Apskritai tuo metu literatūriniame gyvenime susidariusią situaciją galima įvardinti Pierre’o Burdieu teiginiais:
[vyko] [k]ova kultūrinės produkcijos lauke dėl teisės nustatyti legitimuotą kultūrinės produkcijos tipą […]. Šioje kovoje rašytojus, turinčius daugiausiai specifinio kapitalo ir labiausiai besirūpinančiais savo autonomija, silpnina tai, kad jų varžovai savo interesus tapatina su vyraujančiais hierarchizavimo principais ir pasitelkę laikinas galias net stengiasi jas primesti savo laukui. Pierre Bordieu, „Kultūrinės produkcijos laukas, arba atvirkščias ekonomikos pasaulis“, p. 287.
Šiuo atveju Mieželaitis ir jo stovykla tapatintina su „daugiausiai turinčia specifinio kapitalo“ ir „labiausiai besirūpinančia savo autonomija“. Antroji „grupė draugų“, naudodamiesi ideologine retorika, palaikoma politinės valdžios galių, arba, pasak Bourdieu, „tapatinęsi su vyraujančiais hierarchizavimo principais“, stengėsi tęsti ir įtvirtinti iš esmės antimodernistinę pokarinės literatūros tradiciją. Jaunieji, 1965 metais IV-ajame Rašytojų sąjungos suvažiavime įtvirtinę savo pergalę, savotiškai pateko į spąstus. Tiksliai šią situaciją įvardijo Kubilius, dienoraštyje (1965.XII.16.) reflektuodamas rašytojų suvažiavimą, kuriame Mieželaitis buvo perrinktas naujai kadencijai:
Laimėjo jaunieji. Seniai paguldyti ant lentos. […] Bet kas įvyksta? Seniai ligi šiol buvo visų šventųjų principų sargyboje. Jaunieji ėjo opozicijos farvateryje […]. Dabar padėtis keičiasi iš esmės. Jie patys turi stoti šventųjų principų sargyboje. […] Vadinasi, ką atlikinėjo iki šiol seniai, dabar turės atlikti Miež[elaitis], Sluckis, Baltakis. Vytautas Kubilius, Dienoraščiai: 1945–1977, p. 312.