Straipsnis Vaiko teisė į pagarbą

Lygiai taip pat netoleruotinas ir vaiko įpareigojimas išreikšti savo nuomonę raštu, pavyzdžiui, tokiais jautriais vaikui klausimais, kaip nurodant, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi ateityje. Šiam kontekste sutiktina su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, kad tai yra neleistinas atsakomybės dėl sprendimo priėmimo perkėlimas vaikui Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje A. U. v. B. U., bylos nr. 3K-3-502-916/2016. .

Tais atvejais, kai su sprendžiamu klausimu yra susiję labai maži vaikai, turi būti sudaroma galimybė išgirsti jų nuomonę ir kitomis, nebūtinai verbalinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, piešiant, žaidžiant ir pan.

Aplinka, kurioje apklausiama, taip pat turi būti pritaikyta vaikui ir jį padrąsinanti, todėl teismuose įrengti vaiko apklausos kambariai padeda užtikrinti galimybes vaikui būti tinkamai išgirstam. Pažymėtina, kad vaiko apklausos kambariu galėtų naudotis ne tik teismo psichologas, bet ir bylą nagrinėjantis teisėjas, kuris neformalioje aplinkoje galėtų tiesiogiai išklausyti vaiką. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) numato procesinę galimybę vaiką apklausti jo buvimo vietoje, konstatuojant, kad taip bus greičiau išnagrinėta byla, o vaikas dėl svarbių priežasčių negali atvykti (CPK 154 straipsnio 3 dalis ir 192 straipsnio 2 dalis). Visgi šia nuostata teismai naudojasi retai.

Vaikui reikia suteikti visą būtiną informaciją, kurios jam gali prireikti išsakant savo nuomonę, todėl parama vaikui reiškia kvalifikuoto specialisto dalyvavimą vaiko apklausos metu

Šiai dienai patvirtinus BPK pakeitimus ir numačius privalomą psichologo dalyvavimą nepilnamečio nukentėjusiojo ir liudytojo apklausose, yra pereita prie ganėtinai siauro vaiko teisės būti išklausytam įgyvendinimo mechanizmo, nes specialių žinių apie vaiko amžių ir gebėjimus turi turėti ne tik psichologas, tačiau ir kiti su vaiku procese galimai susiduriantys asmenys. Todėl yra ypač svarbu užtikrinti visų susijusių pareigūnų ir teisėjų kvalifikacijos kėlimą šioje srityje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien psichologinio išsilavinimo turėjimas negarantuoja asmens gebėjimo tinkamai apklausti vaiką. Iš kitos pusės, jei vaiką norintis apklausti pareigūnas ar teisėjas neturės specialių žinių apie vaiko gebėjimus, jis gali pareikalauti iš jo daugiau, nei tam vaikui yra įmanoma pagal jo amžių ir brandą, o negavęs reikalaujamos informacijos pareigūnas ar teisėjas, gali nuspręsti, kad vaiko išsakyta nuomonė ir parodymai yra nepatikimi ar nepakankami. Todėl būtent visų su vaiku procese susijusių asmenų tinkamas švietimas ir įtraukimas užtikrintų tinkamą vaiko teisės būti išklausytam įgyvendinimą.

Taip pat svarbu įvertinti, kokį vaidmenį procese atlieka dalyvaujantis specialistas: ar jis yra stebėtojas-vertintojas, padedantis atskleisti vaiko kalbą ir įvertinti jo gebėjimus suformuluoti aiškią nuomonę vienu ar kitu klausimu; ar jis yra apklausėjas (būtent toks variantas dabar numatytas naujajame BPK 186 straipsnyje). Visgi tam, kad būtų užmegztas patikimas ryšys su apklausiamu vaiku ir gauta kiek galima tikslesnė informacija, psichologui gali prireikti pakankamai daug pasirengimo laiko, kas vėlgi yra kliūtis tinkamam procesui, nes uždelstas procesas ir vaiko nuomonės išklausymas gali suponuoti kitus neigiamus padarinius, tokius kaip tam tikrų aplinkybių užmarštį, pasikeitusį vertinimą, aplinkinių įtaką ir pan. Be to, psichologui trūksta teisinių žinių, kurios taip pat yra būtinos, siekiant tinkamai apklausti vaiką ir gauti visą klausimui išspręsti reikalingą informaciją. Psichologas taip pat gali dalyvauti procese kaip pareigūno ar teisėjo pagalbininkas, padedantis užduoti papildomus klausimus ar vaikui įveikti krizę, galinčią kilti apklausos metu, kai yra stengiamasi išgirsti vaiko nuomonę jam ypač jautriais ir skausmingais klausimais Žr. Neringa Grigutytė, Ilona Čėsnienė, Evaldas Karmaza, Jurgita Valiukevičiūtė, Psichologinės rekomendacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnams, dirbantiems su nepilnamečiais, p. 59–62. .

Vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga yra bendras tiek paties vaiko, tiek jo tėvų, tiek visos valstybės siekis, todėl kiekvienu atveju, kai teisme nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, ir teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai (CPK 376 straipsnis). Ne mažiau svarbus vaiko teisės būti išklausytam įgyvendinimo procese yra atstovo ad hoc dalyvavimas. Civiliniame procese nepilnamečio vaiko ir jo interesus pagal įstatymą atstovaujančių tėvų interesų konflikto klausimas gali būti sprendžiamas paskiriant nepilnamečiam vaikui CPK 39 straipsnio nustatyta tvarka kuratorių kaip ad hoc atstovą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atstovas ad hoc neatlieka globėjo funkcijų, neturi globėjo teisių ir pareigų vaikui, o yra paskirtas konkrečiam teisiniam klausimui spręsti. Atstovo ad hoc pareiga yra išaiškinti vaikui teisminio proceso eigą ir padėti jam teisminiame procese, jis yra kaip tiltas tarp vaiko ir teisėjo, šiam padedant priimti geriausiai vaiko interesus atitinkantį sprendimą.

Vaiko atsakomybės, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, prisiėmimas

Vaiko teisė išreikšti savo nuomonę, negali būti tapatinama su vaiko pareiga suformuluoti savo poziciją vienu ar kitu klausimu, todėl vaikui dar prieš prasidedant procesui turi būti tinkamai išaiškinta, kokie klausimai bus sprendžiami ir koks vaidmuo šiame procese tenka vaikui. Vaikas yra ne mažiau svarbus proceso dalyvis nei kiti dalyvaujantys, todėl jam turi būti žinoma proceso eiga. Tačiau negalima reikalauti iš vaiko plėtoti tuos sugebėjimus, kurių jis dar neturi. Vaiko nuomonė yra viena iš bylai svarbių aplinkybių, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje M. N. v. A. S., bylos nr. 3K-3-202/2014. . Tai remiamasi vaiko kompetencija suvokti sprendimo pobūdį ir tikslą, galimą naudą, pavojus ir alternatyvas, gana ilgai išsaugoti tokią informaciją atmintyje, tinkamai ir laisvai apsispręsti Žr. Vaikų teisės nuostatų įgyvendinimas, p. 85. . Iš kitos pusės pavojinga yra ir nepaisyti vaiko norų, kai jo noras aiškiai išreikštas ir yra akivaizdus tvirtas apsisprendimas. Štai EŽTT nepripažino esant tėvo teisių pažeidimo, kad nebuvo paskirta psichologinė ekspertizė bendravimo teisių nustatymo kontekste, kai 13 metų vaikas atsisakė matytis su tėvu ir tokios teisės suteikimas tėvui prieštarautų vaiko norui (žr. 2003 m. liepos 8 d. EŽTT sprendimą byloje Sommerfeld prieš Vokietiją, peticijos nr. 31871/96). Taigi pirmiausia turi būti atkreiptas dėmesys į vaiko teises, užtikrinant tinkamą pagarbą joms, o ne suteikiant prioritetą suaugusių asmenų problemoms. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaiko interesų gynybos ir kitų asmenų teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą.

Vaiko informavimas apie sprendimus

Tai yra paskutinė vaiko teisės būti išklausytam įgyvendinimo stadija, kuri ypač aktuali tais atvejais, kai į vaiko nuomonę nebuvo atsižvelgta. Vaikas turi suprasti, dėl kokių priežasčių priimtas toks sprendimas, tada jam ir paklus. Bet kuriuo atveju vaikui gali būti sunku susitaikyti su sprendimu, kuris neatitinka jo norų, tačiau jei vaikui buvo sudaryta galimybė išsakyti savo nuomonę, jei jis nuo pat pradžių buvo tinkamai informuotas apie procesą ir jo vaidmenį jame, apie galimas alternatyvas ir pan., tokiu atveju jam turėtų būti lengviau suprantamos ir sprendimo priėmimo priežastys. Svarbiausia, kad sprendimas vaikui būti paaiškintas jam suprantama kalba. Tokiu būdu užtikrinama vaiko teisė į pagarbą, pabrėžiant vaiko orumą ir vertingumą, jo svarbą priimant sprendimą ir toliau jį vykdant.

Išvados

Vaiko teisė į pagarbą turi materialią ir procesinę išraišką. Ši teisė gali tapti universalia, pamatine kuriant vaiko gerovę užtikrinančias teisės normas, t. y. būti ir vienu iš teisėkūros raidą šiuo aspektu apibrėžiančių kriterijų. Kita vertus, ši teisė ne tik pamatinė, palyginus su kitomis vaiko teisėmis, bet ir savarankiška asmeninė neturtinė teisė, kurios apsauga turi būti numatyta įstatymu.

– Kalbant apie vaiko teises, kaip pagrindines teises, ir teisėjas, spręsdamas su vaiko teisėmis susijusias bylas, visais atvejais turi nepamiršti minėtos pamatinės, nors ir ne visais atvejais eksplicitiškai identifikuojamos, vaiko teisės į pagarbą. Atitinkamai ši prigimtinė vaiko teisė turėtų tapti ir vienu iš teismo sprendimų priėmimo, kartu ir – teismų praktikos formavimo kriterijų, su vaiko teisėmis susijusiose bylose. Tad, nors ir ne visada aiškiai matoma bei identifikuojama, vaiko teisė į pagarbą negali būti traktuojama kaip nereikšminga ir jurisprudencijos formavimo kontekste.

– Procesiniame lygmenyje svarbu paisyti ir vaiko teisės į pagarbą suponuojamų vaiko dalyvavimo teisminiame procese būdų bei jų nulemtų priemonių tinkamam jo dalyvavimui užtikrinti. Šiame kontekste itin svarbu teikti pirmenybę būtent vaiko, o ne jo tėvų, globėjų interesams, nes šių interesų atstovavimas, nors ir neabejotinai taip pat svarbus, negali būti didesnis nei vaiko interesų svarba galimo vaiko teisių pažeidimo kontekste. Tai lemia ir ypatingą vaiko, kaip teisminio proceso dalyvio, nuomonės svarbą teisminiame procese. Taip vaiko nuomonė, derinant ją su specialistų nustatytais vaiko interesais, vaiko teisių gynimo kontekste teismui, sprendžiančiam su vaiko interesais susijusius klausimus, tampa raison d'être, o ne paprastu formalumu.

– Lietuvoje užtikrinant vaiko teisių apsaugą, kartu ir laiduojant vaiko teisę į pagarbą, aktualus institucinis bendradarbiavimas vaiko teisių apsaugos srityje, pirmiausia – greitas, o ne formalus reagavimas į bet kokios rūšies pranešimus apie bet kokios rūšies pažeidimus, suvokiant galimus pavojus vaikams, nepaisant jokių tėvų ar globėjų bei kitų atstovų aiškinimų ar jų interesų. Akivaizdu, jog operatyvi reakcija į galimus vaiko teisių pažeidimus didina vaiko teisių apsaugos kokybę, kartu sudarydama prielaidas ir užtikrinti didesnę pagarbą vaiko teisėms.

Galiausiai pabrėžtina, jog tik vaiko teisių gerbimas, didesnė pagarba jo nuomonei, suteiks daugiau galimybių priimti labiausiai vaiko interesus atitinkančius sprendimus ir taip užtikrinti prigimtinę vaiko teisę į pagarbą, kartu ir – kuo geresnę aplinką vaikui augti ir vystytis.

Šaltiniai ir literatūra

• Abramavičius, Armanas, „Teisė į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“, Jurisprudencija, 2009, t. 3 (117), p. 22.
• BNS, „Apklausa: du trečdaliai Lietuvos gyventojų pritaria fizinių bausmių draudimui“, Delfi.lt, 2017 m. kovo 14 d. [žiūrėta 2017 m. balandžio 6 d.].
• Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema, 2015 [žiūrėta 2017 m. balandžio 6 d.].
• Europos Tarybos Ministrų komiteto gairės dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo, Strasbourg: Council of Europe Publishing, 2013 [žiūrėta 2017 m. balandžio 6 d.].
• Grigutytė, Neringa; Ilona Čėsnienė, Evaldas Karmaza, Jurgita Valiukevičiūtė, Psichologinės rekomendacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnams, dirbantiems su nepilnamečiais, Vilnius: Vidaus reikalų ministerija, VĮ „Vaiko namas“, 2006 [žiūrėta 2017 m. balandžio 6 d.].
• Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto tryliktosios sesijos ataskaita (Report on the thirteenth session), rugsėjis | spalis 1996, CRC/C/57.
• Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto vienuoliktosios sesijos ataskaita (Report on the eleventh session), sausis 1996, CRC/C/50, Priedas IX.
• Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004.
• Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2005, nr. 1–7.
• Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 65-2400.
• Korczak, Janusz, Vaiko teisė į pagarbą, iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė, Vilnius: Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, 2016.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-277-788/2016.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje P. V. ir kt. v. L. P. ir kt., bylos nr. 3K-3-81/2013.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje M. N. v. A. S., bylos nr. 3K-3-202/2014.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. K. S. P., bylos nr. 3K-3-1-219/2015.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje A. U. v. B. U., bylos nr. 3K-3-502-916/2016.
• Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nr. I-1234 2, 6, 10, 49, 56, 57 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 21 straipsniu įstatymas, TAR, 2017, nr. 2780.
• Murauskienė, Dovilė, „Teismų praktikos vertinant baudžiamajame procese liudijusių vaikų parodymus aktualijos“, Jurisprudencija, 2015, t. 22, nr. 2.
• Sakalauskas, Gintautas; Laura Ūselė, „Dėl naujos redakcijos LR Vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymo nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto ir jį lydinčiųjų teisės aktų projektų (nr. XIIIP-354 – XIIIP-360)“, Teisės e-aktualijos, 2017, nr. 1 (12) [žiūrėta 2017 m. balandžio 6 d.].
• Vaikų teisės nuostatų įgyvendinimas, Vilnius: Vaiko teisių informacijos centras, 2002.
• Vaišvila, Alfonsas, „Žmogaus orumas ir teisė į orumą teisinio personalizmo požiūriu (nuo statiškojo prie tampančiojo orumo sampratos)“, Jurisprudencija, 2005, nr. 7 (63).
• Venckienė, Eglė, „Žmogaus orumas – probleminiai terminologijos aspektai“, Jurisprudencija, 2008, nr. 10 (112).

The Child’s Right to Respect

Summary. This article aims to define the concept of the child’s right to respect, as well as reviewing the related implementation and defense mechanisms, following the adoption of the amendments to the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child of the Republic of Lithuania in 2017. Although the analysis is essentially directed at highlighting the concept of the child’s right to respect entrenched in the national legal system and the scope of the protection provided therein, the chosen object for research is also examined in the context of international law (legal norms, international jurisprudence).

The child’s right to respect is analyzed in this article in substantive and procedural terms. In the first part of the article, the content of this right established in the national legal system is also outlined in the light of the requirements of international law. The provisions of the Constitution of the Republic of Lithuania and those of the constitutional doctrine are highlighted in this context, and the relationship between the child’s right to respect and respect for honor and dignity is reviewed. The scope of the protection of this right to respect is also examined on the basis of the jurisprudence of the Supreme Court of Lithuania. The second part of the article is dedicated to an analysis of the specifics related to the participation of children in court proceedings (civil, criminal). The rights granted to children and the situation with regard their implementation, as well as the conditions provided by national law for the implementation of the child’s right to be heard are analyzed in this respect. Finally, conclusions are drawn on the concept of the child’s right to respect, and the nature and specifics of its defense.

Keywords: child’s right to respect, honor and dignity, national catalog of basic children’s rights, children’s rights and duties, parent’s rights and duties, child’s right to be heard.