Straipsnis Lietuvos 1933 m. teismų reformos rengimas

Priminsime, kad šio instituto įteisinimo atitinkamu įstatymu buvo galima tikėtis jau realizuojant 1922 metų Konstitucijos nuostatus. Tačiau tokio įstatymo nebuvo, o Vyriausiasis Tribunolas aiškino, jog spręsti administracinio akto teisėtumo galiojantys įstatymai niekam nepavedę, tam „yra būtinai reikalinga dar nustatyti, kurie administracijos įsakymai, kuriems teismams, kuria tvarka yra skundžiami ir turi būti sprendžiami“ Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 21, 22. .

Teismui skirtame 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos skyriuje, iš esmės kartojusiame atitinkamo ankstesnės Konstitucijos skyriaus tekstą, minėto 68 straipsnio teksto apskritai neliko. Tai, beje, padaryta nepaisant net valstybės vairą perėmusios Tautininkų sąjungos programinio reikalavimo „kuo greičiausiai įvesti Konstitucijos numatytas administracinis teismas“ Lietuvių tautininkų sąjungos įstatai ir programa, p. 14. . Šio, praktiškai kad ir neveikiančio konstitucinio nuostato 1928 m. pašalinimą, M. Römerio įsitikinimu lėmę valdančiųjų nuogąstavimai, kad jį realizuojant, būtų trukdomas administracijos aparato darbas ir „kompromituojamas administracijos vyresnybės autoritetas“ Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, 1990, p. 411. . Juolab, „visose valstybėse, kurių konstitucijos sudarytos Prancūzijos konstitucijų reprezentacinės demokratijos dėsniais (tokia buvo laikoma ir Lietuva – M. M.), – rašė to meto spauda, – veikia administracijos aktų ir valdininkų darbų teisėtumo kontrolės organizacija administracinio teismo pavidale. Tik Lietuva jo neturi“ M. Finkelšteinas, „Administracinis teismas“, p. 161. .

Valstybės tarybos komisija, rengdama Teismų santvarkos įstatymo projektą, į visa tai atsižvelgė ir jį buvo įtraukusi straipsnį, duodantį pagrindą administraciniam teismui Lietuvoje steigti. Tačiau projektą gavęs Ministrų kabinetas administracinio teismo klausimą liečiančius nuostatus, išskyręs juos iš pagrindinio projekto, 1931 m. gegužės 9 d. grąžino Valstybės tarybai problemos studijoms tęsti ir, radus reikalą, atskiram įstatymo projektui parengti Žr. Ministrų kabineto 1931 06 09 pos. protokolas, l. 81; Mykolas Römeris, „Administracinio teismo įstatymo projektas“, p. 562–563. . Sudaryta speciali komisija tokį projektą buvo parengusi, bet Kabinetas, įžvelgęs pernelyg plačias numatomo administracinio teismo galias Žr. Seimo stenogramos, Pirmoji paprastoji sesija, p. 64–65. , tolesnės eigos jam ir vėl nedavė Žr. Konstantinas Račkauskas, „Lietuvos administracinio teismo pradai“, p. 63. .

Kitu problematišku klausimu projekte buvo prisiekusiųjų teismas. Tiesa, rengiant teismų sutvarkymo įstatymą, Vyriausybėje išspręstas nelauktai operatyviai: dar tik pavesdamas Valstybės Tarybai rengti įstatymo projektą, baimindamasis per juos galimo nepageidaujamo išorinio poveikio teismo sprendimams ir motyvuodamas tariamai abejotinu prisiekusiųjų sprendėjų asmeniniu teisiniu išprusimu Žr. Simonas Bieliackinas, „Prisiekusieji sprendėjai: dėl klausimo apie tautos elemento dalyvavimą teisiant“, p. 467. , Ministrų kabinetas ir vėl kategoriškai orientavo Tarybą susilaikyti nuo šių instituto atgaivinimo Žr. Ministrų kabineto 1930 03 06 pos. protokolas, l. 49. , tuo iš esmės baigdamas ilgai vilkintą problemos sprendimą.

Arba Ministrų kabinetui ir Valstybės Tarybos komisijai atstovaujant skirtingas nuomones dėl civilinių bylų ieškinio vertės, nuo kurios priklausytų jų teismingumas žemutinei teismų grandžiai ar apygardos teismams, Vyriausybė oficialiai nusistatė, jog visos civilinės bylos būsiančios pavestos tik taikos teismams Žr. Ministrų kabineto 1932 11 03 pos. protokolas, l. 137. .

Teismų santvarkos įstatymo projekto rengimui artėjant prie pabaigos, suaktyvėjo žiniasklaidos pastangos supažindinti su juo visuomenę.

1932 m. balandžio 12 d. „Lietuvos aidas“ informavo visuomenę apie Valstybės Tarybos parengtą naująjį teismų santvarkos įstatymo projektą, „nedaug“ tesiskiriantį „nuo to, kurį yra paruošusi Teisingumo ministerija“: abiejuose projektuose įvedama speciali apeliacinė teismo instancija, abiejuose paliekamas Vyriausiasis Tribunolas, numatomas kaip kasacinė instancija ir teismas baudžiamosiose bylose, iškeltose dėl tarnybos nusikaltimų ar dėl valstybės išdavimo Respublikos prezidentui ar ministrams. Straipsnyje taip pat apibūdinami abiejų projektų nuostatai apie teisėjų kompetenciją, jų skyrimo tvarką, apie teismo kandidatus. Informuojama, jog projektai esantys perduoti Ministrų kabinetui Žr. Valstybės tarybos paruoštasis teismų santvarkos įstatymo projektas, 1932. .

Po pusmečio „Lietuvos aide“ skelbta apie Kabinete vykstantį teismų santvarkos įstatymo projekto svarstymą. Projektas esantis labai platus, jame numatytas Apeliacinių rūmų – apeliacinės instancijos teismo, savo sudėtyje turinčio civilinį ir baudžiamąjį skyrius – steigimas. Vyriausiasis tribunolas būsiąs kasacine instancija taikos, apygardos teismų, Apeliacinių rūmų, Klaipėdos krašto ir kariškių teismų byloms, taip pat valstybės ir vietos savivaldybių administracinių organų nutarimams Žr. Ministerių kabinetas pradėjo svarstyti teismų santvarkos įstatymą, 1932. .

Teisininkų draugijos organizuotame renginyje, kuriame visuomenė supažindinta su parengtu projektu, pranešimą „Teismų reformos pagrindiniai dėsniai (Valstybės Tarybos projektas)“ susirinkusiems skaitė aktyviai įstatymo projekto rengime dalyvavęs M. Römeris Žr. L. Š., J. G., „Žvilgsnis praeitin“, p. 9. .

Susipažinusios su rengiamu įstatymo projektu, suinteresuotos žinybos Ministrų kabinetui pateikė samprotavimus, pastabas ir siūlymus dėl jo turinio.

Visgi Krašto apsaugos ministerijos netenkino tai, kad Teismų santvarkos įstatymo projekte iš pradžių nebuvo numatytas karinių teismų atstovų dalyvavimas nagrinėjant kasacines tų teismų bylas; ministerijos manymu, kariniai teismai, kitaip nei civilinis kasacinis teismas, turintys būti greiti, be to grynai civilinis teismas karinei dvasiai prieštaraujančiais karinių įstatymų aiškinimais galintis „pakenkti karo jėgų organizacijai“ etc., todėl siūlyta, kad trečiuoju teisėju kasaciniame teisme karinių teismų bylose dalyvautų nuolatinis karo teisėjas Žr. Krašto apsaugos ministerijos 1933 01 19 raštas ministrui pirmininkui, l. 423. . Į kariškių nuomonę atsižvelgta pakoreguotame įstatymo projekte numatant, jog Vyriausiojo Tribunolo teisiamajame ir tvarkomajame posėdžiuose, nagrinėjant karinių teismų bylas, be tribunolo baudžiamojo skyriaus pirmininko ir to skyriaus teisėjo, privalantis dalyvauti dar ir Vyriausiojo tribunolo karo teisėjas, o šiam negalint, jis pavaduojamas Kariuomenės teismo pirmininko ar kito šio teismo karo teisėjo.

Advokatų taryba pasisakė dėl advokatūros teisinio reglamentavimo. Jos nepasitenkinimą, pavyzdžiui, kėlė įstatymo projekte numatoma tvarka advokatų skyrimą ir atleidimą pavesti Teisingumo ministrui Žr. Advokatų tarybos pirmininko 1933 02 23 raštas ministrui pirmininkui, l. 406. , bet priimtame įstatyme ši nuostata vis dėlto išliko.

∗∗∗​

Parengtą naują Teismų santvarkos įstatymo projektą, pritarus Ministrų kabinetui Žr. Ministrų kabineto 1933 06 08 pos. protokolas, l. 92. , 1933 m. liepos 11 d. Respublikos prezidentas paskelbė įstatymu Žr. Teismų santvarkos įstatymas, 1933. .

Lyginant su pirmuoju – 1924 metų – projektu, įstatymas gerokai pakito. Jis tapo daug turiningesnis, kone dvigubai didesnės apimties – susidėjo iš 488 straipsnių. Buvo reformuota bendrosios kompetencijos teismų sistema, teismai įstatyme žymiai detaliau reglamentuoti, jame atsirado visai nauji skyriai: Teismų kompetencija, Bylų priklausomybės ginčai, Teismo posėdžiai, Teismų priežiūra, Teisės klausimų aiškinimas, Uždraudimas teisėjams eiti pareigas, Teismo tardytojai, Teismo kandidatai, Teisėjo egzaminai, Teismo antstoliai, Teismo vertėjai. Tenkintasi teismais be prisiekusiųjų sprendėjų.

Įstatyme reglamentuota ne tik prokurorų ir jų padėjėjų teisinė padėtis, bet ir advokatų priėmimas ir atleidimas, teisės ir pareigos, drausminė atsakomybė, Advokatų visuotinis susirinkimas, Advokatų Taryba.

Teismų santvarkos įstatymą rengė viena kitą keisdamos septynios Respublikos vyriausybės, ilgesnį ar trumpesnį laiką vienos ar koalicijoje atstovavusios visą pagrindinių Lietuvos politinių partijų spektrą. Įstatymas atsirado po intensyvių daugelio žmonių dešimties metų trukusių pastangų, jį rengė penkių teisingumo ministrų žmonės ir jų pasitelkti specialistai. Kiekvieno jų komanda į įstatymo rengimą įnešė savą, didesnį ar mažesnį, be to dar, literatūroje nevienodai vertinamą indėlį. Teigiama, pavyzdžiui, jog teismų reformą „parengė ir įvykdė“ A. Žilinskas Žr. Aleksandras Žilinskas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, p. 769. , bet esama linkusių pirmenybę atiduoti S. Šilingui Žr. Rapolas Skipitis, Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai, p. 247; Vaclovas Biržiška, „Petrą Leoną prisiminus“, p. 2. .

Teigiamai vertindama papildomos grandies teismų sistemoje įvedimą, teisėjų skaičiaus padidėjimą, išaugusias jų nepriklausomumo garantijas ir kai kuriuos kitus dalykus, didžioji Lietuvos visuomenės dalis naująjį Teismų santvarkos įstatymą sutiko palankiai:

Tauta neabejoja dėl teismų sprendimų teisingumo, o dabartinė teismų santvarka duos progos teismų autoritetą dar labiau sustiprinti. „Naujas gyvenimas teismų santvarkoj“, 1933.

Spustelėjus išskleisti...

Natūralu, įstatymo adresu sulaukta ir kritikos Žr. Kazys Šalkauskis, „Kodifikacijos darbas“, p. 354-356; J. M., „Dėl Teismų santvarkos įstatymo 206 str.“, p. 107–110. , bet tai buvo pavieniai vertinimai.

Itin teigiamų vertinimų Lietuvos teismų organizacija ir veikla, paremta 1933 metų Teismų santvarkos įstatymu, susilaukė pokario emigracijoje. Ten veikusi Lietuvos teisininkų draugijos Centro valdyba, spėjusi susipažinti su teisingumo vykdymu svetur ir palyginusi jį su tarpukario Lietuvos teismų veikla, teigė galinti didžiuotis lietuvių teisininkų „atliktais teisingumo vykdymo darbais“ „Žodis Lietuvos teisininkams“, p. 1. , o teismų sistema buvo apibūdinta kaip „savaiminga, labai vykusiai pritaikyta Lietuvai“ Rapolas Skipitis, Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai, p. 179. . Lietuvos teismams nepriklausomybės laikais pavyko tapti patikima, kvalifikuota ir moralia konstitucine institucija, pasižymėjusia ypač „aukštu teisės ir teisingumo pajautimu, sąžiningumu ir pareigingumu“, tuo, kad „visuomenėje jau buvo išnykus net mintis, jog teismą būtų galima papirkti ar kitaip paveikti teisenos įstatymų nenumatytu keliu“ „Nepriklausomoji Lietuva šiandieniniu įvertinimu: II“, p. 113. .

Išvados

1. Skubotai 1918 m. parengus pirmą Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą, jau netrukus atsirado poreikis jį tobulinti. Tam skirtos valdžios pastangos reiškėsi dviem formomis: epizodiškai išleidžiant naujus teisės aktus, papildančius bei koreguojančius veikiančio įstatymo nuostatus, o po penkerių metų prisidėjo dešimtmetį užsitęsęs platesnio masto darbas, rengiant tam skirtą naują įstatymą.

2. Rengiant teismų sistemos reformą, keisdamos viena kitą dalyvavo septynios skirtingos politinės orientacijos vyriausybės, kuriose po vieną ar koalicijoje buvo atstovaujamas visas to meto pagrindinių Lietuvos politinių partijų spektras. Kaitaliojantis partinei valdančiųjų sudėčiai, susilaukta keleto to įstatymo projekto variantų.

3. Naujas Teismų santvarkos įstatymas atsirado 1933 m., intensyvių daugelio žmonių pastangomis. Veikdami jo pagrindu, Lietuvos teismai tapo patikima, kvalifikuota ir moralia konstitucine institucija.

Šaltiniai

• Advokatų tarybos pirmininko 1933 02 23 raštas ministrui pirmininkui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 923, ap. 1, b. 755, t. 2.
• Aiškinamasis raštas dėl Ministerių kabineto priimtos Valstybės tarybos išlaidų sąmatos 1929 metams, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 603.
• Aukščiausiojo teismo Karinės kasacijos skyriaus projekto medžiaga, LCVA, f. 483, ap. 7, b. 18.
• Konstitucijos projektas, antruoju skaitymu Konstitucinės komisijos priimtas, LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 169.
• Krašto apsaugos ministerijos 1933 01 19 raštas ministrui pirmininkui, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 755, t. 2.
• Ministrų kabineto 1928 08 07 pos. protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 556.
• Ministrų kabineto 1930 03 06 pos. protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 637.
• Ministrų kabineto 1931 06 09 pos. protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 694.
• Ministrų kabineto 1932 11 03 pos. protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 728.
• Ministrų kabineto 1933 06 08 pos. protokolas, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 751.
• Paaiškinamasis raštas prie Teismų sutvarkymo įstatymo projekto, LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16.
• Seimo stenogramos, Antrasis seimas, 9 pos., 1923 06 30.
• Seimo stenogramos, Pirmoji paprastoji sesija, 13 pos., 1936 10 22, p. 64–65.
• Steigiamojo seimo darbai, 188 pos., 1922 03 28, p. 33–36.
• Steigiamojo seimo darbai, 228 pos., 1922 07 21.
• Teismų sutvarkymo įstatymas: projektas, LCVA, f. 1556, ap. 3, b. 16.

literatūra

• 1919–1929 Kariuomenės teismas, Kaunas: Kariuomenės teismas, 1929.
• Administracinio teismo įstatymo projektas, Teisė, 1938, nr. 44, p. 522.
• Baltūsis, Saliamonas, „Lietuvos teismai“, Sėja, 1974, nr. 1–2.
• Bieliackinas, Simonas, „Prisiekusieji sprendėjai: dėl klausimo apie tautos elemento dalyvavimą teisiant“, Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto darbai, t. VI, kn. 11, Kaunas, 1932.
• Biržiška, Vaclovas, „Petrą Leoną prisiminus“, Lietuvių žodis, 1948, nr. 25 (89).
• Byla, Jurgis (sud.), Vyriausiojo tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, Kaunas: Karvelio ir Rinkevičiaus prekybos namai, 1933.
• Byla, Jurgis, „Lietuvos teismo dvidešimtmečio sukaktis“, Teisė, 1938, nr. 44.
• Bumblys, Voldemaras, „Antanas Kriščiukaitis – Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininkas“, Jurisprudencija, 2008, t. 10 (112).
• Butkys, Česlovas, „Teismų darbuotojų suskirstymo kategorijomis lentelė“, Teisė, 1939, nr. 48.
• Cimkauskas, Mykolas, „Advokatai teisėjų rolėje“, Teisė, 1927, nr. 11.
• Darbo pajamų mokesčio įstatymas, Vyriausybės žinios, 1932, nr. 388-2668.
• Diržys, Antanas, „Teisingumas Lietuvos nepriklausomybės 1918–1940 metais“, Naujoji viltis, 1978, nr. 11.
• Dvareckas, Stanislavas, „Bendroji Lietuvos teismų raidos 1918–1940 metais charakteristika“, Teisė, 1993, t. 26.
• Dvareckas, Stanislavas, Lietuvos teismai 1918–1940 metais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997.
• Eidintas, Alfonsas; Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917–1918, Vilnius: Mokslas, 1991.
• Finkelšteinas, M., „Administracinis teismas“, Kultūra, 1928, nr. 4.
• Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, nr. 5–55.
• Kavolis, Martynas, „Ką sako teismo bylų statistika“, Lietuvos aidas, 1928, nr. 143.
• Kavolis, Martynas, „Kurios teismo trūkumo priežastys“, Lietuvos aidas, 1928, nr. 160.
• Kavolis, Martynas, „Teismo reformos galimumai“, Lietuvos aidas, 1928, nr. 158.
• Kriščiukaitis, Antanas (red.), Lietuvos teismas 1918–1928, Kaunas: Teisingumo ministerija, 1930.
• Kriščiukaitis, Antanas (sud.), Baudžiamojo proceso įstatymas: bendrieji dėsniai ir pirmoji knyga, Marijampolė: Dirvos, 1924.
• Kuodys, Modestas, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, istorija (05H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009.
• Kūris, Egidijus; Haroldas Šinkūnas, „Lietuvos teismų raidos apžvalga“ | Egidijus Kūris (sud.), Lietuvos teisinės institucijos, Vilnius: Registrų centras, 2011.
• Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, nr. 2–3/26.
• Laikinieji Armijos teismo įstatai, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, nr. 10-130.
• Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 151-1078.
• Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 160-1140.
• Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1926, nr. 238-1543.
• Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas, Vyriausybės žinios, 1921, nr. 68–607.
• Laikinųjų Armijos teismo įstatų pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1928, nr. 273-1768.
• Lietuvių tautininkų sąjungos įstatai ir programa, Kaunas: Lietuvių tautininkų sąjunga, 1927.
• Lietuvos Valstybės Konstitucija, Vyriausybės žinios, 1922, nr. 100–799.
• Lietuvos Valstybės Konstitucija, Vyriausybės žinios, 1928, nr. 275-1778.
• M., J., „Dėl Teismų santvarkos įstatymo 206 str.“, Teisė, 1938, nr. 41.
• Maksimaitis, Mindaugas, „Teismų santvarkos pagrindų formavimasis Lietuvoje (1918–1933)“, Jurisprudencija, 2013, t. 20, nr. 3.
• Masiulis, Boleslovas, „Valstybės taryba“, Teisininkų žinios, 1958, nr. 25–26.
• Ministerių kabinetas pradėjo svarstyti teismų santvarkos įstatymą, Lietuvos aidas, 1932, nr. 234.
• „Naujas gyvenimas teismų santvarkoj“, Diena, 1933, nr. 39.
• „Nepriklausomoji Lietuva šiandieniniu įvertinimu: II“, Metmenys, 1960, nr. 3.
• Paaiškinimas įstatymui „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“, Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, nr. 2-3/27.
• Papečkys, Juozas, „Mūsų teismų sutvarkymo reikalu“, Lietuvos aidas, 1928, nr. 234.
• Račkauskas, Konstantinas, „Lietuvos administracinio teismo pradai“, Teisė, 1937, nr. 37.
• Raulinaitis, Pranas Viktoras, „Teismų organizacijos reikalu“, Lietuvos aidas, 1928, nr. 262.
• Römeris, Mykolas, „Administracinio teismo įstatymo projektas“, Židinys, 1940, nr. 5–6, p. 562–563.
• Römeris, Mykolas, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, d. 1, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetas, 1937.
• [Römeris] Rėmeris, Mykolas, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, sudarė Mindaugas Maksimaitis, Vilnius: Mintis, 1990.
• Ruželytė, Ona, „Teismų sistemos problematika lietuvių išeivijos teisininkų darbuose“, Lietuvos mokslas, t. V, kn. 15, 1997.
• Skipitis, Rapolas, Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai, Chicago, 1967.
• Stoliarovas, Andriejus, Lietuvos Respublikos karinė justicija 1919–1940 m., Kaunas: Vytauto Didžiojo Karo muziejus, 2014.
• Susirinkimų ir pramogų įstatymas, Vyriausybės žinios, 1932, nr. 393-2688.
• Š., L.; J. G., „Žvilgsnis praeitin“ Teisininkų žinios, 1965, nr. 27–28.
• Šalkauskis, Kazys, „Kodifikacijos darbas“, Lietuvių katalikų mokslo akademija: suvažiavimo darbai, 1939, t. III.
• Teisingumo ministerijos etatai, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 147-1064.
• Teisingumo Ministerio Tarybos statutas, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 156-1098.
• Teismų santvarkos įstatymas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 419-2900.
• Teismų sutvarkymo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 162-1147.
• Teismų sutvarkymo įstatymo pakeitimas, Vyriausybės žinios, 1932, nr. 374-2567.
• Toliušis, Zigmas, Lietuvos teismų sutvarkymas, antroji laida, Kaunas: Varpas, 1926.
• Valstybės tarybos paruoštasis teismų santvarkos įstatymo projektas, Lietuvos aidas, 1932, nr. 81.
• Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymo II priedas, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 165-1153.
• Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymo priedas II A. Teismo tarnautojų atlyginimo lentelė, Vyriausybės žinios, 1924, nr. 168-1185.
• Vietos savivaldybės įstatymas, Vyriausybės žinios, 1931, nr. 356-2419.
• Vilbikas, Alfredas, Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918–2008), Šiauliai: Sapnų sala, 2009.
• Vygandas, „Seniai laukiama reforma“, Lietuvos aidas, 1928, nr. 142.
• Vyriausiojo Tribunolo praktika, Teisė, 1922–1923, nr. 4, p. 46–47.
• Vyriausiojo Tribunolo praktika, Teisė, 1922, nr. 4, p. 46–47.
• Vyriausios socialinio draudimo valdybos įstatymas, Vyriausybės žinios, 1933, nr. 412-2838.
• Žemės tvarkymo įstatymas, Vyriausybės žinios, 1925, nr. 200-1348.
• Žilinskas, Aleksandras, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. XXV, Vilnius, 2014.
• Žilys, Juozas, Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2001.
• „Žodis Lietuvos teisininkams“, Teisininkų žinios, 1956, nr. 17–18.

The Preparation of the 1933 Judiciary Reform in Lithuania

Summary. Based on archival documentary materials and current information sources as supplemented by various opinions of scientists and practitioners, this article investigates the efforts of the government to implement the 1933 judiciary reform. The Temporary Law on Lithuanian Courts and the Order of their Work of 1918 had been criticized even at the moment it was enacted by its creators. However, in real life it had proven sufficiently robust and acceptable to the masses. There was no rush to revise it, while attempts were made to soften the emerging deficiencies of court system procedures by making separate amendments to existing legislation. The judiciary system was marginally improved based on needs and circumstances as they arose. Only certain isolated areas relating to organizational procedures were affected by those changes. However, this proved insufficient in the long run.

The coming reform meant a great deal of work involving legislative creation that required a decade of efforts from many specialists and people in the government. The first solid draft of the Law on Order of the Courts was completed in 1924. The creators of the draft identified the supplementation of the existing three-tier general-purpose court system with two new tiers as the most important change in a bid to balance workloads between courts. The draft reached the Seimas, but was subsequently retracted by the government for further improvements. Several successive governments with different political views, representing different political parties that existed at the time, demonstrated various levels of care for the reform. Alongside those changes in power, several different versions were proposed for the coming legislation. Upon establishment of the State Council in 1928, preparation of the relevant legislation was handed over to it. With the approval of the Cabinet of Ministers, the president of the Republic enacted the draft as a law on 11 July 1933. The courts of Lithuania managed to become a reliable, qualified and moral constitutional establishment during the time of independence.

Keywords: Lithuanian courts, judiciary, court history.