Straipsnis Dvasinių vertybių raiška ir šeimos institutas

Psichologė (48 m.):

Pasigendu dvasinių, kultūrinių vertybių akcentavimo. Ypač viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje ir mūsų valstybės žmonių, politikų požiūryje, kurie labiau kalba apie socialinius, ekonominius dalykus, bet užmiršta dvasinius ir kultūrinius. Jos, atrodo, mūsų visuomenei daugeliu atveju nėra svarbios ir prisimenamos, turiu omenyje visuomeninį lygmenį, dažniausiai per kažkokius įsimintinus ar net sukrečiančius įvykius, šventes, žymių žmonių sukaktis, o kultūriniai renginiai taip pat daugiau virtę parodomuoju dalyku, kai reikia ką nors paminėti, kokią svarbią dieną ar įvykį. O patys kultūriniai įvykiai, ypač masinėse informacinėse priemonėse, žiūrint televizijos laidas, nustumiami kažkur į užribį, kaip neverti dėmesio. Populiariuosiuose televizijos kanaluose žurnalistas dažniau pakalbins kokį miestelio girtuoklį, vaikydamasis asocialius asmenis, negu šios vietovės šviesuolį, kultūrininką, mokytoją ar dvasininką. Ir tie patys kultūros ir dvasinių dalykų nešėjai tampa įdomūs, kai kažkas sensacingo su jais nutinka – gaunama premija ar jį ištinka kokia nelaimė ir t. t. Visuomenė, ypač žiūrint į viešąją erdvę, masines informacijos priemones, orientuojama į dvasinių vertybių ignoravimą arba kažkokį jų iškreiptą suvokimą – nežinau, gal televizijos atstovai rodydami kai kuriuos siužetus su asocialiais asmenimis, primityviai moralizuodami, kad esą taip elgtis negerai, mano čia kažkaip skatinantys dvasingumą. Ir dažnai etika kažkur nustumiama į šalį. Nors galbūt pati visuomenė ir turi kitokių poreikių, ypač tokiais sudėtingais laikais kaip ši ekonominė krizė, žmonės lyg ir ieško kažko, kas jiems padėtų ar atstotų tą vis prarandamą dvasinį lygmenį, juk šį poreikį rodo ir išaugęs susidomėjimas visokia dvasine ir pseudodvasine literatūra, populiariosios psichologijos skaitymu, naujų dvasinių judėjimų atsiradimas, domėjimasis kitomis, tolimomis kultūromis, kur galbūt tos vertybės stipriau veikia pačią visuomenę. Net knygų mugėje nemažai dėmesio, kaip pastebėjau, sulaukė tie renginiai, kur buvo diskutuojama apie kažkokius svarbius moralinius, etinius dalykus.

Spustelėjus išskleisti...

Studentė (23 m.):

Labiausiai pasigendu tikrojo žmogiškojo ryšio. Naujųjų technologijų dėka, galime laisvai bendrauti internetu, telefonu, tačiau vis rečiau tenka kalbėti su žmogumi gyvai. Taip nelieka akių kontakto, kitų neverbalinių veiksnių, leidžiančių suprasti kito žmogaus savijautą ir žinutę, kurią jis nori perduoti. Taip pat visuomenėje liko mažai žmonių, kurie gerbia šeimos institutą. Dauguma jaunų žmonių užuot susituokę, gyvena tiesiog „susimetę“, tai galbūt rodo žmonių nepastovumą ir baimę įsipareigoti, prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už sau brangius žmones, savo šeimą.

Spustelėjus išskleisti...

Studentė (21 m.):

Vertybės, kurių trūksta mūsų visuomenėje. Šiuolaikinius žmones yra užvaldęs godumas ir puikybė, nebevertinami tikri draugai, mylimieji ir šeimos nariai. Žmonės yra susvetimėję, tad trūksta nuoširdaus bendravimo. Nebesidomima literatūra ir daile. Pažįstu labai daug žmonių, kurie nebeatsimena, kada paskutinį kartą lankėsi bibliotekoje, muziejuje ar teatre; tad iš meninių kultūros sričių domimasi tik kinu, muzika ir fotografija. Šiandien vis daugiau žmonių atsiriboja nuo religijos, visuomenė virsta nereliginga. Vis daugiau jaunimo meta mokslus ir vardan pinigų išvažiuoja į užsienį, tad išprususių žmonių laikui bėgant darysis tik mažiau. Mūsų visuomenėje neliko atjautos ir užuojautos kitam, pavyzdžiui, pamačius vagystę, neskubama pagelbėti nukentėjusiajam ar iškviesti policiją; gatvėje gulinti žmogų žmonės apeina ratu, nesiteiraujama, nesirūpinama, ar reikalinga medikų pagalba. Taip pat, šiandieninis jaunimas retai kada užjaučia vyresnius žmones. Tad labai daug ko pasigendu.

Spustelėjus išskleisti...

Studentas (23 m.):

Pasigendu šeimos vertybių, kadangi šiais teisinės teisybės laikais galima matyti atvejų, kada nesutarimai šeimoje yra sprendžiami teisminiu keliu. Jaučiasi, kaip jaunimas vis labiau atitrūksta nuo tėvų virtualiame pasaulyje. Trūksta tos elementarios pagarbos tėvams ir apskritai vienas kitam. Mano manymu, labai trūksta atsakomybės atliekant įvairiausius darbus, trūksta bendruomeninio gyvenimo, pasireiškia tikėjimo stoka.

Spustelėjus išskleisti...

Tyrimas atskleidė, kad dažniau turėtume gilintis į dvasines vertybes, kurios yra atsparesnės laikui ir universalesnės. Daug daugiau dėmesio turėtume skirti bendravimui, nes jis neatskiriamas nuo žmonių veiklos (ekonominės, politinės, ideologinės ir kt.). Be to, jis reiškiasi konkrečių individų sąveika, kas vadinama asmeniniu bendravimu. Šiandien jaučiamas didelis susvetimėjimas, uždarumas, tolerancijos kitoniškumui stoka. Tai nenuostabu, kur žmogaus vertė matuojama daiktais, pinigais, tarpasmeniniai santykiai neišvengiamai tampa formalūs ir susvetimėja. Į žmogų žiūrima kaip į priemonę, kaip į kažką naudinga ar nenaudinga. Iš mūsų visuomenės reikėtų pašalinti tokius reiškinius kaip egoizmas, savanaudiškumas, grubumas, korupcija, etiketo nepaisymas ir kt. Turėtume daugiau dėmesio skirti humanistiniams tikslams: ugdant kultūringą, darbštų, sąžiningą, atsakingą, pareigingą žmogų. Čia reikšmingą vaidmenį atlieka dorovinis auklėjimas. Dorovė yra labai svarbi dvasinės kultūros sritis. Žmogus, neturintis dorovės pagrindų, nebus visavertis ir kultūringas pilietis. Dorovingumo pagrindą galima suformuluoti kaip santykį tarp „aš“ ir „kitas“. Neturėtume asmeninės gerovės vertinti labiau už sąžinę, orumą, dorovę. Tai liečia santykį tarp asmenybės ir visuomenės. Žmonės, kuriems svarbiausia savi interesai, dažnai griebiasi protekcionizmo, kyšininkavimo ir kitų neetiškų dalykų. Nepaisant istorinių išbandymų, visuotinių sunkumų, žmogus visada turi likti žmogumi. Žmoniškumo samprata glaudžiai siejasi su tolerancija. Kiekvieno žmogaus savitumo pripažinimas, pagarba kiekvienam žmogui ir jo įsitikinimams – tai yra tolerancija. Šiandieną mūsų visuomenėje jos labai trūksta. Tačiau kiekviena save gerbianti asmenybė negali nepripažinti ir kitų žmonių teisės siekti to paties, siekti laisvės turėti savo pažiūras ir įsitikinimus.

Turėtume neužmiršti, kad žmogus priklauso daug platesnei bendruomenei, kuriai jis turi tarnauti, t. y. žmonijai. Taigi, humanizmas – toji formulė, kuria naudojasi filosofai, mąstytojai, auklėtojai, kad galėtų sukurti idealų žmogaus tipą, turėtų būti suvokiama kiekvienam žmogui. Viskas priklauso nuo dvasinių vertybių žmoguje, žmogaus mąstymo, tolerancijos, nuo tarpusavio santykių. Žmonėms labai trūksta mandagumo, pagarbos vienas kitam, trūksta kompetencijos atliekant darbus, nėra laiko, bendravimo stoka, bendruomenės gyvenimo, tikėjimo stoka. Reikia puoselėti kultūrą, ją gerbti, kadangi vertybės kuria individo tapatybę, organizuoja visuomenę, išsaugo tautos tęstinumą.

Pasaulį pertvarko visuomenė, bet visuomenės veikla susideda iš atskirų asmenybių poelgių. Jei kiekviena asmenybė vadovaujasi visuomenės tikslais, jeigu jos poelgiams būdinga kasdieninis humanizmas, rėmimasis tiesa ir grožiu visame kame, tai iš tokių elementų susidedanti socialinė sistema bus stipri ir nenugalima.

Trečiojo klausimo tikslas – išsiaiškinti šeimos įtaką dvasinių vertybių kūrime. Pateikiame charakteringesnes įžvalgas.

Kokia šeimos įtaka dvasinių vertybių puoselėjime?

Dvasinės kultūros ugdymas neturi būti vien pedagogų uždavinys ar paties individo pastangų rezultatas. Pirmieji dorovinės kultūros pagrindai dedami šeimoje. Kaip besikeistų vertybinės nuostatos, dora šeima visais laikais liks viena didžiausių vertybių. Šeima yra žmogaus augintoja, ji pirmiausia ir yra atsakinga už žmogaus brandą ir yra pati didžiausia vertybė. Manoma, jei žmogus vadovausis doroviniais įsitikinimais, nuostatomis ir vertybinėmis orientacijomis šeimoje, tai ir visuomenėje jo nuostatos bus tos pačios. Jei poelgiams būdinga kasdieninis humanizmas, rėmimasis tiesa ir grožiu visame kame, tai iš tokių elementų susidedanti socialinė sistema bus tvirta.

Bibliotekininkė (28 m.):

Tradicijos, papročiai vis labiau traukiasi iš šiandienio gyvenimo, o metų laikus pradedame skaičiuoti nuo kalėdinio iki vasaros prekių išpardavimo. Žmonės darosi vis labiau kosmopolitiški, daug keliauja, parsiveža ir prisitaiko sau kitų šalių papročius ir įpročius, tačiau panašu, kad lietuviai dar ilgai didžiuosis savo juoda duona ir cepelinais arba Užgavėnių papročiais. Norėtųsi tikėti, kad pigūs kiniški blizgučiai nesugebės galutinai iškreipti tikrovės ir bent jau dalis lietuviškų papročių liks. Žinoma, tuo pasirūpinti turi šeima ir jau nuo mažumės daugiau kalbėti apie dvasines vertybes.

Spustelėjus išskleisti...

Studentas (19 m.):

Manau, kad dvasinio ir tautinio gyvenimo tradicijas vaikams reikia ugdyti nuo pat gimimo. Reikia tęsti šeimos tradicijas. Gaila, kad dabar tai baigiama pamiršti. Reikia dalyvauti renginiuose, įsilieti į visuomeninį gyvenimą ir būti pilietiškais.

Spustelėjus išskleisti...

Pedagogė (27 m.):

Žinoma, kad šeimai daro įtaką kultūra ir papročiai, tradicijos ir dvasingumas. Visų pirma, papročiai ir tradicijos yra paveldimi, todėl būtina perduoti juos ir savo vaikams. Tokie papročiai ir tradicijos kaip Kalėdų, Kūčių, Velykų ar kitų švenčių šventimas mums teikia džiaugsmo. Juk per šventes atitrūkstame nuo kasdienybės. Dvasingumas šeimoje, mano manymu, palaiko pusiausvyrą, gerus santykius. Todėl, tai reikia puoselėti, daugiau apie tai kalbėti.

Spustelėjus išskleisti...

Informatikė (48 m.):

Šeimos dvasinį gyvenimą turi įtakoti vertybės, kurios atsirado nuo pasaulio sukūrimo: tikėjimas, pagarba, atida vienas kitam, meilė. Tradicijas reikia gerbti tas, kurias paliko mūsų senoliai. Kultūra ir dvasingumas turėtų būti šeimos tvirtybės pagrindas.

Spustelėjus išskleisti...

Pensininkė (73 m.):

Praturtinant dvasingumą reikia laikytis padorumo, religingo gyvenimo nuostatų, laikytis senųjų papročių ir tradicijų ir visa tai perduoti iš kartos į kartą. Tai būtina, nes kaip to nėra, tai ir einame klaidingais keliais, tai šeimai reikalingi visi dvasiniai ugdymai, gyvenimo tradicijos, kultūra ir papročiai, svarbiausia – dvasingumas.

Spustelėjus išskleisti...

Visi tyrime dalyvavę respondentai, vieningai teigia, kad pirmiausia šeima turi vaiką įvesti į dvasinį, kultūrinį pasaulį, t. y. turi supažindinti su tautos istorija, jos papročiais, tradicijomis ir bažnyčios ugdomomis moralinėmis normomis.

Išvados

Kokybinio tyrimo duomenys neleidžia daryti griežtų išvadų visos Lietuvos mastu, tačiau iš duomenų analizės išryškėja keletas svarbių pastebėjimų, kurie vėliau galėtų būti tikrinami kiekybiniais duomenimis.

Išanalizavus gautus tyrimo duomenis, paaiškėjo:

1. turtinant dvasinę kultūrą, svarbu ugdyti žmogaus dvasinius poreikius, kurie yra svarbiausi žmogaus siekių ir veiksmų skatintojai. Dvasinių poreikių ir interesų struktūra suponuoja vertybinę žmogaus orientaciją ir jo visuomeninį kryptingumą. Reikalingas bendruomeniškumo puoselėjimas, žmogus vienas negali būti žmogumi, jam reikia kito žmogaus pagalbos, supratimo ir užuojautos;
2. labiausiai mūsų visuomenėje pasigendama tokių vertybių: dorovingumo, tolerancijos, atvirumo, atsakomybės ir meilės: artimui, šeimai, savo šaliai;
3. didžiausią įtaką dvasinių vertybių puoselėjime ir moralės normų diegime užima šeima;
4. privalome formuoti jaunosios kartos vertybines orientacijas, ypač dorovines, kad išvengtume visų blogybių, egzistuojančių mūsų gyvenime. Naujo žmogaus ugdymas neatskiriamas nuo ryžtingos kovos su vartotojiškos orientacijos apraiškomis;
5. valstybė turėtų gelbėti nuo skurdo, amoralaus elgesio ir nusikaltimų;
6. siūlomi problemų sprendimo būdai: šeimos vertybių puoselėjimas, švietimas, kultūra, religija ir valstybės dėmesys savo piliečiams.

Literatūra

• Aramavičiūtė, Vanda, „Jaunuolių dvasingumo šiuolaikinės kaitos tendencijos“, Acta paedagogica Vilnensia, 2006, t. 17, p. 45–56.
• Bagdanavičius, Juozas, Socialinės sferos sociologija: teorinis: metodologinis aspektas, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005.
• Bagdanavičius, Juozas; Romualdas Grigas, Vladas Senkus, Vadybos sociologijos aspektai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.
• Bagdonavičius, Vaclovas, „Tauta ir globalizacija Vydūno filosofijoje“ | Romualdas Grigas, Libertas Klimka (sud.), Tautinės tapatybės dramaturgija: lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005.
• Bajoriūnas, Zenonas, Šeimos ugdymo mokslas ir praktika, Vilnius: Kronta, 2004.
• Balčius, Jonas, Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005.
• Bauman, Zygmunt, Globalizacija: pasekmės žmogui, iš anglų kalbos vertė Vytautas Rubavičius, Vilnius: Apostrofa, 2007.
• Beržinskas, Gediminas, Moralinis ir etinis asmenybės ugdymas, Vilnius: G. Beržinskas, 2004.
• Brague, Rémi, Pasaulio išmintis: žmogaus visatos patyrimo istorija, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya, Vilnius: Aidai, 2005.
• Cardelle, Frank David, Pasaulio siela: kreipimasis į Pasaulį, Vilnius: Aukso pieva, 2009.
• Duoblienė, Lilija, „Tarpkultūrinis ugdymas: tautinio tapatumo ir | ar dialogo su kitu paieškos“ | Dalia Marija Stančienė (sud.), Lietuva globalėjančiame pasaulyje, Vilnius: Logos, 2006.
• Duoblienė, Lilija, Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo link, Vilnius: Tyto alba, 2006.
• Gaižutis, Algirdas, Meno sociologija, Vilnius: Enciklopedija, 1998.
• Giddens, Anthony, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, iš anglų kalbos vertė Vytautas Radžvilas, Vilnius: Pradai, 2000.
• Grigas, Romualdas; Libertas Klimka (sud.), Tautinės tapatybės dramaturgija: lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005.
• Held, David; Anthony McGrew, David Goldblatt, Jonathan Perraton, Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra, iš anglų kalbos vertė Jonas Čičinskas, Vilija Gudonienė, Remigijus Guliokas, Vytautas Pranulis, Jonas Rasimavičius, Birutė Voverienė, Vilnius: Margi raštai, 2002.
• Jovaiša, Leonas, Gyvenimo sėkmės ugdymas, Vilnius: Agora, 2009.
• Kant, Immanuel, Apie pedagogiką, iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Leonas Jovaiša, Kaunas: Šviesa, 1990.
• Kavaliauskas, Tomas, Verslas, krikščionybė ir vartotojiška visuomenė, Vilnius: Versus aureus, 2009.
• Kierkegaard, Søren, Liga mirčiai, iš danų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Jolita Adomėnienė, Vilnius: Aidai, 1997.
• Kvieskienė, Giedrė, Pozityvioji socializacija, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005.
• Maceina, Antanas, Raštai, t. 5: Religija dabarties pasaulyje, Vilnius, 1993.
• Martišauskienė, Elvyda, Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys, Vilnius: Mintis, 2004.
• Merton, Thomas, Gyvenimas ir šventumas, iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1997.
• Sigitas, „V. Kavolio kultūros teorija ir tyrimo metodologija“, Studijoms.lt, 2010 [žiūrėta 2012 m. kovo 12 d.].
• Simmel, Georg, Sociologija ir kultūros filosofija, sudarė Zenonas Norkus, iš vokiečių kalbos vertė Albinas Lozuraitis, Vilnius, 2007.
• Skujienė, Grita; Audrė Steponienė, Šeimos etika: knyga mokytojui, studentui, mokiniui ir visiems besidomintiems, Vilnius: Rosma, 2007.
• Uzdila, Juozas Vytautas, Lietuvių šeimotyra: kritinė familistinė: XX a. panorama, Vilnius: Person. įm. „Lietuvos mokslas“ red., 2001.
• Vasiliauskas, Romanas, Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas: XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006.
• Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje, iš anglų ir vokiečių kalbų vertė Loreta Anilionytė, Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Aidai, 1996.
• Zohar, Danah; Ian Marshall, Dvasinis kapitalas: gerovė, kuri gali padėti išlikti, iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė, Vilnius: Tyto alba, 2006.
• Zukav, Gary, Sielos istorijos, iš anglų kalbos vertė Audronė Virbalienė, Kaunas: V. Urbanavičienės firma „Mijalba“, 2004.
• Žemaitis, Vincentas, Etikos žodynas, Vilnius: Rosma, 2005.

The Expression of Spiritual Values and the Family Institute

Summary. Today humanity rapidly moving into new era of mass communications, cultural processes of globalization are obvious. Nation-states boundaries are rapidly destroying, thus consolidating the universal cultural trends. So today is very important not only to survive but also to preserve own identity, own cultural values. We have to prioritize spiritual values to the material, since it is what makes humanity grow and develop as a society. Our society needs renewal. Without this, it is hardly possible to improve the system of social relations and management culture of the society and its individual institutes. So, the family is the primary social institute of socio-cultural, ethno-cultural values and traditions. The article attempts to reveal the concept of spiritual values, seeks to find out what values we miss most in our consumer society. It is trying to establish family institute links with the spirituality manifestation in our culture. The qualitative study revealed important aspects: enriching spiritual culture, it is important to develop human spiritual needs, which are the most important human aspirations and actions promoters. The sociological study revealed any missing values in our society: morality, tolerance, openness, responsibility and love. Therefore, the proposed solutions to problems: to foster the values of the family, education, culture, religion and to enhance the state attention to its citizens.

Keywords: family, society, values, globalization, spirituality, culture, religion.