Studija Lietuvių tauta: lemtingi klausimai pasitinkant ateitį

Trečiasis žmonių sambūvio pavidalas – visuomenė (vok. Gesellschaft). Čia asmuo reiškiasi dvejopai: formaliai ir nominaliai. Formaliai – nes visuomenės nariu asmuo tampa ne atskleisdamas vidinę dvasinę savastį, o faktiškai-kiekybiškai užimdamas formalią vietą visuomenėje. Nominaliai – nes veiksmingiausia asmens dalyvavimo visuomenėje priemonė yra viešai pripažintų laimėjimų ir nuopelnų kaupimas, taip pat kūrimas visuomeninio įvaizdžio, veikiančio kitų visuomenės narių pasaulėžiūrą bei elgseną.

Tačiau tik pasiekus visuomenės lygį pirmąkart galima prabilti apie išsiskleidusį subjektyvų, savarankišką asmens patyrimą, mąstymą, savimonę. Žmogus, tapęs visuomenės nariu, save suvokia kaip neprilygstamą dvasinę asmenybę. Priešingai negu kolektyvizmas gyvenamojoje bendruomenėje, visuomenėje tarpsta individualizmas: kiekvienas žmogus čia jaučiasi atsakingas tik už save, savo mintis, jausmus, troškimus, ketinimus, poelgius. Taigi visuomenę sudarantys asmenys tarpusavio ryšius grindžia „abipusiu netiesioginiu sutarimu dėl to, ką kiekvienas patiria savarankiškai“, o ne „bendru gyvenimu“ Max Scheler, Formalism in Ethics and Non-formal Ethics of Values, p. 530. , kaip įprasta gyvenamajai bendruomenei.

Nors iš pradžių visuomenei Scheleris linkęs priskirti interesų solidarumą, paremtą „darbo pasidalijimu“ ir „techniniu gamybos sutvarkymu“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 526. , nors vienoje vietoje visuomenę netgi įvardija kaip „subrendusių ir sąmoningų individų vienybę“, čia pat, pasinėręs į nuodugnesnius tyrimus, jis tarsi apsigręžia ir primygtinai tvirtina: „Die Gesellschaft ist überhaupt keine Gesamtrealität“, tai yra „visuomenė apskritai nėra joks bendrabūvis“ Ten pat, S. 551. . Iš tolesnių Schelerio apmąstymų nesunku suprasti, kad būtent pastarasis teiginys susilaukia svaresnio fenomenologinio pagrindimo.

Tai, jog turime „visuomenės“ sąvoką ir tam tikrais atvejais ja naudojamės, dar nereiškia, kad panorėję galėsime nurodyti tikslų ontologinį jos atitikmenį. Sąvokos vientisumas nelaiduoja sąvoka žymimo daikto vientisumo (mintis „padriki debesėliai“ yra vientisa, nors patys debesėliai – ne).

Ir iš tiesų, gilindamiesi į visuomenę, ieškodami jos vieningumo principo, susiduriame su visuomenės faktiškumo problema. Schelerio užuomina apie „mechaninę visuomenės vienybę“ tarsi pati sau prieštarauja, nes tai, kas konstruojama, lygiai taip dekonstruojama, tai, kas kuriama išorinėmis inžinerinėmis priemonėmis, nebūtinai tampa bendru tavo ir mano gyvenimu. Kitaip tariant, rutuliojasi darinys, kuris, turėdamas apčiuopiamą mechaninį ir medžiaginį būvį, įtraukdamas žmones, leisdamas jiems per įrenginius (infrastruktūrą) fiziškai sąveikauti gausybe būdų, kartu neturi bendruomeninio būvio – tokio, kokį patiriame, gyvendami drauge su šeimos nariais, bičiuliais, artimaisiais. Visuomenė – asociali!

Joje susitinka ne tu ir aš, norintys virsti mes, bet aš ir kiti, o mes padvelkia nemaloniu familiarumu ar net pataikūniškumu. Todėl griežtai atribojama tai, kas mano, nuo to, kas kitų – patyrimas, supratimas, kūno ženklų sistema. Mano vidinius išgyvenimus kiti netiesiogiai išskaito iš veido išraiškos, rankų judesių, bendros kūno laikysenos, remdamiesi savo pačių vidinių būsenų analogija. Tarp manęs ir kitų negali įsivyrauti bendra tiesa, jeigu pirma nesutarta dėl bendrų kriterijų, įvelkamų į loginių formuluočių kodeksą. Santykiauja ne asmenys, o šalys. Jų tikslai nėra visiems bendri tikslai, todėl jiems įgyvendinti reikia sutartimis paramstytų pažadų. Kalbant palyginimais, minia tik šildosi ir maitinasi, gyvenamoji bendruomenė rūpinasi savo sveikata, o visuomenė derasi dėl kiekvieno sudilusio skatiko.

Visuomenė remiasi visuotiniu utilitarinių mainų schemos taikymu. „Duok, ir aš tau duosiu“ – skamba šūkis. Ši bendravimo, tiksliau, laikino suėjimo forma panašesnė į praktinį naudojimosi kitų gebėjimais tinklą. O tai, kad visuomenė neturi aukštesnio būvio už pavienių asmenų praktinius santykius, reiškia, jog, šiems santykiams nutrūkus, išnyksta ir pati visuomenė. Pavieniai asmenys yra ne tiek visuomenės nariai, kiek tam tikrų sąveikavimo su kitais galimybių vartotojai. Mes nesinešiojame visuomenės savo širdyse, viduje nesame ja paženklinti, kaip tai atsitinka gyvenamosios bendruomenės nariams. Vadinasi, neturėdami tiesioginio fizinio sąlyčio su visuomene, išnykstame iš jos, kartu pašaliname jos tikrovę savo pačių atžvilgiu. Na, o kai tokio sąlyčio vis dėlto esama, vyksta paradoksas: veikdami kas sau, sugebame būti „kartu“, jausdamiesi vieni kitiems svetimi, sugebame „bendrauti“ – gyvename visuomenėje, dorai nebūdami nei kartu, nei atskirai.

Kur viešpatauja pažadai ir sutartys, ten, pasak Schelerio, klesti ir „visuotinis tarpusavio nepasitikėjimas“ Ten pat, S. 550–551. . Vieno polinkį į asmeninę naudą įstengia sustabdyti tiktai kito polinkis į tokią pačią naudą. Nors visuomenėje ir tariamasi, bet taip elgiamasi, norint kuo daugiau pešti. Štai iš kur tas liguistas abejojimas kitais, iš ten pat ir esminė visuomeninių santykių forma, Schelerio vadinama „kritine individualistine konkurencija“ Ten pat, S. 574. . Tai savotiška solidarumo priešingybė, socialinis „kovos už būvį“ variantas.

Ketvirtasis ir aukščiausias žmonių sambūvio pavidalas, užbaigiantis Schelerio socialinėje filosofijoje išplėtotą bendruomeninių santykių schemą, – tai kuopinis asmuo (vok. Gesamtperson, Verbandsperson Ten pat, S. 544. , Kollektivperson Ten pat, S. 528–529. ). Jis apibūdinamas gana dramatiškai: „savarankiškų individualių dvasinių asmenų sąjunga savarankiškame individualiame dvasiniame kuopiniame asmenyje“ Max Scheler, Formalism in Ethics and Non-formal Ethics of Values, p. 533. . Ryškiausi gyvenimiški tokios sąjungos pavyzdžiai – kultūra, tauta, valstybė ir religinė bendruomenė, na, o konkretus istorinis pirmavaizdis bei įkūnijimas – tai krikščionių bendruomenė (lot. communio) ir joje puoselėjama Dievo bei artimojo meilė. Kuopinis asmuo – tai vienintelė tikroji etinio personalistinio vieningumo buveinė. Etinio personalistinio, nes, kaip netrukus matysime, ši vieningumo rūšis siekia dorovines asmens gelmes.

Savo filosofinėje antropologijoje asmenį Scheleris pirmiausia suvokia kaip dvasinės veiklos židinį, nedaiktinamą, pasižymintį savita, neprilygstama asmens verte. Sekdamas metafizine mikrokosmo–makrokosmo analogija, tauriausią bendruomeninį junginį Scheleris vadina „kuopiniu asmeniu“. Pastarasis, kaip ir pavienis asmuo, tampa dvasiniu veiklos židiniu, būtent dvasiniu, o ne vietos (teritorijos), laiko (tradicijos), ar kilmės (kraujo ryšių). Jis, kaip ir pavienis asmuo pats sau (Schelerio vadinamas intymiuoju asmeniu), save patiria iš vidaus kitiems neprieinamu būdu ir yra individualių poelgių bei dorovinių vertybių subjektas, vadinasi, turi savitą bendrą dorovinę vertę, gali būti geras arba blogas, nusipelnęs arba nusikaltęs.

Kalbame ne apie dorovines kuopinio asmens narių savybes, net ne apie jų sudėtį, kalbame apie dorovinę paties kuopinio asmens savastį, subjektyvumą, individualumą, savarankiškumą, gerumą ir blogumą. Schelerio žodžiais, „pavienio ir kuopinio asmenų santykio nedera tapatinti su atitinkamu bendrybės–atskirybės santykiu; kuopinis asmuo yra pirmapradis dvasinis individas ne mažiau negu toks yra pavienis asmuo“ Max Scheler, Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, S. 546. .

Gvildendamas kuopinio arba jungtinio asmens moralinio vieningumo principą, Scheleris išskiria keturias atsakomybės rūšis: pavienio asmens atsakomybę už save, pavienio asmens atsakomybę už kuopinį asmenį, kuopinio asmens atsakomybę už save bei kuopinio asmens atsakomybę už pavienį asmenį. Kuopinio asmens vieningumo pilnatvė reiškiasi visiška šių keturių atsakomybės rūšių pusiausvyra. Įsigali dorovinis „vienas už visus, visi už vieną“ etas, kuriame išsipildo tikroji etinio personalistinio vieningumo teleologija, asmens ir bendruomenės abipusės atsakomybės teleologija. Čia „kiekvienas laisvai prisiima kitų kaltę, bet taip pat dalijasi kitų nuopelnais“. Čia „dorovinį asmenų bendravimą lydi tiek bendra moralinė kaltė, tiek bendras nuopelnas, kurių nevalia painioti su atskirų individų dorovinių verčių sudėtimi“ Max Scheler, The Nature of Sympathy, p. 164–165. .

Šiuo išplėstiniu keturių esminių žmonių jungimosi formų aptarimu taikiausi ne į atskirus Schelerio teiginius, ne į keturnarę socialinių junginių skirstymo schemą kaip būtinai keturnarę Šėleriškąją schemą, o kartu ir atskirus jos teiginius, daug kur ginčyčiau, tačiau minios, gyvenamosios bendruomenės, visuomenės ir kuopinio asmens sampratoms kaip bendro pobūdžio analitinėms gairėms pritariu. , o į pačią fenomenologinę stebėseną bei mąstyseną, ypač euristines tokios stebėsenos ir mąstysenos ypatybes. Įsidėmėkime, Scheleris žmogiškųjų santykių tikrovę patiria ir aiškina iškart keliais požiūriais: esminiu (kokie yra santykiai), ontologiniu (kiek ir kokio bendruomeninio būvio esama santykiuose), kauzaliniu-genealoginiu (ar santykiai išvedami vieni iš kitų, ar veikiau mezgasi savarankiškai), chronologiniu (ar santykiai reiškiasi vienu metu, ar paeiliui) antropologiniu (kiek ir kokio individualumo esama santykiuose), aksiologiniu (kokiomis vertėmis grindžiami santykiai) ir etiniu (kas, kaip ir už ką yra atsakingas santykiuose).

Kartu įsidėmėtina, kad į daiktinį arba mintinį visetą įprastai suliejama socialinė tikrovė iš tikrųjų nesudaro nei vientiso reiškinio, nei vientisos reiškinių grupės, nei apskritai vientiso faktų lauko. Tai ikikritinė iš esmės skirtingų žmonių sąveikavimo formų samplaika, kurioje randame ir ikibendruomeninių (bandos, kaimenės, minios), ir bendruomeninių (gyvenamosios bendruomenės), ir pobendruomeninių ar, tiksliau, visai nebendruomeninių (visuomenės) sąveikavimo atmainų. Ir ta ikikritinė samplaika ne tik teorinė, skirtingų žmonių santykiavimo formų nepagaunant protu arba jas tarpusavyje painiojant, bet ir praktinė, tam pačiam žmogui skirtingose socialinėse aplinkose įvairuojant iš esmės (pavyzdžiui, iš bandos gyvulio akimirksniu atsimainant į iškilią kultūrinio, politinio ar net religinio gyvenimo asmenybę ir atvirkščiai). Ši vienalaikė ontinė-episteminė žmogiškųjų santykių įvairovė – puiki dirva analitinei painiavai, bet kartu ir išankstiniam metodiniam atsargumui, ją deramai įsisąmoninus.

Vadinasi, žmonių sąveikavimą, juolab fizinį gretimumą stebint tik išoriškai, nustatyti, ar esama bendruomeninio reiškinio, nepavyks, reikia papildomos, euristiniu požiūriu įvairialypės fenomenologinės atidos. Ir tos atidos, pasitinkant ir įvardijant reiškinį, būtina mokytis. Stebint visuomeninius reiškinius, pirmiausia skirtinas stebinčiojo turinys nuo stebimojo turinio, o tada, susitelkus į stebimąjį turinį, įsidėmėtinas reiškinio branduolys arba esmė, o ne atsitiktiniai prietapai ir šalutinės aplinkybės.

Aptarsiu keturias daiktų, o kartu ir žmonių stebėsenas, nuo kurių įsisąmoninimo ir įvaldymo stipriai priklausys, kaip nagrinėsime socialines aplinkas.

Tarkim, rudenėja. Sausa, žvarboka, bet saulėta diena. Žingsniuoju šaligatviu, priešais artėja mama su dukryte, rankutėje mosuojančia margų klevo lapų puokštele. Mums prasilenkiant, iš puokštelės išsprūsta vienas lapas ir grakščiai nusklendžia ant grindinio. Čia pat nutupia ir kitas, atkibęs nuo medžio. Prie porelės prisiglaudžia ir trečiasis, žvitraus vėjo gūsio atpūstas iš kitos gatvės pusės. Akimirką stoviu ir grožiuosi, nes trijulė susispietusi ne bet kaip, o ypač dailiai it meno kūrinys. Dar vienas vėjo šuoras ir grožio kaip nebuvę… Puikiai suprantu, kad tas lapų buvimas „kartu“, buvimas „trise“, juolab buvimas „meno kūriniu“ man tik vaidenosi. Patys lapai nei kartu augo, nei kartu krito, nei įkūnijo kažkieno estetinį sumanymą. Išorinės gamtos jėgos lapus sunešė į erdvinį gretinį, kurio pakako, kad juose regėčiau sąsajų, kurių pačiuose lapuose nebuvo.

Tą nekart esu daręs su debesimis, juose įsivaizduodamas įvairiausių pavidalų, kurių pačiuose debesyse nebūdavo; arba su laukiniu kraštovaizdžiu, jame įžvelgdamas architekto ranką, kuri prie kraštovaizdžio iš tikrųjų neprisiliesdavo. Kas gi tokiais atvejais vyksta? Susiduriu su vidinio sankybio neturinčiais arba mažai jo turinčiais daiktais, kurie, atsidūrę greta vieni kitų, skatina mano logocentrinį protą juose įsivaizduoti saitų, kurių pačiuose daiktuose nėra Žinoma, tų ryšių gali būti, bet šneku apie atvejus, kai jų nėra. . Tie lapai nebuvo taip kartu, kaip buvau linkęs manyti; nebuvo taip kartu ir anie debesys, ir anas kraštovaizdis. Atsitiktinai išorinių stichijų į erdvines artumas suburti daiktai, kuriuos linkstu regėti kaip rišlius visetus, bet kurie savaime tokie nėra, ontologiniu požiūriu tėra gretiniai: nors regisi „kartu“, iš tikrųjų tėra arti vieni kitų. Ir tie gretiniai gali būti ne tik iš klevo lapų, bet ir iš žmonių. Stokodami esminio psichosomatinio junglumo, tokie žmonių gretiniai, griežtai tariant, nesudaro socialinės tikrovės, juolab bendruomeninio reiškinio. Pažvelkime į gretinio ideogramą.

Devyniais apskritimais vaizduojami žmonės. Pats žmonių skaičius ir išdėstymas – nereikšmingi. Tereikia dviejų aplinkybių – (a) kelių žmonių ir (b) jų artumo erdvėje, – kad į juos linktume perkelti socialinį ryšį. Jei apskritimus imtume retinti, juos suvokti „esant kartu“ darytųsi vis sunkiau. Būdami psichosomatiniai bendruomeniniai gyvūnai, erdviniame kūnų suartėjime norom nenorom vaizduojamės ir psichikų suartėjimą, ir priešingai, erdviniame kūnų atotrūkyje norom nenorom jaučiame psichikų atotrūkį. Tam esama gilesnių priežasčių, kurių čia nenagrinėsiu. Svarbesnis faktas, jog gyvenime esama daugybės atvejų ir padėčių, kai žmonės atsiduria netoliese ar net arti vieni kitų, neužmegzdami socialinių ryšių, tik sudarydami išorinius fizinius gretinius. Tokiais atvejais ikikritinį polinkį socialinti, juolab sociologizuoti tikrovę, kuri savaime socialinio reiškinio neįkūnija, turi pažaboti kritinis mąstymas.

Parduotuvėje, eilėje prie kasos laukiantys septyni pirkėjai, nebūtinai laukia septyniese. Tuo pačiu lėktuvu skrendantys keleiviai, nebūtinai skrenda drauge. Fizinis žmonių gretinys socialiniu, juolab bendruomeniniu reiškiniu laikytinas lygiai tiek, kiek vienoje vietoje susmaigstyti virbai – krūmu. Vartojant kuopines sąvokas bendruomenė, tauta, lietuviai, kauniečiai, vilniečiai, drauge, kartu, mes ir pan., jei remiamasi tik erdviniu ar fiziniu gretimumu, socialinis lygmuo nepasiektas. Nepasiektas jis ir įvardijus žmonių sąveikas, į kurias žmonės neįtraukiami kaip žmonės, pavyzdžiui, santykiuose juos laikant tik gamtos arba energijos ištekliais. Tokie „bendruomenė“, „tauta“, „lietuviai“, „bedrapiliečiai“, „miestelėnai“, „mes“ ir pan. socialiniai reiškiniai yra lygiai tiek, kiek iš savivarčio „kartu“ krūvon byrantys cukriniai runkeliai.

Paskata žmonių gretinius laikyti socialiniais reiškiniais yra objektyvi, glūdinti išorėje – fiziniame stebimų kūnų artume („greta, vadinasi, kartu“). Tačiau esama ir kitos stebėsenos, skatinančios įžvelgti socialinę tikrovę ten, kur jos nėra, – stebėsenos, kuri randasi iš subjektyvaus asocijuojančios stebėtojo psichikos polinkio vidinį vaizdinių rišlumą perkelti į išorinį pasaulį. Psichinius vaizdinių tarpusavio ryšius galima perkelti į tikrus žmones, kurie tokių arba apskritai jokių ryšių neįkūnija. Vietoj tikro socialinio reiškinio, kaip ir gretinių atveju, gaunamas prasimanytas – tai, ką vadinu žmonių siejiniu, tik šįkart, priešingai nei gretinių atveju, paskata glūdi mąstančiojo viduje. Dirstelėkime į gretiniui iš dešinės esančią siejinio ideogramą. Tie apskritimus (žmones) siejantys punktyrai („saitai“) tėra mintiniai. Viskas būtų gerai, jei šnekėtume tik apie psichikos pasaulį, bet šnekame apie tikrus žmones, tarp kurių įsivaizduojami iš tikrųjų nesami ryšiai.

Viena palankiausių terpių polinkiui į siejinius formuoti – skaitymas ir rašymas, ypač jei skaitoma ir rašoma apie „didelius dalykus“: tautas, valstybes, civilizacijas, kultūras, tikybas. Literatūrinių įvaizdžių tinklą užmesti ant pasaulio juk taip lengva – pasaulio, kurio taip paprastai, žmogus, nei apeisi, nei apčiupinėsi. Štai tada tyrimą keičia pasakojimas, pažinimą – vaizdavimas, faktų rinkimą – siužeto kūrimas. Pridūrus, kad daugelis literatūrinių įvaizdžių kuriami atsiliepiant į kitus literatūrinius įvaizdžius, tikrovė tokiuose mainuose virsta šmėkla – ir dėl to, kad reta viešnia, ir dėl to, kad lyginant su išdirbtu įvaizdžiu, atrodo netašyta.

Gretiniais ir siejiniais socialinės tikrovės prasimanoma daugiau nei iš tikrųjų esama. Kritinis mąstymas gretinių ir siejinių atžvilgiu atlieka neigiamą dekonstruojamąjį vaidmenį, ardydamas ir šalindamas tai, ko tikrovėje nerandama, tinkamai išpainiojus subjektus, objektus, patyrimą ir vaizduotę.

Trečioji stebėsena nukreipta į steiginius, kurie, priešingai nei gretiniai ir siejiniai, įkūnija ne subjektyviu vaizdiniu ar mąstymo polinkiu prasimanytą socialinę regimybę, o faktiniu žmonių bendravimu grįstą tikrovę. Šneku apie pastovius ryšius, kuriuos užmezgame su kitais, tvariomis sutartinėmis bendravimo formomis siekdami praktinių tikslų: steigdami įvairaus pobūdžio bendrijas, draugijas, įstaigas, įmones, gildijas, kuopas, pulkus, sambūrius ir panašiai. Į steiginius žmonės sueina ilgalaikiam jungtiniam veikimui, paprastai siekdami ūkinės (pragyvenimo), socialinės (saugumo), kultūrinės (prasmingumo) ir hedoninės (malonumo) naudų. Visuomeniniu požiūriu žmonių ryšiai steiginiuose yra tikri, tvarūs, tikslingi, apibrėžti praktiniu požiūriu ir kaip tik dėl to protingai riboti. Steiginio ideogramoje šį socialinį pragmatizmą ir ribotumą pabrėžiu apskritimus jungiančiomis tiesėmis, išryškindamas racionalaus, dalykiško, taisyklingo, apskaičiuoto santykio su kitais lemtingumą. Žmonės čia buriasi ne vieni kitus mylėti, ne bičiuliautis, ne būti ir jaustis drauge, o gauti naudos iš kuopinio jėgų ir gebėjimų jungimo bei derinimo.

Įvyksta netikėtas posūkis: steiginyje susirinkę sąveikauti X būdu, nariai neišvengiamai sąveikauja ir kitais (jiems patiems nenuspėjamais) būdais, nes iš anksto apibrėžtas X sąveikos ribas kiekvienas narys savo psichosomatiniu turiniu gerokai viršija. Taip randasi nenumatyta, X atžvilgiu perteklinė socialinė patirtis, kurios svarba žmonių santykiuose gali ir dažnai peržengia pirminius X santykio rėžius. Kitaip tariant, steiginyje prie iš anksto racionaliai apibrėžto sąveikavimo būdo X neišvengiamai šliejami kiti, perteklinės subjektų tarpusavio patirties lemiami, sąveikavimo būdai Y. Iš pradžių tie būdai yra antriniai, arba foniniai X(y). Tačiau ilgainiui jų svarba didėja: X(y) tampa x(Y), o šis – Y(x) ir taip toliau. Tiesinę steiginio logiką, žmogiškuosius santykius suskliaučiančią vienokioje ar kitokioje siaurų dalykinių siekių formulėje, apkeroja į juslinį ir jausminį sambūvį orientuotos bendruomenės kreivės (žr. reiškinio ideogramą): taisyklės apauga improvizacija, protas – jausmais, rimtis – žaisme, formalybės – kūnų trauka, žinios – išvaizda ir taip toliau.

Ryškėja kryptinga padėtis: bendruomenės linkusios rastis steiginiuose, racionalius tiesinius šiųjų tinklus išvagodamos perteklinėmis psichosomatinėmis kreivėmis – vertybinėmis simpatinėmis gijomis tarp žmonių, kurie buvimą drauge (tai yra bendruomenę) ima branginti ir tausoti labiau už narystę steiginyje. Todėl visuomeninių reiškinių srityje, gludinant fenomenologinę žiūrą, tinka priesakas: stebėk tieses – dairykis lankų.

Tautos reiškinys

Pradėsiu bendruomenės ir tautos apibrėžimais. Bendruomenė – tai tvarius psichosomatinius ryšius užmezgusių žmonių junginys, kurio nariai gyvena savitarpyje, šį suvokiant, kaip svetimam išoriniam pasauliui uždarą savųjų rūpesčio savaisiais erdvėlaikį. Tauta – tai Žemėje gausiausios ir sklaidžiausios atmainos bendruomenė, stambiame erdvėlaikyje kurianti atsinaujinančių psichosomatinių ryšių tinklą, kuris patiriamas tik lėtiniu būdu per ilgalaikį kartotinį pusiau faktinį pusiau norminį savitarpio rūpesčio, supratimo ir artumo išgyvenimą. Įleiskime į šią sąvokų tankmę daugiau šviesos ir oro.

Savitarpis – tai erdvėlaikis, kuriame žmonės vieni iš kitų sulaukia rūpesčio, supratimo ir artumo – sulaukia tiek daug kartų ir taip pastoviai, kad to rūpesčio, supratimo ir artumo tame erdvėlaikyje ima tikėtis, tuo rūpesčiu, supratimu ir artumu tą erdvėlaikį – apibrėžti. Šios trys tolydžio išgyvenamos (bendruomeninių rūpesčio, supratimo ir artumo) būsenos sietinos ne su atskirais įvykiais, poelgiais, žmonėmis, daiktais ar dirgikliais, o su bendromis lėtinėmis asmens aplinkos pajautomis. Rūpestis patiriamas suvokiant, kad šitame erdvėlaikyje esi branginamas ir tausojamas, nes gyveni tarp savųjų ir esi čia savas. Supratimas patiriamas suvokiant, kad šitame erdvėlaikyje gali elgtis atvirai, reikšti vidines būsenas ir būti suprastas Tautos (tai yra tautinės bendruomenės) atveju supratimo pajauta nepainiotina su gimtosios kalbos mokėjimu ir vartojimu. Nors tautinio supratimo pajauta iš dalies formuojasi gimtąja kalba bendraujant su tautiečiais, pati pajauta nėra kalbinė, veikiau gilesnė ikikalbinė ir pokalbinė būsena. Tautinio supratimo pajauta rutuliojasi ne tik iš semantinių, bet ir iš simpatinių (tiesiogiai jausmais suvokiamų vertybinių) mainų. Kalba yra svarbus išorinis, bet kartu kintamas tautinio supratimo pajautos pagrindas arba priemonė. Kitaip tariant, gimtosios kalbos turinys ir forma gali kisti ir kinta, tautos supratimo pajautai liekant pastoviai arba kintant kitaip nei kalba. Todėl lietuvių kalba tautinio supratimo pajautos atžvilgiu atlieka tik instrumentinį vaidmenį. Lietuvių kalbą pakeitę kita, nepažeisdami tautinio supratimo pajautos, lietuvių tautą išsaugotume. Tarkim, angliškai ir tik angliškai šnekanti lietuvių tauta yra tikrų tikriausia galimybė (nors brangindamas ir todėl gindamas savo gimtąją kalbą, niekada to nelinkėčiau). Ir priešingai, lietuviškai šnekėti gali išmokti ir daugiau pasaulio tautų, tarpusavyje likdamos svetimos, nes pati kalba tautinio supratimo pajautos nelaiduoja. Todėl tautos esmė, jos gyvybingumas glūdi tautinio supratimo pajautoje, o ne gimtojoje kalboje. , nes gyveni tarp savųjų ir esi čia savas. Artumas patiriamas suvokiant, kad šitame erdvėlaikyje esi supamas saviškių, todėl, panorėjęs, gali su jais užmegzti visavertį fizinį ir dvasinį ryšį.

Lietuvių tauta ir yra toji stambiausioji bei gausiausioji bendruomenė, kurios erdvėlaikyje mes, lietuviai, gimėme, augome, žaidėme, mokėmės, bendravome, judėjome, dirbome, jautėme ir mąstėme, nejučiomis tą erdvėlaikį imdami išgyventi kaip savitarpį, pripildydami tais ypatingaisiais rūpesčiu, supratimu ir artumu, kuriuos užaugę ir subrendę patiriame tik čia, Lietuvoje, tarp savųjų. Lėtinę tautos patirtį bent porą dešimčių metų nuo vaikystės kiekvienas kaupėme visiško imlumo būsenoje, su amžiumi vis labiau įsipindami į psichosomatinį lietuvių tautos tinklą: nuo sesės prie brolio, nuo mamos prie tėčio, nuo tėvų prie draugų, iš kambario į kambarį, iš namų į kiemą, iš kiemo į darželį, iš darželio į mokyklą ir taip toliau Dinaminį tautos raidos mechanizmą nuodugniau aptariu poskyryje „Tautos raida“. . Veikimo erdvę plėtėme, socialines sąveikas įvairinome, daugybę kartų lankydami tas pačias arba panašias vietas, atlikdami tuos pačius arba panašius veiksmus, bendraudami su tais pačiais arba panašiais žmonėmis. Kartojosi aplinkybės, kartojomės patys, kartojosi mūsų potyriai – ir tose kartotėse išmokome jausti paguodą, šilumą, jaukumą, prasmę, namus – tai, ką sistemingiau įvardijau bendruomeninių rūpesčio, supratimo ir artumo sąvokomis. Išmokome patirti didelį dalyką – savo tautą, bet ne taip ūkiškai ir tiesmukai, kaip praktinio pasaulio daiktus, o paslaptingiau ir aptakiau, panašiai kaip sveikatą arba gyvybę, kurių negalime susieti su vienu kuriuo nors kūno organu taip, kaip galime kutulį ar niežulį.

Jau sakiau: lėtinė tautos patirtis sunkiai apmąstoma, nagrinėjama ir apskritai įkalbinama, nes žmoguje klostosi nevalingais, nenuspėjamais ir todėl nevaldomais psichosomatiniais būdais bei šiųjų deriniais. Tiesą sakant, tai patirčiai įvardijimo ir analitinio lukštenimo veiklos apskritai yra perteklinės, niekaip jos neturtinančios, greičiau lėkštinančios Panašiai, kaip žodinis aiškinimas lėkština tiesioginį estetinį meno kūrinio išgyvenimą, tarus, kad tokiam išgyvenimui esama objektyvaus pagrindo (įtaigaus kūrinio). . Tai viena iš priežasčių, kodėl tauta retai iškeliama mokslinio tyrimo objektu, klaidingai įtaigaujant, kad dėl savo perdėm šališkos ideologinės sandaros, kurios tariamą objektyvumą visada galima dekonstruoti į kieno nors subjektyvumą (suprask, prasimanytą svają arba kėslą), toks objektas ji apskritai negalinti būti. Todėl intelektiniuose ratuose tautos sąvoka linkusi žadinti ne daiktinio tikrumo, o mintinio pramanumo nuotaikas. Ir tam esama pagrindo, nes tautos reiškinys išties sunkiai pagaunamas – ir tiems, kurie jį teigia, ir tiems, kurie jį neigia.

Aš pats tautos klausimu esu empirikas. Tautos reiškinį pripažįstu esant tikrą ir savitą, remdamasis ne tik bendrąja žmonių gebėjimo jungtis į bendruomenes (įskaitant tautas) patirtimi, jos fenomenologiniu stebėjimu ir apmąstymu, bet ir asmeniniais išgyvenimais, ne vienerius metus gyvenus svetur ir aštriai jautus tautos stygių (ilgesį, tuštumą, svetimumą, beprasmybę, bergždumą ir t. t. – kitaip tariant, lietuviškajam savitarpiui būdingų bendruomeninių rūpesčio, supratimo ir artumo stygių). Kodėl?

Turbūt todėl, kad žmogus nėra besaitis taškas. Be kitų esminių dėmenų, žmogų sudaro ir tvarūs psichosomatiniai ryšiai su kitais žmonėmis – ryšiai, kuriems, kaip ir pačiam žmogui, būdinga raida ir kryptis. Žmogus nėra tikresnis už savo ryšius su kitais žmonėmis, o šie nėra tikresni už patį žmogų. Jis ir jie yra viena. Neigti minėtus ryšius – tai neigti patį žmogų. Bendruomeniniai žmogaus ryšiai įdomūs tuo, kad žmogų leidžia suvokti, tik atsižvelgiant į kitą, jam artimą arba savą žmogų. Tos būtinosios atožvalgos pamatas – jau minėtas bendruomeninis ryšys. Jis ir atskleidžia mąstymui bendruomenę. Galvodamas apie tautietį, būtinai galvoju ne tik apie jį vieną, bet ir apie mudu kaip kuopą, paremtą ypatingu mudviejų ryšiu; galvodamas apie seserį, būtinai galvoju ne tik apie ją vieną, bet ir apie mudu kaip kuopą, paremtą ypatingu mudviejų ryšiu. Viskas čia tikra: ir patys žmonės, ir jų savitarpio ryšiai. Šitai neigti gali tik pusgalvis, velnio advokatas, nutautėlis arba nuo tikrovės atitrūkęs biurokratas.

Bendruomeniniai ryšiai yra gebėjimas (išgyventi motinystę, tėvystę, seserystę, brolystę, kaimynystę, bičiulystę, tautystę). Kai kurie žmonės šių gebėjimų neišsiugdo. Kai kurie išsiugdo, bet vėliau užleidžia arba suvis numarina. Todėl tirti, kaip žmogus gali tai, ką gali, tiriant žmogų, kuris to ne(be)gali – arba kvaila, arba sukta. Norint pažinti bendruomenę, gilintis reikia į tuos, kurie ją įkūnija ir patiria. Bendruomenės patirties stygius nėra pagrindas bendruomenės reiškiniui neigti kaip klausos stoka nėra pagrindas muzikos garsams neigti.

Tauta formuojasi stambiame erdvėlaikyje, pavienių asmenų atžvilgiu darydama tai organiškais, iš anksto nenumatytais būdais. Tauta nėra planingos socialinės inžinerijos kūrinys (net jei šiojo autoriai tokios garbės gvieštųsi), nėra steigiama ar konstruojama ideologinėmis programomis, todėl nėra tokiomis programomis ir dekonstruojama. Suprantama, šias programas į tautą galima mėginti kreipti, bet jų poveikis tautai nebus tiesioginis, nes pernelyg stambus tautos erdvėlaikis, pernelyg lėta ir klampi jos patirtis, pernelyg šakota bei raizgi tokių patirčių sampyna socialinės inžinerijos pastangas Tai yra kelių mirtingųjų bandymus pranašauti juos pačius pranašaujančią pranašystę, paliksiančią planuotojus ir visus, kurių vardu jie būrė ateitį, kvailio vietoje. Tauta, kaip ir istorija, pavienių veikėjų atžvilgiu yra klastinga. Plg. Samuelo P. Huntingtono pastabą: „Politinė vadovybė, išpuikusi manyti, jog įstengsianti iš pagrindų pertvarkyti visuomenės kultūrą, tikslo nepasieks. […] ji nepajėgi negrįžtamai užslopinti arba sunaikinti kertinių vietinės kultūros dėmenų. […] Istoriją politinė vadovybė kuria, negalėdama pati iš istorijos ištrūkti.“ (Samuel P. Huntington, The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order, p. 154.) darys bergždžias arba nenuspėjamas. (Lauke užsirūkęs cigaretę, klimatą, žinoma, veikiu, bet ne tiek, kad valdyčiau.)

Šiandien lietuvių tautą vis skardesniais balsais raginama keisti kitomis sąvokomis, kartais naujadarais: pilietinės visuomenės, pilietinės tautos, Lietuvos tautos, globalios Lietuvos ir panašiai. Nuo lietuvių tautos atitolę valdantieji sluoksniai savo (suprask, Lietuvos) valstybės pažangą regi, tik sudarę naują socialinę sutartį. Ir tą sutartį jie taikosi sudaryti nebe su lietuvių, o kita – „Lietuvos tauta“. Čia šio nevienareikšmio posakio Iki sąvokos, juolab sampratos, jis dar nepriaugęs. plačiau nelukštensiu, tą jau darė kiti Žr. Vytautas Rubavičius, „Kultūra ir lietuvybė strateginėje Lietuvos raidos vizijoje“, nr. 17; Rasius Makselis, „Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos tauta“? Viešosios politikos diskurso kaita atkūrus nepriklausomybę“, 2016. . Užteks pastebėti, kad sampratos esmė – tautą valstybėje keisti pilietija, pastarąją vaizduojant kaip aukštesnio (suprask, pavaldesnio, labiau prognozuojamo) sąmoningumo socialinį darinį. Šia proga atkreipsiu dėmesį į kelias esmines tautos ir pilietijos skirtybes, leidžiančias jas suvokti kaip suderinamas ir viena kitą papildančias tik ypatingu atveju, o visais kitais – ne.

Pradėsiu nuo kelių aksiomų. Tauta ir valstybė viena kitai nėra būtinos nei sąlygos, nei turinio požiūriu. Tauta gali būti be valstybės, o valstybė – be tautos. Valstybingumas tautos buvimui nėra esminis. Lygiai taip valstybei neesminis yra tautiškumas. Taip, žmonijos istorijoje tauta ir valstybė dažnai glaudžiai susijusios, bet būtino ryšio tarp jųdviejų nėra, todėl toje pačioje istorijoje nesunkiai randame ir tautų be valstybių; ir turėjusių, bet netekusių valstybės; ir netekusių, bet vėliau atkūrusių valstybę; ir tokių, kurios pergyveno kelias valstybes, su nė viena jų nesitapatindamos (todėl ir pergyveno). Tą patį istorija byloja ir apie valstybes, tik dar įsakmiau: iki XIX amžiaus dauguma jų apskritai nebuvusios tautinės. Todėl tautos ir valstybės santuoka, mąstant kritiškai, kelia abejonių.

Valstybė yra racionaliais skaičiavimais grįstas socialinės inžinerijos steiginys, o tauta socialine inžinerija, juolab racionaliais skaičiavimais, apskritai neužsiima, tiesiog negali, neturi tam gebėjimų: ji ne matuoja, braižo, rengia, įgyvendina, o nutinka – ir pati sau, ir kitiems – taip, kaip žmogui kadai palengva nutiko kalba: neatsisėdo jis vienądien ant kelmo, gudruolis, ir nesupaistė jos. Tauta pernelyg dažnai įsivaizduojama kaip didžiulis žmonių pulkas Pasižymintis tam tikromis bendromis išorinėmis savybėmis (kalba, papročiais, pilietybe ir pan.). , kuris užsimoja ir kažką daro, į kurį galima kreiptis žodžiu, kuriam galima rodyti kelią ir panašiai. Visiška paikybė! Tauta – tai kūnai, psichikos, savitarpio ryšiai, laikas ir erdvė neišpinamai suaugę daiktan. Ir ne šiaip psichikos, o lėtinės psichikos, ir ne šiaip laikas, o ilgas laikas, ir ne šiaip erdvė, o stambi erdvė. Šio mišinio inžinerinėmis priemonėmis valdomai nei pakreipsi, nei pavairuosi. Tauta klostosi anapus žmogaus racionalių galių ir regos lauko. Ji – socialinė stichija su likimu, pranokstančiu spėjamąsias, prognostines pavienių protų gebas.

Vienintelę, tautos atžvilgiu protingą, etinę Žodį glaudžiau siejant su etu nei etika. taisyklę apibrėžčiau taip: ką bedarytum, elkis taip, kad jaustųsi rūpestis, supratimas ir artumas. Jei žmonių, kurie taip elgsis, tautos erdvėlaikyje susiburs pakankamai daug, lėtinei tautos patirčiai susidarys sąlygos naujintis, stiprintis, o gal ir ypačiau susižadinti, suvešėti; jei ne, patirčių verpstė ims knotis, irti, retėti, kol galiausiai visiškai sutrūkinės. Įsidėmėtinas tas ką bedarytum. Jame glūdi itin didelė socialinės (įskaitant politinę) kūrybos laisvė, o kartu ir rasinės, kultūrinės, vertybinės bei ideologinės įvairovės galimybės, svarbu tik paisyti to, kas taisyklėje eina po ką bedarytum.

Tautos ir valstybės santuoka kelia abejonių ir dėl kitos priežasties. Kaip žinia, XIX amžiuje ėmė sparčiai „steigtis“, dar gražiau, „atsikurti“ tautinės valstybės. Šnekėkime tiksliai: socialiniu inžineriniu požiūriu jos ne steigėsi, kūrėsi ar atsikūrė, o iš vienokios (netautinės nedemokratinės) santvarkos persitvarkė į kitokią („tautinę“ demokratiją). Ak tas jaunatviškos sielos naivumas sename kūne! Naujoji santvarka senąją dingojosi pertvarkanti, ją lemtinga dalimi paveldėdama ir perrengdama, o ne iš esmės pertvarkydama. Naujoji senosios atžvilgiu buvo ne trūkis, o tęsinys. Kieno? Senosios. Supraskime, jėgos buvo nelygios: šimtmečius kruopščiai ir nuožmiai inžinieriauta politinė tvarka prieš ilgalaikiu istoriniu požiūriu spontanišką ir perdėm romantišką „nuo šiol bus kitaip“.

Įsivaizduokime smauglį – taip, tą patį, kuris amžių amžius rijo mus ir mūsų artimuosius. Antai vienądien atsiduriame palankioje padėtyje, įgauname stebuklingų galių ir įsiskverbiame į to šlykštynės vidų, jo grobuonišką sielą keisdami saviške – bičiuliška, gero linkinčia, saviškius tausojančia ir dabojančia siela. Lindime smauglio viduje, savo valia judiname jo kūną, savo nuožiūra kreipiame jo mintis ir užgaidas. Tą šlovingą dieną jau nebe žingsniuojame, o šliaužiame susitikti su artimaisiais, kad galėtume juos – dėmesio! nebe smaugti, o – meiliai apkabinti ir šiltai priglausti. Ir nutinka tai, kas turėjo nutikti – smaugiame, o pasmaugę šituos, smaugiame kitus. Dievaži, ir kitaip negalime, nes juk skrandis tai smauglio, apetitas irgi jo, juslės taip pat ano žvynaroplių stuburinio. Galvojome, įlindę iš tos bjaurybės padarysime drugelį ar paukštę? Ką gi, nepadarėme. Ir nepadarėme jau kelintą kartą?

Smauglio įvaizdį pasitelkiau ne šiaip sau. Nors pačioje bendriausioje valstybės sampratoje prielaidos valstybę kurti būtinai iš civilizacinių Civilizaciją suprantant kaip visaėdyste grindžiamą tikrovės pažinimo, įvaldymo ir vartojimo technikų visumą (žr. poskyrį „Antropologija: žmogus, bendruomenė, kultūra ir civilizacija“). paskatų neužčiuopiu, vis dėlto žmonijos istorijoje valstybių, kurios kurtos ne iš civilizacinių paskatų, neaptinku. Žemiškuosius istorinių valstybių steigimo, tvarkymo ir įgyvendinimo mechanizmus varė ir tebevaro civilizacinė visaėdystė – sudėtingomis ir vis sudėtingėjančiomis technologinėmis priemonėmis šarvuotas geismas virškinti (įtraukti į vidinę medžiagų apykaitą savo pačios gyvasčiai stiprinti) kitas valstybes išorėje bei žemuosius visuomenės sluoksnius (taip, tą geometrine progresija besidauginančią išteklinę antropomasę) viduje. Betgi tauta yra kone visiška civilizacijos priešingybė: jos etas, podraug ir raison d'être – ne ėsti, ne ryti, ne virškinti, ne žmogėdrauti, o kurti erdvėlaikinį psichosomatinį tų, kurie gyvena vienas kito rūpesčiu, supratimu ir artumu, savitarpį. Ir tauta tą daro lėtiniais, nesąmoningais, neplaningais, racionaliosios socialinės inžinerijos atžvilgiu itin pažeidžiamais, bet kartu klastingais būdais.