Studija Neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto gyvybės atėmimo aspektai

Manytina, kad nužudymų bylose visas minėtas sąvokas gali apimti nukentėjusiojo artimųjų netekties skausmo, jo kančios sąvoka. Pati „kančios“ samprata nėra apibrėžta jokiuose teisės aktuose ar išsamiau nagrinėta Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinoje. Paminėtina, kad „kankinimo“ sąvoka yra apibrėžta Konvencijos prieš kankinimus (toliau – KPK) 1 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad kankinimas – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas arba kančia siekiant išgauti iš jo ar trečiojo asmens informaciją arba prisipažinimą, nubausti jį už kokį nors veiksmą, kurį jis arba trečiasis asmuo įvykdė ar yra įtariamas jį įvykdęs, arba įbauginti ar priversti jį arba trečiąjį asmenį ką nors padaryti, arba dėl bet kurios kokiu nors diskriminavimu grindžiamos priežasties, kai tokį skausmą ar kančią sukelia viešosios valdžios pareigūnas ar kitas oficialias pareigas einantis asmuo arba kai jis sukeliamas jam kurstant arba sutinkant ar jam tyliai pritariant.

Šis apibrėžimas neapima tik teisėtomis sankcijomis sukeliamo, joms būdingo arba su jomis susijusio skausmo ar kančios Žr. Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, 2006. . Kankinimo sampratą plėtojo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) įgyvendinimą prižiūrintis Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) bei Žmogaus teisių Komisija Dėl išaugusio bylų skaičiaus siekiant reformuoti Teismo darbą, vietoje minėtų dviejų Konvencijos institucijų nuo 1998 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo EŽTK protokolas nr. 11, dirba vienintelis EŽTT. , kurių ankstyvoji praktika tapo koncepciniu pagrindu 1975 m. Deklaracijoje ir KPK pateiktai kankinimo sampratai Žr. Malcolm David Evans, Rodney Morgan, Preventing Torture, p. 77. . Mokslininkų M. Nowak ir E. McArthur nuomone, maisto ir vandens nedavimas, nešildymas žiemą, tinkamų prausimosi vietų neįrengimas, medicininės bei stomatologinės priežiūros nebuvimas sudaro kankinimo „veiką“, uždraustą EŽTK 3 straipsnyje Žr. Manfred Nowak, Elizabeth McArthur, The United Nations Convention Against Torture: A Commentary, p. 66. . Sąvoką „kankinimas, įvairiose jo variacijose galime rasti net vienuolikoje BK straipsnių Žr. BK 3 str. (baudžiamojo įstatymo galiojimas), 60 str. (atsakomybę sunkinančios aplinkybės), 95 str. (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis), 99 str. (genocidas), 100 str. (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis), 103 str. (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ir kitoks nežmoniškas elgesys su jais), 129 str. (nužudymas), 135 str. (sunkus sveikatos sutrikdymas), 138 str. (nesunkus sveikatos sutrikdymas), 140 str. (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), 310 str. (žiaurus elgesys su gyvūnais). . Kai kurie iš šių straipsnių (BK 100; 103 bei iš dalies 99 straipsnis) tiesiogiai draudžia kankinimą bei numato atsakomybę už veiksmus, sudarančius kankinimo turinį. Pavyzdžiui, nužudymo (BK 129 straipsnis), sunkaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 135 ir 138 straipsniai) kvalifikuojamuoju veiką požymiu yra „kankinimas ar kitoks itin žiaurus“ elgesys, o sukėlus fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis) nukentėjusiojo asmens kankinimas įtvirtintas kaip alternatyvus kvalifikuojamasis požymis. Taigi ši sąvoka nėra svetima baudžiamajai teisei Žr. Romualdas Drakšas, Regina Valutytė, „Baudžiamosios atsakomybės už kankinimą nustatymo ir Įgyvendinimo problemos Lietuvoje“, 2010; „Kankinimo samprata tarptautinėje teisėje“, 2009. .

Pabrėžtina, kad „kančios“ sąvoka, nors dažnai ir vartojama teisiniuose tekstuose, vis dėlto laikytina psichologine ar filosofine kategorija. „Psichologijos žodynas“ kančią apibrėžia kaip afektą, kurį sukelia labai stiprus nervų sistemos stimuliavimas. Ją gali sukelti fizinės (skausmas, šaltis ir pan.) ir psichinės (nusivylimas, nesėkmė, netektis, priverstinis fizinis išsiskyrimas ir pan.) priežastys Žr. Rimvydas Augis, Rimantas Kočiūnas, Birutė Abraitienė ir kt. (red.), Psichologijos žodynas, p. 134. Labai taikliai kenčiantis žmogus apibūdintas 22 psalmėje: „Esu kaip vanduo ant žemės išlietas, išnarstyti visi mano kaulai; mano širdis lyg vaškas ištirpus krūtinėje. Išdžiūvusi mano gerklė lyg molio šukė, prie gomurio limpa mano liežuvis; tu guldai mane į mirties dulkes.“ Biblija: naujas lietuviškas vertimas, p. 593. . Kenčiantis žmogus pasidaro dirglus ir įtarus, jis praranda sielos ramybę, pasitikėjimą savimi, tampa užsisklendusia ir atsiskyrusia asmenybe. Tokia nerami dvasios būsena gali nulemti nelogiškus jo sprendimus. Pasak A. Šliogerio, kančia yra nuoroda į tokią realybę, kuria žmogus, kaip baigtinė būtybė, negali disponuoti kaip tinkamas ir kuri visada lieka už jo baigtinių galių ribų. Jos negali įveikti jokia žmogiškoji jėga ir jokia technika Žr. Arvydas Šliogeris, „Kančia“, 2012. . Lietuvių egzistencializmo atstovas filosofijoje A. Maceina buvo įsitikinęs, kad kančios ištiktas žmogus slenka į nebūtį, ją pergalėti yra ne jo valioje. Pasak autoriaus, ne vieną kančia sulaužo ne tik fiziškai, bet ir nužmogina ligi tokio laipsnio, jog jam dingsta visi aukštesni jausmai, potroškiai, pomėgiai, dorybės, apskritai bet koks dvasingumo ženklas Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą. Kai kurios egzistencinės asmenybės teorijos idėjos yra perimtos iš kitų asmenybės teorijų, tačiau yra tik tai šiai krypčiai būdingų bruožų. Antanas Maceina, Jobo drama: žmogiškosios būties apmąstymas, p. 277. . J. Hauser nuomone, patirta kančia gali sąlygoti tolesnę prievartą kaip „perpetuum mobile“ Žr. Jan Hauser, Vom Sinn des Leidens: die Bedeutung systemtheoretischer, existenzphilosophischer und religiös-spiritueller Anschauungsweisen für die therapeutische Praxis, S. 355–356. . Lietuvos psichologų nuomone, rezonansinių nužudymų drastiškos aplinkybės bei teisingumo atstatymo reikalavimų realizavimo problemiškumas atsiliepia visiems kitiems nukentėjusiojo socialiniams ryšiams, todėl būtina spręsti ne tik teisines, bet ir psichologines nukentėjusiųjų problemas Žr. Gintautas Valickas, Ksenija Voropaj, Viktoras Justickis, „Terapinė jurisprudencija: naujas požiūris į nusikaltimo auką“, 2012. .

Nukentėjusiojo kančios pagrindas yra nužudytojo mirtis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė yra konstitucinės vertybės, o tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai – konstituciškai vertingi. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2012. . Todėl jų nužudymas sukelia itin didelį nukentėjusiojo skausmą ir kančias. Nužudymu nutraukiamas kito individo egzistavimas, žmogui padaroma didžiausia, neatkuriama žala, kuri sunkiai gali būti įvertinta materialine išraiška. Žmogaus būties, jo egzistencijos ir tarpusavio ryšių su kitais individais prievartinis nutraukimas sukelia sunkius padarinius, kurių svarbiausias – kito žmogaus mirtis. Nukentėjusiojo netekties skausmas ir kančia yra ne kas kita kaip sąmoningas žmogiškosios būtybės staigios ir netikėtos artimųjų baigties išgyvenimas. Nukentėjusiajam tenka išgyventi kančią, kurios jis niekaip negali išsižadėti ir pamiršti, kad kaltininko padarytas nusikaltimas gyvenimą daro visai kitokį nei nukentėjusysis norėtų jog jis būtų. Būtent aukos mirtis nulemia ne tik nusikaltimo (nužudymo) baigtumo momentą Apie nužudymo sąvoką ir nusikaltimo baigtumo momentą Lietuvoje rašė: Juozas Nocius, Nusikaltimai žmogui, 1998; Alfonsas Klimka, Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus gyvybei ir sveikatai, 1964; Albertas Milinis, Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą, 2011 ir kt. , bet ir sukelia nukentėjusiojo kančias. Todėl manytina, kad nukentėjusiojo netekties skausmas ir kančia yra išvestiniai padariniai iš pagrindinio padarinio – kito žmogaus mirties.

Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad nukentėjusiojo asmens kančios vertinimas ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas gali būti keliamas tik tais atvejais, kai kaltininko (žudiko) veika atitinka visus nusikaltimo sudėties požymius. Svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti žmogaus teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1998. . Pagal Konstituciją ir baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Todėl jis neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2K-279/2010; 2K-316/2012; 2K-275/2013; 2K-467/2013; 2K-5-895/2016. . Todėl darytina išvada, kad gyvybės atėmimas tiek būtinosios ginties, tiek būtinojo reikalingumo ar net nusikaltėlio sulaikymo atvejais yra galimas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Minėti teisėto gyvybės atėmimo būdai yra logiškai pagrįsti ir prasmingi. Antai paneigus galimybę atimti užpuoliko gyvybę būtinosios ginties atveju būtų pažeista prigimtinė žmogaus teisė gintis bei gelbėti savo ar kitų žmonių gyvybę Apie teisėtus gyvybės atėmimo būdus žr.: Romualdas Drakšas, Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos, 2002; „Mirties bausmė ir kiti teisėto gyvybės atėmimo pagrindai“, 1999; Vladas Pavilonis, Remigijus Merkevičius, Būtinoji gintis, 1999 ir kt. . Taigi tokiais atvejais, nors kitam žmogui ir butų atimta gyvybė, o jo artimiesiems sukeltas skausmas ir kančia, klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti keliamas.

Galimi atvejai, kai nužudymas yra vienas iš kitos nusikaltimo sudėties požymių. Antai BK 99 straipsnis (Genocidas), 100 straipsnis (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis), 101 straipsnis (Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas), 115 straipsnis (Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę), 116 straipsnis (Kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę), 250 straipsnio 4 dalis (Teroro aktas, kai dėl to atsirado sunkių padarinių) – apibrėžiamos tokios nusikalstamos veikos, kuriose įtvirtinti kito žmogaus gyvybės atėmimo atvejai (nužudymai). Šie atvejai išdėstyti atskiruose BK skyriuose. Nors tokie nužudymai pagal BK 129 straipsnį nekvalifikuojami, tačiau tai nereiškia, kad negali būti keliamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

BK 2 straipsnio 4 dalyje expressis verbis įtvirtinta nuostata, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, kai jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. nusikalstama veika turi visus baudžiamajame įstatyme numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kurie apibūdina veiką kaip nusikaltimą. Jeigu nėra bent vieno iš požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Todėl pabrėžtina, kad neturtinės žalos atsiradimo pagrindu gali būti tik toks nusikaltimas, kuris buvo padarytas BK 13 straipsnyje numatyto fizinio asmens, jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Dar XIX a. vienas ryškesnių sociologinės baudžiamosios teisės krypties atstovų F. Lisztas yra pabrėžęs:

Reikia prisiminti, kad įstatymas reikalauja ne suvokti nubaudimą (lygiai taip pat ir suvokti neteisėtumą), bet protinės brandos, būtinos šiam suvokimui […]. Kartu reikalaujama tokio laipsnio išmanymo, kuris būtinas būtent šiam konkrečiam veiksmui. Франц фон Лист, Учебник уголовного права: общая часть, с. 178.

Spustelėjus išskleisti...

Asmens pakaltinamumas yra esminė baudžiamosios atsakomybės prielaida. Tik iš pakaltinamų asmenų galima reikalauti daryti tam tikrus veiksmus arba nuo jų susilaikyti. Lietuvos teisės doktrinoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai asmens psichinė veikla sutrinka dėl kitokių priežasčių, pavyzdžiui, susijaudinimo, pykčio, charakterio bruožų ir pan., medicininio nepakaltinamumo kriterijaus nėra. Panašiai siūloma vertinti ir tuos atvejus, kai psichika sutrinka dėl socialinės degradacijos Žr. Vladas Pavilonis (sud.), Baudžiamoji teisė: bendroji dalis, p. 190. . Teisės doktrinoje paprastai pateikiama tokia pakaltinamumo sąvoka: pakaltinamumas – tai asmens sugebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti Žr. ten pat, p. 188. . Rusų autorius R. Michejevas mano, kad pakaltinamumas yra asmens gebėjimas nusikaltimo darymo metu suvokti faktinį savo veiksmų pobūdį bei daromos veikos visuomeninį pavojingumą ir vadovauti savo veiksmams (arba neveikimui); jis lemia galimybę asmenį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką ir už tai patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn Žr. Р. И. Михеев, Проблема вменяемости и невменяемости в советском уголовном праве, с. 49. . Visa tai leidžia manyti, kad vien tik jaunas kaltininko amžius (nepilnametystė) negali būti pagrindu, atleidžiančiu jį nuo neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau dėl nepakaltinamų asmenų padaryto nusikaltimo neturtinės žalos atlyginimo klausimas negali būti keliamas baudžiamajame procese. Pareigą atlyginti nepakaltinamo asmens padarytą neturtinę žalą turėtų perimti valstybė, taip pat fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie globoja nepakaltinamąjį Žr. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad žmonės su psichine negalia yra globojami valstybės. Savivaldybė organizuoja ir remia žmonių su psichine negalia slaugą ir globą šeimose, sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos centruose ir kitose globos bei reabilitacijos įstaigose. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, 1995. . Tai inter alia reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad nepakaltinami asmenys, kuriems CK nustatyta tvarka paskirta globa, nepažeistų baudžiamųjų įstatymų. Už mažamečių ir nepilnamečių vaikų elgesį atsako jų tėvai Žr. Anna Drakšienė, Romualdas Drakšas, Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė, 2008. , kurie ir privalėtų atlyginti neturtinę žalą.

Fundamentalus baudžiamosios teisės pagrindas yra kaltės principas. Tai – vienas svarbiausių subjektyviosios pusės požymių. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos Žr. Hans-Heinrich Jescheck, „Wandlungen des strafrechtlichen Schuldbegriffs in Deutschland und Österreich“, 2003. . Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti Žr. Gintaras Goda, „Nekaltumo prezumpcija: įtvirtinimas Lietuvos teisėje ir kai kurie turinio aspektai“, 2002. . Dauguma Lietuvos ir užsienio šalių baudžiamosios teisės specialistų yra tos nuomonės, kad nužudymas – tai tyčinis gyvybės atėmimas. Pabrėžtina, kad nukentėjusiojo netekties skausmui ir kančiai nedidelę reikšmę turi tai, ar kaltininkas veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Jam svarbu tai, jog kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, kad gali atimti kitam žmogui gyvybę ir nori ją atimti arba jei kaltininkas supranta, kad veikdamas kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato padarinių galimybę, nors ir nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Netekties skausmo nesumažina ir kaltininko veikimas neapibrėžta tyčia, kai veikiama nedetalizuojant pavojingos veikos padarinių ir siekiama bet kurio iš jų atsiradimo. Tačiau esminę reikšmę turi nusikaltimo padarymo būdas. Geriausias pavyzdys galėtų būti Lietuvos gyventojus sujaudinęs įvykis, kai 2013 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio rajone Velžio seniūnijoje, Keravos kaime netoli „Spindulio“ sodų bendrijos esančiame miške buvo užgesintas automobilis su jaunos merginos kūnu. Moksleivė iš Dembavos E. D. buvo pagrobta, soduose išprievartauta, bagažinėje nuvežta į mišką ir gyva sudeginta automobilyje „VW Passat“ Žr. Rasa Stundžienė, Vytautas Valentnavičius, „Bagažinėje gyva sudeginta moksleivė, sulaikyti du nekart teisti įtariamieji“, 2013. . J. Jakubaitis ir D. Antanaitis, būdami apsvaigę nuo alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ne tik išžagino auką, bet ir ją nužudė ypač žiauriai. Kaltininkų negailestingumas ir beširdiškumas pagilino nukentėjusiojo netekties skausmą ir kančias 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ konstatuojama, kad kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose.“ . Autoriaus nuomone, nužudymas, kurio sudėtis yra transformuojama, įtraukiant į pagrindinę sudėtį didinančius nusikalstamos veikos pavojingumą požymius, turėtų turėti įtaką neturtinės žalos kompensavimo (pinigais) dydžiui, nes kaltininko veikimo ar neveikimo būdas gali sukelti ne tik didesnes dvasines, bet ir fizines nukentėjusiojo kančias.

Dar XX a. pradžioje N. S. Tagancevas rašė, kad baudžiamajai atsakomybei svarbūs tik tokie padariniai, kurie turi juridinę reikšmę Žr. Николай Степанович Таганцев, Русское уголовное право: лекции, часть общая, с. 277. . Todėl nukentėjusiojo dvasinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija (dvasinės kančios) turi būti juridiškai reikšmingame priežastiniame ryšyje su neteisėta kaltininko veika ir dėl to kilusiais padariniais – žmogaus mirtimi. Taigi kaltininko nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai, sužalojimų kiekis ir pobūdis, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, kaltininko ir nusikaltimo aukos tarpusavio santykiai iki nužudymo taip pat yra nukentėjusiojo kančių conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) Žr. Wolfgang Joecks, Strafgesetzbuch; Studienkommentar, S. 21. ir turi turėti įtakos neturtinės žalos atlyginimui. Tačiau atsitiktines pasekmes, kurios dėsningai neišplaukia iš kaltininko veiksmų (pavyzdžiui, pavėluota greitosios medicinos pagalba), negalima laikyti ir neturtines žalos kompensavimo baudžiamajame procese sąlyga. Aukos mirtis – kaip pakaltinamo ir sulaukusio baudžiamajame įstatyme numatyto amžiaus asmens neteisėtai, kaltai padarytos veikos padarinys turi būti paremtas priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo netekties skausmu ir kančia.

Vertinant visus neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, galima teigti, kad nužudymu padarytai neturtinei žalai atsirasti būtini visi šio nusikaltimo sudėties požymiai. Kaltininko nusikalstamos veikos pasekmė – žmogaus mirtis – yra nužudymo, o kartu ir nukentėjusiojo neturtines žalos atsiradimo prielaida. Pabrėžtina, kad neturtinė žala, būdama dvasinės skriaudos ar net fizinės kančios išraiška, neapima jokio turtinio elemento, tačiau ji sąlygiškai gali būti įvertinta ir kompensuojama materialiai.

3. Neturtinės žalos dydžio nustatymo aspektai

Neturtinės žalos paskirtis – kompensuoti nusikaltimu padarytą neigiamą poveikį nukentėjusiojo psichinei būklei, „užglaistyti“ netekties skausmą, padėti greičiau atgauti psichologinį komfortą, užtikrinti psichologinį saugumą ir pan. Konstitucinis Teismas savo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra pabrėžęs, kad dvasinę skriaudą tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją. Tokios kompensacijos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2006. .

Nors nei baudžiamosios teisės, nei civilinės teisės nuostatose nėra ribojamas neturtinės žalos dydis, kai kuriuose įstatymuose aukštutinės ribos visgi yra nustatytos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra: nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. To paties įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Taigi neturtinės žalos atlyginimo riba nukentėjusiajam (nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus) yra 5 000 eurų Žr. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, 2001. .

Objektyvumo dėlei paminėtina, kad skirtingose šalyse gyvybės draudimo išmokos nelaimės atveju yra skirtingos. Dažnai jos priklauso nuo nukentėjusiojo pilietybės. Pavyzdžiui, Vokietijos teisės ekspertų nuomone, po Vokietijos lėktuvo katastrofos (kiekvienas iš trijų žuvusių per katastrofą amerikiečių keleivių artimieji gali gauti 136 kartus didesnę kompensacinę išmoką nei Vokietijos moksleivis. JAV teismai aukų šeimoms yra „dosnesni“, todėl po katastrofos šios šalies piliečių kompensacija siekia vidutiniškai 4,5 milijonus dolerių, Jungtinės Karalystės aukų kompensacija siekia vidutiniškai 1,6 milijonus dolerių, Ispanijos aukų vidutiniškai 1,4 milijonai dolerių, Vokietijos – 1,3 milijonai dolerių Žr. Tina Kaiser, „Für US-Opfer werden 4,1 Millionen Euro gezahlt“, 2015. Paminėtina, kad Prancūzijos prokuroras atlieka tyrimą, ar „Lufthansa“ gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už žmogžudystę. . Taigi galima manyti, kad Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos dėl išlaidų, susijusių su žalos atlyginimu netekus maitintojo, mažai skiriasi nuo kitų pasaulio valstybių standartų, tačiau akivaizdu, jog įstatyme nustatyta neturtinės žalos atlyginimo maksimali riba nukentėjusiajam yra per maža.

Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatyme (suvestinė redakcija nuo 2015 liepos 1 dienos) įtvirtinta nuostata, kad ne teismo tvarka atlyginamos turtinės žalos dydis negali viršyti 2 900 eurų, o neturtinės žalos dydis negali viršyti 1 500 eurų Žr. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas, 2002. . Vadovaujantis šiuo įstatymu, asmeniui, turinčiam teisę į žalos atlyginimą, turėtų būti kompensuojama reali žala, tai yra dėl kvotos, tardymo organų, prokuratūros pareigūnų ar teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų turėtos išlaidos, turto sužalojimas arba netekimas, negautas darbo užmokestis, pašalpos, pensijos ar kitos darbinės pajamos bei neturtinė žala, taip pat grąžinamos darbinės ir profesinės teisės. Tačiau neteismine tvarka atlyginama tik minimali valstybės institucijų pareigūnų padaryta skriauda.

Suprantama, asmuo turi konstitucinę teisę kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Toli gražu ne kiekvienas turi ryžto, priemonių bei galimybių bylinėtis su valstybe ir pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei. Be to, šiame įstatyme nustatytas toks teisinis neturtinės žalos atlyginimo reguliavimas, kuris nedviprasmiškai nurodo į materialinių vertybių prioritetą. Manytina, kad esamo reguliavimo diferencijavimas yra nepagrįstas. Todėl siekiant išvengti socialinio disbalanso bei užtikrinti pamatinę pusiausvyrą ginant žmogaus teises ir laisves, reikėtų svarstyti galimybę padidinti ir suvienodinti nustatytos neteisminės turtinės bei neturtinės žalos kompensacijos dydžius.

Svarbią reikšmę neturtinės žalos atlyginimo nustatymui turi Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2012/29/ES, kurioje nurodomi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, yra perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę. Šia Direktyva siekiama peržiūrėti ir papildyti Pamatiniame sprendime 2001/220/TVR nustatytus principus ir gerokai padidinti aukų apsaugą visoje Sąjungoje, visų pirma baudžiamojo proceso metu. Jos tikslas – užtikrinti, kad nusikaltimų aukos gautų tinkamą informaciją, paramą ir apsaugą bei galėtų dalyvauti baudžiamajame procese. Šio dokumento 14 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės baudžiamajame procese dalyvaujančioms aukoms suteikia galimybę gauti dėl jų aktyvaus dalyvavimo baudžiamajame procese patirtų išlaidų kompensavimą, atsižvelgiant į aukų vaidmenį atitinkamoje baudžiamojo teisingumo sistemoje. Sąlygos ar procesinės normos, pagal kurias gali būti kompensuojamos aukų išlaidos, nustatomos nacionalinėje teisėje Žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. Direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR. .

Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas (suvestinė redakcija nuo 2014 gruodžio 23 dienos) nustato priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu Žr. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas, 2005. . Šis įstatymas nereglamentuoja smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų. Kaltininkas privalo pats nukentėjusiam asmeniui sumokėti pagal BPK teismo nurodytą kompensaciją. Objekto reikšmingumas suponuoja, kad nukentėjusiems asmenims yra padaroma didžiulė žala, todėl įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nukentėjusio asmens saugumą bei galimybes gauti reikiamą pagalbą. Ši pagalba teikiama tik tais atvejais, kai nusikaltėlis neturi pakankamai lėšų teismo sprendimui dėl žalos kompensavimo įvykdyti, todėl kompensaciją sumoka valstybė. Teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo.

Smurtiniais nusikaltimais padaryta žala kompensuojama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) smurtinis nusikaltimas padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje arba laive ar orlaivyje su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais; 2) teismo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodyta smurtiniu nusikaltimu padaryta žala neatlyginta; 3) prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala ar patvirtinta sutartis dėl jos atlyginimo, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį kompensuojama teismo nustatyto dydžio neturtinė žala neviršijanti: 1) 120 MGL, jeigu smurtiniu nusikaltimu atimta žmogaus gyvybė; 2) 100 MGL, jeigu smurtiniu nusikaltimu sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata arba kitu, negu nurodyta šios dalies 1 punkte, smurtiniu nusikaltimu padaryta žala nepilnamečiui; 3) 80 MGL, jeigu padarytas kitas smurtinis nusikaltimas. Jeigu smurtiniu nusikaltimu buvo atimta žmogaus gyvybė ir teismas priteisė šiuo nusikaltimu padarytą neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo keliems asmenims, ir bendra žalos suma viršija nurodytą sumą, kiekvienam asmeniui išmokama kompensacijos dalis proporcinga jam priteistai ar teismo patvirtintoje sutartyje nurodytai žalos sumai. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui Žr. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymas, 2008. . Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nr. 897 nutarimu patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 37,66 euro Žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimas nr. 897 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, 2014. . Taigi, jeigu smurtiniu nusikaltimu atimta žmogaus gyvybė, nukentėjusiajam negali būti išmokėta didesnė nei 4 519,2 eurų suma. Ką reiškia ši suma nukentėjusiam asmeniui? Ar ji bent minimaliai atitinka Konstitucinio Teismo pabrėžtą neturtinės žalos kompensacijos paskirtį? Taigi šiuo atveju galima konstatuoti, kad valstybė nustatė „žmogaus gyvybės“ kainą, kuri yra mažesnė nei panaudotas automobilis.

Manytina, kad teismai gali (ir turėtų) priteisti iš kaltininko nukentėjusiajam realesnę neturtinės žalos kompensaciją, nes šiame įstatyme nereglamentuojami smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo iš nusikaltimą padariusių asmenų ar už jų veikas atsakingų asmenų klausimai. Pabrėžtina, CK nenustato fiksuoto konkretaus neturtinės žalos dydžio minimumo ar maksimumo, todėl asmens prašomas priteisti neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip iš anksto žinomas. Teismas privalo kiekvienu atveju atskirai jį nustatyti. Nustatant neturtinės žalos dydį jis nėra varžomas jokiais įstatyminiais kriterijais ar teismų praktika. Plėtojant išdėstytą mintį, privalu pasakyti, kad EŽTT jurisdikcija apima visus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aiškinimo bei taikymo klausimus, tačiau ir ji neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų neturtinės žalos kriterijų ir nenustato fiksuoto tokios žalos atlyginimo dydžio. Šiame kontekste paminėtina AT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis sprendžiant ginčą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, žalos dydžio nustatymo kriterijų. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad

vertinant neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, būtina atsižvelgti į teismų konstatuotą kompensacinę neturtinės žalos paskirtį, todėl tam tikri kriterijai, pavyzdžiui, žalą padariusio ir nukentėjusio asmens kaltės laipsnis, jų tarpusavio santykiai turi būti vertinami tik tiek, kiek padėtų nustatyti neigiamų teisinių padarinių dydį, bet ne siekiant nubausti žalą padariusį asmenį. Žalą padariusio asmens kaltė, kaip kriterijus nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį yra svarbus tiek, kiek reikia įvertinti asmens veiksmų kryptingumą, kokio laipsnio rūpestingumo ir atidumo pareiga jam yra nustatyta ir pan. Tačiau subjektyvių neturtinės žalos atlyginimo kriterijų taikymas yra išimtinis, didžiausią reikšmę suteikiant vis dėlto žalos padariniams, t. y. asmens patirtų išgyvenimų trukmei ir intensyvumui, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į patirtų traumų pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą […] esminiais neturtinės žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, o nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens asmeniniai santykiai, jų kaltės laipsnis ir kiti subjektyvūs kriterijai vertintini tik tada ir tik tiek, kiek jie yra reikalingi nustatant dėl teisių pažeidimo atsiradusius akivaizdžius neigiamus individualaus nukentėjusiojo gyvenimo pokyčius konkrečiu atveju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinė byla nr. 3K-3-202/2012.

Spustelėjus išskleisti...

Teismų praktikoje pripažįstama, jog teisingos kompensacijos nustatymas už patirtą skriaudą yra viena esminių teismo funkcijų, sprendžiant bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl savo specifinio objekto ir ypatingos neturtinės žalos buvimo išraiškos, tai yra itin sudėtingas procesas. Analizuojant Lietuvos teismų praktiką gyvybės atėmimo bylose pastebima, kad teismai nėra linkę priteisti ženklesnių sumų, o išvydę didesnį reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, suskumba ieškoti pagrindų, kaip galima būtų jį sumažinti. Kodėl taip yra, vienareikšmiškai sunku atsakyti. Gal todėl, kad teismams trūksta ryžto priimti drąsesnius sprendimus dėl ne itin geros Lietuvos ekonominės situacijos, o gal todėl, kad, kaip minėta, šiandieninėje visuomenėje vis dar gyvos tarybinės klišės, neturtinės žalos atlyginimą laikiusios amoraliu, žmogaus gyvybę nuvertinančiu veiksmu. Šiuo požiūriu reikšminga yra AT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, kurioje pabrėžiama, jog teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad gyvybės atėmimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra negrįžtami padariniai. Tokiu atveju svarbu įvertinti mirusiojo ir nukentėjusiųjų artumą, jų dvasinius išgyvenimus dėl staigios labai artimo žmogaus netekties. Aplinkybės, susijusios su kaltininko turtine ar šeimine padėtimi, negali būti lemiamas kriterijus Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamoji byla nr. 2K-410/2011. . Tačiau praktikoje kaltininko turtinė padėtis dažnai turi lemiamą reikšmę.

Šiandieninėje Lietuvos visuomenėje vis dar aukštinama dvasinė kančia, tačiau sunkiai pripažįstama jos materialioji vertė, dėl ko teisminis procesas, kurio metu sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas dėl nužudymo, neretai pereina į procesą, kurio metu sprendžiamas kaltininko turtinės gerovės apsaugos klausimas, vertinant, kokio dydžio žalą jis būtų pajėgus atlyginti. Taip pinigai ne tik priešpastatomi gyvybei, bet ir tampa už ją svarbesni. Antai AT 2012 m. kovo 27 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje konstatuojama, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kartu teisėjų kolegija atkreipė kasatoriaus dėmesį į teismų praktiką, kad „nukentėjusiesiems (tėvams) iš kaltininko, kuris padarė kvalifikuotą nužudymą, priteisiama nuo 16 000 (autoriaus paskaičiavimu 4634 eurai) iki 200 000 Lt (autoriaus paskaičiavimu 57924 eurai) neturtinė žala (kasacinės nutartys nr. 504/2008, 2K-187/2009, 2K-272/2009, 2K-289/2009, 2K-339/2010, 2K-188/2010, 2K-376/2010, 2K-410/2011)“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamoji byla nr. 2K-14/2012. . Nekvestionuojant AT sprendimų, vis dėlto didelių abejonių kelia kolegijos išvada, jog teismas, nukentėjusiajai priteisdamas 18 000 Lt neturtinę žalą už sūnaus itin žiaurų nužudymą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas. Sunku sutikti, kad už žiaurų artimo asmens nužudymą priteista iš kaltininko 5213 eurų suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Todėl manytina, kad teismų praktikoje neturtinės žalos žemutinė riba gali būti nepagrįstai siejama su Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme fiksuotu neturtinės žalos dydžiu, kurį teismai dažnai vertina kaip tam tikrą orientyrą.

Įsimintinas 2013 metais didžiulį rezonansą visoje šalyje sukėlęs įvykis, kai keturių mažamečių vaikų motina, laiku nesulaukusi policijos pagalbos, buvo itin žiauriai nužudyta savo mažamečių vaikų akivaizdoje. Vaikų globėjas teismo prašė priteisti 1.000.000 Eurų neturtinės žalos atlyginimo – po 250.000 Eur kiekvienam vaikui. Tačiau pirmosios ir antrosios instancijos teismų verdiktas buvo šokiruojantis – teismai nustatė, jog vaikai, netekę motinos savo akivaizdoje, patyrė baimės jausmą, netikrumą dėl savo ateities, stresą ir kitus neigiamo pobūdžio stiprius emocinius išgyvenimus, tačiau, pasak teismų, būtina įvertinti ir tai, kad mažamečiai po įvykio buvo paimti iš namų ir perduoti nužudytos motinos brolio šeimai, kurioje jais yra rūpinamasi, o priteisiamos žalos atlyginimas turi būti tokio dydžio, kad nekeltų abejonių dėl siekio nepagrįstai pasipelnyti, be to, nors kaltininko bloga turtinė padėtis nėra pagrindinis kriterijus žalos dydžiui nustatyti, tačiau į tai irgi privalu atsižvelgti. Atitinkamai neturtinės žalos atlyginimas mažamečiams vaikams teismų buvo sumažintas iki 20.000 Eurų kiekvienam, priteisiant juos iš kaltininko ir dar po 10.000 eurų priteisiant iš valstybės, kaip patirtą žalą dėl tinkamų policijos pareigūnų veiksmų neatlikimo Žr. Klaipėdos apygardos teismo Civilinė byla nr. 2A-682-826/2016. . Teismui be kitų neaiškumų, taip pat kilo abejonių, ar mažamečiai vaikai nesiekia nepagrįstai pasipelnyti! Todėl jis faktiškai priteisė kiekvienam vaikui tik dešimčiai metų po 8,33 eurus dienai, neatsižvelgdamas į vaikų amžių: V. V., gimusi 2009 m. rugpjūčio 7 d., J. V., gimęs 2006 m. gegužės 1 d., A. V., ir Ž. V., gimę 2010 m. spalio 29 d. Taigi du iš nukentėjusiųjų po 10 metų dar bus nepilnamečiai. Teismas darydamas aliuzijas į vaikų pasipelnymo tikslus, neprognozavo ekonominės infliacijos, visapusiškos asmenybės ugdymo išlaidų, jų mažametystės, neįvertino motinos netekties skausmo ir kančių. Tokios dvasinės kančios įveikimui reikalinga ilgalaikė psichologinė bei medicininė pagalba ir su ja susijusios materialios išlaidos. Be abejo, teismo požiūris yra įžeidus aukos artimiesiems ir rodo nepagarbą gyvybei kaip vertybei, kartu griauna žmonių pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais ir teise. Manytina, kad teismo sprendimo motyvai prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams ir negali tapti precedentu kitoms panašaus pobūdžio byloms.

Pabrėžtina, kad valstybės institucijos ir jų pareigūnai (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) yra valstybės valios reiškėjai bei vykdytojai. Ji yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą. Todėl valstybė ir privalo prisiimti visą atsakomybę už jos pareigūnų neteisėtus veiksmus (veikimą) ar už pastarųjų tarnybinių pareigų neatlikimą (neveikimą) arba netinkamą jų atlikimą. Būtent valstybė turi pareigą mažamečiams vaikams teisingai atlyginti neturtinę žalą, kuri galėtų ir turėtų būti dešimteriopai didesnė. Valstybės galimybė regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka išieškoti išmokėtą kompensaciją iš neturtinę žalą padariusių asmenų, neturi turėti įtakos nukentėjusiųjų žalos atlyginimo dydžiui. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus.

Suprantama, teismas negali atsiriboti nuo baudžiamosios teisės imperatyvių reikalavimų paisyti bausmės skyrimo taisyklių. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra bausmė kaltininkui. Restitucija tai nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, kuris padeda realizuoti socialinį teisingumą. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta žmogaus vertybių apsauga įpareigoja kiekvieną žmogų savo elgesiu realiai pripažinti kito asmens tokias pat vertybes ir varžyti savo elgesį. Reikėtų manyti, kad Konstitucinio Teismo ne kartą konstatuotas teiginys, jog Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, jog kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 15 straipsnio (2007 m. sausio 16 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas Dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, 2016 ir kt. , nėra tik fikcija skatinanti žmogaus gyvybės devalvaciją teismuose.