Straipsnis Grožio samprata tarpukario lietuvių estetikoje

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama grožio samprata tarpukario lietuvių estetikoje. Atskleidžiami nescholastinio tiesos, gėrio ir grožio vienovės postulato traktuotės panašumai bei skirtumai akademinio filosofo Stasio Šalkausko ir aktyviai meno kritikoje besireiškusio Adomo Jakšto koncepcijose. Išryškinamas trečiojo dešimtmečio katalikiškajai estetikai būdingas objektyvistinis ir normatyvinis grožio sampratos pobūdis ir jos, kaip metodologinės meno kritikos prieigos, padariniai: apsiribojimas klasikine paradigma, dogmatiški argumentai prieš modernizmo patirčių įsisavinimą, moralistinis meninės vertybės kriterijus. Ketvirtojo dešimtmečio intelektualiniame gyvenime plintant katalikybės atsinaujinimo idėjoms, o estetinėje mintyje – intuityvistinėms meno sampratoms, pokyčiai vyko ir katalikiškoje estetikoje. Jaunosios kartos atstovui Jonui Griniui, labiau nei pirmtakams, rūpėjo teoriniai grožio subjektyvumo bei grožio normų istoriškumo klausimai bei nuosaikaus modernizmo įteisinimas meno praktikoje.

Pagrindiniai žodžiai: estetika, tarpukario Lietuva, katalikiškoji estetika, nescholastinė grožio samprata, neokatalikybė, modernizmas mene.

Lietuvių katalikiškajai estetikai būdinga objektyvistinė grožio gamtoje ir mene samprata, grožį kildinanti iš objekto savybių ir laikanti jį nepriklausančiu nuo subjekto. Ryškiausią pėdsaką tarpukario katalikiškoje estetikoje paliko Adomas Jakštas, Stasys Šalkauskis, Jonas Grinius, kurių grožio sampratos čia nagrinėjamos Andriuškevičiaus monografijoje Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 prie nuosaikiai objektyvistinių priskiriamos ir teologijos daktaro Antano Viskanto (gyvenusio Vilniuje, ten leidžiamame Lietuviškame bare 1933 m. publikavusio grožio klausimui skirtą tęstinį straipsnį) pažiūros. Šiame straipsnyje į katalikiškosios estetikos grožio sampratą žvelgiama lietuvių meno proceso kontekste, o Viskanto pažiūros vargu ar į jį įtrauktinos, todėl jų nenagrinėsime. . Siekiama išryškinti panašumus ir skirtumus, katalikiškosios estetikos raidos kryptį ir atskleisti objektyvistinės ir normatyvinės grožio mene sampratos kaip metodologinės prieigos meno vertinimui padarinius.

Jakšto, prieškaryje įtakingiausio žurnalo Draugija redaktoriaus, produktyviai pasireiškusio meno kritikoje, estetinės pažiūros dešimtmečiais beveik nekito. Straipsnyje „Kas yra grožis?“ (1909) jis dėstė neoscholastinius teiginius: grožis yra objektyvi daiktų savybė; grožį lemia harmonija, proporcingumas, daikto sandų įvairovės vienovė. Tomistinė sąvoka claritas Jakštui reiškė aiškumą, o aiškumas buvo prilygintas suprantamumui Žr. Vytautas Ališauskas, „Logo funkcijos A. Jakšto estetikoje“, 1989. . Meno kūrinio grožis – „tiksli vienybės ir įvairumo sintezė, vartojama idėjai išreikšti protui prieinamu ir jausmams maloniu būdu“ Adomas Jakštas, Raštai, p. 30. . Laikydamasis neoscholastinės tradicijos, meno esmę jis siejo su grožiu. Apibrėždami meną kaip „grožio kūrybą“, aiškino Jakštas trečio dešimtmečio lietuvių estetikos temine ašimi tapusioje polemikoje su Vincu Mykolaičiu-Putinu, atskleidžiame meno specifiką, jo ir kitų kūrybos sričių skirtumą Žr. ten pat, p. 54. .

Jakšto kultūros filosofijoje žmogus – Dievo kūrybos pavyzdžiu sekantis „mažasis kūrėjas“ „Mažojo kūrėjo“ koncepcija – nuo Renesanso gyvavusi pažiūra, kad žmogaus esmę sudaro gebėjimas kurti, Jakštą pasiekė per lenkų mesianisto J. Hionės-Vronskio „mažojo kūrėjo sampratą“ (Arūnas Sverdiolas, Kultūros filosofija Lietuvoje, p. 21). , jam privalu „atsižvelgti į Dievo kūrybos savybes, griežtai jų laikytis, kaip amžinų kūrybos normų ir niekuomet nuo jų nenutolti“ Adomas Jakštas, Raštai, p. 292. . Studijoje Amžinoji poezija ir jos kūryba (1938), reprezentuojančioje Jakšto estetines pažiūras, aiškinama, jog Dievo kūrybos savybes pažįstame iš Šventojo Rašto ir gamtamokslio, patvirtinančio, kad „dievo sukurtame pasaulyje viešpatauja didžiausias dėsningumas: visa išmatuota, apskaityta, nusverta“. Jakštas ieškojo analogijos tarp „Dievo kūrybos gamtoje ir žmogaus poezijos“: gamtoje yra trilapiai, keturlapiai, šešialapiai ir t. t. augalų žiedai, astronomijoje žinomos trilypės, keturlypės ir t. t. žvaigždžių konsteliacijos, o poezijoje gamtos tvarkos atitikmuo – trieiliai, ketureiliai ir t. t. posmai. Studijoje Matematiškasis meno dėsnis (1931) pagal gamtoje aptinkamas „aukso padalos“ proporcijas imtasi sudaryti „matematišką poetiškumo schemą“, grindžiamą šias proporcijas atitinkančiu daiktavardžių, būdvardžių ir kitų kalbos dalių santykiu eilėraštyje (pasitelkiami Adomo Mickevičiaus ir Maironio kūriniai). Jakštas prieina prie išvados, jog kuo tobulesnis eilėraštis, tuo labiau priartėta prie schemos, ir, nors schema talento neprideda, jos suvokimas pasitarnauja poetinei technikai.

Kai sakoma kūryba, tuomi pat reiškiama ir taisyklės, dėsnio, tvarkos sąvokos. Kūryba – tai veiksmas, nustatytas tam tikros tvarkos, tam tikro dėsnio. Taigi poetiškai kūrybai iš esmės yra priešingas visoks palaidumas, netvarkingumas, chaosas. Dėlei to senovėj poezija ir vadinata matuota kalba ir griežtai skirta nuo prozos, kuri vadinata palaida, jokių dėsnių nesilaikančia kalba. Tas dėsningumas – tai amžina tikros poezijos žymė. Ją randam ir žydų psalmėse, ir Homero bei Vergilijaus hegzametruose, ir Horacijaus odėse, ir Dante’s tercinose, ir lietuvių dainose, ir visų tautų genialių poetų veikaluose. Tų tikrų poezijos dėsnių įvairumas yra tikrai begalinis. Joks dainius nėra jų išsėmęs ir neišsems. Ten pat, p. 369.

Spustelėjus išskleisti...

Jakštas aiškino poezijos taisykles (poetiką Jakštas išmanė geriau negu dailės kūrinio analizės instrumentarijų ir pasitelkdavo poezijos pavyzdžius). Jaunieji poetai privalo žinoti, kad „didesnis ar mažesnis nukrypimas nuo bet kurio ritmo, pėdų, cezūros, eiliavimo, strofikos bei kitų poezijos kūrimo dėsnių, sudarydamas didesnę ar mažesnę poetiškąją licenciją, visuomet daugiau ar mažiau gadina poezijos kūrinį“ Ten pat, p. 302. .

Pastraipos pradžioje cituotame interviu su Naujosios Romuvos redaktoriumi Juozu Keliuočiu Klausimų, kuriuos Keliuotis pateikė Jakštui, kontekstas – Jakšto straipsniai „Mūsų kova su trečiafrontininkais“ ir „Poezija ir pareiga. Atsakymas p. A. Maceinai ir A. Vaičiulaičiui“. Katalikybės atsinaujinimo sąjūdį, skatinusį nuosaikią modernizmo recepciją, Jakštas smerkė už „trečiafrontininkiškos“, „dekadentiškos, futuristiškos“ (taip įvardytos avangardizmo apraiškos) formos jaunųjų katalikų literatų kūryboje palaikymą. Pritardamas polemikos dalyviams Maceinai ir Vaičiulaičiui, Keliuotis oponavo katalikiškosios estetikos vardu modernizmą smerkusiam Jakštui: nėra „specifinio katalikiško stiliaus“, katalikai menininkai neturėtų „būti beždžionėmis ir imituoti praeity jau sukurtus klasicizmo ar realizmo stilius“, jie laisvi rinktis modernias formas, o kaltinimų galėtų sulaukti nebent už tikėjimą įžeidžiantį turinį (Adomas Jakštas, op. cit., p. 368). Jakšto požiūriu terminas „stilius“ vartotinas individualaus stiliaus (braižo) prasme; laikantis klasikos kanono įmanoma individualių stilių įvairovė ir drauge novacijos, o avangardizmo kalbinius žaidimus jis vadino „maniera“; „revoliucijos mene“ užmojus – ne pažanga, bet grįžimu į barbarybę (ten pat, p. 309). buvo išsakyta modernizmo kritikos argumentacija: „naujoviška“ poezija atmeta dėsnius ir drauge grožį pakeičia „pseudogrožiu“. Turėdamas omenyje simbolizmo įsitvirtinimą (primintina, kad trečiame dešimtmetyje Jakšto skelbtą normatyvinę estetiką ir ja grindžiamus meno vertinimo kriterijus kritikavo Vincas Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga) Jakštas akcentavo: poezijos kūrinių „tamsumas bei nesuprantamumas prieštarauja ne vien amžinosios poezijos esmei, bet ir jos socialinei reikšmei“, nes poeto žodis nepasieks visuomenės Žr. ten pat, p. 305. . Klasikinė eilėdara poezijoje, didaktinis naratyvas prozoje, akademizmo ir realizmo sampyna dailėje, Jakšto įsitikinimu, atitiko grožio normas ir jis, anot ketvirtame dešimtmetyje prasidėjusio katalikybės atsinaujinimo sąjūdžio dalyvio Antano Vaičiulaičio, pakrikštijo dekadentizmu viską, kas eina po istorinio klasicizmo, romantizmo, realizmo Žr. Antanas Vaičiulaitis, Knygos ir žmonės, p. 90. .

Straipsnio „Jakšto filosofija“ autorius Antanas Maceina, taip pat Jakšto pažiūras į meną komentavę Keliuotis, Grinius Žr. Antanas Maceina, „Jakšto filosofija“, 1997; Juozas Keliuotis, „Pasikalbėjimas su prel. prof. A. Dambrausku-Jakštu“, 1997; Jonas Grinius, „A. Jakšto estetikos eskizas“, 1997. nurodė ryšį tarp Jakšto mokslinių matematikos interesų ir meniniam skoniui būdingo racionalistiško klasikinio grožio. Sutikdamas, jog „žmogus yra dieviškas tuo, kad kuria, todėl jis turi kurti taip, kaip kuria Dievas“, Maceina kritikavo Jakšto estetikos silpnybes: žmogaus kūryba neturėtų būti matuojama Dievo kūrybos savybėmis, kurios „išvestos ne iš idealinio normų pasaulio, bet iš realinio gamtos pasaulio“. Reikalaujant vadovautis „gamtoje realizuotomis“ savybėmis, žmogus „darosi ne begalinio Dievo paveikslas“, jo kūrybiškumas sustingdomas, apribojamas klasikinio meno dėsniais. Anot Maceinos:

Jakšto klaida buvo ne ta, kad jis juos iškėlė, bet ta, kad juos suabsoliutino, laikydamas juos vieninteliais, o užmiršdamas, kad jie visi yra vienas atvejis ir atžvilgis iš begalinio dieviškųjų normų pasaulio, kad dieviškoji kūryba idealinėje srityje yra kur kas turtingesnė savybių ir dėsnių negu ta, kuri yra išreikšta gamtoje. Antanas Maceina, „Jakšto filosofija“, p. 356–358.

Spustelėjus išskleisti...

Įsidėmėtina Maceinos mintis apie konservatyvaus meninio skonio poveikį estetinėms pažiūroms: būdamas kompetentingas matematikas, Jakštas suprato, kad

vadinamoji euklidinė geometrija yra tik vienas atvejis iš begalybės atsitikimų, kurie yra galimi idealiniame matematiniame kosme […] Kiek Jakštas gerai suprato naujosios matematikos prasmę, kad ji atskleidžia kitą aspektą iš idealinio matematinio kosmo, tiek jis nesuprato naujosios poezijos prasmės, kad ji taip pat atskleidžia naujus pasaulius ir naujus dėsnius bei naujas savybes idealiniame kūrybos normų pasaulyje. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Maceinai žmogaus veiklos dėsniai – istoriški, o ne amžinieji, idealybės sričiai priklausantis „kūrybos normų pasaulis“ – begalinis, ir žmogus, įtikrovindamas vis kitą jo aspektą, suranda menui „naujus dėsnius“.

Jakštui klasikos kanonas – ir amžinas, ir vienintelis teisingas, ir privalomas krikščioniškas vertybes branginantiems menininkams. Kūrybos laisvės pakanka laikantis klasikos kanono, nesivaikykite originalumo, būkite „įrankis Dievo rankoje“, kaip teptukas yra įrankis dailininko rankoje, tuomet kūrinys spindės „nebežemišku grožiu“, įkvėpimo semkitės iš „aukštesniojo gerojo“, o ne „aukštesniojo blogojo“ pasaulio – taip jis ragino nepasiduoti subjektyvumo ir saviraiškos išaukštinimui, į lietuvių meną ir teorinę mintį atėjusiam drauge su neoromantinio modernizmo aktualinta genijaus figūra.

Vadovavimasis neoscholastiniu tiesos, gėrio ir grožio vienovės reikalavimu, postuluojančiu, kad, jei nusižengiama moraliniam gėriui, drauge nusižengiama ir grožiui, kaip tvirtino Jakštas, sudaro sąlygas pasiekti „tikru grožiu“ apvainikuotą rezultatą. Jeigu nepavyksta, kalta talento arba profesinės meistrystės stoka, bet ne siekių klaidingumas, kaip kad „pseudogrožiui“ pasidavusiame modernizme. Tiesos, gėrio ir grožio neprieštaringumo postulatą taikydamas meno kritikoje, Jakštas pavertė jį moralistiniu kriterijumi, įpareigojančiu vadovautis nuostata, kad „labai dažnai atsižvelgimas į moralinę gėrybę duoda kritikui galėjimo atskirti tikrą grožį nuo pseudogrožio“ Adomas Jakštas, Raštai, p. 227. . Geras pavyzdys yra Jakšto straipsnis, kuriame smerkiamas aktų eksponavimas viešoje Meno mokyklos studentų parodoje. Kritiškai į jį reagavusios dailininkų bendruomenės aiškinimas, kad studentai privalo išmokti vaizduoti nuogą kūną, Jakšto tvirtinimu, yra apgaulingas: „begrožio“ meno atstovams, deformuojantiems tikrovę, atvaizdo panašumas nėra svarbus, taigi skatinimas vaizduoti apnuogintą kūną yra šiuolaikinio meno „modernaus amoralumo“ padarinys Žr. ten pat, p. 83. .

Šalkauskio, kaip ir Jakšto, grožio samprata objektyvistinė ir normatyvinė, tik pastarasis bruožas akademinio filosofo pažiūrose ne toks akivaizdus negu atremiančio oponentų kritiką ir ginančio savo poziciją Jakšto tekstuose. Šalkauskio estetinės pažiūros intelektualinę bendruomenę pasiekė per veikalą Kultūros filosofijos metmenys (1926), Teologijos-filosofijos fakultete skaitytą paskaitų kursą ir Meno mokykloje skaitytos paskaitos pagrindu 1928 m. Logos publikuotą straipsnį „Grožis filosofijos šviesoje“. Šalkauskiui bendroji arba filosofinė estetika – tai disciplina, tirianti ir „grožį objektyvine prasme“, t. y. grožio pagrindą daiktuose, ir „grožį subjektyvine prasme“, t. y. grožio suvokimą, ir tai, „kaip objektyvinio bei subjektyvinio grožio sintezė turi būti realizuojama meno priemonėmis“. Pirmoji iš šių temų priskirtina ontologijai, antroji – psichologijai, trečioji – meno filosofijai Žr. Stasys Šalkauskis, Raštai, p. 450–451. .

Senovės laikai buvo linkę spręsti apie grožį vien iš objektyvinės pusės; mūsų laikai, paskendę psichologizme ir reliatyvizme, yra linkę dažnai žiūrėti į grožį iš subjektyvinės pusės. Integralinis aristoteliškosios tomistiškosios filosofijos sintetizmas stengiasi pastatyti subjektyvinę ir objektyvinę grožio problemos puses į priežastingo atatikimo ryšį Ten pat, p. 295.

Spustelėjus išskleisti...

– aiškinama apie neoscholastinę estetiką Pasak Šalkauskio pažiūras tyrinėjančio Sverdiolo, neoscholastika suformavo jo filosofavimo principus, kurių jis kritiškai nesvarstė, bet postuluodavo kaip „amžinosios filosofijos“ išvadas (Arūnas Sverdiolas, „Stasio Šalkauskio filosofija“, 1990). . Bet šios pastangos neatvedė Šalkauskio į grožio pripažinimą reliacine, t. y. dėl subjekto ir objekto santykio egzistuojančia savybe, filosofas liko objektyvistu, įsitikinusiu, kad „grožis objektyviniu savo pagrindu glūdi daiktuose, o gi subjektyviniu pasireiškia mūsų psichikoje kaipo atititinkamas estetinis įspūdis“. Tai, kad aptardamas grožio suvokimą Šalkauskis iškėlė estetinei sąmonės nuostatai būdingą kontempliatyvumą ir nesuinteresuotumą Andriuškevičius linkęs estetinio suvokimo klausimų – estetinės nuostatos kontempliatyvumo ir praktinio nesuinteresuotumo – formulavimo nuopelnus priskirti Šalkauskiui, bet reikia turėti omenyje, kad su šių pamatinių estetikos sąvokų turiniu lietuvių skaitytoją 1926 m. straipsniuose „Gyvenimas ir poezija“, „Meno aptarimas“ supažindino Mykolaitis-Putinas. , dar nereiškia, kad atsisakoma objektyvizmo, nes „viena yra kalbėti apie specifinę sąmonės nuostatą suvokiant objektyvų grožį ir visai kas kita – pripažinti paties grožio egzistavimo priklausomybę nuo subjekto ypatybių ir poreikių (tai turėtų griauti objektyvios grožio būties sampratą)“ Alfonas Andriuškevičius, Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940, p. 19. . Pridurtume, kad net kantiškąją skonio sprendimo visuotinio privalomumo idėją, kuria vadovavosi tolesnė Europos estetika grįsdama intersubjektyvų skonio sprendimo visuotinumo pobūdį, Šalkauskis laikė argumentu objektyvizmo naudai: esą estetinės vertybės (grožis ir estetiškumas – sinonimai) negalėtų būti visuotinai reikšmingos, jei būtų neobjektyvios.

„Lytis yra daikte tasai formalinis pradas, kuris yra daiktui vienybės, tikslumo ir šiaip jau jo tobulumo priežastis“ ir, jei „lytis tobulai neapvaldo medžiagos ir jei todėl atskiros jos dalys harmoningai bei tikslingai nesueina į vieną organingą visumą, negalima kalbėti apie aukštą grožio laipsnį“ Stasys Šalkauskis, Raštai, p. 455. – taip ontologinį grožio pagrindą aptarė aristotelinės-tomistinės filosofijos atstovas, žvelgiantis į daiktą kaip į formos „apvaldytą“ medžiagą. Grožis arba „estetinė tvarka“ šioje tradicijoje nusakoma daikto sandų įvairovės ir juos sujungiančios vienovės, proporcingumo ir claritas pulchri, t. y. „grožio skaidros“, požymiais. Formos ir idėjos koreliacijos požiūriu idėja – tai „daikto lytis, nuo jo būties atitraukta“, o forma – „įdaiktinta idėja“. Grožis – „idėjos apsireiškimas regimuoju ženklu, suprantant idėją kaipo idealinį daikto tipą arba jo pirmavaizdį“ Ten pat, p. 301. . Šalkauskio kultūros filosofijoje pirmavaizdžio sąvokai teko pagrindinis vaidmuo:

Tiesos-normos, kurias žmogus pažįsta ir pagal kurias formuoja daiktus, keičia tikrovę, S. Šalkauskio traktuojamos kaip ontologinės daiktų idėjos, pirmavaizdžiai dievo prote. Arūnas Sverdiolas, Kultūros filosofija Lietuvoje, p. 62.

Spustelėjus išskleisti...

Jakštas sutelkė dėmesį į matematiškai apskaičiuojamą tvarką kaip Dievo kūrybos dėsningumo atspindį žmogaus kūriniuose, o Šalkauskis gamtos ir meno kūrinio grožį aptarė pasitelkęs „pirmavaizdžio“ sąvoką. Estetikoje šią sąvoką jis vartojo dviprasmiškai, ir tai, manytume, tapo įtampos jo grožio sampratoje priežastimi.

Aptardamas grožio gamtoje ir mene ontologinius pagrindus, pirmavaizdžiu Šalkauskis laikė Dievo prote glūdintį „idealinį tipą“. Daikto atitikimas jam – tai „ontologinė tiesa“ ir drauge norma. Pavyzdžiui, dailininkas, sumanęs išreikšti žmogiškąjį grožį, domisi įvairiais žmonių tipais ir „iš to, kokiais žmonės esti tikrovėje, jis suvokia integracijos būdu, koks privalo būti idealus žmogaus tipas apskritai. Nuo ontologinės žmogaus tiesos, arba nuo žmogaus idėjos, jis eina sukuriamosios vaizduotės pagalba prie konkretinio žmogaus idealo“, kurį įvaizdina techninėmis priemonėmis. Rezultato grožis priklauso nuo to, ar jis atitinka „idealiniam žmogaus tipui, kuris tarnauja egzempliarine priežastimi“ Stasys Šalkauskis, Raštai, p. 299. . Šalkauskio ištarmės apie „idealų žmogaus tipą“ primena Jakšto propaguotą akademistinį natūros idealizavimą, iliustruotą pavyzdžiu apie gražų vaiką. Jakštui nekilo abejonių, kokį, vartojant Šalkauskio terminą, „idealųjį tipą“ atitinka gražus vaikas, t. y. kokias akis, nosį, lūpas, veido formą privalu atrinkti iš daugybės tikrovėje esančių veidų, kokiomis proporcijomis suderinti tarpusavyje – visa tai nurodyta klasikiniame kanone. Šalkauskio, tik retkarčiais pateikdavusio meninės praktikos pavyzdžių, atveju vargu ar galima tiksliau įvardyti stilistinį kodą. Šis filosofas atsakymą formuluodavo aptakiai: apie atitikimą pirmavaizdžiui, o drauge ir grožį pajėgia spręsti turintieji sveiką grožio pajautimą, normalų, o ne iškreiptą estetinį skonį. Teiginiai, kad menas turi „siekti idealo“, suteikti tikrovei tai, „ko jai trūksta“, nesant meno proceso konteksto, gali būti suprasti vien kaip antipozityvistinė nuostata – meno tikslai kilnesni, jie susiję ne tik su siekiu pavaizduoti gyvenimą, koks jis yra.

Greta aukščiau aptartosios, „pirmavaizdį“ Šalkauskis vartojo ir kita reikšme. Nagrinėdamas kūrybos procesą samprotavo apie kūrinio idėjos arba koncepcijos buvimo būdą – pasąmoninį, įkvėpimo generuojamą būsimo kūrinio „pirmavaizdį“:

Idėja randa vis dar idealinį realizavimą menininko vaizduotėje, kas gali būti pavadinta pirmavaizdžio žodžiu. Paskui tik koncepcijos sudarytas pirmavaizdis yra realizuojamas techniškais aktais realioje tikrovėje. Ten pat, p. 562.

Spustelėjus išskleisti...

Kaip paprastai (išimtį retais atvejais sudaro genialūs menininkai) koncepcijos įsivaizdavimas „idealiu pavidalu“ arba kūrinio pirmavaizdžio klostymasis reikalauja pastangų ir profesinių žinių, ir menamiems oponentams – saviraiškos spontaniškumą išaukštinantiems modernistams – Šalkauskis primena, kad menininkas neturėtų „plaukti be vairo ten, kur neša jį sparnuota vaizduotė“ Ten pat, p. 584. . Sprendžiant, ar kūrinys atitinka pirmavaizdį ar jo neatitinka, vartojant sąvoką aukščiau minėta reikšme, – tai pavykęs arba nepavykęs meninio sumanymo (anot Šalkauskio, „koncepcijos“) įgyvendinimas. Klausimas apie pirmavaizdžio kaip menininko sąmonėje esančio vaizdinio ryšį su „idealiuoju tipu“ – o drauge ir sąsają su iš dieviško šaltinio gautomis normomis – liko atviras, nuodugniau nesprendžiamas. Šalkauskis tepasako, kad menininkui būtina turėti „estetinį instinktą“, „prigimties palinkimą“, neleidžiantį nusižengti „estetinėms normoms“. Tiksliau, grožiui, nes Šalkauskio, kaip ir Jakšto, meno apibrėžime grožis yra meno kaip kūrybinės veiklos rūšies skiriamasis požymis.

Ir Jakštas, ir Šalkauskis susidūrė su objektyvistinei grožio mene sampratai iškylančiu keblumu – grožio, o drauge estetinio vertingumo normų, teisingumo pagrindimu. Jakštas, atsakydamas į Sruogos klausimą, kaip nustatyti, ar žmogus teisingai suprato iš Amžinojo Logo (Dievo) gaunamas „instrukcijas“, aiškino, kad žmogus pajėgus pažinti Dievo kūrybos savybes, nes jam duota

aukštesnio instinkto, kad galėtų atskirti gera nuo bloga, grožį nuo šlykštynės, bet neduota jam gatavos estetikos, kūrybos metodikos, griežtų poezijos normų. Tai jau ne Logo darbas, bet kritiko. Adomas Jakštas, Raštai, p. 226.

Spustelėjus išskleisti...

Dieviškų normų interpretavimo rezultatai, kuriuos meno kritikos kriterijų pavidalu pateikdavo griežtas „aukso padalos“ proporcijų ir klasikinių eilėdaros sistemų šalininkas Jakštas, netenkino lietuvių meno proceso dalyvių. Ketvirtame dešimtmetyje ne vien buvę neoscholastikos oponentai, bet ir priskiriantieji save katalikiškosios estetikos tradicijai ėmėsi revizijos.

Šalkauskis, nepatyręs į jį nukreiptų poleminių iššūkių ir, anot Andriuškevičiaus, samprotavęs subtiliau ir savo idėjas formulavęs taktiškiau už Jakštą, daugybę klausimų traktavo panašiai Žr. Alfonsas Andriuškevičius, Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940, p. 62. , taip pat ir grožio normų pagrindimą. Sudėliojęs akcentus kiek kitaip negu racionalistas Jakštas, Šalkauskis dieviškos kilmės normų pažinimo kelyje ypatingą vaidmenį skyrė genijaus intuicijai, gaunamai kaip Dievo dovana. Taigi genijus „kuria tam tikru būdu todėl, kad jis kitaip kurti negali, ir išdavoje pasirodo, kad jo kūrybos būdas visai atsako estetinių normų reikalavimams“, pervartų mene laikais genijaus kūriniai „suteikia dėsnį ir taisyklę“, kuria ima vadovautis paprasti menininkai Žr. Stasys Šalkauskis, Raštai, p. 546, 542. . Pastariesiems taip pat reikalingas „estetinis instinktas“, skonis, kurį įmanoma patobulinti teisingai lavinant meniškai ir estetiškai, o sekant klaidingais pavyzdžiais – sugadinti.

Šalkauskio koncepcijoje objektyvius ir visuotinai reikšmingus estetinio gyvenimo dėsnius nustato „bendroji estetika“. Ji, skirtingai nei deskriptyvinė „specialioji estetika“, kuriai priskiriamos menotyros disciplinos, privalo būti normatyvine disciplina. Pabrėžiama, kad estetikos dėsniai suformuluojami ne spekuliatyvaus mąstymo, bet empiriniu estetinio gyvenimo patirčių tyrimo būdu Tai aptarta Šalkauskio estetikos kurso įvade ir šį akcentą, manytume, reikia sieti su visuomenės dėmesį patraukusia polemika tarp neoscholastinės estetikos ir normatyvinės meno kritikos vardu kalbėjusio Jakšto ir jo kritikos metodus dogmatiškais, o estetines pažiūras atgyvenusiomis laikiusių Sruogos, Mykolaičio-Putino. Šalkauskiui rūpėjo oponuoti kritikavusiems neoscholastinę estetiką ir pabrėžti, kad ji – ne racionalistiška ir dogmatiška doktrina, o „specialiosios estetikos“ empirinių tyrimų apibendrinimu besiremiantis mokslas (Stasys Šalkauskis, Raštai, p. 472). . Tačiau estetikos mokslui svarbios ne visos estetinio gyvenimo patirtys, o tik gautos iš „normalių grožio ir dailiosios kūrybos apraiškų“, ir jų pagrindu formuluojamos normos, nustatoma „kas privalo būti“. Ši objektyvistinės grožio (estetiškumo) traktuotės implikuota esminė išlyga, manytume, sumažino estetinių vertybių istoriškumo dimensiją Šalkauskio koncepcijoje Žr. ten pat, p. 470. .

Tiesos, gėrio ir grožio vienovės postulatą Šalkauskis traktavo ne taip rigoristiškai kaip Jakštas. Polemizuodamas dėl meno autonomijos, pastarasis užėmė moralisto pozicijas. Šalkauskis daugiau dėmesio skyrė moralės normoms interiorizuoti – tik tapę menininko dvasine savastimi, krikščioniški doros reikalavimai nevaržys kūrybos proceso ir nebus pažeista meno autonomija. Be to, grožio ir gėrio neprieštaringumo reikalavimui pagrįsti jis ieškojo pasitelkęs argumentus ir kūrinio suvokimą: „estetinis pasigrožėjimas reikalauja visų gaunamų iš kūrinio įspūdžių vieningumo“ ir jeigu kūrinys kelia dorovinį pasipiktinimą, drauge jis „sudrumsčia estetinę emociją“ Ten pat, p. 510. . Sunku pasakyti, kuriuose meno reiškiniuose Šalkauskis įžvelgė estetinio suvokimo harmoniją suardančią transgresiją. Modernizmo kontekstas ir lietuvių meno realijos pasitelkiami tik epizodiškai, bene vienintelis išsamesnis pavyzdys yra kūrybos procesui skirtoje paskaitų kurso dalyje, kurioje kalbama apie „išraišką“ ir „apipavidalinimą“. „Ekspresionizme“ (šiuo tipologiškai vartojamu terminu aprėpiamos visos modernizmo srovės) per didelė persvara tenka „išraiškos“ pradui: iš „baimės būti atsilikėliais“ modernistai nekreipia dėmesio į apipavidalinimą „meniška forma“, nesinaudoja praeities meno patirtimi. Sėkmę laiduoja „išraiškos“ ir „apipavidalinimo“ pradų darna ir šia, Šalkauskio įsitikinimu, meno istorijoje akivaizdžia bei neoscholastinės estetikos patvirtinta tiesa privalėtų vadovautis jauni lietuvių dailininkai (turėta omenyje nuosaikiai moderni „Nepriklausomųjų“ paroda 1930 m.), kad išvengtų pavojaus nueiti meno „subarbarėjimo“ keliu Žr. ten pat, p. 570–577. .

Ketvirto dešimtmečio intelektualiniame gyvenime plito „plačios katalikybės“ idėjos, jas skleidžiant pasižymėjo teoriniams meno klausimams skirtą publicistiką rašęs, bet grožio klausimų beveik neaptaręs Keliuotis, čia jau minėtas Vaičiulaitis. Katalikiškosios estetikos pokyčių grožio tematikoje kryptis ir rezultatai atsispindi Griniaus, Kauno universitete dėsčiusio estetiką, monografijoje Grožis ir menas (1938) ir meno kritikos straipsniuose Griniaus monografija – „akivaizdžiai kompiliatyvus veikalas, kuriame remtasi įvairių krypčių filosofų, estetikų, menotyrininkų mintimis“, jos cituojamos bei perpasakojamos, autoriaus minčių dėstymo būdas nėra nuoseklus, bet „nederėtų nuvertinti Griniaus indėlio – knyga supažindino lietuvių skaitytoją su naujesniais kai kurių estetikos problemų sprendimais“ (Alfonsas Andriuškevičius, op. cit., p. 30). . Gretinant Griniaus pažiūras su Jakšto ir Šalkauskio, jis laikytinas nuosaikaus objektyvizmo atstovu, siekusiu subjektyvinti grožį ir meną Žr. Alfonsas Andriuškevičius, Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940, p. 29. . Jo pastanga išvengti objektyvistinei grožio – drauge ir meninės vertybės, nes meno esmė, kaip ir anksčiau, siejama su grožiu – sampratai būdingo normatyvumo buvo nenuosekli.

Griniaus grožio sampratoje neoscholastinę tradiciją imta sieti su teorijomis, pagrindinę vietą skiriančiomis estetinio suvokimo pobūdžiui ir kūrybos psichologijai. Grožio aptartis pradedama nuo „grožio subjektyviniu atžvilgiu“: „estetinis gėrėjimasis yra nesuinteresuotas pažinimo veiklumas“, intuityvus pažinimas, jis leidžia intelektui, nepasitelkus abstrakčių sąvokų, atskleisti „esmę esybėje, daikte“ Jonas Grinius, Grožis ir menas, p. 20. . Šį „intuityvinio pažinimo džiaugsmą“ arba estetinį išgyvenimą sukelia objektyvios daiktų ir meno kūrinių savybės. Apie „grožį objektyviniu atžvilgiu“ Grinius kalba remdamasis neoscholastine tradicija, tiksliau, Šalkauskiu: forma „suorganizuoja“ medžiagą, „estetinis pažinimas, atsiremdamas į daikto formą, atsiremia drauge ir į jo esmę arba idėją“ ir daikto grožis kyla iš formos (arba idėjos) „spindėjimo“, t. y. medžiagos ir formos ryšio tobulumą liudijančio „gyvybinio ir dvasinio principo prasiveržimo“ Ten pat, p. 30. . Meno kūrinio grožis – tai „žmogiškai vertingos idėjos spindėjimas“ Andriuškevičius atkreipė dėmesį į tai, kad Griniui ir jo pirmtakams, apibrėžusiems meną kaip grožio kūrybą, aptariant meno kūrinio grožį tekdavo įvesti papildomą „žmogiškai vertingos idėjos“ sąvoką: šiuo atveju „idėja“ nėra „formos“ sinonimas, o reiškia dorovines, religines, nacionalines vertybes, meno kūrinio turinį (Alfonsas Andriuškevičius, Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940, p. 58–59). .

Objektyvizmo implikuojamą grožio neistoriškumą, „amžinų“ normų galiojimą, Grinius bandė sušvelninti įvesdamas subjekto poreikių matmenį. „Mat žmogus yra tokia komplikuota būtybė, kuriai malonu ne tik olimpinę kontempliaciją žadinantieji objektai, bet taip pat leidžiantieji pajusti įvairų skausmą, vidaus disharmoniją ir net bjaurumą“ – samprotavo jis ir aiškino, kad Jakšto propaguota klasikinė „suidealinta gražybė“ yra tik viena iš grožio (estetiškumo) apraiškų Žr. Jonas Grinius, Grožis ir menas, p. 36. . Jos vyravimo mene laikai praėjo, kaip ir tikrovę imituojančio realizmo, ir šiuolaikinis menininkas laisvas nepaisyti „nutolimo ir nuo gyvenimo realybės, ir nuo bendrinio tipo, ir nuo pirmavaizdiško idealo“, nes jis „stilizuoja“ tikrovės pavidalus pagal „subjektyvinį idealą“. Nutolti nuo mimetinio santykio su tikrove „stilizuojant“ (transformuojant) leistina iki tam tikros ribos. Šią ribą Grinius grindė tradiciniu lietuvių katalikiškiesiems mąstytojams teiginiu, kad žmogui neskirta „sukurti naujų esminių formų“ ir privalu naudotis Dievo sukurtosios gamtos formomis, jas „perkeičiant“ Žr. 41 . Tad tikrovės „pavidalai turi likti atpažįstami, vaizduosenai būtinas „konkretumas“, „materialus daiktiškumas“, neleistinas „abstraktumas“, „schematiškumas“. Šiuos reikalavimus Grinius kėlė kaip normatyvinius, privalomus, taigi lietuvių katalikiškoji estetika grožio ir estetinių vertybių ribas praplėtė tiek, kad aprėptų nuosaikų modernizmą, o sprendžiant iš Griniaus dailės kritikos – neoimpresionizmą, neorealizmą Žr. Pillė Veljataga, Lietuvos estetinė mintis XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje: meno tautiškumas ir visuomeniškumas, p. 167–168. . Atmetamos tos modernizmo srovės (ekspresionizmas, kubizmas), kurių meninė raiška, Griniaus žodžiais, schemiška, abstrakti, todėl negali žadinti estetinių emocijų. Jos kritikuojamos ir už formalizmą – menas, atsisakęs turinio, tampa nevisavertis, nes prarandama „žmogiškai vertingų idėjų“ komunikacijos galimybė.

Baigiant tarpukario katalikiškosios estetikos grožio sampratos aptarimą, teigtina, kad jos vaidmuo lietuvių estetikoje kontroversiškas. Viena, ji praturtino teorinį diskursą, į jį įtraukė fundamentalias estetikos temas ir tobulino terminiją. Antra, kaip metodologinė prieiga meno kritikai ši samprata teikė argumentus prieš modernizmo patirčių perėmimą, palaikė daugiau ar mažiau utilitarinį (moralinį) kriterijų. Visa tai padėjo apsaugoti ne tiek nacionalinę literatūrę ir dailės kanoną (kaip tik to tikimasi iš tradicionalistų meno raidos lūžių situacijose), kiek pasaulėžiūrines katalikų kultūrinės veiklos reikmes ir negalėjo turėti didesnės pozityvios įtakos meno proceso autonomizavimuisi bei jį lydinčiai nacionalinio meno brandai.

Literatūra

• Ališauskas, Vytautas, „Logo funkcijos A. Jakšto estetikoje“, Literatūra, 1989, t. 31, nr. 1, p. 52–63.
• Andriuškevičius, Alfonsas, Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940, Vilnius: Mintis, 1989.
• Grinius, Jonas, „A. Jakšto estetikos eskizas“ | Adomas Jakštas, Raštai, t. 3, Vilnius: Mintis, 1997, p. 5–9.
• Grinius, Jonas, Grožis ir menas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto teologijos-filosofijos fakultetas, 1938.
• Jakštas, Adomas, Raštai, t. 3, Vilnius: Mintis, 1997.
• Keliuotis, Juozas, „Pasikalbėjimas su prel. prof. A. Dambrausku-Jakštu“ | Adomas Jakštas, Raštai, t. 3, Vilnius: Mintis, 1997, p. 360–370.
• Maceina, Antanas, „Jakšto filosofija“ | Adomas Jakštas, Raštai, t. 3, Vilnius: Mintis, 1997, p. 335–358.
• Sverdiolas, Arūnas, „Stasio Šalkauskio filosofija“ | Stasys Šalkauskis, Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1990, p. 5–25.
• Sverdiolas, Arūnas, Kultūros filosofija Lietuvoje, Vilnius: Mintis, 1983.
• Šalkauskis, Stasys, Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1990.
• Vaičiulaitis, Antanas, Knygos ir žmonės, Vilnius: Vaga, 1992.
• Veljataga, Pillė, Lietuvos estetinė mintis XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje: meno tautiškumas ir visuomeniškumas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.

The Concept of Beauty in the Aesthetics of Interwar Lithuanians

Summary. The paper is dedicated to the problem of beauty in art in the aesthetics of interwar Lithuanians. The creeds of the most dramatic representatives of catholic aesthetics – Adomas Jakštas, Stasys Šalkauskis, Jonas Grinius – are analyzed. It is sought to reveal the similarity and differences of neo-scholastic approach of the postulate of truth, goodness and beauty in the conception of academic philosopher Šalkauskas and Jakštas, who actively participated in art criticism. The objective and normative nature of the concept of beauty of the catholic aesthetics of the third decade is discussed. Its (as the approach to art critics) results are highlighted: confining to a classical paradigm, dogmatic arguments against the reclamation of modernism experiences, moralistic criterion of artistic value. When in the forth decade there was a spread of the ideas of “wide Catholicism” in an intellectual life, and when intuitive theories were spreading in an aesthetic thought, the renewal was taking place in the topic of catholic aesthetics as well. Grinius was more than his precursors concerned with the questions of beauty subjectivity and historicity of aesthetic norms in theory and the validation of moderated modernism in art practice.

Keywords: aesthetics in interwar Lithuania, Catholic aesthetics, neo-scholastic concept of beauty, neo-Catholicism, modernism in art.