Straipsnis Kai kurie dvaro teisės ir jos koncepcijos bruožai Lietuvoje

Santrauka. Dvarų teisė Vakaruose pradėjo formuotis nuo XI amžiaus dvaro papročiui transformuojantis į rašytinę dvaro teisę. Lietuvoje dvaro teisės formavimosi pradžia sietina su procesais, prasidėjusiais kaime po 1557 m. Valakų reformos, kai pagilėjo baudžiava, o santykiai tarp dvaro ir baudžiavinių valstiečių ėmė įgauti griežtesnį norminį apibrėžtumą. Straipsnyje pristatoma Lietuvoje plėtota dvaro teisė kaip santykinai savarankiška teisės sistema ir jos koncepcija, nurodant pagrindus, dėl kurių dvaro kuriamos elgesio taisyklės laikytinos teisės normomis, taip pat dvaro teisės šaltinius, išreiškimo formas, atskleidžiama jos istorinė misija, kuri autoriaus laikoma svarbesne už valstybės statutinės teisės sistemą. Kartu pabrėžiama dvaro teisės principinio santykio su statutine teise svarba dvaro kuriamų elgesio taisyklių teisiškumui susiformuoti.

Pagrindiniai žodžiai: dvaro teisė, steigiamosios dvaro iniciatyvos, dvaro teisės koncepcija, pagrindai dvaro kuriamas elgesio taisykles laikyti teisės normomis, dvaro teisės aktų rūšys, dvaro teisės išskirtinis vaidmuo.

Įvadas: teisinio pozityvizmo poveikis teisės istorijos tyrimams

Dėl teisinio pozityvizmo įtakos nuo XIX a. antros pusės teisė tapatinta su valstybės institucijų nustatytų, visai valstybei bendrų elgesio taisyklių sistema. Čia vienintelis teisės kūrėjas – valstybė, o pati teisė – bendrų visam kraštui privalomų elgesio taisyklių sistema. Tai suponavo prielaidą, kad teise laikytinos tik tos elgesio normos, kurias kuria centrinės valstybės institucijos, kad pastarosios gali suformuluoti visas teisinio reguliavimo reikalingas teisės normas ir kad teisinis reguliavimas neskaidomas į centrinį ir regioninį. Visos kitos elgesio taisyklės, kuriamos kitų teisės subjektų, nors ir legalizuojamos valstybės nustatyta tvarka, nebuvo priskiriamos teisės sferai ir netyrinėjamos.

Toks požiūris iš teisės teorijos persimetė ir į teisės istoriją, apribojant istorinius teisės tyrinėjimus tik valstybės sukurtų teisės aktų raidos analize Iš šios tradicijos išsiskyrė tik teisės istorikas Vytautas Raudeliūnas pradėjęs nuo 1982 m. publikuoti Biržų, vėliau Žagarės dvaro teismų sprendimus, iš jų mūsų temai įdomiausia yra Biržų kaip privataus dvaro teismo sprendimų knyga, nes Žagarės dvaras buvo valstybinis, todėl ir jo teismo sprendimai priskirtini pirmiausia valstybės teisei. Iš V. Raudėliūno rašyto Biržų dvaro teismo sprendimų knygos įvadinio straipsnio galima spręsti, kad autorius pradėjęs itin svarbų ir teisės istorijos požiūriu novacinį darbą. Žagarės dvaro teismo knyga, parengta V. Raudeliūno, išleista jau po jo mirties. Leidėjai visiškai neakcentavo, kokia tyrimų sritis atsiveria su V. Radeliūno pradėtomis šaltinių publikacijomis (Vytautas Raudeliūnas, Romualdas Firkovičius (sud.), Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745, 1982). Šis V. Raudeliūno pradėtas darbas laukia savo tęsėjo, kuris galėtų apdoroti šią medžiagą, išskirti atskiras materialinės ir procesinės teisės normas pagal reguliavimo objektą ir pagal tų normų išleidimo subjektą, kad jas kartu su kitomis dvarų leistomis teisės normomis būtų galima sujungti į sistemą, galbūt net kodeksą. . Tačiau plėtojantis demokratinės teisės teorijai, kai galiojančiai teisei imama priskirti ir teismų precedentus, o su prigimtinės teisės pripažinimu – ir „teisės principus“ (R. Dworkin), privačios teisėkūros aktus (testamentus, civilinius sandorius…), kuriuose laikomasi valstybės nustatytų procedūrinių reikalavimų, Vakaruose imta plėtoti net atskirą teisinių tyrimų sritį, vadinamą „teisiniu pliuralizmu“, kur teisėkūros subjektais pripažįstami ne tik valstybės institucijos, o teise – ne tik valstybės kuriamos privalomo pobūdžio elgesio taisyklės Žr. Robert C. Ellicson, Order Without Law: How Neighbors Settle Disputes, 1991; Brian Z. Tamanaha, “A Non-Essentialist Version of Legal Pluralism,” 2000; Remigijus Šimašius, Teisinis pliuralizmas, 2002; Jevgenij Machovenko, „Lietuvos viešosios teisės iki XVIII a. pabaigos tyrimų būklė ir perspektyvos“, 2011. . Todėl vyravęs etatistinis požiūris į teisėkūros subjektą ir pačią teisę netenka ankstesnio universalumo: atsiveria galimybė išplėsti ir teisės istorinių tyrinėjimų objektą, juo apimti ir tą teisinio reguliavimo lygmenį, kurį būtų galima įvardyti kaip reguliavimą ad hoc.

1. Dvarų teisės hipotezė ir įdirbis šioje srityje

Tokiam požiūriui realizuotis ypač gausios medžiagos teikia feodalinės Lietuvos socialinė ekonominė tikrovė. Ta Lietuvos oficialioji teisė, kuri iki XVI a. pradžios sieta su paprotine teise ir valdovų privilegijomis, o nuo XVI a. pradžios – su trimis Lietuvos Statutais ir Seimų konstitucijomis, teismų precedentais, nebuvo visa apimanti. Šalia jos egzistavo daugybė kitų elgesio taisyklių, kurias kūrė kiti subjektai (miesto bendruomenė, bažnyčia, dvaras) ir kuriomis buvo reguliuojama didelė dalis svarbių ano meto socialinių santykių, susijusių su bajorijos plačiomis laisvėmis, su jos žiniai ir nuožiūrai atiduotais dvarais ir tų dvarų teritorijose gyvenančiais žmonėmis – nelaisva dvaro šeimyna, baudžiaviniais valstiečiais, atskirų dvarų jurisdikcijoje buvusiais miestais ir jų gyventojais. Dvarų savininkai turėjo diskrecijos teisę kurti privalomas elgesio taisykles dvaro ir jam pavaldžių žmonių santykiams reguliuoti, steigti toms taisyklėms įgyvendinti atitinkamas institucijas ir skirti pareigūnus, taip pat legalizuoti ir įgyvendinti savo nuosavybės ribose įvairias kultūrines dvarų iniciatyvas, nukreiptas spręsti regiono žmonių pasaulėžiūrines, edukacines, socialinės globos, rūpybos ir kitas problemas, t. y. veikti ir regionų viešojo intereso naudai.

Tačiau šio tipo elgesio taisyklės iki šiol netapo sisteminių tyrimų objektu, kai kurios iš jų galbūt net ir nelaikytos teisės normomis. Štai H. Bermanas, rašydamas apie Vakarų Europos dvaro teisę, ją apibūdina kaip žymia dalimi paprotinę, t. y. nerašytinę. Ji buvusi daug fragmentiškesnė ir palaidesnė, mažiau racionali ir sisteminga nei valstybės statutinė teisė. Jos raida, pasak H. Bermano, profesionalūs teisininkai beveik nesidomėjo, todėl nebūta ir dvaro teisei skirtų mokslo veikalų Žr. Harold J. Berman, Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis, p. 434. . Tai dideliu mastu galiojo ir Lietuvos teisės istorijos tyrinėjimams, kurie kartu su bendrapilietiniais Lietuvos istorijos tyrinėjimais pirmiausia orientavosi į politinę Lietuvos istoriją, o kartu su ja – ir į valstybės institucijų kuriamą teisę. Atskiri autoriai (pvz., A. Šapoka, K. Avižonis, A. Baliulis, J. Jurginis, M. Jučas ir kiti) yra nurodę nemaža nuostatų, instrukcijų, reglamentavusių dvaro ir kaimo, dvaro ir miesto santykius, nesiejant tų norminių aktų su dvaro teise kaip galimai atskira teisės sistema. Tai galima vertinti kaip faktinės empirinės medžiagos atpažinimą, inventorizavimą Lietuvos dvaro teisei ir jos koncepcijai sukurti. Sistemingiau ir stabiliau imta domėtis dvarų teise Lietuvoje tik nuo XX a. 8-o dešimtmečio. Reikšmingiausius darbus šioje srityje pirmiausia atliko Vytautas Raudeliūnas, pradėjęs sistemingą dvarų teisės normų inventorizavimo, viešinimo, jų pradinio apdorojimo darbą, paskelbęs Biržų, Žagarės dvarų teismų ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimų knygas Žr. Vytautas Raudeliūnas, Romualdas Firkovičius (sud.), Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745, 1982; Dvaro teisė minima ir prof. E. Machovenko knygoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai, 2000. . Jis galbūt tada dar ne visai aiškiai ir suvokė, į kokios svarbos ilgalaikius ir perspektyvius tyrimus pravėrė duris.

Šiandien, formuojantis tendencijai bendrąją Lietuvos istoriją konkretinti ir priartinti prie regioninės žmonių veiklos, o besiplečiantys dvarų istorijos tyrinėjimai, susiję su kultūrinio paveldo išsaugojimu, brandina poreikį pažinti dvarų vaidmenį ir plėtojant teisinę mintį. Dvaro teisės pažinimas – tai galimybė išplėsti Lietuvos teisės istorinių tyrimų objektą, pagilinti pačios teisės pažinimą, pateikti istorinių argumentų besiformuojančiai „teisinio pliuralizmo“ (santykinai suprantamo) tendencijai, taip pat atskleisti teisės teorijos ir teisės istorijos sąveikavimo abipusį naudingumą: teisės istorija teikia teisės teorijai galimybių iškelti naujų idėjų (pvz., kad ir teisinio pliuralizmo), o teisės teorija – atpažinti istorijoje kurtų elgesio taisyklių priklausomybę teisei, jų socialinę teisinę vertę, taip pat pagrįsti „teisinio pliuralizmo“ galiojimo ribas.

2. Pagrindai vadinti dvaro kuriamas elgesio taisykles teisės normomis

H. Bermanas, rašydamas apie Vakarų dvaro teisę, nebandė įrodyti, kodėl dvaro kuriamas elgesio taisykles reikėtų laikyti teisės normomis. Jų teisiškumą jis tiesiog deklaravo tarsi savaime suprantamą dalyką, nors jų teisiškumas toks ir nėra. Dvaro teisės koncepcijoje dvaro kuriamų elgesio taisyklių priklausomybė teisei turi būti ir įrodymo objektas, jei tą koncepciją norima plėtoti kaip mokslinę. Dvaro kuriamos elgesio taisyklės laikytinos teisės normomis, manau, dėl šių principinių priežasčių:

1) Dėl feodalams pripažįstamos išskirtinės nuosavybės teisės į žemę ir ant jos gyvenančius žmones, kuri darė jos turėtojus kartu ir valdžios turėtojais bei leidėjais elgesio taisyklių savo pavaldiems žmonėms administruoti. Būtent iš nuosavybės teisės kilo ir valstybės pripažįstamos feodalų teisės teisti, bausti jiems pavaldžius žmones, jais disponuoti. Nuosavybės teisės į žmogų pripažinimas turėjo ypatingos reikšmės dvaro teisei atsirasti ir plėtotis kaip santykinai savarankiškai ir specifiškai teisės sistemai. Kitaip sakant, dvaro teisėkūros teisė – iš privačios nuosavybės į žmones.

2) Dėl dvaro leidžiamų elgesio taisyklių viešumo ir formalaus pobūdžio: kai kurios pagrindinės dvaro kuriamos elgesio taisyklės (inventoriai, įvairūs nuostatai, instrukcijos, fundacijos, testamentai, laisvės kortos, pirkimo-pardavimo ir kitokios sutartys), kad įgytų teisės normų statusą ir galiotų ne tik dvaro viduje, turėjo būti ne tik rašytinės, bet ir atitinkamai įformintos, įregistruotos Žemės, Pilies (miesto) teismų arba Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo knygose. Po šios operacijos šiems privačios teisėkūros aktams „buvo teikiama maždaug tokia pat juridinė reikšmė, kokią nustatė Lietuvos Statutai“ Vytautas Raudeliūnas, Romualdas Firkovičius (sud.), Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745, p. 33. . Neįrašyti į teismų knygas testamentai, fundacijos, turto pirkimo aktai ar kiti sandoriai negaliojo Žr. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius (sud.), Žagarės dvaro teismo knygos (1670–1751), p. 14. .

3) Dėl dvaro kuriamų elgesio taisyklių įsakmaus privalomumo, garantuojamo dvaro žinioje esamu prievartos aparatu, o jo neužtekus – ir valstybės prievarta. Valstybė talkino dvarui drausminant dvaro teisei nepaklūstančius (maištaujančius) baudžiauninkus, taip pat juos susigrąžinant pabėgimo atveju. Ši valstybės parama dvarui irgi plaukė iš to paties valstybės principinio pasižadėjimo ginti bajoro nuosavybės teisę į dvarą ir jam priklausančius žmones.

Šios trys priežastys rodo, kad dvaro kuriamos elgesio taisyklės įgyja teisės normų prasmę ne pačios iš savęs, o iš santykio su valstybės statutine teise, kiek pastaroji, suteikdama dvarui nuosavybės teisę ne tik į žemę, bet ir į ant jos gyvenančius žmones, kartu suteikia jam teisę leisti ir tų žmonių elgesį reglamentuojančias normas, taip pat ir iš tos teisės pripažinimo išplaukiantis valstybės pasižadėjimas talkinti dvarui garantuojant jo priimamų normų privalomumą. Tai reiškia, kad dvaro teisė galėjo atsirasti ir plėtotis tik statutinės teisės jai sukurtos teisinės bazės prieglobstyje ir kad dėl to ji nebuvo ir negalėjo būti visiškai savarankiška teisės sistema. Ir tai suprantama, nes valstybė yra ne „krūva“ tarpusavyje nepriklausomai viena nuo kitos egzistuojančių teisės sistemų, o jų glaudaus sąveikavimo santykis su bendrosios statutinės teisės lyderyste. Tai galioja ir visiems tiems samprotavimams, kurie Vakaruose plėtojami „teisinio pliuralizmo“ pavadinimu.

Iš statutinės teisės gautų principinių įgaliojimų kurti dvaro teisę ir garantuoti jos nurodymų vykdymą kilo ir dvarų savininkų teisė steigti savo didžiuosiuose dvaruose teismus V. Raudeliūno liudijimu, „feodalinėje Lietuvoje veikė daug tėvoninių dvarų teismų“. Žr. Vytautas Raudeliūnas, Romualdas Firkovičius (sud.), Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745, p. 34. , nustatyti jų sudarymo, veikimo tvarką, skirti įvairius pareigūnus (tijūnus, seniūnus, ekonomus, vaitus, kaimų dešimtininkus, administratorius), suteikti jiems teisę (įgaliojimus) savininko vardu ir interesais teisti ir bausti jiems pavaldžius žmones pagal dvarininko žodinius ar rašytinius nurodymus, taip pat kurti ir naujas elgesio normas to paties dvaro interesais. Pagrindinės sankcijos, kuriomis buvo garantuojamas dvaro teisės normų privalomumas – fizinės kūno bausmės (plakimas rykštėmis, mirties bausmė), įkalinimas privačiame dvaro kalėjime, piniginės baudos, papildomi privalomi darbai… Šių sankcijų dydis kai kuriuose dvaruose buvo normuojamas. Dvaro savininkas, pasak A. Šapokos, „plaka nusižengusį kiek patinka, o savo tarnų teisę paskirti rykščių skaičių riboja“: Zytelos dvaro ekonomui leidžiama pačiam skirti iki 30 rykščių vyrui ir 20 rykščių moteriai, Juncevičių administratoriui – iki 10, Gardino ekonomijoje neleista skirti daugiau kaip 5 rykščių Žr. Stefan Pawlik, Polskie instruktarze ekonomiczne z końca XVII i z XVIII wieku, s. 38, 109, 128; Adolfas Šapoka, „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII am.“, p. 592; Stanisław Kutrzeba, Alfons Mańkowski, Polskie ustawy wiejskie XV–XVIII w. Archiwum Kom, 1938. . Pavienio nepaklusnumo atvejais kartais pats dvaro savininkas, nuomininkas ar jų paskirtas valdytojas kartu būdavo ir privalomų paliepimų, dažniausiai žodinių, davėjas ir jų užtikrinimo prievarta vykdytojas 1747 m. Padubysio-Stachovščiznos dvaro Darataičių kaimo valstiečiui Antasevičiui (Antosiewicz), pagaminusiam dvarui dvi salyklas (słod), to dvaro nuomininkas Naugarduko pataurininkas M. Užlovskis pavedė per savo tarną tą pačią dieną trečią kartą gaminti salyklą. Nurodytu laiku valstiečiui neatėjus į dvarą, Užlovskis, su savo žmonėmis atjojęs į valstiečio sodybą, radęs šį su žmona už stalo pietaujančius, smogęs jam į veidą, sukruvinęs, o paskui lazda žiauriai, vos ne iki mirties sumušęs. Leisgyvį užsodinęs ant arklio, kojas po arkliu surišęs, išsivedė į dvarą. Ten jį įmetęs į pirtį ir pririšęs prie stulpo, laikęs iki vakaro, kur šis vos nenumiręs. Po kurio laiko išsilaisvinęs iš virvių valstietis pabėgęs ir pasislėpęs kaimyniniame V. Pšeciševskio Katauskių dvare. Apie tai sužinojęs Užlovskis su savo žmonėmis jį vėlei sugrąžinęs į dvarą, kalino savo privačiame kalėjime. Proces, J. Gabszewicza na Marcina Užłowskiego, 1747.IX.26. LVIA, SA, Žemaičių pilies (miesto) teismo knyga (toliau – ŽPTK), 1747, nr. 14545, l. 492−493. . Šiuo požiūriu galima net tvirtinti, kad dvaro teisės privalomumas buvo garantuojamas operatyviau ir efektyvesnėmis priemonėmis, negu statutinės teisės, kurios paliepimai „bajorų demokratijos“ sąlygomis retai buvo vykdomi „Vyriausiasis Tribunolas, kaip ir kiti to meto teismai, neturėjo administracinio (policinio) organo, kuris būtų užtikrinęs jo sprendimų vykdymą. (…). Jų sprendimų vykdymas dažniausiai baigdavosi tuo, kad bajoras, pas kurį vykdavo vaznys su šlėktomis išieškoti priteistų pinigų, neįsileisdavo jų netgi į savo dvarą ir jiems telikdavo viena – sugrįžus įrašyti į Tribunolo knygas pranešimą, kad atsakovas neleido vykdyti sprendimo“. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Baliulis (sud.), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai 1583–1655, p. 21. .

Steigiamųjų teisės aktų (fundacijų, testamentų) privalomumas (įvykdytinumas) buvo garantuojamas paties fundatoriaus tam reikalui specialiai skiriamu turtu.

3. Dvarų teisės definicija

Dvaro teisę galima apibrėžti kaip sistemą privalomo elgesio taisyklių, kuriamų dvaro savininko arba jo įsteigtų institucijų, pareigūnų ir kurios skiriamos tiek dvaro vidaus tvarkai nustatyti, palaikyti, tiek ir įvairioms dvaro kultūrinėms iniciatyvoms norminti, legalizuoti ir garantuoti. Dvaro teisės normos, savo forma dažniausiai būdamos normomis ad hoc, savo turiniu tarnavo tiek privačiam, tiek ir viešajam interesui.

Ši teisės normų sistema vadinama „dvaro teise“ tik todėl, kad jos subjektas – konkretus dvaras (savininkas, jo įsteigtos institucijos ir pareigūnai) ir ji pirmiausia skiriama dvaro interesams įgyvendinti.

4. Dvarų teisę sudarančių teisės aktų rūšys

Dvaro teisę XVI–XVIII a. sudarė šie teisės aktai: 1) inventoriai, 2) fundacijos, 3) miestelių nuostatai Plačiau žr. Algirdas Baliulis, „Apie Lietuvos miestelių nuostatus XVI–XVIII amžiuje“2004. Daug medžiagos dvarų teisei teikia Adolfas Šapoka, „Bajoriškoji „demokratija“, 1941; taip pat kitas to paties laikotarpio jo veikalas „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII am.“, 1941. , instrukcijos, 4) dvarų išsirūpintos valdovų privilegijos ir joms įgyvendinti dvarų kuriamos taisyklės (ordinacijos), 5) „laisvės kortos“ (karty wolności), 6) žmonių ateivių laisvės apsaugos sutartys,7) dvaro teismo sprendimai, 8) testamentai, turintys steigiamųjų teisės normų, 9) pirkimo-pardavimo, užstato, paskolų, disponavimo įvairiais ūkio objektais (dvaro žemių, nelaisvų žmonių, malūnų, karčemų, dervos duobių, „propinacijos teisės“ nuomos) sutartys ir kitos.

Visus šiuos teisės aktus dar galima suskirstyti į dvi ar net tris pagrindines kategorijas: vienais iš jų buvo įgyvendinama dvaro valdžia savo pavaldiems žmonėms ir garantuojamas dvaro ūkinis gyvenimas, jo plėtra (tai pirmiausia inventoriai, nuostatai, instrukcijos, iš dalies dvaro teismų sprendimai, pirkimo-pardavimo, užstato, nuomos ir kitokio civilinio pobūdžio teisės aktai), kitais – skelbiamos ir įgyvendinamos įvairios dvarų kultūrinės iniciatyvos, tarnaujančios viešajam interesui (fundacijos, testamentai, turintys steigiamųjų teisės normų, „laisvės kartos“ ir kolektyvinio juridinės laisvės suteikimo aktai, laisvės apsaugos sutartys…), gali būti skiriami mišrūs teisės aktai, kuriuose gali būti kartu formuluojamos ir pirmųjų, ir antrųjų teisės aktų normos.

Dvaro teisės aktų įvairovė rodė, kad pagal savo reguliavimo objektą dvaro teisė buvo kompleksinė: ji apėmė skirtingų teisės šakų normas: daugiausia ūkinei, civilinei teisei būdingas, taip pat baudžiamosios bei steigiamosios teisės normų. Ir tai suprantama, nes tai buvo kita, santykinai savarankiška teisės normų sistema, daugeliu atvejų egzistavusi paraleliai valstybinei. Jos kompleksiškumas kilo iš jos reguliavimo objekto specifikos: jai reikėjo turėti tiek elgesį reglamentuojančių, sankcijas nustatančių, tiek ir kultūrines dvaro iniciatyvas legalizuojančių ir jų įgyvendinimą garantuojančių (steigiančiųjų) teisės normų (fundacijos ir fundacinių normų turintys testamentai). Dvarų teisė reglamentavo tą dalį socialinių santykių, kurių tiesiogiai nereguliavo valstybės statutinė teisė, bet kurių reguliavimo reikalavo realūs dvarų funkcionavimo bei regiono žmonių pasaulėžiūriniai, edukaciniai ir kitokie poreikiai.

Žinant temos platumą, šiame ribotos apimties straipsnyje atkreipiamas dėmesys tik į patį dvaro teisės faktą, jos pagrindinius požymius, bandant pagrįsti dvarų teisę kaip santykinai savarankišką ir atskirą istorinių teisės tyrimų objektą. Čia aptarsime tik kai kuriuos dvaro teisę sudarančius aktus, pirmiausia remiantis atskiro regiono istorine medžiaga.

4.1. Inventoriai – pirmieji dvaro rašytinės teisės paminklai ir dvarų savivalės santykinio apsiribojimo aktai

Žymiausią dvaro teisės aktų dalį sudarė tie inventoriai, kurie reglamentavo esminę dvaro ir jo valstiečių santykių dalį, normino dvaro ir jo valstiečių prievolinius, o kartais ir paternalistinius santykius. Čia pirmiausia išvardijami prievartinio darbo tipai (činčas, lažas, gvoltas, naktiniai kūlimo darbai (okurki), duoklės, mezliavos, pastotės, dvaro statinių, kapinių tvorų statymas ir taisymas, sargybų ėjimas…) ir šių prievolių apimtys. Iki Žygimanto Augusto 1557 m. Valakų reformos įstatymo (Устава на волоки господажа короля его милости у во всем Великам Княжестве Литовским) baudžiauninkų prievolės tiek valstybiniuose, tiek ir privačiuose dvaruose nebuvo reglamentuojamos jokiu teisės aktu ir priklausė grynai pono, jo urėdo nuožiūrai ir pačių valstiečių gebėjimui jas vykdyti. Tai buvo paprotinės teisės stadija dvaro ir kaimo santykiuose.

Minėtas Valakų reformos įstatymas siekė sunorminti baudžiauninkų prievolių tipus, dydžius, pirmiausia valstybiniuose, arba Didžiojo kunigaikščio dvaruose, vėliau – ir privačiuose bajorų dvaruose, visa tai surašant į atitinkamą dokumentą, vadinamą dvaro inventoriumi. Įregistruoti į Žemės arba Pilies teismų ar Vyriausiojo Tribunolo knygas, kaip minėta, jie įgydavo oficialaus dokumento, o jo normos – teisės normų statusą. Formaliai jie tapdavo savotiškomis baudžiauninkų „konstitucijomis“, nes reiškė tam tikrą rašytinį dvaro įsipareigojimą ir savo valios (savivalės) apsiribojimą dvarui priklausančių žmonių atžvilgiu. Iš baudžiauninko dabar bent formaliai buvo galima reikalauti tik tokių prievolių ir tokio jų dydžio, kaip jos aprašytos inventoriuje; visos kitos traktuotinos kaip neteisėtos. Kiek realiai laikytasi inventoriuose nustatytos tvarkos, žinoma, atskiras klausimas, nes jokia valdžios institucija to nekontroliavo ir negalėjo kontroliuoti: dvarininkai turėjo visišką valią savo valstiečių atžvilgiu. Pavyzdžiui, Valakų reformos įstatymas buvo nustatęs baudžiauninko šeimai, valdančiai valaką žemės, 2 savaitines lažo dienas, o privačių dvarų inventoriai dažnai nustatinėjo 2–3 ar net 4 savaitines privalomo darbo dienas nuo pusės valako ar net ir nuo mažesnės jo dalies.

Inventorinis prievolių aprašymas, kaip rodė praktika, buvo tam tikras realus juridinis valstiečių gynimo būdas bent tais atvejais, kai žemės su valstiečiais būdavo perduodamos pagal nuomos arba užstato teisę. Iš nuomininko arba užstato valdytojo reikalauta, kad tos prievolės, kurios nurodytos inventoriuose, nebūtų didinamos ir nebūtų įvedamos naujos. Štai Šaukoto dvaro savininkas Steponas Bilevičius, 1643 m. išnuomodamas savo dvarą Karoliui Sumorokui, sutartyje specialiai įrašė normą, draudžiančią didinti išnuomojamų baudžiauninkų prievoles labiau negu jos aprašytos „įstatyme ir inventoriuje“ Zeznanie Stephana Bilewicza panu Carołowi Sumorokowi, 1643.IV.8. Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (toliau – LVIA), Senieji aktai (toliau – SA), Žemaičių žemės teismo knyga (toliau – ŽŽTK), 1643 m., nr. 14661, l. 299−302. . Lyduvėnų dvaro savininkas Žemaičių žemės teisėjas, Mosteikiškių seniūnas Leonas Šemeta, 1701 m. birželio 25 d. užstato teise perleisdamas trejų metų laikotarpiui Bulavėnų kaimo baudžiauninkus Žemaičių žemės teismo raštininkui Juozui Chrestovskiui, irgi specialiai nurodė, kad „ponas raštininkas“, perėmęs užstato teise valdyti minėtus dvaro baudžiauninkus, neturės teisės iš jų reikalauti naujų prievolių arba esamas didinti Žr. ten pat. . Padubysio-Stachovščiznos dvaro nuomininkui Martynui Užlovskiui padidinus nuomojamo dvaro baudžiauninkų prievoles, 1747 m. buvo kilęs ilgalaikis konfliktas su jų savininku Jurgiu Gabševičiumi Žr. Zeznanie Leona Szemeta sędzia X. Žmudz. Jozefowi Jerzemu Chręstowskiemu ciwunowi Gondinskiemu pisarzowi ziemskiemu X. Žmudz., staroscie Rosienskiemu. Inwentarz wsi Bułowiany. Pisan w Rosieniach, 1701.I.25. LVIA, SA, ŽŽTK, 1701 m., nr. 14742, l. 242−243. .

Kita vertus, inventorių įvedimas nereiškė, kad su inventoriais privačiuose dvaruose iš karto ir visuotinai buvo pereinama ir prie prievolių reglamentavimo. Dalis dvarininkų neskubėjo naudotis inventoriaus idėja, bent ta jos dalimi, kuri reiškė viešus rašytinius dvaro įsipareigojimus, galinčius bent kiek varžyti feodalo valią priklausomų žmonių atžvilgiu. Nagrinėjamo Šiluvos regiono inventoriams, kurie čia žinomi tik nuo XVI a. pabaigos, būdinga tai, kad juose, bent iki XVII a. vidurio, dažniausiai išvis nenurodomi konkretūs baudžiauninkai (Padubysys-Katauskiai, 1591, Pašakarnys, 1595), o tik jų kaimai arba tik išvardijamos baudžiauninkų šeimos, valdomos žemės dydis, bet ne jų prievolės; dažnai tebevartota paprotinė norma: „pagal senąsias tarnybas“ arba „paliekama pono nuožiūrai“. Melcherio Zavišos Šiluvos dvaro su Pašakarnio palivarku pardavimo 1591 m. rugsėjo 1 d. Sofijai Vnučkienei sutartis, kuri parduodamo turto aprašo išsamumu prilygo inventoriui, išvardija tik to dvaro baudžiauninkų šeimas, bet nutyli jų prievoles. Net ir tarnybinių bajorų prievolių dalis šioje pirkimo-pardavimo sutartyje paliekama paties savininko nuožiūrai. Jos neminimos ir gana išsamiai sudarytame 1592 m. sausio 31 d. Aukštadvario, taip pat 1595 m spalio 16 d. Žemaičių pakamario Jarošo Stankevičiaus-Bilevičiaus Šaukoto dvaro Levikaimių ir Daužnagių kaimų prie Gumertos upės (Tendžiogalos valsčius) baudžiauninkų, perleidžiamų užstato teise minėtai S. Vnučkienei. Prievolių klausimas paliekamas naujosios valdytojos nuožiūrai Žr. Proces, J. Gabszewicza na Marcina Užłowskiego, 1747.IX.26. LVIA, SA, ŽPTK, 1747 m., nr. 14545, l. 492−493. . Nieko apie baudžiauninkų prievoles nekalbama ir 1629 m. liepos 4 d. Žaiginio dvaro dalybų inventoriuje, nors smulkiai išvardijamos to dvaro Paežerio ir Maižiškių kaimų baudžiauninkų šeimos ir jų nariai.

Tai duoda pagrindo teigti, kad dalis dvarininkų ir po Valakų reformos, įvedusios valstybiniuose dvaruose inventorius ir prievolių juose privalomą nurodymą, bent minimo regiono ribose, dar ilgai nebuvo pasiruošusi priimti šią normą visa apimtimi. Prievoles išvardinti dvarininkai buvo labiau linkę tais atvejais, kai dvaras ar jo dalis išnuomojama ar užstato teise perduodama svetimam valdymui, nes tokiu atveju būdavo konkretinama ne tik perduodamo turto vertė, bet ir apribojama ne savininko, o nuomininko ar užstato teisės turėtojo valia, kad galimu prievolių pasunkinimu nebūtų nuskurdinami nuomojami baudžiauninkai, nebūtų kuriam laikui sumažinamas jų gebėjimas vėliau vykdyti prievoles dvaro savininkui.

Tačiau nuo XVII a. antros pusės baudžiauninkų prievolių išvardijimas inventoriuose jau tampa visuotine norma, liudijančia apie dvaro ir valstiečių santykiuose jau įvykusį visuotinį perėjimą nuo paprotinės prie rašytinės teisės ir kad šis perėjimas apima ir regioninį reguliavimą.

Inventoriai turėjo ir kitų teisinių prasmių, pirmiausia tarnaujančių dvaro interesui: jie „pririšo“ valstiečius prie konkrečių dvarų, tapo tokios priklausomybės rašytiniais įrodymais, ypač tais atvejais, kai reikėdavo per teismus susigrąžinti pabėgusį baudžiauninką. Vėliau tai buvo ir juridinis pagrindas garantuoti viešąjį interesą, diferencijuojant valstybės nustatomus dvarams padūmės ir pagalvės mokesčius.

Socialinės inventorių normos. Kai kuriuose inventoriuose buvo ir socialinės globos normų, liudijusių, kad atskiri dvarai, kaip minėta, buvo susisaistę su baudžiauninkais ir paternalistiniais santykiais. Padubysio-Stachovščiznos dvarininkų Stepono ir Magdalenos Narkevičių 1677 m. sudarytame inventoriuje sakoma, kad „dėl nuskurdimo“ paimti į dvarą bevaikiai dailidė Mykolas Jurgaitis su žmona Kosiuta Jonaite, o „dėl sveikatos netekimo“ – laisvas žmogus duoklininkas Dovydas Vaičiulaitis Padubysio-Stachovščiznos dvaro inventorius, sudarytas Raseiniuose 1677 m. birželio 6. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – VUB), f. 7, ŽPTK, 1677 m., l. 90–91. . 1751 m. Aukštadvario dvaro inventoriuje minimos keturios tokių baudžiauninkų šeimos (dvi – Vilkiškių ir dvi – Avižų kaimuose), gaunančios iš dvaro diferencijuotos paramos (pomagi), dažniausiai javais: Baltramiejus Eimutaitis nevedęs su tėvu iš Avižų kaimo gauna iš dvaro 3 pūrus miežių, pūrą rugių, karvę ir dvi avis; o Teodoras Šnutavičius nevedęs – 2 pūrus rugių, Juozas Kulėšius iš Vilkiškių kaimo – 4 pūrus rugių, pūrą žirnių ir dvi avis Žr. Aukštadvario dvaro inventorius, sudarytas Pranciškos Dorohiničaitės-Šimkuvienės parduodant dvarą Antanui-Jurgiui Kontrimui, 1751 m. gegužės 4 d. LVIA, SA, Vyriausojo Tribunolo knyga, 1751 m., nr. 114, l. 1041−1042. . Prie globos normų turinčių dvaro teisės aktų galima priskirti ir tuos dvarininkų testamentus, kuriais būdavo įpareigojami dvarininko valdų paveldėtojai globoti ir nuo baudžiavos atleistus savo buvusius baudžiauninkus, bet, matyt, dėl sveikatos ar amžiaus jau nepajėgiančius savarankiškai savimi pasirūpinti („laisvės kortos“ paprastai būdavo suteikiamos jau nebejauniems valdiniams, kai dvaras iš jų jau būdavo išspaudęs pagrindines jėgas). Taip 1735.IV.2 Kaunatiškės dvarelio (Tendžiogalos pavietas) savininkas Povilas Papkevičius testamentu atleidęs nuo baudžiavos Joną Kličą ir jo šeimą, įpareigojo savo žmoną laikyti Kličo šeimą „prie savęs iki jų gyvos galvos“ LVIA, SA, ŽPTK, 1736 m., nr. 14530, l. 457. .

Į šią globą, žinoma, galima žiūrėti dvejopai: paėmimas dvaran asmens, netekusio sveikatos, galėjo reikšti tam tikrą humanizmą tais atvejais, kai iš tokio asmens jau nebesitikima sulaukti darbininko ateityje; kitu atveju parama teikiama laikino nuskurdimo atveju tikintis išsaugoti valstietį kaip ateities prievolių vykdytoją. Čia kalbama apie dvi nuskurdusių ir savimi pasirūpinti nepajėgiančių baudžiauninkų kategorijas: pirmuosius reikėtų suprasti kaip paimamus į dvarą, kad jie būtų maitinami dvare gaminamu maistu, o antruosius kaip gaunančius iš dvaro javų ir kai kurių gyvulių kaip priemonių savarankiškai išsimaitinti. Dvaro pareigą maitinti nelaisvą žmogų (duoti jam javų ir žemės) buvo nustatyta Žygimanto Senojo 1529 m. instrukcijoje Žr. Konstantinas Jablonskis, „XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje“, p. 193–194. . Pirmasis Lietuvos Statutas (XI sk. 11 paragrafas) šią pareigą buvo nustatęs tik nelaisvos dvaro šeimynos atžvilgiu ir tik bado metu: jos atsisakius, nelaisvas žmogus tampąs laisvas: jei kas bado metu išvarytų iš dvaro šeimyniškį, o šis bado metu kaip nors išmistų, tas skelbiamas laisvu žmogumi Žr. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 239–240. . Tačiau kaip rodo anksčiau minėti faktai, dvaro inventoriaus normos šią statutinę normą galėjo gerokai pakoreguoti, išplėsti, prisiimant dvarui pareigą išlaikyti ne tik šeimyniškius, baudžiauninkus, bet kartais ir laisvus žmones.

Socialinės globos praktika kai kuriuose regiono dvaruose galiojo ir XX a. pradžioje, kai dvaras jau santykiavo su juridiškai laisvais samdiniais ir pagal ano meto viešąją teisę nebuvo įpareigotas rūpintis savo samdiniais, pasibaigus samdos sutarties terminui. Kai kurie visą gyvenimą dvarui dirbę samdiniai, kumečiai, pasenę ir netekę sveikatos, buvo dvaro iš dalies išlaikomi, jiems duodant kumetynuose butą, kurą, kai kur „stalą“ (maistą) ir tai buvo daroma remiantis paties dvaro kuriama teise ad hoc. Šnabavičių paveldėtojų valdomame Roglaičių dvare 1926 m. trim nusenusiems samdiniams-emeritams nemokamai duotas butas Žr. Žinios apie Roglaičių dvarą, 1926.II.23. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas (toliau – LCVA), f. 1248, ap. 2, b. 1529, l. 21−22. , Prano Kontrimo Skaraitiškės dvare keturioms emeritų šeimoms – pusė jų anksčiau gauto atlyginimo, o keturiems asmenims – visas išlaikymas; to paties dvaro Bagušių palivarke vienai samdinių emeritų šeimai irgi skirtas visas dvaro išlaikymas Žr. Žinių lapas apie planuojamą paimti žemės reformos reikalams Skaraitiškės dvarą su Bagušių ir kitais palivarkais, 1926.XII.6. LCVA, f. 1248, ap. 2, b. 1419, l. 75. . Aukštadvario dvare 1924 m. butu ir maistu buvo aprūpinti trys samdiniai emeritai Žr. Žinių lapas apie Leonijos Kontrimaitės Aukštadvario dvarą, paimamą žemės reformos reikalams, 1924.I.30. LCVA, f. 1248, ap. 2, b. 1429, l. 4. . Ir tai greičiausia buvo daroma ne pagal rašytinę teisę.

Tai rodo, kad dvarų vidaus teisę turėjo savyje ir socialinės teisės normų, ypač laisvų žmonių atžvilgiu daug anksčiau, negu jos pasirodė valstybės įstatymuose. Todėl sieti socialinių normų istoriją tik su valstybės kuriama teise, reikštų žymiai pavėlinti ir susiaurinti socialinės globos ir jos reglamentavimo Lietuvos teisėje idėją ir kartu nutylėti dvarų teisėkūros vaidmenį šioje srityje.

Sąlygos bausti prasižengusį mirties bausme. Nors dvarininkai turėjo teisminę valdžią (teisę) teisti ir bausti savo baudžiauninkus, taip pat ir mirties bausme, tačiau Šiluvos regione nėra žinoma atvejo, kad nusižengęs baudžiauninkas būtų tokia bausme nubaustas. Štai jau minėtas Šaukoto dvarininkas Steponas Bilevičius, 1643 m. išnuomojęs Kauno stalininkui Karoliui Sumarokui Šaukoto dvarą su baudžiauninkais, nuomos sutartyje specialiai nurodė: jei nuomininkas K. Sumarokas norėtų už kurį tai nusižengimą bausti prasižengusį baudžiauninką mirties bausme (garłem – pakariant), tai tokios teisės jis neturįs ir privaląs per teismo vaznį apie tokį nusižengimą pranešti to baudžiauninko savininkui Žr. Zeznanie Stephana Bilewicza Carołowi Sumarokowi, 1643.IV.8. LVIA, SA, ŽŽTK, 1643 m., nr. 14661, l. 299−302. . Kiek kitokią sąlygą buvo nustatęs Žaiginio savininkas Vladislovas Kierdėjus, 1661 m. perduodamas Zigmantui Dževeckiui užstato teise valdyti Žaiginio dvarą. Perleidimo akte sakoma: „jei baudžiauninką reikėtų bausti mirties bausme („na garło“), tai bičiulis turi teisę teisti, bet su laisva apeliacija“ VUB, f. 7, ŽPTK, 1661 m., nr. 21/14473, l. 124−125. . Tą „apeliaciją“ čia, matyt, reikia suprasti kaip savininkui priklausančią galutinio sprendimo teisę.

Žinomas vos vienas atvejis, tiesa, kriminalinis, kai Šaukoto dvarininkas, buvęs Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisėjas (deputatas) Kazimieras Stankevičius, padedamas savo žmonos Evos Vencevičiūtės, tarnų ir šeimyniškių, 1754 m. liepos 16 d. pagrobė laisvą merginą Oną Michalčiūtę,

nesusaistytą jokia baudžiavine priklausomybe, be jokio tyrimo ir teismo, o vien tik pykčio pagautas, nekreipdamas dėmesio nei į savo kilmingąjį luomą, nei į tą faktą, kad yra mūsų, šlėktų, jam patikėta valdžia kaip Žemaičių kunigaikštystės stalininkui ir kaip Tendžiogalos pavieto rotmistrui, pats tą merginą nusitempęs į mišką ir, paneigdamas krikščioniškų valstybių papročius, katalikui ir bajorui būdingą orumą, ją pakorė ant medžio šakos Proces, S. Herubowicza na Stankiewicza stołnika žmudzkiego, 1762.V.17. LVIA, ŽPTK, 1762 m., nr. 14560, l. 715. .

Spustelėjus išskleisti...

4.2. Fundacijos kaip steigiamieji dvaro teisės aktai

Speciali dvaro teisės aktų rūšis – fundacijos, kuriomis buvo nustatomos ir legalizuojamos atskirų bajorų steigiamosios iniciatyvos. Jų pagrindu, pavyzdžiui, Šiluvoje ir jos regione buvo steigiamos pirmosios katalikų (1457) ir evangelikų (1592) bažnyčios, altarijos, koplyčios, senelių prieglaudos, Marijos garbinimo katalikų bažnyčioje „kursas“, (1651) religinės „brolijos“, Žaiginio pranciškonų vienuolynas (1762), Šiluvos evangelikų aukštesnioji (1592) ir katalikų (1643) parapinė mokyklos, nustatomi jose dėstomų žinių tipai, vidaus tvarka, kvalifikaciniai ir pasaulėžiūriniai reikalavimai mokytojams ir pamokslininkams, jų atlyginimų dydžiai, skiriami šių institucijų veikimui užtikrinti turtai Tai Geišės dvarininko Petro Gedigaudo 1457 m. Šiluvos katalikų bažnyčios fundacija, S. Vnučkienės Šiluvos kalvinistų mūrų bažnyčios, aukštesniosios mokyklos, senelių prieglaudos 1592 m sausio 4 ir 7 d. steigimo ir aprūpinimo turtais aktai, Gabrieliaus Skaraičio ir jo žmonos Zuzanos Semaškaitės iš Skaraitiškės dvaro 1643.X.10, 1663.V.6 katalikiškos pradžios mokyklos, altarijos steigimo aktai A. Sirpovičiaus – altarijos prie Šiluvos bažnyčios, Igno Valerijono Gedimino ir Karolio Jančiausko 1768.IX.9 senelių prieglaudos, Kristupo Kochano 1651.VI.3, Lauryno Nagurskio 1761.V.23, Jono Ivanovičiaus 1720.X.11, Jurgio Vladislovo Horodeckio, 1711.VIII.10 ir kitos fundacijos. . Dvarininkai fundatoriai įgydavo teisę parinkti savo įsteigtoms bažnyčioms, koplyčioms kunigus, tų bažnyčių ir koplyčių rūsiuose laidoti savo artimuosius ir t. t. Pavyzdžiui, jau minėta Sofija Vnučkienė 1592 m. dviem steigiamaisiais aktais nustatė kalvinistiškos bendruomenės veikimo tvarką, fundavo minėtą aukštesniąją mokyklą, skyrė jai ir naujai statomai kalvinistų mūro bažnyčiai lėšų ir galiausiai dovanojo patį Šiluvos dvarą. Tokių steigiamųjų (fundacinių) normų dažnai turėjo ir atskirų didikų testamentai. Taip Žaiginio dvarininkas Laurynas Nagurskis 1762 m. birželio 12 d. testamentu įsteigė Žaiginyje pranciškonų vienuolyną, skyrė jam žemių, testamentu Jurgis Horodeckis 1710 m. rugpjūčio 10 d. – Velpesių dvaro Vitkiškės koplyčią Žr. Testament Jerzego Władisława z Pietkiewicz Horodeckiego Matheuszowi Horodeckiemu łowszemy Bełskiemu, pisan w Podubisiu Welpesiach, 1710.VIII.10 (įreg. 1711.III.11). LVIA, SA, ŽPTK, 1712 m., nr. 14508, l. 176−182. , o vėliau jo paveldėtojai – joje altariją (1796 m.) Žr. Antano ir Pranciškos Kelpšaitės Horodeckių ir Onos Petkūnaitės-Sacevičienės fundacijos aktas, kuriuo jie steigia Vitkiškės altariją, rašyta Bagušaičiuose, 1796 m. sausio 6 d. (įreg. 1796.III.25). LVIA, SA, ŽPTK, 1795–1797 m., nr. 14572, l. 236−237. , Šaukoto dvarininkas K. Kochanas irgi testamentu (1650 m.) įsteigė Šiluvos bažnyčioje – Marijos garbinimo kursą „Officium parvum […]“ Testament nieboszczyka Krzysztopha Kochana naležący Kapituły Žmudzkiej, pisan w Łakowie, 1650.VI.3, (įreg, 1650.X.29). LVIA, SA, ŽŽTK, 1650 m., nr. 14673, l. 702−703. ir kt.

Kad šie steigiamieji teisės aktai būtų vykdomi, o jais nustatoma tvarka ginama valstybės teismuose ir kitose institucijose pagal fundatoriaus valią, jie turėjo atitikti tam tikrus rekvizitus, jau paimtus iš statutinės teisės: juos privalėjo pasirašyti, be paties fundatoriaus arba testatoriaus, ne mažiau kaip du liudytojai, o fundaciniams įpareigojimams įvykdyti ir prižiūrėti skiriami garbingi ir pasitikėjimo verti asmenys. Pavyzdžiui, anksčiau minėtų S. Vnučkienės 1592.I.4 ir 7 d. fundacinių aktų vykdytojais ir prižiūrėtojais paskirti šeši žinomi ano meto apylinkės dvarininkai ir valstybės pareigūnai: karaliaus maršalka žemaičių seniūnas ir Šauduvos tijūnas Aukštadvario ir Žaiginio dvarų savininkas Vaitiekus Bilevičius, fundatorės įsūnis Ariogalos tijūnas ir Žemaičių žemės vaiskis Sebestijonas Kenstortas, Lyduvėnų dvarininkas ir žemaičių pakamaris Vaitiekus Radziminskis, žemaičių paseniūnis ir Volkoviskio vėliavininkas Stanislovas Klausgailavičius Pukšta, Žemaičių žemės teismo raštininkas Mykolas Burba (Burbiškių dv.) ir žemaičių pilies teismo teisėjas Mikalojus Kenstortas. Fundatorė nurodė,

[J]ei kuris iš tų šešių asmenų būtų Dievo pašauktas pas save, tai kiti likę, tarpusavyje susižinoję ir suvažiavę į vieną vietą, turi išsirinkti dar vieną, kad visada būtų šeši asmenys – prižiūrėtojai šio šventojo reikalo ir mano nutarimo. O jų palikuonys arba kokie nors artimieji neturi būti prileidžiami prie šio reikalo tvarkymo. Bet jeigu kuris iš jų bus išrinktas pagal šį mano nutarimą, tai tas liks prižiūrėtoju. Įpareigoju juos visus ir kiekvieną atskirai, kad šiame darbe neieškotų asmeninės naudos, o siektų kuo didesnės garbės Aukščiausiajam Viešpačiui. S. Vnučkienės fundacijos aktas, kuriuo ji dovanoja Šiluvos evangelikų bendruomenei Šiluvos dvarą su Pašakarnio palivarku, steigia čia aukštesniąją mokyklą ir aprūpina ją turtais, 1592.I.4, (įreg. Žemaičių žemės teisme 1592.I.9). Šio akto teksto vertimą į liet. kalbą žr. Alfonsas Vaišvila, Šiluvos apšvieta 1592–1992 m., p. 299; Panašiai savo fundacijos įgyvendinimo tvarką buvo nustatęs ir G. Skaraitis: „Dabar globėjais ir vykdytojais kviečiu šiuo metu Marcijoną Eigirdą, mano sesers vyrą, ir Stanislovą Gabševičių, irgi sesers vyrą, kurie iš savo geros valios sutiko ir kurių vaikai turi teisę mokytis [Šiluvos mokykloje – A.V.]. Jei kuris iš tų dviejų testamento vykdytojų nepanorėtų būti vykdytoju, tada prašau Šidlavos kleboną ir kunigą-altaristą, taip pat ir minėtus vykdytojus patiems parinkti vykdytojus, kurie iš savo pamaldumo ir Dievo meilės tinkamai vykdytų mano legaciją; bet jų niekada negali būti mažiau kaip du. Skaraičio, G. Padubysio dvaro testamentas, 1643 m. spalio 10 d. (įreg. 1643.X.20), LVIA, SA, ŽŽTK, 1643 m., nr. 14662, l. 402−405.

Spustelėjus išskleisti...