1909 m. pradžioje planuojamos jungtuvės turi atverti „porevoliucinį“ kalendorių, kuriame kiekviena diena žadės „Naują Gyvenimą, Naują Kalbą, Naujus Pasaulius“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 233. . Tada dar neįžvelgta, kad rugpjūčio kalendorinio lapo apačioje ims ryškėti moters virsmo motina linija. Ji savotiškai disonuos su anksčiau skambėjusiu vien sielų dialogo motyvu:
Galvoju ir sapnuoju apie Jūratę. Noriu, kad ji būtų mūsų pirmųjų Metų vaisius. Ten pat, p. 236.
Jūratė – neturi supratimo, kaip Ją myliu ir nuolat apie ją galvoju, net mane kartais sąžinė graužia, kad tai truputį panašu į neištikimybę… Ten pat, p. 239.
Toks eskapizmas Čiurlionį ir neramino, ir guodė vienu metu: neatsitiktinai povandeninė erdvė amžių sandūros mene lyginta su paradis artificiel, utopiniu svajų pasauliu, kuriame, Thomaso Manno žodžiais tariant, slypi „saugumo karalystė“, „išorinėms galioms nepasiekiama vidujybė“ Jost Hermand, „Undinen-Zauber. Zum Frauenbild des Jugendstils“, p. 488. . Pasakojimuose apie undines akcentuota amžino žavesio ir motinystės opozicija čia gali būti interpretuota kaip sapno, estetinės kontempliacijos (meno visagalybės iliuzijos) ir tikrovės (sociumo keliamų reikalavimų šeimos galvai) skaudus neatitikimas „Galiausiai gegužės pabaigoje turėsime mažylį – nežinau, kaip tai išgyvensiu – baisiai bijau pati sveikatos netekti – tačiau reikia tikėtis. Jei Kastukui iki tol nepagerės – vaikelį atiduosiu Motinai – o pati ieškosiu kokios tarnybos – kad bent jau iš ko turėtų gyventi – na ir gydytis. – Nors visiškai nežinau – kur galėčiau jį vieną palikti…“ , – rašė Čiurlionienė vyro broliui Povilui (Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 5, p. 320). .
Stovint abiem ant gyvenimo ir sapno krantus jungiančio tilto, viena tarytum ėmė labiau paklusti biologinių reikmių traukai, kitas liko sapno gravitacijos lauke. Elgesio motyvacijoje ryškėjusi idée fixe Čiurlionį darė panašų į sapnuojantį sapną apie staigų praturtėjimą Žr. 1910 m. sausio–vasario mėn. Čiurlionienės laišką Povilui Čiurlioniui (Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 5, p. 31–32). – tarsi iš varganos buities išsiveržęs žvejas (galima suprasti kaip lietuvių inteligentijos genezės metaforą) tapo princu, apsigyveno kitų išmatavimų erdvėje, prabangiuose rūmuose (suprastina kaip vienos generacijos ribose iškeltas dvasios aristokratizmo siekinys). Brangūs dalykai, užsakinėti žmonai, kurių negalėjo apmokėti, už juokingą sumą parduota „Auka“ – visa tai rodė desperatiškus menininko bandymus nepaisyti negailestingų pasaulio dėsnių, mėginimą gyventi pagal išpažintąjį „Evviva l’arte“ Šią frazę, tapusią Kazimierzo Przerwos-Tetmajerio eilėraščio pavadinimu, Čiurlionis yra kartojęs sveikindamasis su Morawskiu ir jo seserimi Marija, ironiškai ją citavo 1909 m. rugsėjo 18 d. laiške Sofijai, nusivylęs abiejų tapytos uždangos „Rūtos“ draugijai būkle (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 320). . Čiurlionio laiškuose dažnėjo kreipinys „Motule mano“, paramos, kurią nuolat kas nors teikdavo, ir supratingumo poreikis, stiprėjo noras vis gauti patvirtinimą, kad jųdviejų sukurta karalystė nėra nykstanti. Tarsi suraminimo ieškant vedžioti secesiniai rašmenys natų vinjetėse išvešėjo ir ėmė gožti muzikinį tekstą Raizgiausi, labiausiai išplėtoti ornamentai 1909 m. vinjetėse „Sutems tamsi naktužėlė“, „O jūs brolužėliai“, „Anoj pusėj Nemuno“ (žr. Milda Mildažytė-Kulikauskienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Katalogas, vinjetės lietuvių liaudies dainoms Nr. 91, 98, 100, 101, 102). . Vietoj visa suvienijančios „aukščiausiosios glamonės“ – pasikartojančiu piršto judesiu ant atvažiavusios žmonos palaidinės piešta tai, kas nesiduoda apibūdinama Čiurlionienė, pasak Tallat-Kelpšos, bijojusi liktis viena su vyru (Atsiminimai, 2001, p. 65): jo asmenybės permaina, savaime aišku, paveikė intymų buvimą, nors iš jaunystės Kymantaitės turėta sveikos, vitališkos nuostatos santuokinio gyvenimo klausimais. 1915 m. rugsėjį–spalį Valerijai Čiurlionytei ji rašė: „…daug jaunų merginų sulaužo sau ir kitiems gyvenimą – darydamos skirtumą tarp sielos ir kūno […] jeigu „ji“ nemato tame susijungime taip pat grožės džiaugsmo – tai kalbos apie „atleidimą užmerktom akim“ – yra stačiai nepakeliamai bjaurios. / Visas žmogus yra vienata – ir jo kraujas šventas viso gyvenimo judintojas. / Reikia bent kiek turėt to žvelgesio kaip graikai – ir dar prie to pridėt mūsų naują niekados nepatenkintą išsiilgusią „dangaus“ sielą – tada bus gražus gyvenimas…“ (kursyvas autorės – N. G., Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 5, p. 81) .