Straipsnis Socialinio darbo magistrantūros studijų programos absolventų įsijungimas į darbo rinką: Lietuvos edukologijos universiteto atvejis

Santrauka. Socialinis darbas kaip profesinė veikla yra paplitęs visame pasaulyje, tačiau tai viena iš naujausių profesijų Lietuvoje, kadangi tik atkūrus šalies nepriklausomybę ir pasikeitus politinei situacijai atsirado galimybė įteisinti socialinio darbuotojo profesiją. Socialinio darbo studijų programos absolventų sėkmė įsijungiant į darbo rinką – vienas iš svarbiausių studijų kokybės vertinimo rodiklių. Straipsnyje aptariama socialinių darbuotojų rengimo situacija Lietuvoje, profesinės karjeros galimybės. Pristatomas socialinius darbuotojus rengiančių Lietuvos aukštųjų mokyklų sąrašas atkreipiant dėmesį į studijų programos įgyvendinimo pradžią. Aptariamos socialinių darbuotojų įsidarbinimo galimybės, remiantis darbo rinkos prognozėmis bei socialinio darbo specialistų pastarųjų 6 metų padėtimi darbo rinkoje, pasiūlos ir paklausos kontekste. Straipsnyje pristatoma Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) socialinio darbo magistrantūros studijų programos absolventų padėtis darbo rinkoje, tiriant įsidarbinimą baigus magistrantūros studijas.

Pagrindiniai žodžiai: socialinis darbuotojas, darbo rinka, įsidarbinimas, magistrantūros studijos.

Įvadas

Socialinis darbas kaip profesinė veikla yra paplitęs visame pasaulyje, tačiau tai viena iš naujausių profesijų Lietuvoje. Atkūrus šalies nepriklausomybę ir pasikeitus šalies ekonominei bei socialinei situacijai, atsirado naujų socialinių problemų, kurių pats asmuo negalėjo įveikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog socialinis darbas, turintis senas tradicijas ne tik Europos Sąjungoje, bet kitose šalyse, tapo būtinybe ir mūsų valstybėje kaip prielaida ir galimybe spręsti socialines problemas, t. y. įgalinti klientus bei jų grupes įgyti įgūdžių socialiai funkcionuoti nuolat kintančiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Akivaizdu, kad kiekvienoje šalyje yra asmenų, kuriems reikalinga socialinė pagalba (pvz., išgyvena krizes, netektį, bedarbystę, turi negalią ir t. t.). Lietuva ne išimtis, buvo reikalingi specialistai, kurie turėtų bendrųjų profesinių kompetencijų kokybiškai dirbti ir teikti socialines paslaugas, įgalinant klientus ir jų grupes spręsti savo socialines problemas. Pirmas žingsnis, kuris buvo žengtas, tai socialinių darbuotojų studijų programų rengimas ir įgyvendinimas.

Lietuvoje socialinių darbuotojų studijų programos buvo parengtos remiantis įvairių užsienio šalių (Norvegijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos ir JAV kt.) patirtimi, kuria dalijosi atvykę socialinio darbo profesionalai ir mokslininkai. Socialinio darbo studijų programos buvo nuolat atnaujinamos. Prie to labai daug prisidėjo Lietuvoje žinomi mokslininkai bei praktikai: A. Bagdonas, E. Giedraitienė, A. Kaušylienė, I. Leliūgienė, V. Vaicekauskienė, N. Večkienė, A. Nazarovas, A. Vareikytė ir daugelis kitų.

Tyrimo aktualumas ir naujumas. Socialinių darbuotojų rengimas – atsakingas ir sudėtingas procesas. Socialinio darbo specialistų rengimas Lietuvoje yra menkai tyrinėtas, daugiausia dėmesio skiriant tik pirmųjų programų rengimui. Apie socialinių darbuotojų rengimą rašė I. Leliūgienė Žr. Irena Leliūgienė, „Socialinio darbuotojo ir socialinių edukacinių darbo specialistų rengimo raida“, 1995. , A. Bagdonas Žr. Albinas Bagdonas, „Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektas“, 2001. , I. Leliūgienė, E. Giedraitienė ir L. Rupšienė Žr. Irena Leliūgienė, Elvyra Giedraitienė, Liudmila Rupšienė, „Socialinių darbuotojų / socialinių pedagogų rengimas Lietuvoje“, 2006. , V. Vaicekauskienė Žr. Violeta Vaicekauskienė, „Socialinių darbuotojų rengimo turinio prielaidos“, 2007. ir kt. Tiriant socialinio darbo specialybės studentų rengimą šalies aukštosiose mokyklose taip pat rasta mažai informacijos apie šią studijų programą. Mokslinės ir metodinės literatūros požiūriu socialinio darbo tema, nors ir yra aktuali, bet mažai tyrinėta. Lietuvoje apie socialinį darbą dar 2001 m. straipsnį parašė Vilniaus universiteto profesorius A. Bagdonas, kurio įžvalgos ir šiandien yra aktualios socialinio darbo tyrinėtojams. Profesorius pirmas aprašė socialinio darbo istorinę raidą Lietuvoje, įvardydamas 3 profesionalizacijos etapus: I. 1990–1991 m.; II. 1992–2002 m.; III. 2002 m. – iki šių dienų. V. Kavaliauskienė Žr. Vanda Kavaliauskienė, „Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai“, 2005. aptarė socialinio darbo profesijos raidos ypatumus, bet jų nepagrindė tuo metu galiojančiais teisės aktais. Socialinis darbas Lietuvoje, kaip ir užsienyje, yra labai pažeidžiamas, užtenka vien socialinei sistemai sumažinti finansavimą, ir visa veikla ribojama. Socialiniam darbui trūksta ir visuomenės palaikymo, jis visiškai nereikšmingas politikams ir mažai apie jo problemas kalbama politikų rinkiminėse programose Žr. Mark Doel, Social Work: The Basics, p. 48. .

Tyrimo objektas – Lietuvos edukologijos universiteto socialinio darbo magistrantūros studijų programos absolventai. Tyrimo tikslas – ištirti Lietuvos edukologijos universiteto socialinio darbo magistrantūros studijų programos absolventų įsidarbinimo galimybes. Tyrimo uždaviniai: 1) teoriškai ir empiriškai aptarti socialinių darbuotojų rengimo situaciją Lietuvoje bei profesinės karjeros galimybes; 2) empiriškai ištirti Lietuvos edukologijos universiteto socialinio darbo magistrantūros studijų programos absolventų padėtį darbo rinkoje. Tyrimo metodai: 1) mokslinės literatūros analizė; 2) dokumentų analizė; 3) kiekybinis tyrimas – anketinė apklausa; 4) statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 (Statistical Package for the Social Sciences) programa ir Excel 2007 programa.

1. Socialinio darbo studijų programų pasiūla

Lietuvos aukštosiose mokyklose 1991 m. prasidėjo socialinio darbo studijų programų kūrimo procesas, kurį inspiravo iniciatyvūs mokslininkai, supratę socialinių profesijų svarbą tuomet ir ateityje. Pirma socialinio darbo studijų programa buvo parengta Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje (dabar – Utenos kolegija). Programos iniciatorė buvo tuometinė mokyklos direktorė A. Kaušylienė Žr. Irena Leliūgienė, Elvyra Giedraitienė, Liudmila Rupšienė, „Socialinių darbuotojų / socialinių pedagogų rengimas Lietuvoje“, p. 65. . 1992 m. socialinio darbo studijų perkvalifikavimo programa buvo parengta Vilniaus universitete (studijavo turintieji aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir per metus, išklausę šią programą, įgijo socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją) ir Vytauto Didžiojo universitete – magistro studijų programa. 1994 m. prof. V. Vaicekauskienės (ilgametės Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentės) iniciatyva, siekiant vienyti Lietuvos socialinius darbuotojus, buvo įkruta Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija.

1994 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) įkūrė Socialinių darbuotojų rengimo centrą prie SADM, kurio misiją – sudaryti socialiniams darbuotojams galimybę tobulėti profesinėje srityje, sistemingai tobulinti jų darbo įgūdžius, apibendrinant socialinio darbo inovacijų patirtį, siekiant šalyje kokybiškos socialinio darbo raidos.

2014–2015 m. socialinius darbuotojus rengė 16 aukštųjų mokyklų, iš kurių 7 universitetai ir 9 kolegijos. Studentai, pasirinkę socialinio darbo studijų programas, į septynis didžiausius Lietuvos universitetus (žr. 1 lentelę) priimami pagal bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas, laikantys Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo Žr. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas, 2003. , reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos universitetuose pirmosios pakopos studentai rengiami ne tik kaip socialiniai darbuotojai, bet ir kaip konkrečios sferos socialiniai darbuotojai, pavyzdžiui: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas rengia medicinos socialinius darbuotojus, Klaipėdos universitetas – socialinius darbuotojus darbui su bendruomene, o Šiaulių universitetas jungia socialinį darbą ir socialinę reabilitaciją. Socialinio darbo pirmosios pakopos absolventams suteikiamas kvalifikacinis laipsnis ir (ar) kvalifikacija. Antrosios pakopos socialinio darbo studijos suteikiamos šešiuose universitetuose.

Lietuvoje veikia 24 kolegijos, iš kurių net devyniose rengiami socialiniai darbuotojai (žr. 2 lentelę).

Pirmoji aukštesnioji mokykla, kuri nuo 1991 m. pradėjo rengti socialinius darbuotojus, buvo Utenos aukštesnioji medicinos mokykla (nuo 2000 m. – Utenos kolegija). Utenos aukštesniosios mokyklos pavyzdžiu 1993 m. socialinius darbuotojus pradėjo rengti Kauno, o 1995 m. – Panevėžio, dar po metų – 1996 m. – Klaipėdos medicinos mokyklos. 1999 m. parengta ir išleista Lietuvos aukštojo mokslo Baltoji knyga, kurioje buvo numatyti tolesni aukštojo mokslo reformos tikslai ir jos etapai. Lietuvoje, vykdant aukštojo mokslo reformą, 2000 m. priimtas LR aukštojo mokslo įstatymas – bene didžiausios apimties dabar švietimo sritį reguliuojantis įstatymas, parengtas su užsienio ekspertų pagalba, kuris įteisino binarinę aukštojo mokslo struktūrą, į aukštojo mokslo institucijų sistemą įsijungiant neuniversitetinėms aukštosioms mokykloms – kolegijoms. Taigi, nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti pirmos keturios kolegijos (Vilniuje, Kaune, Alytuje ir Utenoje).

Po penkerių metu pertraukos socialinio darbo studijų programą parengė Kolpingo kolegija. Po metų – 2002 m. socialinio darbo specialistų rengimo programą parengė Marijampolės ir Šiaulių valstybinės kolegijos. 2005 m. – Žemaitijos kolegija Telšių skyriuje. 2014 m. socialinio darbo studijų programą parengė ir Šv. Ignaco Lojolos kolegija.

Socialinio darbo studijų programos yra socialinių mokslų sritis. Stodami į Lietuvos aukštąsias mokyklas, norintieji visada pateikia profesijų, kurioms teikia pirmenybę, sąrašą. Per pastaruosius trejus metus sumažėjo socialinių mokslų studijų sritį besirenkančiųjų skaičius. Pastebėtina, kad stojantieji į socialinių mokslų srities specialybę pirmenybę teikia universitetams – beveik dvigubai daugiau paraiškų į socialinio mokslo sritis pateikta universitetams negu kolegijoms.

2. Socialinių darbuotojų profesinės karjeros galimybės

Šiuolaikinėje darbo rinkoje specialistams keliami vis aukštesni reikalavimai, reikalaujama darbo kokybės. Socialiniai darbuotojai daro socialinius pokyčius visuomenėje, todėl svarbu, kad turėtų ne tik žinių, bet ir įgūdžių, gebėjimų, vertybių, motyvacijos. Karjera yra neišvengiama šio proceso dalis. N. Petkevičiūtė Žr. Nijolė Petkevičiūtė, Karjeros valdymas: asmeninė (individualioji) perspektyva, p. 14. karjerą apibūdina kaip su darbu susijusios patirties procesą, kuris trunka visą žmogaus gyvenimą.

Pirmas būtinas žingsnis pradėti socialinio darbuotojo karjerą – išsilavinimas. Pagal 2015 m. vasario 13 d. Įsak. nr. A1-75 „Dėl socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo tvarkos aprašo bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ socialinį darbą dirbantys specialistai turi turėti tokį išsilavinimą:

1. socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį;
2. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir turėti socialinio darbuotojo kvalifikaciją;
3. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir būti baigę socialinio darbo studijų programą;
4. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, išklausius ir atsiskaičius už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje;
5. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą, ne socialinių mokslų studijų srities, kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, išklausius ir atsiskaičius už ne mažiau kaip 60 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje;
6. socialinės pedagogikos kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ar socialinio pedagogo kvalifikaciją, jeigu jis dirbs su vaikais ir (arba) socialinės rizikos šeimomis.

Matome, kad iki 2015 m. socialinį darbą galėjo dirbti ir tie, kurie turėjo kitą kvalifikacinį laipsnį ar kitą socialinių mokslų srities kvalifikacinį laipsnį bei išklausę atitinkamų kreditų skaičių. Nuo 2015 m. įsigaliojo pataisos, kad socialinį darbą galės dirbti tik turintieji socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį, kurį įgijo kolegijoje ar universitete.

Lietuvoje socialiniai darbuotojai dirba keturiose sistemose, tokiose kaip: socialinės apsaugos ir darbo sistemoje, sveikatos apsaugos sistemoje, švietimo bei teisėsaugos sistemoje (žr. 1 pav.).

Sveikatos sistemoje socialiniai darbuotojai dirba LR sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžiose įstaigose, tokiose kaip Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, psichikos sveikatos, priklausomybės ligų centruose, psichiatrijos klinikose. Socialinių darbuotojų darbas būtinas su asmenimis, turinčiais priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų, užsikrėtusiais ŽIV bei sergančiais AIDS. Daugiausia socialinių darbuotojų dirba socialinės apsaugos ir darbo sistemos įstaigose. Šios sistemos socialiniai darbuotojai dirba LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžiose institucijose. Socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis ir vaikais, patyrusiais smurtą artimoje aplinkoje, krizes patyrusiais asmenimis, su benamiais, neįgaliaisiais, pagyvenusiais ir senais žmonėmis. Ketvirta sistema, kurioje dirba socialiniai darbuotojai, – teisėsaugos sistema. Tai LR vidaus reikalų ir LR teisingumo ministerijoms pavaldžios įstaigos, kaip antai Migracijos departamentas, Policijos departamentas, Kalėjimų departamentas. Galima teigti, kad socialinio darbo specialistai turi galimybę siekti karjeros, o tam būtinas nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas.

Pagal Lietuvos darbo biržos (toliau – LDB) darbuotojų skirstymą socialiniai darbuotojai priklauso specialistų grupei. Siekiant apžvelgti socialinių darbuotojų situaciją Lietuvos darbo rinkoje, remiamasi 2010–2016 m. LDB statistika ir prognozėmis 2017 metams. Situacija darbo rinkoje apžvelgiama remiantis pasiūlos ir paklausos tendencijomis.

Socialinių darbuotojų ir konsultantų paklausos ir pasiūlos diagramoje (žr. 2 pav.) pastebima, kad šios specialybės darbuotojų paklausa per pastaruosius penkerius metus buvo gerokai mažesnė negu pasiūla, tai reiškia, kad socialinių darbuotojų ir konsultantų darbo rinkoje buvo daugiau negu laisvų darbo vietų.

Socialinių darbuotojų ir konsultantų paklausa darbo rinkoje išlieka stabili, o pasiūla labai svyruoja. Iš pirmo žvilgsnio pastebima, kad socialinių darbuotojų ir konsultantų skaičius darbo rinkoje kinta. Pastebima tendencija, kad kiekvienais metais liepos mėnesį socialinių darbuotojų ir konsultantų pasiūla darbo rinkoje didėja. Tai siejama su socialinio darbo specialybės absolventų įsijungimu į darbo rinką. Absolventai, įgiję specialybę ir gavę diplomus, įsijungia į darbo rinką. Taigi vasarą darbo rinkoje socialinių darbuotojų ir konsultantų pasiūla padidėja, o žiemą sumažėja, kadangi dalis absolventų įsijungia į darbo rinką.

Remiantis Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, socialinių darbuotojų profesija pagal LDB įsidarbinimo galimybių barometrą Žr. Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, LDB įsidarbinimo galimybių barometras, 2016. socialinio darbuotojo profesijos grupė 2016 m. priskiriama prie profesijų, turinčių nedideles įsidarbinimo galimybes. Pastebima, kad ši tendencija nesikeičia nuo 2012 m., tačiau svarbu paminėti, kad dar 2010 ir 2011 m. socialinių darbuotojų – kaip specialistų – įsidarbinimo galimybės pagal LDB buvo ribotos (per vidurį, nei labai aukštos, nei labai žemos).

3. Empirinio tyrimo metodai ir rezultatai

T yrimo tipo ir schemos pristatymas. Tiriant socialinių darbuotojų įsijungimą į darbo rinką buvo pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas – anketinė apklausa ir apklausos duomenų statistinis apdorojimas. Tyrimu taip pat siekta išsiaiškinti, kaip sekasi absolventams, baigusiems socialinio darbo magistro studijas, integruotis į darbo rinką. Tiriamųjų populiaciją sudarė Lietuvos edukologijos universiteto socialinio darbo magistrantūros studijų absolventai. Anketinė apklausa buvo vykdoma 2015 m. kovo – balandžio mėnesį. Parengta anketa patalpinta internetiniame tinklalapyje Apklausa.lt Žr. Apklausa.lt. . Informantams elektroniniu paštu buvo išsiųsta užklausa su pateikta nuoroda į anketą. Elektroninė apklausa suteikė galimybę apklausti visus Lietuvos edukologijos universiteto socialinio darbo programos absolventus, gyvenančius skirtingose vietovėse. Toks anketavimo būdas labai patogus tiek informantams, tiek tyrėjui. Internetinis anketavimas leidžia atsakyti į anketą bet kuriuo metu, o atsakymai iš karto siunčiami tyrėjui. Elektroninis apklausos metodas padeda užtikrinti informanto anonimiškumą, patikimumą, siekiant, kad atsakymai būtų tikslūs ir atviri.

Tiriamųjų imtis. Tyrimo generalinė aibė – Lietuvos edukologijos universiteto socialinio darbo magistrantūros studijas 2010–2014 m. baigę 114 absolventų Žr. Socialinis darbas: magistrantūros studijų programa, savianalizės suvestinė, 2014. . Netikimybinis tiriamųjų grupių pasirinkimo būdas – atsitiktinis parinkimo būdas Žr. Kęstutis Kardelis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, p. 166. . Tyrimo reprezentatyvumui reikalinga imtis paskaičiuota pagal Pianotto formulę:

Nustatyta, kad reikia į tyrimą įtraukti 88 tiriamuosius.

Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 programa ir Excel 2007 programa. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.). Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (SN). Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi kvadrato (χ²) kriterijus. Dviejų nepriklausomųjų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas Stjudento t testas, daugiau kaip dviejų nepriklausomųjų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti – ANOVA testas. Požymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas Spearmano koreliacijos koeficientas (r). Jei 0 < |r| ≤ 0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3 < |r| ≤ 0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8 < |r| ≤ 1, stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas bus teigiamas, kai vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Kai reikšmingumo lygmuo p < 0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu.

Anketą sudarė 26 klausimai, iš kurių dvidešimt vienas klausimas buvo uždarasis, tai yra informantai galėjo pasirinkti vieną iš išvardytų atsakymų. Du klausimai buvo vertinamieji, kai informantai turėjo įvertinti kompetencijas. Penki klausimai buvo atvirieji, kur socialinio darbo absolventai turėjo galimybę savarankiškai formuluoti atsakymą, kuriame atsispindėtų jo stilius, informuotumas, kalba Žr. Teresė Nijolė Liobikienė, Krizių intervencija, p. 78. .

Anketos klausimynas sugrupuotas į keturias klausimų grupes (žr. 3 lentelę).

Pirma klausimų grupe siekiama užmegzti ryšį su informantu dėl teigiamos jo motyvacijos apklausos metu Žr. Rimantas Tidikis, Socialinių mokslų tyrimų metodologija, p. 482. . Pirma klausimų grupė (4 klausimai) skirta išsiaiškinti absolventų situacijai iki magistrantūros studijų, t. y. įgytą pirmosios pakopos specialybę, socialinę padėtį (bedarbis, dirbantis), bei išsiaiškinti priežastis, kurios motyvavo magistrantūros studijas pasirinkti Lietuvos edukologijos universitete. Antras klausimų blokas – apie socialinio darbo magistrantūros studijas Lietuvos edukologijos universitete. Trečia klausimų grupe siekiama išanalizuoti situaciją po magistrantūros studijų. Ketvirta klausimų grupė skirta socialinei ir demografinei informanto padėčiai (lytis, amžius, gyvenamoji vieta) sužinoti.

Iš viso tyrime dalyvavo 88 informantai, iš jų 87 moterys (98,9 proc.) ir 1 vyras (1,1 proc.). Ryški tendencija, kad socialinio darbo specialybę renkasi studijuoti moterys.

Vidutinis amžius 32,5 ± 6,1 metų. Baigusių LEU vidutinis amžius 32,2 ± 5,5 metų, baigusių kitus universitetus – 35,1 ± 9,8 metų. Skirtingus universitetus baigusių vidutinis amžius statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,383). Didmiestyje gyvenančių vidutinis amžius 31,9 ± 6,2 metų, rajono centruose gyvenančių – 32,2 ± 4,3 metų, miesteliuose gyvenančių – 34,6 ± 9,5 metų, kaime gyvenančių – 35,4 ± 7,2 metų. Skirtingose vietose gyvenančių vidutinis amžius statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,340). Sociodemografiniai duomenys parodo, kad daugiau negu pusė (56,8 proc.) apklaustųjų gyvena didmiestyje (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys), ketvirtadalis – 26,1 proc. informantų gyvena rajonų centruose.

Tyrime dalyvavę informantai pirmąją pakopą – bakalauro studijas – baigę ne tik skirtingose Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet ir skirtingais metais. Informantus galima sugrupuoti į tris grupes: pirmosios pakopos studijas baigę iki 2000 m. – 2,2 proc.; nuo 2004 iki 2009 m. – 45,4 proc. ir nuo 2010 iki 2012 m. – 52,4 proc. Matoma, kad daugiau negu pusė informantų pirmosios pakopos studijas baigę per pastaruosius penkerius metus (nuo 2010 iki 2012 m.). Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2004 iki 2009 m. pirmosios pakopos studijas baigę pusė informantų, tik du informantai bakalauro studijas baigę iki 2000 metų.

Dauguma LEU socialinio darbo magistrantūros absolventų pradėdami magistrantūros programos studijas jau dirbo ir net 44,3 proc. apklaustųjų dirbo socialinį darbą. Iš gautų tyrimo rezultatų galima daryti išvadą, kad stodami į socialinio darbo specialybės magistrantūros programą jie turėjo ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių. Įdomu tai, kad net 20,4 proc. apklaustųjų nurodė, kad dirbo tarnautojais valstybinėse tarnybose. Dar prieš magistrantūros studijas trys informantai ėjo vadovo pareigas, pastebima, kad iš jų du buvę LEU pirmosios pakopos absolventai. 2,3 proc. tyrime dalyvavusių informantų dirbo kitą darbą, nesusijusį su socialiniu darbu. Studijuodami įsidarbino 8 proc. informantų, o po studijų dirbti pradėjo 26,1 proc. Nepavyko įsidarbinti tik 2,3 proc. informantų, o 4,5 proc. teigia, jog ir neieškojo darbo pagal specialybę.

Tiriant LEU socialinio darbo magistrantūros programos absolventų įsijungimą į darbo rinką, siekta ištirti baigusiųjų amžiaus vidurkį ir tai, ką veikė po studijų (žr. 3 pav.). Po magistrantūros studijų įsidarbinusių asmenų vidutinis amžius buvo 36,6 ± 6,5 metų ir jie buvo statistiškai vyresni, palyginti su kita veikla užsiimančiais asmenimis (p < 0,05). Pastebima, kad jaunesnio amžiaus absolventams (vidutiniškai 26,5 metų) sunkiai sekėsi įsijungti į darbo rinką, todėl neįsidarbino. Pastebima tendencija, kad vidutinio amžiaus – 28,9 metų – absolventai jau dirbo studijų metais. Apibendrintai galima teigti, kad vidutinio amžiaus – 36,6 metų – absolventai sėkmingai įsidarbino po studijų arba pradėjo dirbti dar studijų metais (žr. 3 pav.).

Socialinio darbo magistrantūros programos absolventų sėkmingą įsijungimą byloja šiuo metu užimamos pareigos (žr. 4 pav.).