Šalyje susiformavo „socialinės atskirties“ žmonių grupė, kurioje ugdomos asmenybės raidą veikia daugelis papildomų neigiamų veiksnių, trikdančių socializacijos proceso sėkmingumą. Vienas iš papildomų neigiamų veiksnių yra (tokių šeimų) vaikų patekimas į įvairios paskirties globos įstaigas, tarp jų ir į vidutinės (sustiprintos) priežiūros įstaigas delinkventinio elgesio nepilnamečiams. Tyrimai parodė, kad iš esmės delinkventiškomis galima laikyti nuo 5–7 iki 67–75 proc. nepilnamečių patekimo į įstaigą priežasčių, tačiau daugeliu atvejų ugdytinio „kriminalinė“ biografija yra socialinės politikos pokyčių padarinys. Nors dauguma priežiūros įstaigų ugdytinių savo patekimą į instituciją vertina kaip teisingą, galima tik hipotetiškai numatyti tolesnę jų socializacijos raidą po korekcinio–ugdomojo darbo įstaigoje.
Ugdytinių priežiūros įstaigoje vykstančio socialinės adaptacijos proceso struktūroje pasireiškiantis „išlikimo“ komponentas susijęs ne tik su institucijos specifika („režiminių“ įstaigų subkultūros elementas), bet ir su įstaigos tęstinėmis ugdymo tradicijomis ir metodais (bihevioristiniu ugdymo metodu, įvairiomis nuobaudų ir skatulių sistemomis). Tai lemia tam tikros dalies nepilnamečių nesaugumo, baimės, kerštingumo jausmų plėtotę ir tolesnes socializacijos proceso komplikacijas.
Priežiūros įstaigų pedagoginis (tam tikru lygiu ir padedantysis) personalas suvokia ir pabrėžia ne tik psichosocialines ir kitas, bet ir gilumines socialines ugdytinių delinkventinio elgesio priežastis (viktimologinis aspektas), profesionaliai įvertina geresnio ugdytinių asmenybės pažinimo būtinybę ir atitinkamų ugdomojo–korekcinio darbo būdų bei metodų prioritetus.
Turint omenyje tai, kad 75–85 procentais atvejų buvo nustatytos nepalankios nepilnamečio psichosocialinio vystymosi šeimoje sąlygos ir neigiamai veikianti socialinė aplinka, jų grįžimas į buvusią terpę dažniausiai lemia delinkventiškos elgsenos tęstinumą ir komplikuotą adaptacijos bei socializacijos raidą.