3.8. Subsidiarumo principo taikymo socialiniame darbe pranašumai
„Subsidiarumo principas suteikia daugiau galimybių eiti į susitikimą su asmeniu“ (resp.). Iš tiesų šis principas reikalauja iš socialinio darbuotojo profesionalumo, tačiau neleidžia susitelkti ties darbo technika, metodais, teorijomis ir į pirmą vietą iškelia dėmesį žmogui ir socialinio darbuotojo santykį su juo. Taigi kaip teigia respondentė, „subsidiarumo principas neleidžia socialiniam darbuotojui būti instrumentaliu“.
Taip pat subsidiarumo principas socialinį darbuotoją įpareigoja apriboti save, neprimesti savęs, bet sugebėti įvertinti kitus ir padėti jiems patiems atrasti bei pasinaudoti savo galiomis. Tokiu būdu subsidiarumas paskatina „bendruomenės ir žmogaus iniciatyvų palaikymą ir vystymą, jų įgalinimą“ (resp.).
Dirbant su klientu pagal subsidiarumo principą, pagalbos procesas tampa „malonesnis, efektyvesnis ir pigesnis“ (resp.). Padėti klientui ir jo artimiesiems prisiimti atsakomybę už tai, ką jie turi daryti, padėti jiems atrasti savo galią visada yra veiksmingiau nei pačiam darbuotojui bandyti spręsti klientų problemas. Darbuotojo požiūris, kad geriau padaryti už klientą, o ne kartu su juo, pirmiausia yra nehumaniškas, antra, nepasitvirtina praktikoje, „yra pasmerktas nesėkmei“ (resp.).
Viena respondentė mano, kad socialiniame darbe, kuriame atsižvelgiama į subsidiarumą ir sąmoningai stengiamasi jį taikyti, galima kalbėti apie „darbo kokybę, profesionalumą ir stiprų profesijos identitetą“. Jos nuomone, kitaip dirbti tiesiog neprasminga.