Kaip dažna polemikose, Cvirkos samprotavimą apie sugrįžimą „prie Courbet principų“ Vienožinskis interpretavo supaprastindamas, t. y. įžvelgdamas jame tik anachronistinį XIX a. realizmo susigrąžinimą. Nepamatuota buvo Vienožinskio pastaba esą Cvirka klaidingai priskyrė realizmui Goya ir Delacroix. Goya, Delacroix, Daumier, Courbet – tai socialiai angažuotos, ideologiškai pažangios dailės pavyzdžiai, kuriuos pasirinko Cvirka ir vargiai tikėtina, kad jis nežinojo, jog pirmieji du nepriklauso XIX a. realizmui. Skirdamas visą pastraipą Courbet realizmo sampratai, kalbėjo apie dailininką kaip apie teisingo socialinės tikrovės vaizdavimo propaguotoją, kovotoją prieš „nusigyvenusį principą menas – menui“. Bet realizmą aukštinanti marksistinė Cvirkos retorika neišvengė painiavos, kurią netruko pastebėti Vienožinskis. Anot Cvirkos, realizmas yra ir demokratiškas, ir liaudiškas, bet pakanka prisiminti, replikavo Vienožinskis, kad daugumos tautų liaudies menas, kuris be abejonės yra demokratiškas, neturi nieko bendra su realizmu.
Cvirkos straipsnio „Apie dailininkus“ sandara paremta realizmo–modernizmo priešstata. Pirmame opozicijos dėmenyje – meno angažuotumas, visuomeniškumas, o antrame – ideologinis indiferentiškumas, individualizmas. Dėl to susidarė įspūdis, kad modernizmas traktuojamas, anot Korsako, kaip „tik grynas dailininkų kaprizo arba fantazijos produktas“. Korsakas, ideologinio bendraminčio samprotavimuose pasigedęs vadovavimosi marksistiniu meno klasinio sąlygotumo supratimu, ėmėsi taisyti klaidas: meno „grynumas“ tėra modernistų skelbiama mistifikacija, ir jeigu ja patikėjo nepakankamai nusimanantys „meno sociologijoje“, tai tuo padeda „mūsų modernistams nuslėpti tikrąją savo kūrybos socialinę prigimtį ir klasinį pobūdį.“
Į Korsako priekaištą Cvirkai reikėtų žvelgti kaip į marksistinės teorijos atstovų nesutarimą dėl meno klasinės prigimties traktuotės niuansų. Kitaip nei Cvirkai, sutelkusiam dėmesį ne į „miesčioniškos kultūros smukimo“ ir „tematikos skurdo“ priežastis, bet į išeitį iš padėties, Korsakui rūpėjo pabrėžti, kad požiūris į meno kūrinį, kaip pasaulėžiūriškai indiferentišką, yra klaidingas.