Straipsnis XIX a. pradžios Joniškio krašto oikonimija

Satkū́nai (de villa, de Theritorio Satkoski (6), Satkoskie (17), Satkowskie (5), Satkuny (42), Sutkuny (3)). Užrašymuose užfiksuotos slaviškos priesagos -osk-, -owsk-, tačiau daugeliu atvejų išlaikyta lietuviška priesaga. Paskutiniame variante šaknies [a] užrašyta <u>.

Saugė́laukis (de aula Saugeliszki (1), Saugieliszki (13), Saugieliszkie (1), Sawgeliszki (1)). Antrojo sando šaknis užrašymuose virtusi priesaga.

Skariaĩ (de villa Skare (7), Skarie (24), Skary (2)).

Skilvióniai (de villa Skilony (2), Skilwiany (48)). Pirmajame variante dingęs [v]. Antrajame – [o] rašyta <ia>.

Sliekiaĩ (de villa Slekie (45)). Nežymėta [l] palatalizacija.

Smaliaĩ (de villa Smale (19)).

Stupuraĩ (de villa Skupury (1), Stupury (38)). Pirmajame užrašyme per klaidą vietoje <t> užrašyta <k>.

Svirpliaĩ (de villa Swirple (29), Swyrple (2)).

Šarkiaĩ (de villa Sarkie (4), Szarki (2), Szarkie (52)).

Šilmikiai (Szylmikie (2)).

Šlapakiaĩ (de villa Szłapakie (63)).

Šlùostikiai (de villa Szłostyki (38), Szłostykie (26)). Nors 1599 m. Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje įrašytas Szlestykie, XVII a. vadintas Gavėnaičiais. Rastas ir įrašas Szlipaycie (1), nors tame pačiame įraše patvirtinama, kad visi krikšto dalyviai iš de villa Szłostykie.

Taučiū́nai (de villa Tawczuny (1), Towczuny (1)).

Taũtginiai (de villa Tautginie (12), Tautgynie (1), Tawtginie (4), Tawtginie (4), Totginie (1), Towtginie (34)).

Toliõčiai (de villa Tałłocie (2), Tełłocie (8), Tołłocie (2), Tołłosze (1), Tołłotcze (1), Tołosze (1), Tułocie (2)). Daugiausia painiavos sukelia pirmojo [o] žymėjimas – rašoma ir <a>, ir <e>, ir <o>. Keblus raštininkui šiame varde buvęs ir [č] žymėjimas – rašyta <ci>, <sz>, <tcz>.

Treigiaĩ (de villa Treygie (25)).

Trùmpaičiai (de villa Trompaycie (1), Trumpaycie (63)). 1607 m. Joniškio parapijos krikšto metrikų knygoje įrašytas Trumpaiciow, o 1649 m. vadintas Trumpūnais, 1738 m. – Trumpūnais arba Trumpaičiais.

Vaidminiaĩ (de villa Waydmini (3), Waydminie (16)).

Vaineĩkiai (de villa Waynaycie (1), Wayneikie (1), Wayneycie (1), Wayneyki (4), Wayneykie (95)).

Vaišnõriai (de Waysznory (2)).

Vaizgùčiai (de villa Wayszguzkie (1)). [č] žymėta neįprasta samplaika <zk>. Šaknies [z] užrašyta <sz>.

Vanagaĩ (de villa Wanagie (40), de Wanagiow (1)). Antrajame variante – slaviška daugiskaitos kilmininko galūnė.

Ver̃škuliai (de villa Werszkule (42), Werszkuli (1)).

Vidgìniai (de villa Widginie (11), Witginie (30), Witginy (1)). Kaip ir kitais atvejais susidūrus [d] ir [g], rašoma <tg>.

Vytar̃čiai (de villa Witarcie (2)).

Vytaũčiai (de villa Witaucie (3), Witawcie (3), Witawki (1), Witowcie (6)).

Žadvaĩniai (de villa Zadwaynie (20), Zadweynie (2), Zadwoynie (17)). Varijuoja dvibalsio [ai] žymėjimas – <ay>, <ey>, <óy>.

Žmirkliaĩ (de villa Zmikle (1)). Šaknyje nepažymėta [r].

Žùčiai (de villa Zucie (2)).

Išvados

1. Straipsnyje analizuojami tiriamojoje knygoje rasti 142 oikonimai, kuriuos identifikuojant buvo aiškiai nustatyta jais įvardijamų gyvenviečių administracinė priklausomybė dabartiniam Joniškio rajonui. Iš rastų oikonimų įvairovės darytina išvada, kad rašant lietuviškus oikonimus remtasi lotynų ir lenkų kalbų rašybos tradicijomis. Oikonimų užrašymas šiame šaltinyje nesuteikia pagrindo kalbėti apie lietuviškąją rašybos tradiciją.

2. Lotyniškoji rašybos tradicija atsispindi vietovardžių aiškinamuosiuose prierašuose, nurodančiuose to meto vietovės administracinį suskirstymą, dydį ir svarbą. Užmiesčio gyvenvietės buvo užrašomos villa (apie 130 gyvenviečių); vietovės, kur būta dvarų, užrašytos su prierašu aula (apie 20 gyvenviečių); apibrėžtai teritorijai pavadinti vartotas Theritorio (4 gyvenvietės); miestu (oppido) vadinamas tik Joniškis. Būtina pabrėžti, kad prierašų vartojimas nenuoseklus, t. y. ta pati gyvenvietė vadinta ir villa, ir aula. Fonetiniu lygmeniu lotyniškoji rašymo tradicija netaikoma, išskyrus atvejį, kai [k] žymėta <c> – de aula Calwi. Morfologiniu lygmeniu naudojama lotyniškoji rašyba, kai oikonimas užrašomas ne įprasta vardininko, o lotyniška kilmininko galūnės forma, pvz., de oppido Janiscensis, de aulae Walunensis.

3. Lenkų kalba, buvusi oficiali to meto Bažnyčios kalba, darė įtaką lotyniškų raštų kalbai tiek fonetiniu, tiek morfologiniu, tiek leksiniu lygmeniu. Šaltinyje vyrauja fonetinio slavinimo atvejai, ypač tų garsų ar dvigarsių, kurių slavų kalbos neturi. Daugiausia įvairovės esama žymint švilpiamuosius ir šnypščiamuosius priebalsius – neretai skirtingi priebalsiai gali būti žymimi ta pačia grafema; itin dažnai kaitaliojamos [a] ir [o], neskiriamas balsių ilgumas, dvibalsiai vienbalsinami. Morfologiniu lygmeniu bene visų, tiek daugiskaitinių, tiek vienaskaitinių, oikonimų galūnės keičiamos lenkiškomis -e, -ie, -y, -ki, kilmininke – ow. Rastas ir leksinio lenkinimo atvejis – Kalnelio vardas užrašytas slavišku jo atitikmeniu Gorka.

Šaltiniai

• IVDB – Istorinių vietovardžių duomenų bazė.
• Joniškio RKB gimimo metrikų knyga, 1803–1808, saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Literatūra

• Bartkutė, Nerija, Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04H), Šiaulių universitetas, 2008.
• Didžpetris, Vytautas (sud.), Skaistgirys: krašto raida, Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009.
• Endzelytė, Renata, Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos institutas, 2005.
• Garliauskas, Vidas, „Lietuviškos oikonimų lytys nelietuviškuose XVI–XIX a. šaltiniuose“, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1998, nr. 40, p. 123–204.
• Kaikarytė, Aušra, „Joniškio šnektos“, Žemygala, 2006–2007, nr. 2–1, p. 73–80.
• Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 1: A–B, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009.
• Maciejauskienė, Vitalija, „Oikonimai Lankeliškių parapijos XVII amžiaus bažnytinėje knygoje“, Archivum Lithuanicum, 2009, t. 11, p. 159–188.
• Maciejauskienė, Vitalija, Lietuvių pavardžių susidarymas XIII–XVIII a., Vilnius: Mokslas, 1991.
• Palionis, Jonas, XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.
• Pupkis, Aldonas (sud.), Vietovardžių žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002.
• Statistikos departamentas, Šiaulių apskrities kaimo gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai, Vilnius, Statistikos departamentas, 2003.

The Oikonymy of the Joniškis Region in the Early 19th Century

Summary. The paper presents an analysis of historic place-names (oikonyms) in the region of Joniškis, which were recorded in the christening metrics of the early 19th century by the Church of Joniškis.

For that purpose, all village names were identified in the church books from 1803–1808; then, names referring to villages in the administrative division of Joniškis Region were selected. Their total number amounted to 142.

Before the analysis of oikonyms, traditions of writing church metrics in Joniškis are discussed and the book under study is briefly reviewed. Then, the key pecularities of writing and the major tendencies of adopting the features of the Latin and Slavic languages are presented. In the comments given after the village names and their recording variants, their peculiarities are enumerated.

Keywords: metrics of christening, oikonyms, Joniškis.