Pratarmė: tyrimo medžiaga, metodas, uždaviniai
Įprasta, kad sociolingvistai tiria šnekamąją kalbą. Rengiamos anketos, kalbinami informantai, surinkti duomenys analizuojami ir vertinami statistiškai. Tai dažniausias tyrimų būdas, tinkantis tiriant šių dienų kalbą. Tačiau ne mažiau svarbu tirti ankstesnius laikotarpius. Praėjusių amžių kalba gali būti pažinta tik iš raštų, todėl istorinės sociolingvistikos tyrėjai telkia dėmesį į rašytinius šaltinius. Ne visi dokumentai tiksliai atspindi praeities gyvąją kalbą. Įsitikinta, kad žmonės jaučiasi ne tokie suvaržyti, mažiau linksta į autocenzūrą ar hiperkorekciją, rašydami artimiausiems draugams ar tik sau. Todėl spontaniškai, šnekamajai kalbai artimiausi yra privačiosios raštijos šaltiniai: laiškai, dienoraščiai, kitokie užrašai, neskirti viešinti
. Minėti šaltiniai gali būti apibendrinti XX a. viduryje olando istoriko Jacques’o Presserio pasiūlytu terminu – egodokumentai
.
Tokiu šaltiniu laikytinas ir šiam tyrimui pasirinktas dienoraštis. Vytautas Civinskis (Witołd Cywiński, 1887–1910) kilo iš lenkakalbės kilmingos šeimos. Jo tėvas Jeronimas Civinskis dirbo geležinkelio inžinieriumi Rusijoje, todėl ten Vytautas gimė ir baigė realinę mokyklą. Lietuvoje vasarodavo giminių Okuličių dvare Latavėnuose
. Studijavo Vokietijoje: Leipcigo universitete, vėliau Berlyno karališkoje veterinarijos akademijoje. Mokslus tęsė Tartu (tuo metu – Dorpato) veterinarijos institute. Studijų metu jaunuolis lenkų, rusų, lietuvių kalbomis rašė Dienoraštį (1904–1910). Tai sudėtingas raštijos kompleksas, vieno asmens archyvas, kuriame kasdieniai įrašai dera su atsiminimais ir kelionių, aplankytų muziejų, perskaitytos literatūros, klausytų koncertų įspūdžiais. Į tuos pačius sąsiuvinius jaunuolis įklijuodavo gautus laiškus, nurašydavo išsiunčiamų laiškų tekstus. Daugiau nei 3500 lapų Dienoraštis šiuo metu yra Vilniaus universiteto bibliotekos (toliau – VUB) rankraščių skyriuje, kita, ne tokia gausi jo dalis, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (toliau – LMAVB). Rankraščiai atkeliavo į šias institucijas XX a. viduryje iš uždaryto Kauno Vytauto Didžiojo universiteto. Sąsiuviniuose matomi ir Juozo Tumo-Vaižganto įkurto Literatūros muziejaus žymenys (Rš – Rašliavos muziejus). Neįvardyto Okuličių giminės atstovo rankraštis buvo perduotas saugoti, turbūt, tarp 1923 ir 1930 m. (muziejaus gyvavimo laikas).