Žvelgiant į naująją sakralinę kūrybą iš arčiau, galima padaryti išvadas, kad apokaliptinis modernizmas remiasi sonoristiniu principu, atitinkančiu vargonų specifiką: 1) operuojama garsų masėmis – klasteriais; 2) klasteriai ir nenutrūkstamas garsas čia tampa vienuma, inspiruojančia sugestijos atradimus, tokius kaip paslaptis, gyvybė, fonas veiksmui ir būčiai, transformavimasis į kitą būvį; 3) atgimsta improvizacija – aleatorikos elementai persmelkia apokaliptinę kūrybą kaip ir kosmoso viziją. Labai svarbi „gausmo“ samprata – vibracijos, pirminis gyvybės atsiradimas „vandens gelmėse“, „tamsos – šviesos“ vizualumas garse. Taigi vargonai priartina kompozitorius prie modernistinių XXI a. vizijų galbūt kaip nė vienas kitas instrumentas (prisimintinas budistų giedojimas „iš po žemės“), sujungdami tradiciją, fundamentalumą ir naujovę toje pačioje faktūros vertikalėje, leisdami išties operuoti laiku ir erdve, prabudinti filosofiją muzikoje. Tai unikalus išraiškos galimybių sintezavimas, nenutolstant nuo tradicinių metodų, bet artėjant prie kitų menų, pvz., kinematografo (dažniausiai sau atranda būtent vargonininkai kompozitoriai).
Vargonų muzikos, sakralinio modernizmo sritis neturėtų būti uždara ir šių dienų plačiajai modernistinei minčiai, nes joje telkiasi stipriausia dvasios energetika – futuristinės srovės, prasidedančios amžių sandūros apokalipse.