- Bibliografinis aprašas: Eglė Mauricė, „Teisės mokslo ir jurisprudencijos moksliškumo problema“, @eitis (lt), 2019, t. 1 216, ISSN 2424-421X.
- Ankstesnis leidimas: Eglė Mackuvienė, „Teisės mokslo ir jurisprudencijos moksliškumo problema“, Socialinių mokslų studijos, 2010, t. 1, nr. 5, p. 291–304, ISSN 2029-2236.
- Pastaba: Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros ir Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos asociacijos (IVR) Lietuvos sekcijos iniciatyva 2009 m. balandžio 22 d. surengtoje mokslinėje konferencijoje „Kaip galimas teisės mokslas?“.
- Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra.
Santrauka. Konferencijos pavadinimu pasėjus tam tikrą abejonę teisės mokslu kaip reiškiniu („Kaip galimas teisės mokslas?“), o šio straipsnio pavadinimu teisės mokslo bei jurisprudencijos moksliškumą įvardijus problema, tikslinga būtų pradėti nuo pačių pirminių sąvokų analizės – ką turime omenyje sakydami teisės mokslas? jurisprudencija? moksliškumas? Ar jurisprudencijos ir teisės teorijos, teisės filosofijos sąvokos laikytinos sinonimais, ar kiekviena iš jų reiškia skirtingą teisės tyrimo būdą, metodologiją, požiūrį į teisę? Ar moksliškumą tapatiname su tiesos nustatymu, ar renkamės pliuralistinę mokslo sampratą, o gal apsiribojame „mokslinių“ metodų, „patikimos“ metodologijos paieška? Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad egzistuoja mažiausiai dvi skirtingos požiūrių į teisės tyrinėjimus kryptys – sąlyginai jas galime įvardyti moksline ir jurisprudencine kryptimis. Konstatuojamas teisės mokslo objekto sampratos nevienareikšmiškumas, lemiantis ir paties teisės mokslo daugialypiškumą. Pastabomis apie jurisprudencijos metodologiją parodoma, kad metodo klausimas teisėje taip pat problemiškas.
Pagrindiniai žodžiai: jurisprudencija, teisės metodas, teisės mokslas, teisės mokslo objektas.