Straipsnis Švietimo (geo)politika kaip sankirtos erdvėje vieta, arba Švietimo geo(filo)sofijos link

Santrauka. Straipsnyje analizuojama švietimo politika. Tačiau į politiką apskritai ir švietimo politiką konkrečiai žvelgiama per geografinės erdvės ir vietos bei tapsmo filosofijos prizmę. Siekiama atsakyti į klausimą, kokios vertybinės ir norminės substancijos, galios ir įtampos struktūros, tapsmo ir virsmo procesai formuoja (lemia) Lietuvos švietimo erdvę? Remiantis šia prieiga, švietimo vadybos priemonės įgauna švietimo geopolitikos dimensiją. Erdvės požiūriu kiekviena politika yra geopolitika, o geopolitika – politika (idėjų, strategijų, praktikų politika), įgyvendinama konkrečioje geografinėje erdvėje ir vietoje. Kaip betraktuosime švietimą – kaip kultūros, ekonomikos, politikos sudedamąją dalį ar kaip atskirą visuomenės veiklos sritį, – jis visada yra veikiamas, struktūruojamas, kuriamas tų pačių geografinių – vietos, erdvės, aplinkos – faktorių. Valstybės institucijos (subjektai), įgyvendindamos švietimo politiką (įvairias strategijas ir praktikas), kuria erdvinį švietimo geopolitinį tapatumą. Erdvės, vietos, geografinės skalės (nuo globalinės iki lokalinės) dalykai santykyje ir sąveikoje su geopolitiniais, sociokultūriniais reiškiniais formuoja Lietuvos švietimo geopolitinę ir geo(filo)sofinę erdvę. Geosofija ir geofilosofija išreiškia mentalinį, dvasinį, vertybinį, pažintinį žmogaus požiūrį ir santykį su geografine aplinka, erdve, jos objektais, atspindi mūsų individualias sąsajas su geografija ir filosofija. Tyrimo apibendrinime teigiama, kad švietimo (geo)politika, besiremianti įvairialypiais autentiškais santykiais, prasmių eksplikavimu, vaizduotės žadinimu santykyje arba sąveikoje su geografine aplinka, kuria šalies, konkrečios vietos tvarią švietimo geo(filo)sofinę erdvę.

Pagrindiniai žodžiai: švietimo politika, švietimo geopolitika, švietimo geofilosofija.

Įvadas

Straipsnis, vertinant iš įprastinių kategorijų pozicijų, skirtas švietimo politikai. Tačiau į politiką apskritai ir švietimo politiką konkrečiai žvelgiama per geografinės erdvės ir vietos bei tapsmo filosofijos prizmę. Paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais ir per pastaruosius du dešimtmečius Pasaulio (Žemės) įvaizdis pasikeitė – jis tapo globalus, tinklinis, net plokščias Žr. Thomas L. Friedman, Pasaulis yra plokščias: trumpa dvidešimt pirmojo amžiaus istorija, 2008. . Greičiausiai, kad tik vieniems geografams Pasaulis vis dar apvalus. Tinkamiausiai šiuolaikinį Pasaulį reikėtų vadinti glokaliu (globaliu ir lokaliu vienu metu), tai geriausiai atspindėtų procesus, kurie vyksta ne tik globaliame, bet ir vietos lygmenyse. Be abejo, visi šie Pasaulio įvaizdžiai – šiuolaikinių technologijų, žmonijos raidos, politinių, ekonominių, kultūros doktrinų pasekmė. Švietimas retai patenka į didžiosios politikos ir dar rečiau – geopolitikos akiratį. Anot P. Bourdieu, švietimas, kaip ir mokslas, menas, literatūra, priklauso „minkštosioms“ visuomenės simbolinėms struktūroms Žr. Pierre Bourdieu, Physical Space, Social Space and Habitus, 1996. . Kai kalbama apie Pasaulio, šalies raidos scenarijus, švietimas dažniausiai „slepiasi“ po kultūros, ekonomikos egida arba „ir kt.“ santrumpa. Bendrame humanitarinių, socialinių mokslų diskurse, jeigu jis nėra tiesiogiai susijęs su švietimu, ši visuomenės gyvenimo sritis tarsi ir iškrenta iš aptarties lauko. Arba, sakant „kultūra“, neretai turima omenyje ir „švietimas“.

Žinoma, švietimas, kaip ir kultūra, dažniausiai siejamas su valstybių vykdoma ekonomikos politika. Sakykim, strategija Europa 2020 visa nuspalvinta 2009–2010 m. ekonominės krizės spalvomis, o 2010–2020 m. laikotarpis įvardijamas kaip prarastas dešimtmetis Žr. Komisijos komunikatas 2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija, p. 10. . Europos strategija jau prarado nūdienos aktualumą ir beveik yra pamiršta. Panašiai ir Lietuvos pažangos strategija Lietuva 2030, kurioje švietimas pavadinamas kaip viešoji paslauga Žr. Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, p. 26. , taip pat yra sulaukusi ne tik pasiūlymų, bet ir griežtos kritikos Žr. Rolandas Maskoliūnas (sud.), Pasiūlymai dėl šalies strateginio tikslo suformulavimo, 2014; Vytautas Rubavičius, „Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai?“, 2011. . Švietimo įvaizdis – biurokratizuota, ideologizuota, instrumentalizuota, standartizuota, amorfiška, griežtai kontrolei ir valdymui paklūstanti sistema. L. Duoblienė vieną savo monografijos dalį apie švietimo politiką įvardijo kaip neatpažįstama politika Žr. Lilija Duoblienė, Ideologizuotos švietimo kaitos teritorijos, 2011. . Kaip betraktuosime švietimą – kaip kultūros, ekonomikos, politikos sudedamąją dalį ar kaip atskirą visuomenės veiklos sritį, – jis visada veikiamas tų pačių geografinių – vietos, erdvės, aplinkos – faktorių. Geografijos mokslas, žvelgiant iš humanitarinės geografijos perspektyvos, yra pasaulio įvairovės stebėjimo, suvokimo, vaizduotės ir pajautos padarinys Žr. Rimantas Plungė, „Erdvės ir laiko dimensijos sampratos pokyčiai šiuolaikiniuose sociokultūriniuose kontekstuose: teorinės įžvalgos ir modeliai“, 2012; Inga Vidugirytė-Pakerienė, Literatūros žemėlapiai, 2016; Yi-Fu Tuan, Topophilia: A Study of Environmental Perception, Attitudes, and Values, 1974; Dmitrij Zamiatin, Humanitarnaja geografija: prostranstvo i jazyk geografičeskih obrazov, 2003. . Taigi klausimą, kokios vertybinės ir norminės substancijos, galios ir įtampos struktūros, tapsmo ir virsmo procesai formuoja (lemia, struktūruoja) Lietuvos švietimo erdvę, regime kaip atskirą tyrimo problemą.

Tyrimo tikslas – aptarti švietimo politiką sąsajoje su geografinės erdvės ir vietos konceptais bei tapsmo filosofijos nuostatomis kaip prielaida susiformuoti naujai – švietimo geo(filo)sofijos – paradigmai. Tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė, sąvokų (kategorijų) turinio analizė, mąstymo lauko analizė konkrečios – švietimo geo(filo)sofijos – kategorijos kontekste.

Bendros nuostatos: šaltiniai ir sąvokos

Straipsnyje tarpusavyje siejasi tokios kategorijos kaip filosofija, politika, geografija (vieta, erdvė), kultūra, švietimas. Tekste sutinkama tiek įprastų (politika, geopolitika, ugdymas), tiek retai vartojamų (švietimo geopolitika, geosofija, geofilosofija) terminų, išreiškiančių nekasdienes mums sąvokas, sampratas. Nors terminologijoje, kaip įprastai, būna painiavos, tačiau straipsnyje nekeliamas tikslas analizuoti, kvestionuoti ar kitaip interpretuoti terminus ir jais išreiškiamas sąvokas. Čia siekiama pabrėžti, kaip erdvės, vietos, geografinės skalės (nuo globalinės iki lokalinės) dalykai santykyje ir sąveikoje (sanveikoje) su (geo)politiniais, sociokultūriniais reiškiniais formuoja (veikia) Lietuvos švietimo (geo)politinę ir geo(filo)sofinę erdvę. Šie aspektai vienaip arba kitaip yra nagrinėjami Lietuvos ir užsienio autorių. Politikos, geopolitikos klausimai plačiai aptariami politologų Žr. Konstantinas Andrijauskas, „Tarptautinių santykių analizės virsmai regionų iškilimo epochoje: regioninio lygmens galios asimetrijos teorinis modelis“, 2013; Dovilė Jakniūnaitė, „Sienos ir erdvės: konceptualizacijų paieškos XXI amžiaus teritoriniams konfliktams Rytų Europoje analizuoti“, 2016; Raimundas Lopata, Vytautas Žalys, „Lietuvos geopolitinis kodas“, 1995; Nortautas Statkus, Egidijus Motieka, Česlovas Laurinavičius, Geopolitiniai kodai: tyrimo metodologija, 2003; Nortautas Statkus, Kęstutis Paulauskas, Tarp geopolitikos ir postmoderno: kur link sukti Lietuvos užsienio politikai?, 2008. , geografų Žr. Vidmantas Daugirdas, „Lietuvos geopolitinio balanso modelis“, 1996; Paulius Kavaliauskas, „Pasaulio geopolitinės struktūros problema“, 2010–2011; Rolandas Tučas, Rinkimų geografija, 2016. .

Lokalinėms erdvėms, sienoms, riboms daug dėmesio skiria istorikai, etnokultūrologai, archeologai Žr. Egidijus Aleksandravičius (sud.), Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m., 2015; Laima Bucevičiūtė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata, 2015; Tomas Čelkis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija: sienų samprata ir delimitaciniai procesai XIV–XVI amžiuje, 2014; Vytis Čiubrinskas, Darius Daukšas, Jolanta Kuznecovienė, Liutauras Labanauskas, Meilutė Taljūnaitė, Transnacionalizmas ir nacionalinio identiteto fragmentacija, 2014; Rimvydas Laužackas, „Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais“, 2014; Alma Ragauskaitė, Lietuvos etnokultūrinis regionavimas, 2016; Vykintas Vaitkevičius, „Etnogeografijos keliu, dar kartą atrasti Žemę“, 2014. . Švietimo filosofijos ir politikos temos tirtos T. Bulajevos Žr. Tatjana Bulajeva, Lilija Duoblienė (sud.), Lietuvos švietimo politikos transformacijos, 2009. , R. Bruzgelevičienės Žr. Ramutė Bruzgelevičienė, Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997, 2008. , L. Duoblienės Žr. Lilija Duoblienė, Ideologizuotos švietimo kaitos teritorijos, 2011. , Ž. Jackūno Žr. Žibartas Jackūnas, Lietuvos švietimo kaitos linkmės (1988–2005), 2006. , D. Karužaitės Žr. Daiva Karužaitė, „Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo kaita XX–XXI a.“, 2015. , E. Katiliūtės Žr. Eglė Katiliūtė, Švietimo politika ir jos tyrimo metodologija, 2008. , M. Lukšienės Žr. Meilė Lukšienė, Jungtys, 2000. , R. Želvio, V. Būdienės, A. Zabulionio Žr. Rimantas Želvys, Virginija Būdienė, Algirdas Zabulionis, Švietimo politika ir monitoringas, 2003. , R. Bartaševičiaus Žr. Robertas Bartaševičius, Vilija Targamadzė, „Bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo politika: sąvokinės erdvės kontūrų brėžtis“, 2012. , V. Targamadzės Žr. Vilija Targamadzė, Bendrojo ugdymo mokykla kryžkelėje: akivarai ir kūlgrinda, 2014. , K. Trakšelio Žr. Kęstutis Trakšelys, „Švietimo kaip socialinio instituto transformacija modernioje Lietuvoje“, 2013. darbuose. Švietimo politikos, vietos, erdvės ir vertybių klausimai glaudžiai susiję su filosofijos, kultūros tyrimais Žr. Jonas Čiurlionis, „Absoliutizmo ir reliacionizmo kontroversija: Newtonas vs. Leibnicas“, 2016; Laura Janutytė, Filosofijos ir kūrybos santykis G. Deleuz’o postfilosofijoje, 2005; Alvydas Jokubaitis, Vertybių tironija ir politika, 2012; Filosofas kaltina mokslininkus: arba kas blogai su politikos mokslu?, 2016; Milda Laužikaitė, „Lietuvos kultūros politika: analizės eskizai“, 2006; Tomas Kačerauskas, Tautvydas Vėželis, Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų, 2016; Saulius Kanišauskas, Aksiologijos įvadas, 2014; Naglis Kardelis, „Komparatyvistikos aktualumas šiuolaikinei filosofijai ir dabarties pasauliui: filotopinis žvilgsnis iš Havajų“, 2016; Gintautas Mažeikis, Propaganda ir simbolinis mąstymas, 2010; Algis Mickūnas, Mokykla, mokytojai, mokiniai, 2014; Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas, 2010; „Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai?“, 2011; Almantas Samalavičius, Tarp Scilės ir Charibdės: aukštasis mokslas permainų metais, 2016; Arūnas Sverdiolas, Steigtis ir sauga: kultūros filosofijos etiudai, 1996; Arvydas Šliogeris, Tylos metafizika, 1996; Lietuviškosios paraštės, 2011; Vytis Čiubrinskas, Darius Daukšas, Jolanta Kuznecovienė, Liutauras Labanauskas, Meilutė Taljūnaitė, Transnacionalizmas ir nacionalinio identiteto fragmentacija, 2014; Skaidra Trilupaitytė, Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika, 2015; Audronė Žukauskaitė, Nuo biopolitikos iki biofilosofijos, 2016. .

Erdvės šiuolaikinei sampratai ir vaizdiniui turi įtakos M. Castellso tinklaveikos visuomenės raidos ir tapatumo tyrimai Žr. Manuel Castells, Tinklaveikos visuomenės raida, 2005; Tapatumo galia, 2006. . Ryškus posūkis vietovokos ir aplinkovos link stebimas literatūrologų darbuose Žr. Arūnas Augustinavičius, Jolanta Zaborskaitė, Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė, Liutauras Labanauskas, Austė Kiškienė, Remigijus Venckus, Kastytis Rudokas, Naujos regionų tapatybės konstravimas: integralumas, sumanumas, konkurencingumas, 2017; Vigmantas Butkus, „Literatūros topografija: (poli)metodologinės trajektorijos“, 2008; Viktorija Daujotytė, „Kraštovaizdžio poetika“, 1999; Brigita Speičytė, „Kraštovaizdis ir erdvinė vaizduotė XIX amžiaus Vidurio Lietuvoje“, 2000; Lina Valantiejūtė, Rita Šerpytytė, „Biopolitika kaip kalbinė problema Giorgio Agambeno filosofijoje“, 2015; Inga Vidugirytė-Pakerienė, „Geografinė vaizduotė: Lietuva“, 2016; Literatūros žemėlapiai, 2016; Imelda Vedrickaitė, Kelionė. Keliautojas. Literatūra, 2010. . Gili socialinės erdvės, lauko tyrimo tradicija yra prancūzų postmodernistų, fenomenologų P. Bourdieu Žr. Pierre Bourdieu, Physical Space, Social Space and Habitus, 1996; Pierre Bourdieu, Loïc J. D. Wacquant, Įvadas į refleksyviąją sociologiją, 2003. , G. Deleuze, F. Guattari Žr. Gilles Deleuze, Félix Guattari, What is Philosophy?, 1994. , M. Foucault Žr. Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, 1998. darbuose. Lietuvoje išsamią P. Bourdieu analizę atliko Ž. Gaižutytė-Filipavičienė Žr. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, Pierre’as Bourdieu ir socialiniai meno žaidimai, 2005. , A. Andrijauskas Žr. Antanas Andrijauskas, „Meno sociologijos tradicijos transformacija kritinėje P. Bourdieu koncepcijoje“, 2013. . Erdvės idėja įpinama ir į švietimo politiką bei geofilosofiją Žr. Webb P. Taylor, Kalervo N. Gulson, Policy Geophilosophy and Education, 2015. . Atskirą tyrėjų grupę sudaro erdvės (dažnai miesto) sociologai Žr. David Harvey, The Condition of Postmodernity: An Inquiry into Origins of Cultural Change, 1990; Park, 1967; Artūras Tereškinas, Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas, 2007; Alfred Schutz, Collected Papers I: The problem of Social Reality, 1962. . Dar kitaip erdvė ir vieta interpretuojama humanistinėje geografijoje Žr. Anne Buttimer, David Seamon (eds.), The Human Experience of Space and Place, 1980; Tim Crasswell, Place: A Short Introduction, 2011; Edward Relph, Place and Placelessness, 1976; Yi-Fu Tuan, Topophilia: A Study of Environmental Perception, Attitudes, and Values, 1974; Space and Place: The Perspective of Experience, 1977. ir humanitarinėje geografijoje Žr. Zigmas Kairaitis, „Humanitarinės geografijos link“, 2013; Dmitrij Zamiatin, Humanitarnaja geografija: prostranstvo i jazyk geografičeskih obrazov, 2003; Kultura i prostranstvo: modelirovanie geografičeskih obrazov, 2006; «Sopostranstvennost, territorialnaja identičnost i mesto: k pominaniju politik postmoderna», 2014. . Šiandien geografinė erdvė, vieta įgyja globalizacijos proceso konotacijas Žr. Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui, 2002; Kultūra takiojoje modernybėje, 2015; Laima Urbšienė, „Globalizacijos samprata: šiuolaikiniai požiūriai“, 2011. .

Remiantis įvardytais šaltiniais, toliau pateikiami straipsnyje vartojamų sąvokų apibrėžimai.

Geofilosofija – tarpdalykinė disciplina, kuri aiškinasi filosofijos, istorijos, kultūros, politikos, ekonomikos, civilizacijų į/iš(si)vietinimo (de-, re-, teritorizacijos, tapsmo, vaizduotės) klausimus.

Geografija – pažinimo sritis, kuri nagrinėja žemės erdvės vietų ir erdvės vaizdų tapsmą, vaizduotę, jų santykius ir sąveiką (sanveiką).

Geografijos filosofija – mokslo sritis, kuri kelia ir nagrinėja geografijos prigimties, pažinimo ir metodologijos pamatinius (esmės, prasmės, reikšmės) metaklausimus.

Geografinė erdvė – tam tikra metodologinė prieiga, apibrėžta Žemės paviršiaus erdvė (erdvės vieta), turinti atitinkamą funkcinę reikšmę ir prasmę.

Geosofija – mąstymo paradigma, kuri remiasi įvairių žmogaus veiklos sričių (mokslo, meno, kultūros, politikos) (savi)raiška santykyje su geografine erdve ir vieta.

Politika – valstybės valdymo reguliavimo būdas siekiant tam tikrų tikslų visuomenėje, valstybėje ir pasaulyje.

Švietimo filosofija – mokslas, nagrinėjantis ir keliantis pamatinius (dvasinius-vertybinius, pažintinius-patirtinius) žmogaus ugdymo(si) klausimus.

Švietimo geofilosofija – mokslo (filosofijos, edukologijos, geopolitikos) sritis, nagrinėjanti įvairialypių švietimo idėjų ir santykių į/iš(si)vietinimo (teritorinės sklaidos, tapsmo, vaizduotės) klausimus.

Švietimo geopolitika – valstybės švietimo teritorinė (erdvinė) politika, siekianti nustatyti vidaus ir išorės švietimo politikos galias, transformacijas ir jų teritorinę diferenciaciją.

Švietimo geopolitinis laukas – švietimo (geo)politikos veikimo geografinė erdvė.

Švietimo geosofija – švietimo filosofijos ir geopolitikos paradigma, kuria remiantis švietimas suvokiamas, vaizduojamas ir interpretuojamas per santykį su geografine erdve ir vieta.

Švietimo politika – kryptingas valstybės švietimo sistemos tvarkymas remiantis pamatinėmis vertybėmis, nuostatomis, principais, suinteresuotų visuomenės grupių tikslais, sociokultūriniais ir geopolitiniais kontekstais.

Ugdymas(is) – žmogaus (ugdytinio) individualus ir bendruomeninis santykis (dialogas) su pasauliu ir aplinka, kuris skleidžiasi (tarpsta, realizuojamas, steigiasi) per pažiną, patyrą, pajautą ir sveikatinimą(si).

Globalizacijos, lokalizacijos, glokalizacijos, grobalizacijos sąvokos plačiau aptartos autoriaus straipsnyje Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos Žr. Zigmas Kairaitis, „Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos“, 2006. .

Straipsnyje dažnai vartojami sudurtiniai terminai su žodžio dalimis geo- ir filo- skliausteliuose – (geo)politika, geo(filo)sofija. To priežastis – šie terminai švietimo politikos ir švietimo filosofijos diskurse yra nauji ir retai vartojami. Filosofinėje literatūroje kiek plačiau aptarta geofilosofijos samprata Žr. Gilles Deleuze, Félix Guattari, What is Philosophy?, 1994. . Kartais šis terminas vartojamas kaip geografijos filosofijos trumpinys. Švietimo politika geopolitikos konotaciją įgyja tada, kai ji laikoma valstybės geopolitikos sudedamąja dalimi. Taigi švietimo geopolitikos ir geofilosofijos terminai, atsižvelgiant į kontekstą, straipsnyje vartojami įvairia forma (kartais suskliaudžiant atskirus jų sandus), tuo norima pabrėžti geografijos (erdvės, aplinkos, vietos, regiono ir pan.) ir švietimo politikos bei filosofijos įvairialypes sąsajas.

Vaizduotės erdvių link

Erdvė ir laikas – turbūt svarbiausios, stabiliausios ir nuo seno analizuojamos, diskutuojamos mokslų kategorijos. Be jų neapsieinama nei filosofijoje ir fizikoje, nei geografijoje ir istorijoje, nei moderniuose ir postmoderniuose moksluose. Pagal reliatyvumo fizikos sampratą, erdvė ir laikas yra tas pat – erdvėlaikis. N. Kardelis, sekdamas erdvės sampratą nuo Platono, priveda ją prie kantiškosios tradicijos teigdamas, kad „erdvė tėra transcendentalinė kategorija, struktūruojanti žmogaus patyrimą ir leidžianti suvokti skirtingus objektus, kaip egzistuojančius vienoje gamtoje“ Naglis Kardelis, Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, p. 50. . Nors kartais, siekiant išgryninti atskirų mokslų esmę, pasakoma, kad istorija yra laiko mokslas, geografija – erdvės mokslas. Tuo norima išvengti perdėto metodologizavimo arba epistemologizavimo.

Pirmiausia, kalbant apie erdvę, iškyla jos materialumo, realumo klausimas, į kurį buvo atsakinėjama iš absoliutizmo (Newtonas) ir reliacionizmo (Leibnizas) pozicijų. Šių diskusijų esmė, įtraukiant ir kantiškąją kritiką, yra labiau filosofinė nei fizikinė, o svarbiausia, priklauso nuo požiūrių (dėsnių) pripažinimo ir pritaikymo Žr. Jonas Čiurlionis, „Absoliutizmo ir reliacionizmo kontroversija: Newtonas vs. Leibnicas“, p. 135. . Geografijoje, kurioje erdvės aprašomos ir pavaizduojamos struktūriškai, atrodytų, kad labiau linkstama „materialiosios“ erdvės išraiškos link. Istoriškai geografinė erdvė buvo suprantama kaip teritorija, vieta, šiandien vis labiau akcentuojamos aplinkos, regiono, lauko sąvokos (žr. 1 pav.).

Tačiau net žemėlapio negalima laikyti Žemės paviršiaus „realiu“ pavaizdavimu jau vien dėl to, kad žemėlapio pagrindas – tam tikra matematinė projekcija. Kita vertus, žemėlapyje pavaizduoti objektai, jų tarpusavio ryšiai, dinamika – tai daugiau erdviniai santykiai (Leibnizo interpretacija) nei substancija. Geografijos mokslo istorijoje pastebima nuolatinė slinktis nuo fizinių link socialinių, mentalinių aplinkos objektų ir procesų erdvinės išraiškos. Plėtojant šią kryptį palyginti daug pasistūmėjo ir Lietuvos geografai, aprašydami aplinkos (erdvės) gamtines, sociokultūrines, politines struktūras Žr. Vidmantas Daugirdas, „Lietuvos geopolitinio balanso modelis“, 1996; Paulius Kavaliauskas, „Pasaulio geopolitinės struktūros problema“, 2010–2011; Valdas Petrulis, Lietuvos politinio lauko teritorinė struktūra (elektroninio metodo pagrindu), 2009. . Atliekant tyrimus dažniausiai remiamasi socialinės fizikos prielaidomis, turinčiomis tvirtas pozityvizmo šaknis ir geografijoje Žr. William Bunge, Theoretical Geography: Lund Studies in Geography, 1962. . Tokių tyrimų rezultatas – teritorijos, geografinės erdvės, geopolitinio lauko abstrakti „nuotrauka“. Sudėtingiausia, kaip teigia ir patys tyrėjai, yra pavaizduoti „minkštuosius“ – dvasinius, mentalinius – erdvės objektus ir procesus. Jiems priskirtini kultūros, dvasinės, meno ir kitos nematerialios vertybės. Norint atlikti jų erdvinį įvietinimą būtina padaryti daug tarpinio pobūdžio procedūrų – tipizavimo, struktūravimo, generalizavimo ir kitų kvalimetrijos darbų.

Geografijos mokslo istorijoje vyko erdvės „išlaisvėjimo“ procesas. Labiausiai ji buvo įžeminta, „sukaustyta“ fizinėje geografijoje, kurioje erdvė dažnai būna tapati apibrėžtai teritorijai. Dar labiau erdvės teritorinis neapibrėžtumas pasireiškė socialinėje (visuomeninėje) geografijoje, kurioje tenka vaizduoti socialinius procesus, reiškinius, ir pagaliau – humanitarinėje (humanistinėje) geografijoje, kuri nagrinėja geografinės aplinkos ir jos objektų, procesų suvokimą, vaizdinius, t. y. mentalinę žmogaus gebą. Norint tai pavaizduoti žemėlapyje, geografinės erdvės ribos dar labiau „išsiplauna“. Mentaliniai žemėlapiai nuo klasikinių geografinių žemėlapių labai skiriasi. Jų paskirtis – pavaizduoti ne fizinę erdvę, o idėją, vaizdinį, teorinį konstruktą. Vaizduojami objektai yra labiau susiję su sociokultūriniais, mitologiniais, geopolitiniais reiškiniais, procesais Žr. Dmitrij Zamiatin, Humanitarnaja geografija: prostranstvo i jazyk geografičeskih obrazov, 2003; Kultura i prostranstvo: modelirovanie geografičeskih obrazov, 2006; «Sopostranstvennost, territorialnaja identičnost i mesto: k pominaniju politik postmoderna», 2014. . Net ir į klasikinius žemėlapius šiandien esame linkę žvelgti kitaip: žemėlapiai ne įrėmina, riboja, bet pasako tam tikrą idėją, apibūdina procesą Žr. Tim Marshall, Geografijos įkaitai: dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką, 2016. . Čia į pirmą vietą iškyla ne fizinis geografinės erdvės vaizdas, o jėga, galia, įtaka. Kitaip sakant, žemėlapyje arba kitoje jo formoje pateikiama (įvietinama) reiškinių, procesų, idėjų, vaizdinių dinamika. Ženklai, prasmės, reikšmės pereidamos į erdvę praranda referentinę prasmę ir, anot A. Šliogerio, gyvename ideologemų, filosofologemų (simuliakrų) virtualiojoje erdvėje Žr. Arvydas Šliogeris, Lietuviškosios paraštės, 2011. . Darant aliuziją į Jeaną Baudrillardą, žemėlapis atsiranda pirmiau teritorijos arba naudojant GIS (geografinių informacinių sistemų) yra braižomi žemėlapių žemėlapiai.

Taigi geografija įžengia į po žemėlapio (jį suprantant kaip popieriaus lapą) erą. Vis labiau įsitikinama, kad geografiniai atradimai daromi remiantis vaizduote – vaizdinių kūrimu, vaizdijimu. Tik jeigu anksčiau buvo siekiama, kad vaizdiniai (žemėlapiai) atitiktų tikrovę, tai šiandien jie yra tikrovė.

Švietimo (geo)politika kaip galių ir įtampų veikimo erdvė

Švietimo politika apibrėžia valstybės pastangas tvarkyti šalies švietimo sistemą, remiantis įstatymų nustatytais principais, prioritetais ir priemonėmis. Politika, kaip ir švietimo politika, visada yra susijusi su valstybės vidaus ir išorės erdvėmis, jose besireiškiančiais santykiais, tvyrančiomis įtampomis. Geografas tai supranta kaip švietimo geografiją (ją traktuoja kaip švietimo idėjų ir priemonių sklaidą erdvėje), arba švietimo geopolitiką. Tiesa, kartais vengiama geopolitikos termino, kad aprašomi reiškiniai, procesai nebūtų interpretuojami geografinio determinizmo aspektu. Tačiau tai jau daugiau praeities dalykai arba tik viena iš geopolitikos aiškinimo krypčių, implikuojanti linijinį priežasties ir pasekmės geopolitikos vaizdinį. Teritorialumas šiandien suprantamas kaip mąstymas apie teritoriją, jos erdvę, t. y. teritorija suvokiama kaip dinamiška, taki sąvoka, vartojama atliekant ir šiuolaikinius geopolitikos tyrimus Žr. Dovilė Jakniūnaitė, Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose, 2017. . Net globalizacijos procesų kontekste valstybės vaidmuo, užtikrinant nacionalinės / tautinės valstybės tapatybę, nesikeičia Žr. Biswas, 2002. .

Ne tik daiktai, bet ir žmogus, idėjos visada yra susietos su vieta, kuri suteikia pasauliui, erdvei tam tikrą vertę.

Pasakyti, kas yra žmogus, – vadinasi, susieti jį su erdve, dinamine bei aksiologine tvarka. Rémi Brague, Ekscentriškoji Europos tapatybė, p. 111.

Spustelėjus išskleisti...

Žmogus ne tik antropomorfinė, bet ir geomorfinė struktūra. Net ir postmoderniosios filosofijos – posthumanizmas, biopolitika, biofilosofija – iš esmės ne neigia gamtos, aplinkos vaidmenis, o visur regi žmogaus tęsinius. Žmogus ne priešpriešinamas fiziniams objektams, o pats yra (imanentinis) objektas.

Lietuva – geografinė erdvė, vieta, kurioje reiškiasi tam tikri (politiniai, ekonominiai, kultūriniai, švietimo) procesai, kuriuos galima matyti, jausti, mąstyti. Anot filosofų T. Kačerausko ir T. Vėželio, nagrinėjančių M. Heideggerio filosofiją, čia susiduriama su šiapusybės regionu ir lokalumo reiškiniu, apie kuriuos prasminga ir reikia kalbėti, analizuoti bei juos vertinti Žr. Tomas Kačerauskas, Tautvydas Vėželis, Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų, 2016. . Gyvename įvairialypių srautų ir jų pasireiškimo vietų (laukų) erdvėje (žr. 2 pav.).

Geopolitika visada yra susijusi su įvairių reiškinių, procesų galiomis, įtakomis ir įvairiomis įtampomis. Tai būdinga ir švietimo (geo)politikai. Toliau (detaliai nekomentuodami) pavaizduosime, kas ir kaip veikia, formuoja, struktūruoja Lietuvos švietimo (geo)politinį lauką, kuris suprantamas kaip švietimo politikos veikimo geografinė erdvė. Čia sąvokos geopolitinis laukas ar geopolitinė erdvė laikomos tapačiomis. Modeliai parengti remiantis Lietuvoje atliktais švietimo politikos ir filosofijos tyrimais, ypač L. Duoblienės Žr. Lilija Duoblienė, Ideologizuotos švietimo kaitos teritorijos, 2011. , D. Karužaitės Žr. Daiva Karužaitė, „Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo kaita XX–XXI a.“, 2015. , E. Katiliūtės Žr. Eglė Katiliūtė, Švietimo politika ir jos tyrimo metodologija, 2008. . Pirmajame modelyje pavaizduoti veiksniai, kurie daro įtaką, struktūruoja Lietuvos švietimo geopolitinę (ir geopolitikos) erdvę (žr. 3 pav.). Atitinkamai sudaryta ir švietimo (geo)politikos raiškos matrica (žr. 4 pav.).

Anot P. Aleksandravičiaus, būtina atkreipti dėmesį, kad tokiose uždarose matricose „gimsta uždaros ideologijos, kurios gali reikštis ne tik „aukštu“ filosofiniu ar politiniu lygmeniu, bet ir banalioje buityje“ Povilas Aleksandravičius, Europos mąstymo kryptys ir ateitis, p. 27. . Akcentuotina, kad Lietuvos švietimo (geo)politika vyksta visose išskirtose erdvėse ir erdviniuose lygmenyse (vadybinis aspektas), t. y. nereikėtų sutapatinti Lietuvoje vykstančių procesų vien tik su regioniniu ar lokaliniu lygmeniu, o geopolitikos sričiai priskirti vien tik tarptautinius (regioninius autonominius arba separatistinius) subjektus. Geopolitikoje (kaip ir geografijoje) yra kalbama apie erdvinį – globalinį, regioninį, valstybinį ir lokalinį – tapatumą Žr. Justinas Dementavičius, „Geokultūra ir geopolitinio tapatumo konstravimas“, p. 54. . Erdvės požiūriu kiekviena politika yra geopolitika, o geopolitika – politika (idėjų, strategijų, praktikų politika – tai, ką suprantame kaip policy), realizuojama konkrečioje geografinėje erdvėje ir vietoje. Valstybės institucijos (subjektai), įgyvendindamos švietimo politiką (įvairias strategijas ir praktikas), kuria erdvinį švietimo geopolitinį tapatumą. Remdamiesi valdžios (švietimo elito) prioritetais, gravitacijomis ir praktikoje taikomomis strategijomis, galime nustatyti (apibrėžti) ir valstybės švietimo geopolitikos kodą (-us). A priori galima teigti, kad geopolitiniai kodai turi būti skirtingi (arba bent kitaip įvardyti) tiek valstybės švietimo sistemos, tiek atskirų dalykų (disciplinų) didaktiniu (mikro-) lygmeniu. Deja, tokių tyrimų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje labai pasigendama.

Naujoji ir kritinė geopolitika (ypač pastaroji) nesusijusi su „medžiaginio“ fizinės geografijos vaidmens geopolitika Žr. Rimas Ališauskas, „Interneto geopolitika“, 2004; Timothy S. Oakes, Patricia L. Price (eds.), The Cultural Geography Reader, 2008; Edward Soja, Postmodern Geographies: The Reassertion of Space in Critical Social Theory, 1995. . Atsiranda tokie geopolitiniai subjektai kaip diskursyvi aplinka, geopolitinių procesų reflektavimas, kultūrinė civilizacinė trauka (gravitacija), geopolitiniai vaizdiniai ir įvaizdžiai. Jie šiandien atlieka svarbų geopolitinės galios ir jos kuriamų geopolitinių įtampų vaidmenį. Prie to ypač prisideda ir sudėtingi bei prieštaringi globalizacijos procesai. Tai, ką mes šiandien įvardijame kaip globalizacija, yra painūs ir viduje vienas kitam priešingi procesai, tokie kaip lokalizacija, glokalizacija, grobalizacija. Pastarieji yra politinių, ekonominių, kultūrinių, religinių ir švietimo, idėjų, vertybių, doktrinų bei pasaulėvaizdžio intersubjektyvios konstrukcijos, kurios atspindi šalies geopolitinį kodą ir tam tikrą geopolitinę gravitaciją Žr. Nortautas Statkus, Egidijus Motieka, Česlovas Laurinavičius, Geopolitiniai kodai: tyrimo metodologija, 2003. . Lietuvos švietimo geopolitinę erdvę veikiančius globalizacijos ir lokalizacijos bei išvestinius glokalizacijos ir grobalizacijos procesus bei įtampas su juos palaikančiais subjektais galima išdėstyti erdvėje pagal atitinkamas kryptis (žr. 5 pav.). Modelis vaizduoja Lietuvos švietimo geopolitinės erdvės kaip sistemos struktūrą (turinio ir procesinius dalykus).

Švietimo (geo)politiką galima traktuoti kaip vieną (bendriausią) iš socialinės struktūros formų. Kaip teigia A. Valantiejus, kiekviena struktūra yra reali tiek, kiek įvardija konkrečius įtampos dalykus, būdingus konkrečiai vietai / erdvei ir laikui Žr. Algimantas Valantiejus, Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių, p. 89. . Pateiktas modelis – interpretacinio pobūdžio struktūra, kuri leidžia suvokti procesus, vykstančius gyvenamojoje aplinkoje, Lietuvoje ir pasaulyje, vaizduojanti aukštojo mokslo politikos institucijas ir veikėjus. Analogišką modelį bendrojo ugdymo įstaigoms (mokykloms), veikiantiems agentams autorius yra pateikęs kitame straipsnyje Žr. Zigmas Kairaitis, „Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos“, 2006. .

Panašią konfigūraciją įgyja ir švietimo politika, kuri išsiskaido bent į keturias kryptis: nacionalinę (valstybės), vidaus, išorės ir vietos (žr. 6 pav.).

Šias kryptis galima įvardyti ir kaip keturias švietimo (geo)politikos funkcijas, kurios struktūruoja, artikuliuoja įvairiose erdvėse besireiškiančius švietimo sistemos santykius. Abu modeliai (žr. 5 ir 6 pav.) atspindi švietimo (geo)politikos struktūras, kurių vertikalė išreiškia švietimo santykių, procesų hierarchiją, nuoseklumą, o horizontalė – kaitą, tėkmę, unikalumą. Pateiktuose kvadrinarinio tipo modeliuose pavaizduotos švietimo (geo)politikos įtampos ir kryptys reiškiasi (išryškėja, atsispindi) per modelių (sistemų / struktūrų) sudedamųjų dalių institucionalizacijos vaidmenis ir veiklas. Šiuo metu mūsų švietimo (geo) politikos vaizdinys yra gana skurdus – mažai struktūruotas, individualizuotas ir nepakankamai lokalizuotas. Į švietimo (geo)politiką reikėtų žvelgti iš įvairialypių visuomenės sąveikos / santykių struktūros formų pozicijų.

Švietimo geo(filo)sofija kaip esinių tapsmo ir sklaidos sankirtos erdvės vieta

Geofilosofinis požiūris į socialinius, kultūros, politikos, švietimo, net gamtos reiškinius – tai nauja metodologinė prieiga filosofijos ir geografijos sąsajų diskurse. Kaip jau buvo minėta, geofilosofija kartais suprantama kaip geografijos filosofija arba jos trumpinys Žr. Stephan Günzel, Geophilosophie: Nietzsches philosophische Geographie, S. 16. . G. Deleuze ir F. Guatarri geofilosofiją sieja su deteritorizacijos ir reteritorizacijos procesais Žr. Gilles Deleuze, Félix Guattari, What is Philosophy?, 1994. . Vienaip ar kitaip per pastarąjį amžių virsmą į politikos, kultūros, socialinius reiškinius imta vertinti iš erdvės ir vietos pozicijų. Tai glaudžiai siejasi su poststruktūralistinėmis, postmodernistinėmis, nereprezentatyviomis mokslo teorijomis ir tarp-, interdisciplininiais tyrimais Žr. Aldis Gedutis, „Valstybės mokslo politika ir I. Kanto fakultetų ginčai“, 2006; Saulius Kanišauskas, „Transdisciplininis projektas: proveržis į mokslų ir praktikų sintezę?“, 2011; Kęstas Kirtiklis, „Ar natūralistiniai socialiniai mokslai gali būti kritiniai?“, 2012. . Čia reikia pridėti ir XX a. įvykusius vaizdinius bei erdvinius posūkius filosofijoje, kultūroje, mene, atskirose mokslų srityse. Sparčiai plinta įtraukiojo tyrimo metodai ir praktikos, kuriuose svarbiausia – tyrėjo santykis su tyrimo objektu (erdve) ir metodais Žr. Vytautas Michelkevičius, Meninio tyrimo suvesti: žinojimo kontūrais, 2016. . Greta turime kitą, jau palyginti seniai J. K. Wrighto sukurtą terminą geosofija Žr. John K. Wright, “Terrae Incognitae: The Place of Imagination in Geography,” 1947. . Išsamiau nenagrinėdami šių terminų / sąvokų galime tik pabrėžti, kad geosofija išreiškia mentalinį, dvasinį žmogaus požiūrį, santykį su geografine aplinka, erdve, jos objektais. Moksle tai suponuoja atitinkamą tyrimų metodologiją. Galima būtų pasiūlyti ir kitą terminą – antropgeosofiją, kaip žmogaus, Žemės ir išminties sąjungtį (junglę), besireiškiančią per šių duoties sandų vienį ir santykį. Kadangi švietimas, kaip visuomenės ir žmogaus gyvenimo bei veiklos sritis, turi socialinių ir humanitarinių (dvasinių) mokslų pradus, atskirais atvejais galima vartoti tiek švietimo geofilosofijos, tiek švietimo geosofijos terminus, pabrėžiančius skirtingus švietimo realybės ir santykių su ja aspektus. Todėl priimtina ir tokia termino forma – švietimo geo(filo)sofija, kuris vartojamas, priklausomai nuo to, koks švietimo, filosofijos ir geografijos sąsajos kontekstas yra akcentuojamas.

Švietimo geofilosofija, skirtingai nuo geopolitikos – kaip jėgos politikos, – atspindi mūsų individualias sąsajas su geografija ir filosofija. Galima sutikti su W. P. Tayloru ir K. N. Gulsonu, kad ir švietimo geofilosofiją, ir politiką domina tie patys klausimai: kaip švietimo politika veikia ir mutuoja erdvėje, kaip sprendžiami švietimo politikos ontologijos ir epistemologijos dalykai ir kaip kuriama, modeliuojama bei įgyvendinama švietimo politika Žr. Webb P. Taylor, Kalervo N. Gulson, Policy Geophilosophy and Education, p. 20. . Kitaip sakant, geofilosofijai priskiriama ryšių tarp politikos, švietimo ir valstybės nustatymo funkcija Žr. ten pat, p. 21. .

Esminis, žvelgiant iš geografijos pozicijų, švietimo geo(filo)sofijos klausimas – tai erdvės ir vietos klausimas bei jų sąsaja. Erdvės kategorija visada susijusi su abstrakcija, tuštuma. Ne veltui A. Hettneris geografijos esmę siejo ne su geografiniais objektais ir jų išsidėstymu Žemės paviršiuje, bet su geografine erdve ir jos užpildymu Žr. Alfred Hettner, Die Geographie: ihre Geschichte, ihr Wesen und ihre Methoden, 1927. . Čia svarbų vaidmenį atlieka vietos kategorija. Erdvė ir vieta – neišskiriami dalykai: kiekviena erdvė turi savo vietą, o kiekviena vieta – savo erdvę. Vieta erdvei suteikia formą (įvietina), o erdvė vietai – foną (įerdvina). Erdvė ir vieta susijusi santykiu kaip fonas ir figūra, panašiai kaip iliustracijoje „Rubino vaza“. Kartu vieta yra esminė, realiai geografinei aplinkai prasmę suteikianti esamybė. Kuomet mes atmintyje išlaikome tam tikrų geografinių vietų – vietovaizdžių, kraštovaizdžių, miestovaizdžių – vaizdinius (erdvėvaizdžius), visada jie turi konkrečią erdvės formą, „pripildytą“ vietos objektais (figūromis). Erdvė visada suvokiama labai konkrečiai ir vietiškai. Erdviniai vaizdiniai kyla fizinės erdvės, socialumo ir subjektyvumo sankirtose, kuriose struktūruojasi prasmių tikrovės Žr. Algimantas Valantiejus, 2014, p. 16. . Mąstyti apie erdvę – vadinasi, mąstyti apie vietą. Erdvėvieta praktinę reikšmę įgyja pajautos (J. Mureikos terminas) santykių aktuose, kuriant prasmes, polisemantinę dvasingumo (vertybių) raiškos erdvę tam tikros kultūros kontekste Žr. Juozas Mureika, Pajautos mintys: estetikos virsmas estetologija, p. 195. .