villa Użupie (1)).

Žagãrė (de aula Ƶagory (1), Ƶagoren (2)). Antrasis variantas – lotyniško kilmininko trumpinys.

Toponiminiai oikonimai

Lánkaičiai (de villa Lankaycie (1)). XVII a. viduryje vadintas Aleknaičiais, nors dar 1599 m. Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje įrašytas Łąkayciu.

Liepõrai (de Lepary (1)). Nežymėta palatalizacija.

Paudruvė̃ (de villa Paudruie (4), Paudruje (1), Paudruji (1), Paudruwie (3), Pawdruvie (1), Podruwie (1), Pawdruwie (13), Poudruie (4), Poudruvie (2), Powdruvie (1), Powdruwie (13)). Bene vienintelis oikonimas, kurio galūnė užrašyta penkiais skirtingais variantais. Ko gero, tam turėjo įtakos specifinė, reta šiame krašte galūnė -ė. Įvairiai užrašomas ir dvibalsis: daugelį kartų <aw>, <ow>, kartą suvienbalsintas <o>, šešiskart virtęs <ou>.

Plãtoniai (de villa Płatone (1), Płatonie (10), Płatoniszki (1), Płatonskie (3), Płatowskie (1), Płotenie (2)). Keturis kartus rastas vardas de villa Kiepie ir kartą prie šio vardo yra prierašas alias Platonskie. Galima numanyti, kad gyvenvietė vadinta dvejopai, tačiau pastarasis pavadinimas tuomet buvęs labiau įsitvirtinęs. Tačiau ir jo užrašymo variantai gana skirtingi. Viename jų užfiksuota priesaga -iszk-, kitame <on> pakeista <ow>.

Satkūnė̃liai (de Theritorio, de villa Satkunele (2), Sutkunele (6)). Iki XX a. žemės reformos taip vadintas Daunoriškės kaimas.

Trumpaitė̃liai (de villa Trumpaiłelow (2), Trumpałele (2), Trumpayłele (2), Trumpolele (1)). Priesaga [t] visur rašyta <ł>. Pirmajame variante – lenkiška daugiskaitos kilmininko galūnė. Dvibalsis [ai] užrašytas <a>, <ay>, <o>.

Asmenvardiniai oikonimai

Nelietuviškos kilmės

Aleknáičiai (de villa Alechnaycie (3), Alekaycie (2), Olechnaycie (2), Ołechnaycie (17)). XVII a. Aleknaičiais vadintas ir Skaistgirio seniūnijoje esantis Lankaičių kaimas. Yra ir miestelis Pakruojo rajone (Lygumų sen.). Pakruojo parapijos 1793–1805 m. krikšto metrikų knygoje įrašyta de villa Olechnaycie, 1849–1870 m. santuokos metrikų – деревни Олекнайцъ (IVDB). Tai rodo, kad šiose kaimyninėse teritorijose oikonimo užrašymas su [a] šaknies pradžioje, tiriamojoje knygoje rastas vos kelis kartus, tuo laiku nebuvo įprastas. Sekant lenkiškąja tradicija [k] keičiama <ch>.

Andrešiū́nai (de villa Andreszuny (56), Endreszuny (2)). Joniškyje yra ir Endriškių kaimas, bet varianto Endreszuny priesaga ir galūnė nerodo sąsajos su šiuo vardu. Juolab kad 1748–1765 m. Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje Endriškiai įrašyti de Endruſzki. O štai 1649 m. Endriškiai minimi Andriuszkaycie, 1658 m. – Andruszki vardu. Tai rodo, kad šiuose varduose šaknies pradžios balsius linkta kaitalioti.

Bulẽtiškiai (de villa Bulle (2), Bullowcie (1), Bulowcie (1)). Pirmasis variantas gali būti oikonimo trumpinys. Nei viename iš užrašymų nepažymėta dabartinio vardo priesaga -išk-. Tokie užrašymai suponuoja pavadinimus *Buliai, *Bulaučiai.

Domeĩkiai (de Domeykie (1)).

Ivõškiai (de villa Iwoskie (3), Iwoszki (9), Iwoszkie (20)).

Jakìškiai (de villa Jakiszki (119), Jakiszkie (2)).

Jõnaičiai (de villa Jonaycie (27)). Įdomu, kad oikonimo, turinčio tą pačią šaknį, tą patį pamatinį asmenvardį, kaip ir Joniškis (Janiszki), užrašymuose išlaikyta šaknies [o].

Jõniškis (de oppido Janiszki (383), de oppido Janiscensis (4)). Antrojo varianto lotyniška kilmininko galūnė reta, ypač kai miesto vardas užrašytas po asmenų įvardijimų. Tačiau įrašo gale, įvardijant parapiją, visada vartojama būtent tokia forma (de Parochia Janiscensis), dažniausiai sutrumpinta (de Par. Janis.). Šaknyje [o] nerašyta, turbūt laikantis slaviškos Jono vardo rašybos (lenk. Jan).

Jurdáičiai (de villa Jurdaycie (1)).

Kančiū́nai (de villa Kanczuny (39)).

Kazýlai (de villa Kaziłły (2)).

Mel̃niai (de villa Melnie (55)).

Mikolaičiū́nai (de villa Mikałayczuny (1), Mikołaczuny (4), Mikołaycie (1), Mikołayciuny (3), Mikołayczuny (21)). Painiojamos <a> ir <o>. Trečiajame variante vardas sutrumpintas nerašant priesagos.

Mikšiū́nai (de villa Mikszuny (34)).

Pociū́nai (de villa Pacunie (1), Pacuny (11), Pociuny (1), Pocuny (17), Poczuny (1)). [c] palatalizacija pažymėta tik viename įraše, kartą šis priebalsis užrašytas samplaika <cz>.

Póšupės (de villa Poszupia (2), Poszupie (76)). Galūnės [ė] rašoma <ia> arba <ie>.

Pročiū́nai I, II (de villa Praczuny (8), Prasczuny (1), Praszuny (4), Prociuny (2), Procuny (17), Proczuny (16), Proszuny (2)). Variantų gausą lėmė šaknies [č] užrašymų įvairovė: <cz>, <scz>, <sz>, <c>. Palatalizacija žymėta tik viename užrašyme.

Sabačiū́nai (de villa Sabaczuny (22), Szabaszuny (2), Szabaczuny (6)). Šaknies pradžios [s] keliskart žymėta <sz>.

Skrìbakiai (de villa Skribaki (1), Skribakie (7), Skrybaki (6), Skrybakie (27)).

Spirakiaĩ (de villa Spiraki (4), Spirakie (67)).

Staneliaĩ (de villa Sanule (1), Staniule (26), Stanule (19), Stoniule (5), Stonule (5)). Visuose užrašymuose [e] žymima <u>. Daugelyje variantų [n] palatalizuotas. Tokie užrašymai suponuotų vardą *Staniuliai.

Stoniū́nai (de villa Stoniuny (30), Staniuny (2)).

Šimkū́nai (de villa Szymkuny (95)).

Valiū́nai (de Waluny aula (1), aula Waluny (3), de aulae Walunensis (1)). Trečiajame variante – lotyniška kilmininko galūnė.

Ziniūnai (de villa Ziniuny (12), Zinuny (2), Zyniuny (12), Zynuny (1)).

Lietuviškos kilmės

Alsiaĩ (de villa Alse (1), Alsie (22)). XVII a. vadintas Narkuva (Narkowo), Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje 1599 m. įrašytas Norkawa, 1609 m. – Alsiow, 1738 m. vadinamas ir Narkuva, ir Alsiais; kaime tuomet būta Alsio pavardės.

Bálkaičiai (de villa Bałkaicie (3), Bałkayce (57)).

Bandõriai (de Bandory (1)).

Bariū́nai (de villa Bariuny (2), Baruny (68), Bureiny (2)). Trečiajame variante [u] žymėtas <ei>. Abu šio varianto užrašymai rasti tame pačiame įraše, tad toks užrašymas tėra atsitiktinis.

Bertaũčiai (de villa Bartawcie (3), Bartowcie (15), Bartowie (3), Bertawcie (2), Bertowcie (1)). Šaknies [e] daugeliu atvejų rašytas <a>.

Bil̃žiai (de villa Bildziow (2), Bilże (4)). Pirmajame variante – slaviška daugiskaitos kilmininko galūnė, [ž] užrašytas samplaika <dz>.

Byvaĩniai (de villa Biwoyne (5), Biwoynie (32)).

Bùdraičiai (de villa Budraycie (2)).

Buivỹdžiai (de villa Buiwydzie (8), Buywidzie (89)).

Butaũčiai (de villa Butawcie (3), Butowcie (10)).

Butkū́nai (de Butkuny (1)).

Butniū́nai (de villa Butniany (4), Butniuny (62)). Kad pirmojo varianto priesagoje [a] atsiranda atsitiktinai, rodo tuose pačiuose įrašuose esantis ir pirmasis variantas.

Dárgaičiai (de Dargaycie (2)).

Dargiaĩ (de villa Dargie (43)).

Daũgalaičiai (de villa Daugalaycie (1), Dawgillaycie (1)).

Daunoravà (de aula Dawnaren (1), Dawnarow (3), Dawnarowa (3), Downorowa (3)). Iš kitų lotyniška kilmininko galūne išsiskiria pirmasis variantas (trump. iš *Dawnarensis). Trečiasis ir ketvirtasis variantas užrašytas su lietuviška galūne. Metrikoje taip pat rastas oikonimas Dundurmuiža (de aula Dunda Muyże (2), Dundurmuyże (2), Dunder Muyże (5), Dunderun (1), Dundur (1), Toberna Dundur (1)), kuriuo vadinta dvarvietė. Keliskart prie jo pažymėta alias Dawnorawa. Toks prierašas rodytų, kad dvarvietės vardas galėjęs būti taikytas visai gyvenvietei.

Degùčiai (de villa Degucie (10), Degutze (2)). Antrajame variante [č] žymėtas samplaika <tz>.

Drąseĩkiai (de villa Drąseyki (8), Drąseykie (49)). Šaknyje rašyta <ą>. Plg. Biržuose (Parovėjos sen.) taip pat esantys Drąseikiai XIX a. antrojoje pusėje (1855–1894) užrašinėti Друсейкахъ (IVDB) – [ą] žymėta <y> (liet. [u]).

Drąsutáičiai (de villa Drąsutaycie (4)).

Dúobėdžiai (de villa Debędzie (1), Dobedzie (18), Dobędzie (2), Dubedzie (4)). Dvigarsis [uo], matyt, sudaręs keblumų užrašinėtojams, todėl buvo žymimas <e>, <o>, <u>. <ė> užrašytas <e>, <ę>. Rastas užrašymas Bobezie (1) dėl užrašinėtojo klaidos galėjęs būti šio vardo variantas.

Dveláičiai (de villa Dwałaycie (2), Dwełaycie (26), Dwiełaycie (6)). [e] visuose variantuose užrašyta skirtingai – <a>, <e>, <ie>.

Gaščiū́nai (de villa Gaczuny (1), Gaszczuny (28), Gaszuny (4)). Priebalsių [šč] kaimynystė apsunkino vardo užrašymą, todėl jis varijuoja – rašoma ir <cz>, ir <szcz>, ir <sz>.

Gataũčiai (de villa Gatawcie (2), Gatowcie (7), Gotowcie (6), Gutowcie (5)). Įvairuoja šaknies [a] užrašymas – rašoma <a>, <o>, <u>.

Gedvaĩniai (de villa Giedwoynie (18)). Dvibalsis [ai] užrašytas <oy>. Visuose užrašymuose pradžios [g] palatalizuotas.

Giminė́nai (de villa Giminiany (19), Gimniany (2)). Antrajame variante antrasis šaknies [i] užrašinėtojo neišgirstas. [ė] visur žymėtas <ia>.

Girminiaĩ (de villa Girminy (3)).

Gudáičiai (de villa Gudaycie (25)).

Jaučiū́nai (de villa Jaczuny (11), Joczuny (7)). Dvibalsis [au] suvienbalsintas ir rašomas <a> arba <o>.

Jauneĩkiai (de villa Jawneyki (9), Jawneykie (74)).

Júodžiai (de aula Jodzen. (1), Jodzie (15)). XVII a. vadinti Pasidabre. Pirmasis variantas – lotyniško kilmininko trumpinys. Abiejuose variantuose dvibalsis [uo] žymimas suvienbalsintas – <o>.

Kal̃viai (de aula Calwi (2), de villa Kalwe (1), Kalwie (7), de theritorio Posta Kalwie (1)). Pirmajame variante, sekant lotyniškąja rašymo tradicija, [k] žymėtas <c>. Prierašas Posta, ko gero, bus susijęs su tuo, kad Kalviai buvę pačiame pasienyje su Kuršo kunigaikštyste.

Kepãliai (de aula Kiepale (7)). Pradžios [k] palatalizuotas.

Kir̃naičiai (de villa Kiernaycie (10), Kirnayce (61)). Pirmajame variante šaknies [i] užrašyta <ie>.

Kivỹliai (de villa Kiwiłe (12), Kiwiłłe (1)).

Kyburiaĩ (de villa Kibory (1), Kiburie (2), Kibury (17)). Kartą šaknies [u] užrašyta <o>.

Krampiaĩ (de villa Krampie (60), Krampy (1)).

Kùisiai (de villa Kuisie (2), Kuysie (30)).

Kul̃piai (de villa Kulpie (52)).

Kùrmaičiai (de villa Karmaycie (2), Kurmaycie (88)). Balsis [u] užrašytas <a> per neapdairumą, nes tame pačiame įraše yra ir teisingai užrašytas vardas.

Latvelìškiai (de villa Łatveliszki (1), Łatwierysz. (1)). Antrasis variantas – veikiausiai pirmojo trumpinys, tačiau jame vietoje <l> radosi <r>, <e> pakeistas <ie>, <v> – <w>.

Likáičiai (de villa Likaycie (2)).

Lìliškės (de Liłakie (1)). XVII a. viduryje vadintas Narbučiais. 1682 m. nurodyti Narbučiai arba Liliškės (Narbucie alias Lile). Užrašyme nėra dabartinės priesagos -išk-.

Lìnkaičiai (de villa Linkaycie (125)).

Lydẽkiai (de villa Lidakie (6), Lidikie (1), Lidyki (1), Lidykie (1)). Šaknies [e] nė viename užrašyme neužrašytas <e>. Dažniausiai rašytas <a>, rečiau – <i> ar <y>.

Maldẽniai (de villa Małdenie (39)).

Mañčiai (de villa Mancie (3), Mancze (1)).

Mė́dginiai (de villa Medginie (7), Medginy (2), Metginie (4), Metginy (11), Midginie (1), Midginy (2), Miedginie (8), Miedginy (2), Mietginie (3), Mietginy (19), Mitginy (13)). Tokią variantų gausą lėmė skardžiųjų priebalsių pora, kuri užrašoma <dg>, <tg>, ir <ė> užrašymas: <e>, <i>, <ie>.

Medikùičiai (de villa Medykaicie (4), Medykuicie (4), Medykuycie (10)). <u> užrašymą <a> galėjo lemti Joniškio oikonimijoje dažnos priesagos -aič-.

Mergiū́nai (de Merguny (1)). Nors 1605 m. Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje įrašyta Mergiunow, 1649 m. minimi kaip Gerdučiai, 1742 m. – kaip Mergiūnai arba Gerdūnai.

Miẽlaičiai (de villa Mełaycie (2), Miełaycie (64)).

Milekiai (de villa Mełekie (3), Miełakie (7), Miłakie (7), Miłekie (10), Miłeykie (2)). Vietoje <e> keliuose užrašymuose radosi <a>, <ey>. Varijuoja ir šaknies [i] užrašymas – <e>, <ie>, <i>.

Milvỹdžiai (de villa Melwidzie (65), Milwidzie (11)). Daugeliu atvejų šaknies [i] užrašytas <e>.

Mitkū́nai (de villa Mitkiny (1), Mitkuny (30)). Variantas Mitkiny – rašybos klaida, nes tame pačiame įraše yra ir Mitkuny.

Mygū́nai (de villa Megiany (2), Meguny (1)). Abu užrašymo variantai rasti viename įraše.

Nartaũčiai (de villa Nartowcie (20), Nortowcie (1), Nurtowcie (2)). Šaknies [a] užrašyta ir <a>, ir <o>, ir <u>.

Nemeĩkšiai (de aula Nemeykie (1), Nemeykʃe (1), Nemeyksze (10), Nemeykszy (2)). [š] užrašytas grafema < ʃ> ir samplaika <sz>. Pirmajame variante šis garsas visai nepažymėtas.

Niūráičiai (de villa Naraycie (3), Noraycie (57), Nuraycie (19), Nuraykie (1), Noreykie (1)). Šaknies ilgasis [u] kartkartėmis žymėtas <a> arba <o>. Variantas su galūne -kie įrašytas tame pačiame įraše, kaip ir variantas su galūne -cie.

Noriū́nai (de villa Noriuny (1), Noruny (35)).

Normañčiai (de villa Normancie (1), Normanczie (1), Normoncie (2)).

Plìkiškiai (de villa Plikiszke (2), Plikiszki (56), Plikiszkie (1)).

Puplesiaĩ (de villa Pupłasie (28), Pupłaysie (1), Pupłesie (3), Pupłisy (2)). Varijuoja šaknies [e] užrašymas: <a>, <ay>, <e>, <i>.

Pūraičiai (de villa Puraycie (6)).

Radìkiai (de villa Radyki (18), Radykie (14)).

Rimšẽliai (de villa Rymszele (15), Rumszele (1)).

Rudìškiai (de villa Rudyszki (37), Rudyszkie (2), Rudyzki (1), Radyszki (3), Radyszkie (5)).

Rukáičiai (de villa Rukaycie (23)).

Sargū́nai (de villa Sarguny (27), Sarkuny (2)). Šaknies [g] dukart užrašyta <k>.