Straipsnis VU hidrometeorologijos specialybės studentų baigiamųjų darbų analizė klimato kaitos diskurso kontekste

Santrauka. Straipsnyje pateikiami 1994–2013 m. Vilniaus universiteto hidrometeorologijos studijų programos studentų baigiamųjų darbų struktūrą apibūdinančių charakteristikų analizės rezultatai. Kartu siekiama apibūdinti akademinio klimato kaitos diskurso specifiką. Nustatyta, kad nagrinėtų darbų tematika ir struktūra bei klimato kaitos sąvokos statusas juose tiriamuoju laikotarpiu pakito dėl informacinės ir technologinės plėtros. Rodikliai ypač pakito antroje laikotarpio pusėje: maždaug nuo 2003–2005 m. darbuose pradėta dažniau analizuoti meteorologijos-klimatologijos klausimus (anksčiau dominavo hidrologinės temos), naudoti stacionarių nuolatinių matavimų rezultatus, nagrinėti ilgesnes duomenų sekas, cituoti daugiau literatūros šaltinių anglų kalba. Tyrimas rodo, kad baigiamuosius darbus studentai linkę traktuoti kaip aukšto lygio specializuotus mokslinius tekstus ir juose vengia nepagrįstai vartoti savitus terminus. Dėl argumentų stygiaus terminas „klimato kaita“ dažniausiai vartojamas darbų įvade, dar nepradėjus nagrinėti konkrečių rezultatų.

Pagrindiniai žodžiai: klimato kaita, akademinis diskursas, hidrometeorologija, baigiamieji darbai.

Įvadas

Intensyviai vykstanti klimato kaita paskatino visuotinį susidomėjimą hidrometeorologiniais tyrimais. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl.: The Intergovernmental Panel on Climate Change, IPCC) ataskaitos, anksčiau dominusios tik specialistus, aptarinėjamos žiniasklaidoje, jų duomenys naudojami politiniuose debatuose bei reklamoje Žr. James S. Risbey, “The New Climate Discourse: Alarmist or Alarming?, 2008; Shinichiro Asayama, Atsushi Ishii, “Reconstruction of the Boundary Between Climate Science and Politics: The IPCC in the Japanese Mass Media, 1988–2007,” 2012. . Padidėjusį hidrometeorologinės informacijos visuomeniškumą pastebėjo ir socialinių mokslų atstovai: imta nagrinėti šiais duomenimis paremtų viešųjų diskursų formavimąsi, su jais siejamų politinių sprendimų priėmimo klausimus Žr. Dominique Brossard, James Shanahan, Katherine McComas, “Are Issue-Cycles Culturally Constructed? A Comparison of French and American Coverage of Global Climate Change,” 2004; Maxwell T. Boykoff, Jules M. Boykoff, “Climate Change and Journalistic Norms: A Case Study of US Mass-Media Coverage,” 2007; Julie Doyle, “Picturing the Clima(c)tic: Greenpeace and the Representational Politics of Climate Change Communication,” 2007; Alison Anderson, “Media, Politics and Climate Change: Towards a New Research Agenda,” 2009. . Lietuvoje šie tyrimai ypač suintensyvėjo vykdant projektą „RINOVA: Rizikos suvokimas, viešoji komunikacija ir inovatyvus valdymas žinių visuomenėje“ (2009). Remiantis jo duomenimis bei vėlesnėmis studijomis, paskelbta daugybė darbų, analizuojančių hidrometeorologiniais argumentais grindžiamus viešosios polemikos atvejus Žr. Aistė Balžekienė, Audronė Telešienė, Leonardas Rinkevičius, „Klimato kaita: socialinio rizikos suvokimo ir žiniasklaidos diskurso Lietuvoje konfigūracijos“, 2008; Aistė Balžekienė, Eglė Butkevičienė, Leonardas Rinkevičius, Vladas Gaidys, „Ekologinių ir technologinių rizikų suvokimas: Lietuvos visuomenės požiūriai ir nuostatos“, 2009; Audronė Telešienė, „Klimato kaitos diskursas Lietuvoje: reikšmių konstravimas dienraščiuose“, 2009; Rima Jančevskaitė, Audronė Telešienė, „Klimato kaitos diskursas Lietuvos spausdintinėje ir internetinėje žiniasklaidoje“, 2013. .

Tyrimai Lietuvoje labiau orientuoti į tiesiogiai visuomenės nuomonę veikiančių (išorinių) veiksnių analizę: nagrinėta klimato kaitos rizikos samprata visuomenėje bei žiniasklaidos poveikis jai. Vidinės diskurso aplinkybės (klimatologų ir gretimų sričių specialistų nuomonė, jos pokyčiai ir jų priežastys) šalyje netirtos. Tokį sociologų požiūrį išsamiai paaiškino A. Telešienė:

Visuomenės kolektyvinė sąmonė, kurioje vietą randa ir klimato kaitos reiškinio reprezentacijos, yra tarsi kreivas veidrodis, labiau atspindintis socialiai konstruojamus, nepatvirtintus, gandų ir įsitikinimų lygmens vaizdinius apie klimato kaitą nei klimatologų moksliniais tyrimais patvirtintus faktus apie realiai vykstančius klimato pokyčius. Audronė Telešienė, „Klimato kaitos diskursas Lietuvoje: reikšmių konstravimas dienraščiuose“, 2009.

Spustelėjus išskleisti...

Lietuvoje stinga darbų, nagrinėjančių socialinį suvokimą apie klimato kaitą formuojančios bazinės informacijos turinį: hidrometeorologinių tyrimų rezultatus, jų tikslus, metodus, sklaidos galimybes. Šie duomenys padėtų geriau suprasti daugelio (ne tik su klimato kaita susijusių) viešųjų diskursų konstravimo ir net atsiliepimo į juos procesus. Be abejo, tokio masto apžvalgos laukas – pernelyg platus vienam straipsniui. Tad darbe apsiribota svarbiausių tyrimų pobūdžio dėsningumų (objektų, metodų, arealo ir pan.) analize. Tai padeda pažinti bendrą Lietuvos hidrometeorologinių tyrimų mokslinės paradigmos formatą bei išryškinti su klimato kaitos mokslinio diskurso vystymusi susijusius darbų struktūros pakitimus. Straipsnio tikslas – išnagrinėti Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros (VU HKK) absolventų paskutinių dvidešimties metų baigiamųjų darbų struktūros rodiklius ir jų pokyčių priežastis. Kartu stengtasi apibūdinti klimato kaitos akademinio diskurso ir jo raidos ypatumus.

Tyrimo objekto pasirinkimo aplinkybės

Analizuojant tyrimų tematikos ir metodikos kaitą, būtina ilgalaikė homogeniška informacija. Tyrimui panaudoti VU HKK absolventų baigiamieji darbai. Pasirinkimą iš dalies lėmė informacijos stoka: Lietuvoje nėra geriau hidrometeorologijos žinių ir mokslinio požiūrio kaitą apibūdinančios ir vientisa struktūra pasižyminčios duomenų bazės. Moksliniai straipsniai išsklaidyti žurnaluose, skirtuose platesnei (geografijos, geologijos, energetikos, ekologijos, žemės ūkio, inžinerijos ir pan.) tematikai. Vienintelį šalyje leidinį, skirtą hidrometeorologiniams tyrimams („Hidrometeorologiniai straipsniai“), nustota leisti daugiau kaip prieš 20 metų, o Lietuvos tyrėjų mokslinė produkcija užsienio žurnaluose – negausi ir sunkiai pasiekiama.

Mokslines publikacijas sunku analizuoti ir todėl, kad vertinant įvairiomis kalbomis ar kelių autorių parašytus straipsnius stinga objektyvių kriterijų. Nustatyta, kad apibūdinant mokslo minties raidą pagal citavimo indeksus, nuošalėje lieka mažiau aktualiais klausimais bei nacionaline kalba rašantys autoriai Žr. Eugene Garfield, Citation Indexing – Its Theory and Application in Science, Technology, and Humanities, 1983; Jorge E. Hirsch, “An Index to Quantify an Individual’s Scientific Research Output,” 2005. . Žinant, kaip XXI a. išaugo publikacijų anglų kalba skaičius fizinių mokslų srityje bei atsižvelgiant į tai, kad hidrometeorologų straipsniuose įprasta nagrinėti konkrečių regionų problemas, manytina, kad citavimo indeksai neleistų korektiškai įvertinti tyrimų konteksto pokyčių. Šio tipo tyrimuose objektyvieji bibliometriniai kriterijai dažnai yra antraplaniai, nes vertinant mokslinės minties pažangą svarbu išryškinti ne tik pokyčių mastą, bet ir kryptį bei juos sukėlusius veiksnius. Tai ypač svarbu apibūdinant specialistų požiūrio, formuojančio visuomenės žinias apie jų tyrimų sritį, pokyčius Žr. Arūnas Augustinaitis, „Šiuolaikinio žinojimo sandara“, 2004. . Apsiriboti statistiniu mokslo straipsnių ir jų citavimo vertinimu neleidžia ir menkas analizuojamosios pažinimo srities istorijos ištirtumas. Kaip rodo kitų autorių patirtis Žr. Liutauras Kraniauskas, „Lietuvos sociologijos istorijos bruožai (II)“, 2001. , analizuojant mokslo tradiciją regioniniame kontekste svarbu atsižvelgti ne tik į pateikiamos produkcijos kiekybinę dinamiką, bet ir į kokybinius pokyčius tekste.

Baigiamieji darbai reprezentatyviai atspindi tyrimų koncepcijos raidą, nes VU HKK – vienintelė katedra Lietuvoje, rengianti diplomuotus hidrometeorologus (čia išugdyti beveik visi aktyviai dirbantys šios srities šalies specialistai). Svarbus jos absolventų mokslinis įdirbis: apie 70 % (38 iš 55) po 1970 m. Lietuvoje apgintų hidrometeorologinės tematikos disertacijų autorių yra baigę VU HKK Žr. Lietuvos geografų draugija, Geografijos istorijos Lietuvoje žinynas, 2014. . Baigiamųjų darbų rengimo principai VU HKK tiriamuoju laikotarpiu beveik nekito, tad tyrimas atspindi ir bendrą šios srities mokslo idėjų diapazoną Lietuvoje.

Tyrimo metodika

Empirinis tyrimas paremtas VU HKK absolventų baigiamųjų darbų kiekybine bei kokybine analize. VU HKK archyve saugomi nuo 1931 m. katedroje apginti baigiamieji darbai yra trijų tipų (diplominiai, bakalauro ir magistro), nes 1992–1996 m., vykdant studijų reformą, hidrometeorologijos studijų sistema pertvarkyta iš vienpakopės į dvipakopę. Darbų skirstymas į tris tipus – gana sąlyginis, nes visi šie darbai laikytini ir baigiamaisiais, ir diplominiais. Tačiau tolimesniame straipsnio tekste (siekiant paprastumo) diplominiais vadinami esant vientisųjų studijų sistemai apginti baigiamieji darbai, o magistro darbais – antrosios studijų pakopos (magistrantūros) baigiamieji darbai. Kalbant apie visus (tiek magistro, tiek diplominius) darbus, vartojamas terminas „baigiamieji darbai“.

Analizei panaudoti diplominiai (vientisųjų studijų) ir magistro (antrosios studijų pakopos) darbai, apginti VU HKK nuo 1994 iki 2013 m. Bakalauro darbai neanalizuoti, nes jiems keliami reikalavimai šiek tiek skiriasi nuo reikalavimų, keltų diplominiams darbams. Iki 1994 m. apginti darbai nenagrinėti dėl techninių sunkumų (dauguma jų spausdinti rašomąja mašinėle) ir per ilgą laikotarpį įvykusių esminių darbo struktūros pokyčių (anksčiau darbuose nebuvo privalomi literatūros apžvalgos ir darbo metodikos skyriai). Analizei panaudotas 101 baigiamasis darbas (10 diplominių ir 91 magistro). Didesnė dalis darbų autorių (60 iš 101) – moterys. Tyrimo metu vertinta darbų tematika, apimtis, struktūra, informatyvumas, duomenų kilmė ir formatas, nagrinėto laikotarpio trukmė ir tyrimo teritorinis mastas. Analizuotas visų darbų turinys, įvadas, metodikos skyrius, išvados ir santrauka. Pristigus informacijos, analizei kartais naudota ir kituose darbų skyriuose pateikta medžiaga. Svarbiausių skyrių (įvado, išvadų, literatūros sąrašo) struktūra analizuota išsamiau ir apibūdinta kiekybiniais rodikliais (išvadų skaičius, literatūros šaltinių įvairiomis kalbomis skaičius ir pan.). Nagrinėjant turinio pokyčius atskirai apibendrinta keturis 5 metų trukmės laikotarpius (1994–1998, 1999–2003, 2004–2008, 2009–2013) apibūdinanti informacija.

Tiriant klimato kaitos ir ją charakterizuojančių rodiklių pateikimą baigiamuosiuose darbuose daugiau dėmesio skirta kokybinei analizei. Nagrinėtos termino „klimato kaita“ pateikimo vietos (įvade, metodinėje dalyje, išvadose) ir tikslai (mėginimai susieti informaciją su platesniu kontekstu, aktualizuoti tematiką, apibūdinti darbo objektą). Konkretesnį šios analizės dalies metodinį aprašymą galima rasti skyriuje „Su klimato kaita susijusių terminų pateikimas“. Detaliam kiekybinių rodiklių tyrimui, nagrinėjant klimato kaitos akademinį diskursą, pristigo informacijos (kaip parodė tyrimas, terminas baigiamuosiuose darbuose minimas gana retai). Analizės rezultatus bandyta palyginti su bendruoju baigiamųjų darbų kontekstu ir jo pokyčiais.

Bendrieji darbų turinio ir konteksto bruožai

Dauguma VU HKK absolventų baigiamųjų darbų skirti siauriems konkrečios temos klausimams Žr. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra, Diplominiai darbai ir disertacijos, 2014. , tad jų tematiką atspindi nagrinėti rodikliai. Pagrindines hidrometeorologinių tyrimų sferas galima atskirti pagal objektą: hidrologinės tematikos darbuose analizuojamos hidrosferos, o meteorologinės-klimatologinės tematikos darbuose – atmosferos charakteristikos. (Tolimesniame tekste, siekiant neišsiplėsti, ir meteorologijos, ir klimatologijos klausimus nagrinėję darbai bus vadinami meteorologiniais.) Hidrologinės ir meteorologinės tematikos darbų skaičius tiriamuoju laikotarpiu buvo panašus (atitinkamai 52 ir 48 %), bet jų tarpusavio santykis nuo laikotarpio pradžios smarkiai pakito (1 lentelė).

Ryškiausias tematikos pokytis įvyko apie 2002–2005 m.: 1994–2003 m. daugiau kaip du trečdaliai darbų skirta hidrologijos problemoms, o 2004–2013 m. dauguma darbų nagrinėjo meteorologijos klausimus. Studijų programos pokyčiai 1994–2013 m. buvo nežymūs (atmosferos ir hidrosferos analizei skirtų studijų dalykų santykis beveik nepakito). Pernelyg smarkiai nesikeitė ir darbų vadovų tyrimų sritys. Tad darbų tematikos akivaizdžias permainas didžia dalimi galima sieti su studentų nuomonės apie tyrimų įgyvendinimo galimybes ir aktualumą pokyčiais.

Stacionariais nuolatiniais tyrimais paremtų darbų skaičius staigiai pakito apie 2003–2004 m. (1994–2003 m. jie sudarė 64,4 %; o 2004–2013 m. – 83,7 %). Tai sietina su elektroninio informacijos formato ir interneto plėtros nulemtais paradigminiais hidrometeorologinių tyrimų konteksto pokyčiais. Žemės mokslai (aplinkotyra, geologija, hidrometeorologija ir pan.) pasaulyje, paplitus kompiuterinėms technologijoms, patyrė ryškų „požiūrio lūžį“. Manoma, kad hidrometeorologiją ypač paveikė naujos informacijos apdorojimo ir palyginimo galimybės, kurias atskleidė programinės įrangos ir interneto plėtra Žr. Chuck Hansen, Chris R. Johnson, Valerio Pascucci, Claudio T. Silva, “Visualization for Data-Intensive Science,” 2009; James R. Hunt, Dennis D. Baidocchi, Catharine van Ingen, “Redefining Ecological Science Using Data,” 2009. . Šios srities tyrimams Lietuvoje minėti pokyčiai įtakos turėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje Žr. Gintaras Valiuškevičius, „Geografijos sampratos raida Lietuvoje“, 2001. . Nuo XXI a. pradžios informacinės ir technologinės plėtros poveikis juntamas ir VU HKK absolventų baigiamuosiuose darbuose.

Maždaug 74 % nagrinėtų darbų paremti nuolatinių hidrometeorologinių matavimų duomenimis, sukauptais reguliarų monitoringą vykdančių organizacijų (Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, Aplinkos apsaugos agentūros ir pan.) archyvuose. Apie 11 % darbų remiasi studentų ekspedicinių matavimų medžiaga, o 15 % – tiesiogiai su hidrometeorologiniais matavimais nesusijusiais rodikliais (kartografine, istorine medžiaga ir pan.). Nuo tiriamojo laikotarpio pradžios darbų, kuriuose nenaudoti hidrometeorologinių matavimų duomenys, skaičius nuolat mažėjo, o stacionarių matavimų rezultatus naudojančių darbų dalis smarkiai išaugo (1 lentelė).

Tai rodo ir ryškūs darbuose nagrinėjamų duomenų apimties pokyčiai (1 pav.).

Dažniausiai (46,3 % baigiamųjų darbų) VU HKK absolventai 1994–2013 m. nagrinėjo 6–30 m. trukmės laikotarpius reprezentuojančias duomenų sekas. Tačiau tiriamuoju laikotarpiu nuolat daugėjo darbų, nagrinėjančių ilgesnius kaip 30 m. laikotarpius. 1994–2013 m. smarkiai kito ir darbuose analizuojamo arealo plotas. Ši charakteristika apibūdina teritorijos ištirtumo lygmenį ir atskleidžia metodines tyrimų srities galimybes. Dauguma nagrinėtų darbų apibūdina visą Lietuvos teritoriją (41,8 %) arba jos dalį (40,2 %).

Tiriamuoju laikotarpiu taip pat sumažėjo darbų, naudojančių kitų autorių apibendrintus (vidutinius tam tikro laikotarpio ar teritorijos) duomenis (1 lentelė). Naujos informacijos gavimo ir apdorojimo galimybės paveikė ir darbų tematiką – absolventai ėmė dažniau rinktis daug pradinės medžiagos reikalaujančius meteorologijos srities tyrimus (kurių anksčiau vengta dėl techninių kliūčių). Informacijos panaudojimo galimybių plėtra atsispindi darbų struktūros pokyčiuose. Bendrosios darbo dalies apimtis ir skyrių skaičius joje beveik nesikeitė, tačiau išaugo teksto informatyvumo ir iliustratyvumo rodikliai: paveikslų, lentelių skaičius, skaitines vertes pateikiančių išvadų dalis (2 lentelė).

Kai kurie duomenys aiškiai charakterizuoja autorių komunikacijos pobūdžio pokyčius. Darbuose cituojamuose literatūros šaltiniuose nuo tiriamojo laikotarpio pradžios iki pabaigos beveik išnyko tekstai rusų kalba, smarkiai sumažėjo lietuviškų šaltinių dalis ir ėmė dominuoti straipsniai bei knygos anglų kalba. Bendras darbuose cituojamų šaltinių skaičius 1994–2013 m. nuolat augo. Tai lėmė pasikeitęs įvairių kalbų mokėjimo lygis ir mokslinės literatūros paieškos internete galimybės. Dėl analogiškų priežasčių per 20 metų dvigubai išaugo literatūros apžvalgai skiriamos darbo dalies apimtis.

Su klimato kaita susijusių terminų pateikimas

Tyrimo metu mėginta išryškinti ir svarbiausias akademinio klimato kaitos diskurso charakteristikas. Specifinės srities moksliniai tekstai pasižymi standartiniu pateikimo formatu, yra skirti siauram skaitytojų ratui ir rašomi siekiant konkretaus tikslo. Lingvistinių diskurso rodiklių tyrėjai pabrėžia, kad šie tekstai kuriami naudojant aiškų strateginį modelį, kas lemia konkrečių leksinių vienetų vartojimo specifiką Žr. Jolanta Šinkūnienė, „Autoriaus pozicijos raiška asmeniniais įvardžiais rašytiniame akademiniame diskurse“, 2010. . Analizuojant juos netinka tradiciniai metodai, taikomi žiniasklaidoje pateikiamiems rašiniams. Ne kartą pastebėta, kad aptariant klimato kaitą specialistai linkę išryškinti kitus aspektus nei žiniasklaidos atstovai. Medijos dažniau akcentuoja probleminį šio klausimo įvaizdį (nelaimės, katastrofos, sąlygų blogėjimas), o moksliniai tekstai pokyčių požymius vertina nepabrėždami jų poveikio Žr. Mike Hulme, “Chaotic world of climate truth,” 2006; James S. Risbey, “The New Climate Discourse: Alarmist or Alarming?, 2008. .

Nagrinėjant klimato kaitos diskursą hidrometeorologų baigiamuosiuose darbuose, svarbu tiksliai apibrėžti tyrimų objektą. Dauguma šių darbų analizuoja įvairių atmosferos ir hidrosferos būklės rodiklių pokyčius. Terminai „temperatūros kilimas“, „kritulių gausėjimas“, „ekstremalių atvejų padažnėjimas“ ir pan. čia yra vieni iš svarbiausių ir dažniausiai vartojamų. Beveik visus tiriamus pokyčius vienaip ar kitaip galima susieti su klimato kaita, bet tiesiogiai šis terminas vartojamas ne itin dažnai. Tai lemia dvi priežastys: 1) hidrometeorologija atstovauja fizinių mokslų sričiai, taikančiai terminologijai griežtos argumentacijos reglamentą; 2) baigiamuosius darbus rašantys studentai yra įsisavinę specifinę terminiją, leidžiančią tiksliai apibūdinti konkrečių rodiklių kitimą, nevartojant sunkiai pagrindžiamos „klimato kaitos“ sąvokos.

Platus baigiamuosiuose darbuose vartojamų terminų diapazonas bei dažnumas ribojo tyrimo galimybes. Todėl tiriant klimato kaitos diskursą nagrinėti tik reikšminiai baigiamųjų darbų skyriai, apibūdinantys dažniausiai darbe nagrinėjamas temas (įvadas, išvados, santrauka). Juose analizuoti termino „klimato kaita“ atvejai. Papildomai nagrinėtas šio termino vartojimas apibrėžiant darbo tikslus ir uždavinius bei darbų ar atskirų jų skyrių pavadinimuose. Tyrimo pobūdis neleido detaliai išanalizuoti diskurso objektą charakterizuojančių indikatorių, todėl daugiau dėmesio skirta klimato kaitos sąvokos vartojimo kontekstui.

Išnagrinėjus 101 darbą paaiškėjo, kad „klimato kaita“ minima 35 darbų reikšminiuose skyriuose, o šio termino vartojimo dažnumas tiriamuoju laikotarpiu augo (3 lentelė).

Tai rodo, jog su šia tema susiję tyrimai Lietuvoje laikomi perspektyviais ir veiksnių, motyvuojančių tyrėjus (tiek baigiamųjų darbų autorius, tiek vadovus), jų imtis, daugėja. Klimato kaita žymiai dažniau minima meteorologinius rodiklius analizuojančiuose darbuose (terminas aptinkamas 44 % šių darbų), nei darbuose, skirtuose hidrologinei tematikai (25 %). Nustatyta, kad terminą „klimato kaita“ minintys darbai yra platesnės apimties, pasižymi didesniu informatyvumu ir iliustratyvumu, juose skiriama daugiau dėmesio literatūros apžvalgai ir tyrimų metodikos aprašymui (2 pav.).

Dažniausiai (29 % darbų) terminas „klimato kaita“ vartojamas įvade. Nemaža autorių, paminėjusių šį terminą įvade, kituose reikšminiuose skyriuose jo nebevartoja. Tai ypač būdinga antrajam nagrinėto laikotarpio dešimtmečiui (3 lentelė). Ši tendencija gali liudyti ir pastaraisiais metais juntamą rezonansinį žiniasklaidos formuojamo diskurso poveikį studentų nuomonei. Įvadas hidrometeorologų baigiamuosiuose darbuose tradiciškai suvokiamas kaip labiausiai viešas (todėl menkai mokslinio teksto pateikimo taisyklių saistomas) skyrius: juo siekiama „priartinti“ skaitytoją prie nagrinėjamos temos, čia retos nuorodos į literatūros šaltinius, nėra paveikslų ir lentelių. Todėl „klimato kaita“ itin dažnai minima įvado pradžioje, apibūdinant bendrąsias aplinkos sąlygas ir galimas analizuojamos problemos sąsajas su jomis. Išvadose „klimato kaitos“ sąvoka vartojama rečiau (20 % darbų), tačiau net 79 % atvejų, paminėjus šį terminą išvadose, jis aptinkamas ir kituose skyriuose. Tik šešių, itin glaudžiai su šia tema susijusių, darbų autoriai terminą „klimato kaita“ mini visuose reikšminiuose skyriuose (penkiuose iš jų šis terminas vartojamas ir paties darbo ar atskirų jo skyrių pavadinimuose).

Apibendrinimas

VU hidrometeorologų baigiamųjų darbų struktūros ir tematikos analizė atskleidė ryškius juose tiriamų problemų turinį ir kontekstą apibūdinančių rodiklių pokyčius 1994–2013 m. laikotarpiu. Rodikliai ypač pakito antroje laikotarpio pusėje: maždaug nuo 2003–2005 m. darbuose pradėta dažniau analizuoti meteorologijos klausimus (anksčiau dominavo hidrologinės temos), naudoti stacionarių nuolatinių matavimų rezultatus, nagrinėti ilgesnes duomenų sekas, cituoti daugiau literatūros šaltinių anglų kalba. Galima teigti, kad tai susiję su XX–XXI a. sandūroje įvykusiais pokyčiais bendroje hidrometeorologinių tyrimų paradigmos schemoje, nulemtais staigaus informacinių technologijų vystymosi šuolio.

Bendrieji darbų struktūros pokyčiai paveikė ir klimato kaitos sąvokos statusą baigiamuosiuose darbuose. Reikšminiuose skyriuose apie klimato kaitą užsimenančiuose darbuose nagrinėjamos didesnės teritorijos, ilgesnės duomenų sekos, juose nenaudojama ekspedicinių tyrimų medžiaga. Nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje terminas „klimato kaita“ minimas 1,6 karto dažniau nei pradžioje. Ypač imta dažniau vartoti šį terminą apibūdinant darbo tikslą ir uždavinius, tai byloja, kad gausėjo konkrečių klimato kaitos rodiklių analizei skirtų darbų. Tyrimas parodė, kad baigiamuosius darbus studentai linkę traktuoti kaip aukšto lygio specializuotus mokslinius tekstus ir juose nepagrįstai vengia vartoti savitus terminus. Akademiniam diskursui (skirtingai nei viešajam diskursui) nebūdingas termino „klimato kaita“ tapatinimas su terminais, apibūdinančiais šio reiškinio pasekmes ir indikatorius („globalus atšilimas“, „dykumėjimas“, „ekstremalių reiškinių padažnėjimas“ ir pan.). Vengiant neargumentuotos terminologijos analizei skirtose darbo dalyse, terminas „klimato kaita“ hidrometeorologų baigiamuosiuose darbuose dažniau aptinkamas darbo įvade, kur minimi procesai nebūtinai siejami su konkrečiais tyrimų rezultatais.

Literatūra

• Agazzi, Evandro, Right, Wrong and Science, Amsterdam: Rodopi, 2004.
• Anderson, Alison, “Media, Politics and Climate Change: Towards a New Research Agenda,” Sociology Compass, 2009, vol. 3, no. 2, pp. 166–182.
• Asayama, Shinichiro; Atsushi Ishii, “Reconstruction of the Boundary Between Climate Science and Politics: The IPCC in the Japanese Mass Media, 1988–2007,” Public Understanding of Science, 2012, vol. 23, no. 2, pp. 189–203.
• Augustinaitis, Arūnas, „Šiuolaikinio žinojimo sandara“, Informacijos mokslai, 2004, nr. 29, p. 31–45.
• Balžekienė, Aistė; Audronė Telešienė, Leonardas Rinkevičius, „Klimato kaita: socialinio rizikos suvokimo ir žiniasklaidos diskurso Lietuvoje konfigūracijos“, Sociologija: mintis ir veiksmas, 2008, nr. 2 (22), p. 5–19.
• Balžekienė, Aistė; Eglė Butkevičienė, Leonardas Rinkevičius, Vladas Gaidys, „Ekologinių ir technologinių rizikų suvokimas: Lietuvos visuomenės požiūriai ir nuostatos“, Filosofija. Sociologija, 2009, t. 20, nr. 4, p. 237–249.
• Boykoff, Maxwell T.; Jules M. Boykoff, “Climate Change and Journalistic Norms: A Case Study of US Mass-Media Coverage,” Geoforum, 2007, vol. 38, no. 6, pp. 1190–204.
• Brossard, Dominique; James Shanahan, Katherine McComas, “Are Issue-Cycles Culturally Constructed? A Comparison of French and American Coverage of Global Climate Change,” Mass Communication and Society, 2004, vol. 7, no. 3, pp. 359–377.
• Doyle, Julie, “Picturing the Clima(c)tic: Greenpeace and the Representational Politics of Climate Change Communication,” Science as Culture, 2007, 16: 129–50.
• Garfield, Eugene, Citation Indexing – Its Theory and Application in Science, Technology, and Humanities, Philadelphia: ISI Press, 1983.
• Hansen, Chuck; Chris R. Johnson, Valerio Pascucci, Claudio T. Silva, “Visualization for Data-Intensive Science” | Tony Hey, Stewart Tansley, Kristin Tolle (eds.), The Fourth Paradigm, Redmont, Washington: Microsoft Research, 2009, pp. 153–163.
• Hirsch, Jorge E., “An Index to Quantify an Individual’s Scientific Research Output,” Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America, 2005, vol. 102, no. 46, pp. 16569–16572.
• Hulme, Mike, “Chaotic world of climate truth,” 4 November 2006 [žiūrėta 2014 m. birželio 20 d.].
• Hunt, James R.; Dennis D. Baidocchi, Catharine van Ingen, “Redefining Ecological Science Using Data” | Tony Hey, Stewart Tansley, Kristin Tolle (eds.), The Fourth Paradigm, Redmont, Washington: Microsoft Research, 2009, pp. 21–26.
• Jančevskaitė, Rima; Audronė Telešienė, „Klimato kaitos diskursas Lietuvos spausdintinėje ir internetinėje žiniasklaidoje“, Filosofija. Sociologija, 2013, t. 24, nr. 2, p. 92–99.
• Jaspal, Rusi; Brigitte Nerlich, Nelya Koteyko, “Contesting Science by Appealing to Its Norms: Readers Discuss Climate Science in the Daily Mail,” Science Communication, 2013, vol. 35, no. 3, pp. 383–410.
• Kraniauskas, Liutauras, „Lietuvos sociologijos istorijos bruožai (II)“, Sociologija: mintis ir veiksmas, 2001, nr. 3–4, p. 5–23.
• Lietuvos geografų draugija, Geografijos istorijos Lietuvoje žinynas, 2014 [žiūrėta 2014 m. birželio 20 d.].
• RINOVA: Rizikos suvokimas, viešoji komunikacija ir inovatyvus valdymas žinių visuomenėje, projekto baigiamoji ataskaita, 2009 [žiūrėta 2014 m. biržeio 20 d.].
• Risbey, James S., “The New Climate Discourse: Alarmist or Alarming?, Global Environmental Change, 2008, vol. 18 no. 1, pp. 26–37.
• Šinkūnienė, Jolanta, „Autoriaus pozicijos raiška asmeniniais įvardžiais rašytiniame akademiniame diskurse“, Filologija, 2010, nr. 15, p. 124–141.
• Telešienė, Audronė, „Klimato kaitos diskursas Lietuvoje: reikšmių konstravimas dienraščiuose“, Filosofija. Sociologija, 2009, t. 20, nr. 4, p. 250–258.
• Valiuškevičius, Gintaras, „Geografijos sampratos raida Lietuvoje“ | Ričardas Baubinas, Nijolė Eitminavičienė (sud.), Geografija Lietuvoje, Vilnius: Geografijos institutas, Lietuvos geografų draugija, 2001, p. 12–18.
• Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra, Diplominiai darbai ir disertacijos [žiūrėta 2014 m. birželio 20 d.].
• Weingart, Peter; Anita Engels, Petra Pansegrau, “Risks of Communication: Discourses on Climate Change in Science, Politics, and the Mass Media,” Public Understanding of Science, 2000, vol. 9, no. 3, pp. 261–283.

An Analysis of Vilnius University Hydrometeorologists’ Master Theses in the Context of Climate Change Discourse

Summary. The paper presents analysis of the structure of hydrometeorologists’ graduate works in Vilnius University in 1994–2013. It also discusses the climate change academic discourse. The structure of analyzed works themes and the status of the climate change concept during the analyzed period have changed for the informational and technological development impact. The indicators especially changed in the second half of the period. It is related to the changes in the general paradigm of hydrometeorological research in the beginning of the twenty-first century. Around 2003–2005 these works started analyzing meteorological-climatological issues (previously hydrological themes dominated). At the same time the use of regular monitoring measurements data began to increase and longer data series were examined. In recent years significantly more theses cited literature in English. The term “climate change” is mentioned 1.6 times more at the end of the research period than at the beginning of this period. Currently this term is increasingly used to describe the objectives and tasks of theses. The study indicates that the phrase “climate change” is often used in the introductions of works (because authors lack arguments).

Keywords: climate change, academic discourse, hydrometeorology, graduate works.