Straipsnis Švietimo (geo)politika kaip sankirtos erdvėje vieta, arba Švietimo geo(filo)sofijos link

[E]rdvės matmenys pasirodo ne kiekybiškai graduoti, o kokybiškai artikuliuoti – organizuoti perspektyvos. Egzistencinė erdvė skleidžiasi kaip kokybiškai apibrėžta koncentrinė struktūra centras–periferija, tam tikru mastu analogiška vidujybės laiko struktūra (praeitis–dabartis–ateitis). Arūnas Sverdiolas, Steigtis ir sauga: kultūros filosofijos etiudai, p. 285.

Spustelėjus išskleisti...

Greta keliami ir geografinės erdvės kaip jėgų lauko, įvairialypių santykių raiškos, tapsmo, substancialumo, žinojimo ir konstravimo klausimai Žr. Pierre Bourdieu, Physical Space, Social Space and Habitus, 1996; Pierre Bourdieu, Loïc J. D. Wacquant, Įvadas į refleksyviąją sociologiją, 2003; Rémi Brague, Ekscentriškoji Europos tapatybė, 2001; Jeremy W. Crampton, Stuart Elden (eds.), Space, Knowledge and Power: Foucault and Geography, 2007; Gerard Delanty, Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė, 2002; Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, 1998. . Nūdienos daug sociologų, filosofų orientuojasi į interpretacinį konstrukcionizmą, kuris siekia paaiškinti prasmės, žinojimo atsiradimo klausimus Žr. Peter L. Berger, Thomas Luckman, Socialinis tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas, 1999; Aivaras Stepukonis, Pavergto mąstymo problema: Maxas Scheleris ir žinojimo sociologijos ištakos, 2005. .

Visi minėti įvardyti dalykai tiesiogiai susiję su švietimo geo(filo)sofija, kuri interpretuoja švietimo idėjas, santykius, jų į/iš(si)vietinimo geografinėje erdvėje – erdvėvietoje – prasmes. Kaip jau buvo minėta, G. Deleuze ir F. Guattari geofilosofijos sampratą sieja su dviem į/iš(si)vietinimo procesais – deteritorizacija ir reteritorizacija – ir juos atitinkančiais vaizdiniais: nuo teritorijos prie žemės (deteritorizacija) ir nuo žemės prie teritorijos (reteritorizacija). Mūsų nagrinėjamu atveju žemę reikėtų keisti erdve, o teritoriją – vieta. Apskritai teritorija ir žemė – gana pretenzingos geografinės kategorijos. Teritorija dažnai įgyja geometrinę arba kartografinę konotaciją, o žemė – Žemės kaip planetos vaizdinį (išskyrus tautosakoje vartojama prasme – „gimtoji“, „tėvų“ žemė ir pan.).

Vykdoma šalies švietimo politika – nuolatinis švietimo idėjų ir strategijų tapsmas (steigtis, vyksmas, kūrimasis, atsinaujinimas, produkavimas) šalies mentalinėje erdvėje. Visos buvusios ir vykusios Lietuvos švietimo reformos, kurtos koncepcijos pirmiausia yra vaizduotės ir tik po to norminimo įvairiais įstatymais padarinys. Būtent vaizduotė daro didžiulius proveržius kuriant švietimo projektus. Devintajame dešimtmetyje, t. y. tautinės mokyklos kūrimo metais, neturėjome jokių empirinių duomenų, patyrimo, o tik istorinę atmintį, savimonę ir vaizduotę kaip gebėjimą. Tik pasitelkus vaizduotę yra kuriamos prasmės ir perduodamos vertybės, „tauta – tai naratyvas, pasakojimas, kuriamas pasitelkus kalbą, tradicijas, prisiminimus bei simbolius“ Simona Merkinaitė, „Politinės vaizduotės reikšmė“, p. 142. . To meto atkuriamos Lietuvos švietimo politiką galima įvardyti kaip švietimo geo(filo)sofiją.

Nagrinėjant švietimo į(si)vietinimo esmes, radikaliausias yra tapsmo klausimas. Panašiai tapsmą įvardija ir filosofas A. Mickūnas interpretuodamas Nyčės filosofiją Žr. Algis Mickūnas, 2008. . Tapsmas – tai nuolatinis judėjimas, kitimas, kelias, santykis su savimi ir kaita. Tapsmas – tai vieta, kur miršta pastovumas Žr. ten pat, p. 46. . Žinoma, šis filosofinis ginčas tarp pastovumo ir kismo tęsiasi nuo Parmenido ir Herakleito laikų. Šiuo metu susiduriame su skirtingu klasikinės metafizikos ir moderniosios filosofijos požiūriu į tapsmą Žr. Arvydas Šliogeris, Tylos metafizika, 1996. . Klasikine prasme tapsmas suprantamas kaip tapti kuo nors (esiniu), įeiti į ribas, turėti tikslą ir pabaigą, įbūtinimo ir įdaiktinimo veiksmas Žr. ten pat, p. 428. . Vadovaujantis moderniąja tapsmo samprata, tapsmas suprantamas kaip išdaiktinimo judesys, laikinumo būsena arba, kaip pabrėžiama, tapsmas yra nukreiptas į nieką Žr. ten pat, p. 429. . Čia, žinoma, radikali tapsmo sampratos klasikinėje metafizikoje ir modernioje (postmodernioje) filosofijoje skirtis. Ž. Filmanavičiūtė, remdamasi N. Kardeliu, bando „sutaikyti“ šias dvi nuostatas teigdama, kad šiuolaikinė filosofija įveda pataisą, reikalavimą, kad abstraktūs dalykai būtų vertinami iš konkrečios perspektyvos, per patirtį Žr. Živilė Filmanavičiūtė, „Kas yra metafizika?“, 2014. .

Mūsų atveju, turint omeny švietimą kaip geo(filo)sofinę (sociokultūrinę, dvasinę) erdvę, joje kuriami švietimo politiniai ir filosofiniai postulatai, kurie gyvena natūralioje geografinėje erdvėje ir vietoje bei turi objektyvios prasmės santykio ir subjektyvios prasmės santykio bruožus, yra svarbus konkretaus santykio su erdve ir vieta klausimas. Anot A. Valantiejaus, „kai mąstome, tarkime, erdvę, tai savo patyrime galiausiai randame ne „pačią“ erdvę, o konkrečias vietas – ne kaip abstrakcijas, o šių vietų savo pačių – kartu su šiais daiktais, šia jų padėtimi ir šiuo jų vertės statusu – patyrimu“ Algimantas Valantiejus, 2014, p. 18. . Ši prieiga rezonuoja ir su posthumanizmo implikuojamu reliaciniu subjektu, t. y save realizuojančiu per santykius, per imanentinę egzistenciją bei įkūnytas ir įvietintas patirtis Žr. Audronė Žukauskaitė, Nuo biopolitikos iki biofilosofijos, p. 166–167. . Remdamasi posthumanizmo filosofija, A. Žukauskaitė savo monografijoje Nuo biopolitikos iki biofilosofijas aptaria naujos filosofinės paradigmos – biofilosofijos – atsiradimo prielaidas Žr. ten pat. . Panašiai kaip biofilosofijoje pagrindinės kategorijos yra gyvūnas, gyvybė, kūnas, kaip nesuvokiamo tapsmo objektai bei atitinkama nesuvokiamumo politika, taip geofilosofijoje tai yra vieta, teritorija, aplinka, regionas ir su save žyminčia politika.

Geografiniai objektai sukuria erdvę (erdvėvaizdį), įerdvina jų egzistenciją ir politinį veikimą. Tačiau politinis veikimas švietimo geopolitiniame lauke dažniausiai vyksta linijine, horizontalia, sintagmine kryptimi – tai paveldėta iš geopolitikos klasikos. O švietimo politika, kuri remiasi geofilosofinėmis prielaidomis, orientuota vertikalia, paradigmine, idėjų atsiradimo erdvėje (erdvėvietoje) kryptimi (7 pav.).

Taip suprantama švietimo (geo)politika yra ne jėgos (normų, standartų, strategijų, gairių, projektų, t. y. įtakų) išraiška, o dialoginių santykių, patyrimų, mąstymo, vaizduotės raiškos geo(filo)sofija. Čia tik galima pritarti N. Kardeliui, pristatančiam A. Šliogerio paraštes, jog yra filosofijos (mokslai, geopolitika – Z. K. past.), nukreiptos į pasaulio pažinimą, užvaldymą, perdarymą, ir yra nesuinteresuota teorinė pasaulio žiūra, pagrįsta nesuinteresuotu tikrovės autonomiją gerbiančiu mąstymu arba, anot A. Šliogerio, matančiu mąstymu Žr. Naglis Kardelis, „Pratarmė: nemarginalios paraštės“, p. 15–16. .

Taigi švietimo (geo)politika, besiremianti įvairialypiais autentiškais santykiais, prasmių eksplikavimu, vaizduotės žadinimu, kuria šalies, konkrečios vietos įbūtintą, tvarią, jai tapačią švietimo geo(filo)sofinę erdvę.

Apibendrinimas

Paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais ir per pastaruosius du dešimtmečius Pasaulio (Žemės) įvaizdis pasikeitė – jis tapo globalus, tinklinis, net plokščias. Tinkamiausiai šiuolaikinį Pasaulį reikėtų vadinti glokaliu (globaliu ir lokaliu vienu metu), tai geriausiai atspindėtų procesus, kurie vyksta ne tik globaliame, bet ir vietos lygmenyse. Šiandien sunku išsiversti be erdvinės (geografinės) dimensijos analizuojant kultūros, meno, švietimo (nekalbant jau apie politikos, ekonomikos) reiškinius. Tai įgalina daryti pakitusi geografijos samprata. Tradiciškai geografija buvo siejama su fiziniais (daiktiniais), globaliais (planetarinais), makroregioniniais objektais, reiškiniais, procesais. Nūdien geografija skverbiasi į mikroaplinkos (lokalias) erdves ir struktūras. Vis dažniau pagrindiniu jos tyrimo metodu tampa tyrėjo reflektavimo kompetencijos. Tyrimo objektai ne atrandami, o kuriami pasitelkiant vaizduotę arba vaizdijimą. Ne fizinės substancijos, o sąveikos arba santykio struktūros tampa geografijos pažinimo objektais. Atsiranda tokie geopolitiniai subjektai kaip diskursyvi aplinka, geopolitinių procesų reflektavimas, kultūrinė civilizacinė trauka (gravitacija), geopolitiniai vaizdiniai ir įvaizdžiai.

Tyrimas skirtas švietimo politikai. Tačiau į politiką apskritai ir švietimo politiką konkrečiai žvelgiama per geografinės erdvės ir vietos bei tapsmo filosofijos prizmę. Siekiama atsakyti į klausimą, kokios vertybinės ir norminės substancijos, galios ir įtampos struktūros, tapsmo ir virsmo procesai formuoja (lemia) Lietuvos švietimo erdvę? Šiuo požiūriu švietimo vadybos priemonės įgyja švietimo geopolitikos dimensiją. Erdvės požiūriu kiekviena politika yra geopolitika, o geopolitika – politika (idėjų, strategijų, praktikų politika), realizuojama konkrečioje geografinėje erdvėje ir vietoje. Kaip betraktuosime švietimą – kaip kultūros, ekonomikos, politikos sudedamąją dalį ar kaip atskirą visuomenės veiklos sritį, – jis visada veikiamas, struktūruojamas, kuriamas tų pačių geografinių – vietos, erdvės, aplinkos – faktorių. Valstybės institucijos (subjektai), įgyvendindamos švietimo politiką (įvairias strategijas ir praktikas), kuria erdvinį švietimo geopolitinį tapatumą.

Erdvės, vietos, geografinės skalės (nuo globalinės iki lokalinės) dalykai santykyje ir sąveikoje su geopolitiniais, sociokultūriniais reiškiniais formuoja Lietuvos švietimo geopolitinę ir geo(filo)sofinę erdvę. Geosofija ir geofilosofija išreiškia mentalinį, dvasinį, vertybinį, pažintinį žmogaus požiūrį ir santykį su geografine aplinka, erdve, jos objektais, atspindi mūsų individualias sąsajas su geografija ir filosofija. Geofilosofijai priskiriama ryšių tarp politikos, švietimo ir valstybės (jos konkrečių erdvinių struktūrų) nustatymo funkcija. Straipsnyje geopolitikos ir geofilosofijos terminai, priklausomai nuo konteksto, vartojami įvairia forma (kartais suskliaudžiant atskirus jų sandus), tuo norima pabrėžti geografijos (erdvės, aplinkos, vietos, regiono ir pan.) ir švietimo politikos bei filosofijos įvairias sąsajas. Žmogus ne tik antropomorfinė, bet ir geomorfinė struktūra. Net ir postmoderniosios filosofijos – posthumanizmas, biopolitika, biofilosofija – iš esmės neneigia gamtos, aplinkos vaidmens, o visur regi žmogaus tęsinius. Žmogus ne priešpriešinamas fiziniams objektams, o pats yra (imanentinis) objektas. Būtent vaizduotė daro didžiulius proveržius inicijuojant švietimo projektus. Kurtos Lietuvos švietimo koncepcijos ir vykusios reformos – pirmiausia vaizduotės ir tik po to – norminimo bei institualizavimo padarinys.

Apibendrinant galima teigti, kad švietimo (geo)politika, besiremianti įvairialypiais autentiškais santykiais, prasmių eksplikavimu, vaizduotės žadinimu santykyje / sąveikoje su geografine aplinka, kuria šalies, konkrečios vietos švietimo geo(filo)sofinę erdvę.

Literatūra

• Aleksandravičius, Egidijus (sud.), Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio Rytų Europoje po 1989 m., Vytauto Didžiojo universitetas, Vilnius: Versus aureus, 2015.
• Aleksandravičius, Povilas, Europos mąstymo kryptys ir ateitis, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2015 [žiūrėta 2017 m. gruodžio 23 d.].
• Ališauskas, Rimas, „Interneto geopolitika“ | Žygimantas Vaičiūnas (sud.), Geopolitikos akiračiai, Vilnius: Eugrimas, 2004, p. 11–36.
• Andrijauskas, Antanas, „Meno sociologijos tradicijos transformacija kritinėje P. Bourdieu koncepcijoje“, Logos, 2013, nr. 76, p. 142–161.
• Andrijauskas, Konstantinas, „Tarptautinių santykių analizės virsmai regionų iškilimo epochoje: regioninio lygmens galios asimetrijos teorinis modelis“, Logos, 2013, nr. 76, p. 206–216.
• Augustinavičius, Arūnas; Jolanta Zaborskaitė, Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė, Liutauras Labanauskas, Austė Kiškienė, Remigijus Venckus, Kastytis Rudokas, Naujos regionų tapatybės konstravimas: integralumas, sumanumas, konkurencingumas, Kazimiero Simonavičiaus universitetas ir Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, 2017.
• Bartaševičius, Robertas; Vilija Targamadzė, „Bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo politika: sąvokinės erdvės kontūrų brėžtis“, Acta paedagogica Vilnensia, 2012, t. 28, p. 107–120.
• Bauman, Zygmunt, Globalizacija: pasekmės žmogui, iš anglų kalbos vertė Vytautas Rubavičius, Vilnius: Strofa, 2002.
• Bauman, Zygmunt, Kultūra takiojoje modernybėje, vertė Kęstas Kirtiklis, Vilnius: Apostrofa, 2015.
• Berger, Peter L.; Thomas Luckman, Socialinis tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas, iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė, Vilnius: Pradai, 1999.
• Bourdieu, Pierre, Physical Space, Social Space and Habitus, Oslo: University of Oslo, 1996.
• Bourdieu, Pierre; Loïc J. D. Wacquant, Įvadas į refleksyviąją sociologiją, iš anglų kalbos vertė Vilija Poviliūnienė, Vilnius: Baltos lankos, 2003.
• Brague, Rémi, Ekscentriškoji Europos tapatybė, iš prancūzų kalbos vertė Regina Matuzevičiūtė, Kristina Kazakevičiūtė, Vilnius: Aidai, 2001.
• Bruzgelevičienė, Ramutė, Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997, Vilnius: Sapnų sala, 2008.
• Bucevičiūtė, Laima, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata, Vilnius: Versus aureus, 2015.
• Bulajeva, Tatjana; Lilija Duoblienė (sud.), Lietuvos švietimo politikos transformacijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.
• Bunge, William, Theoretical Geography: Lund Studies in Geography, Lund: Gleerup, 1962.
• Butkus, Vigmantas, „Literatūros topografija: (poli)metodologinės trajektorijos“, Colloquia, 2008, nr. 21, p. 11–29.
• Buttimer, Anne; David Seamon (eds.), The Human Experience of Space and Place, New York: St. Martin’s Press, 1980.
• Castells, Manuel, Tapatumo galia, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2006.
• Castells, Manuel, Tinklaveikos visuomenės raida, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005.
• Crampton, Jeremy W.; Stuart Elden (eds.), Space, Knowledge and Power: Foucault and Geography, Aldershot: Ashgate, 2007.
• Crasswell, Tim, Place: A Short Introduction, UK: Wiley-Blackwell, 2011.
• Čelkis, Tomas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija: sienų samprata ir delimitaciniai procesai XIV–XVI amžiuje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014.
• Čiubrinskas, Vytis; Darius Daukšas, Jolanta Kuznecovienė, Liutauras Labanauskas, Meilutė Taljūnaitė, Transnacionalizmas ir nacionalinio identiteto fragmentacija, Vytauto Didžiojo universitetas, Vilnius: Versus aureus, 2014.
• Čiurlionis, Jonas, „Absoliutizmo ir reliacionizmo kontroversija: Newtonas vs. Leibnicas“, Problemos, 2016, t. 90, p. 126–136.
• Daugirdas, Vidmantas, „Lietuvos geopolitinio balanso modelis“, Geografijos metraštis, 1996, t. 29, p. 301–308.
• Daujotytė, Viktorija, „Kraštovaizdžio poetika“, Darbai ir dienos, 1999, t. 9 (18), p. 63–72.
• Delanty, Gerard, Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė, iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
• Deleuze, Gilles; Félix Guattari, What is Philosophy?, London, New York: Verso, 1994.
• Dementavičius, Justinas, „Geokultūra ir geopolitinio tapatumo konstravimas“ | Žygimantas Vaičiūnas (sud.), Geopolitikos akiračiai, Vilnius: Eugrimas, 2004, p. 37–64.
• Duoblienė, Lilija, Ideologizuotos švietimo kaitos teritorijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011.
• Filmanavičiūtė, Živilė, „Kas yra metafizika?“, Filosofija.info, 2014 [žiūrėta 2017 m. gruodžio 14 d.].
• Foucault, Michel, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 1998.
• Friedman, Thomas L., Pasaulis yra plokščias: trumpa dvidešimt pirmojo amžiaus istorija, iš anglų kalbos vertė Ieva Aukselytė, Michailas Aizenas, Vilnius: Alma littera, 2008.
• Gaižutytė-Filipavičienė, Žilvinė, Pierre’as Bourdieu ir socialiniai meno žaidimai, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005.
• Gedutis, Aldis, „Valstybės mokslo politika ir I. Kanto fakultetų ginčai“, Žmogus ir žodis, 2006, t. 6, p. 3–7.
• Günzel, Stephan, Geophilosophie: Nietzsches philosophische Geographie, Berlin: Akademie Verlag, 2001.
• Harvey, David, The Condition of Postmodernity: An Inquiry into Origins of Cultural Change, UK: Blacwell, 1990.
• Hettner, Alfred, Die Geographie: ihre Geschichte, ihr Wesen und ihre Methoden, Breslau, Ferdinand Hirt Vlg., 1927.
• Jackūnas, Žibartas, Lietuvos švietimo kaitos linkmės (1988–2005), Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006.
• Jakniūnaitė, Dovilė, „Sienos ir erdvės: konceptualizacijų paieškos XXI amžiaus teritoriniams konfliktams Rytų Europoje analizuoti“, Politologija, 2016, nr. 83 (3), p. 66–92.
• Jakniūnaitė, Dovilė, Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017.
• Janutytė, Laura, Filosofijos ir kūrybos santykis G. Deleuz’o postfilosofijoje, magistro darbas, Vilnius: Lietuvos pedagoginis universitetas, 2005.
• Jokubaitis, Alvydas, Filosofas kaltina mokslininkus: arba kas blogai su politikos mokslu?, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslų akademija, 2016.
• Jokubaitis, Alvydas, Vertybių tironija ir politika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
• Kačerauskas, Tomas; Tautvydas Vėželis, Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų, Vilnius: Technika, 2016.
• Kairaitis, Zigmas, „Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos“, Geografija, 2006, t. 42, p. 15–20.
• Kairaitis, Zigmas, „Humanitarinės geografijos link“, Geografija ir edukacija, 2013, nr. 1, p. 151–159.
• Kanišauskas, Saulius, „Transdisciplininis projektas: proveržis į mokslų ir praktikų sintezę?“, Problemos, 2011, t. 80, p. 107–115.
• Kanišauskas, Saulius, Aksiologijos įvadas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014.
• Kardelis, Naglis, „Komparatyvistikos aktualumas šiuolaikinei filosofijai ir dabarties pasauliui: filotopinis žvilgsnis iš Havajų“ | Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija, t. 20: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos XIV, 2016, p. 262–282.
• Kardelis, Naglis, „Pratarmė: nemarginalios paraštės“ | Arvydas Šliogeris, Lietuviškosios paraštės, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011, p. 7–27.
• Kardelis, Naglis, Pažinti ar suprasti? Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2008.
• Karužaitė, Daiva, „Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo kaita XX–XXI a.“, Pedagogika, 2015, t. 117 (1), p. 16–32.
• Katiliūtė, Eglė, Švietimo politika ir jos tyrimo metodologija, Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija, 2008.
• Kavaliauskas, Paulius, „Pasaulio geopolitinės struktūros problema“, Annales geographicae, 2010–2011, t. 43–44, p. 29–41.
• Kirtiklis, Kęstas, „Ar natūralistiniai socialiniai mokslai gali būti kritiniai?“, Problemos, 2012, t. 82, p. 163–173.
• Komisijos komunikatas 2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija, Briuselis: Europos Komisija, 2010.
• Laužackas, Rimvydas, „Žemė ir asmuo: erdvės užvaldymas Dubingių mikroregione XIV–XVI amžiais“, Liaudies kultūra, 2014, nr. 151 (4), p. 32–54.
• Laužikaitė, Milda, „Lietuvos kultūros politika: analizės eskizai“, Inter-studia humanitatis, 2006, nr. 3, p. 25–45.
• Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, Valstybės pažangos taryba, 2012.
• Lopata, Raimundas; Vytautas Žalys, „Lietuvos geopolitinis kodas“, Politologija, 1995, nr. 6, p. 17–18.
• Lukšienė, Meilė, Jungtys, Vilnius: Alma littera, 2000.
• Marshall, Tim, Geografijos įkaitai: dešimt žemėlapių, pasakančių viską, kas lemia pasaulio politiką, iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius, Vilnius: Tyto alba, 2016.
• Maskoliūnas, Rolandas (sud.), Pasiūlymai dėl šalies strateginio tikslo suformulavimo, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 2014.
• Mažeikis, Gintautas, Propaganda ir simbolinis mąstymas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2010.
• Merkinaitė, Simona, „Politinės vaizduotės reikšmė“, Politologija, 2011, nr. 2 (62), p. 124–149.
• Michelkevičius, Vytautas, Meninio tyrimo suvesti: žinojimo kontūrais, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016.
• Mickūnas, Algis, Mokykla, mokytojai, mokiniai, Vilnius: Versus aureus, 2014.
• Mureika, Juozas, Pajautos mintys: estetikos virsmas estetologija, Kaunas: AB Spindulys, 2006.
• Oakes, Timothy S.; Patricia L. Price (eds.), The Cultural Geography Reader, London: Routledge, 2008.
• Petrulis, Valdas, Lietuvos politinio lauko teritorinė struktūra (elektroninio metodo pagrindu), daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.
• Plungė, Rimantas, „Erdvės ir laiko dimensijos sampratos pokyčiai šiuolaikiniuose sociokultūriniuose kontekstuose: teorinės įžvalgos ir modeliai“, Meno istorija ir kritika, 2012, nr. 8, p. 6–22.
• Ragauskaitė, Alma, Lietuvos etnokultūrinis regionavimas, Vilniaus: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2016.
• Relph, Edward, Place and Placelessness, London: Pion, 1976.
• Rubavičius, Vytautas, „Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai?“, Delfi.lt, 2011 m. birželio 2 d. [žiūrėta 2017 m. lapkričio 15 d.].
• Rubavičius, Vytautas, Postmodernusis kapitalizmas, Kaunas: Kitos knygos, 2010.
• Samalavičius, Almantas, Tarp Scilės ir Charibdės: aukštasis mokslas permainų metais, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016.
• Schutz, Alfred, Collected Papers I: The problem of Social Reality, ed. Maurice Natanson, London: Martinus Nijhoff, 1962.
• Soja, Edward, Postmodern Geographies: The Reassertion of Space in Critical Social Theory, London: Verso, 1995.
• Speičytė, Brigita, „Kraštovaizdis ir erdvinė vaizduotė XIX amžiaus Vidurio Lietuvoje“, Metmenys, 2000, nr. 79, p. 115–146.
• Statkus, Nortautas; Egidijus Motieka, Česlovas Laurinavičius, Geopolitiniai kodai: tyrimo metodologija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.
• Statkus, Nortautas; Kęstutis Paulauskas, Tarp geopolitikos ir postmoderno: kur link sukti Lietuvos užsienio politikai?, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008.
• Stepukonis, Aivaras, Pavergto mąstymo problema: Maxas Scheleris ir žinojimo sociologijos ištakos, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005.
• Sverdiolas, Arūnas, Steigtis ir sauga: kultūros filosofijos etiudai, Vilnius: Baltos lankos, 1996.
• Šliogeris, Arvydas, Lietuviškosios paraštės, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011.
• Šliogeris, Arvydas, Tylos metafizika, Vilnius: Pradai, 1996.
• Taylor, Webb P.; Kalervo N. Gulson, Policy Geophilosophy and Education, Rotterdam, Boston, Taipei: Sense Publishers, 2015.
• Taljūnaitė, Meilutė (sud.), Socialinės erdvės paieškos sociologijos teorijoje ir praktikoje, Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2014.
• Targamadzė, Vilija, Bendrojo ugdymo mokykla kryžkelėje: akivarai ir kūlgrinda, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014.
• Tereškinas, Artūras, Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas, Vilnius: Apostrofa, 2007.
• Trakšelys, Kęstutis, „Švietimo kaip socialinio instituto transformacija modernioje Lietuvoje“, Pedagogika, 2013, t. 110, 112–119.
• Trilupaitytė, Skaidra, Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika, Vilnius: Demos, 2015.
• Tuan, Yi-Fu, Space and Place: The Perspective of Experience, Minneapolis: University of Minnesota press, 1977.
• Tuan, Yi-Fu, Topophilia: A Study of Environmental Perception, Attitudes, and Values, Englewood cliffs, NJ: Prentice Hall, 1974.
• Tučas, Rolandas, Rinkimų geografija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016.
• Urbšienė, Laima, „Globalizacijos samprata: šiuolaikiniai požiūriai“, Verslas: teorija ir praktika, 2011, t. 12, nr. 3, p. 203–214.
• Vaitkevičius, Vykintas, „Etnogeografijos keliu, dar kartą atrasti Žemę“, Liaudies kultūra, 2014, nr. 2, p. 46–59.
• Valantiejus, Algimantas, Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
• Valantiejūtė, Lina; Rita Šerpytytė, „Biopolitika kaip kalbinė problema Giorgio Agambeno filosofijoje“, Problemos, 2015, t. 87, p. 73–83.
• Vedrickaitė, Imelda, Kelionė. Keliautojas. Literatūra, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
• Vidugirytė-Pakerienė, Inga, „Geografinė vaizduotė: Lietuva“, Spectrum, 2016, nr. 1, p. 10–13.
• Vidugirytė-Pakerienė, Inga, Literatūros žemėlapiai, 2016 [žiūrėta 2016 m. spalio 6 d.].
• Wright, John K., “Terrae Incognitae: The Place of Imagination in Geography,” Annals of the Association of American Geographers, 1947, vol. 37, no. 1, pp. 1–15.
• Zamiatin, Dmitrij, «Sopostranstvennost, territorialnaja identičnost i mesto: k pominaniju politik postmoderna», Arktika, XXI vek. Humanitarnyje nauki, 2014, № 2 (3), s. 4–36.
• Zamiatin, Dmitrij, Humanitarnaja geografija: prostranstvo i jazyk geografičeskih obrazov, S.-Peterburg: Altejya, 2003.
• Zamiatin, Dmitrij, Kultura i prostranstvo: modelirovanie geografičeskih obrazov, Moskva: Znak, 2006.
• Želvys, Rimantas; Virginija Būdienė, Algirdas Zabulionis, Švietimo politika ir monitoringas, Vilnius: Garnelis, 2003.
• Žukauskaitė, Audronė, Nuo biopolitikos iki biofilosofijos, Vilnius: Kitos knygos, 2016.

Educational (Geo)politics as an Interaction Place in Space or Towards Geo(philo)sophy of Education

Summary. The article discusses educational policy. However, the policy in general and educational policy specifically are viewed through the lens of geographical space and time as well as the philosophy of becoming. The aim is to answer the question which value-based and norm-based substances, structures of power and strain, processes of becoming and transition form (condition) the educational space in Lithuania? In this context, the instruments of educational management acquire the dimension of educational geopolitics. In terms of space, each policy is geopolitics, whereas geopolitics – policy (policy of ideas, strategies and practices) realized in a specific geographical space and location. Regardless of the way of approach to education – as a composite part of culture, economics, politics or as a separate field of public activity – it is always influenced, structured, constructed by the same geographical factors, i.e. place, space and environment. By implementing the educational policy (various strategies and practices), public authorities (entities) construct spatial educational geopolitical identity. The subjects of space, place, geographical scales (from global to local) in relation to and interaction with geopolitical, sociocultural phenomena form the geopolitical and geophilosophical space of education in Lithuania. Geosophy and geophilosophy express mental, spiritual, value-based and cognitive approach of a person and relation to geographical environment, space, its objects, reflect our individual associations with geography and philosophy. As it is claimed in the summary of the research, educational (geo)politics that is based on diverse authentic relations, explication of meanings, excitation of imagination in relation to / interaction with geographical environment creates an essential, sustainable, self-identical space of educational geo(philo)sophy.

Keywords: educational policy, educational geopolitics, educational geophilosophy.