Ta jaunatviška įžvalga – paprastutė: dalies likimą – pilnatvinę, teleologinę jos reikšmę – nustato visuma. Gyvename įstrigę dalinėje tikrovėje, kurią pažinti galime, tik krypdami ir judėdami visuminės tikrovės link, nes tik iš visumos matyti dalies paskirtis. Galutinė duotosios ribos reikšmė glūdi užribyje, duotosios erdvės – meta erdvėje, duotojo judesio – meta judesyje. Kuria kryptimi juda deniu šiaurėn žingsniuojantis jūreivis laive, plaukiančiame į pietus? Jūroje aplink savo ašį besisukančioje Žemėje? Planetoje, skriejančioje aplink Saulę? Baigtinės erdvės staiga liaunasi būti tik erdvės, tampa didesnių erdvių įerdviais, įsiurbdamos mąstymą į atvirkštinio priežastingumo Kai padariniai ir priežastys susikeičia vietomis: maniau, kad lemiu, bet iš tikrųjų pats esu lemiamas. srautus. Baigtiniai judesiai staiga nustoja būti tik judesiai, virsta stambesnių judesių įjudžiais, gena mąstymą tolyn ir platyn, iš kur atsigręžus, pradinės padėtys tampa beveik neatpažįstamos. Ir tie stambesni dariniai (laiko, erdvės, judėjimo, tapsmo) tokie negailestingi! Būtent jie ten, o ne mes čia, galiausiai lemia, kas mes čia ir kas tas čia apskritai, nes jie ten kartu yra ir čia, o mes čia, deja, dar nesame ten – dar, jei būsime optimistai.
Ta jaunatviška įžvalga mano mąstyseną stipriai veikia ir šiandien, skatindama galvoti, kad tauriausias filosofavimo tikslas – visai ne išvados, kurias būtų galima iškalti nedylančio akmens luituose. Juk gerai pagalvojus, išvados žmogaus gyvenime tėra tarpinių raidos taškų atžymos, suvokimo orientyrai laike, kad nepasimirštų, kas eina po ko. Tauriausias filosofavimo tikslas – klastingai gyvybingame ir permainingame reiškinių pasaulyje mąstymui suteikti teisingą Vedančią būties išsipildymo link. kryptį, iš siauresnio būties akiračio pereinant į platesnį taip, kad lemtinguose raidos mazguose, kuriuose sprendžiasi mąstančiojo būties tęstinumo klausimas, ta būtis ne nutrūktų, o vystytųsi toliau. Todėl ir dalykuose, kuriuos dėstysiu po šio metodinio įvado, vaisingiau dairytis ne statinių teiginių, o pačios mąstymo dinamikos: psichikos judesių ir šių sąveikų, iš vienos įsisąmonintos lėtinės patirties sunkiantis į kitą. Tokios mintys – nebe tezės, o vektoriai, krypstantys taip, kad žemesnio lygio tikrovės apibrėžtys tirptų aukštesnio lygio apibrėžtyse, dalys lydytųsi visumose. Mąstymo tikslas – išmokti judėti, pagavus teisingą kryptį, o ne sustingti sąvokoje.