Straipsnis Kūrybinių industrijų įtaka ekonomikos plėtrai

Santrauka. Šiame straipsnyje analizuojama kūrybinių industrijų sąsaja su ekonomikos augimu. Pateikiama kūrybinių industrijų sampratos analizė inovacijų ir ekonominės sistemos kontekste. Abipusis ryšys tarp kultūros sektoriaus ir ekonomikos, pasireiškiantis per visumą formų, reguliavimo įvairovę, tarpsistemines dimensijas, grindžia kūrybinių industrijų (KI) išskirtinumą ir finansavimo būtinumą. Kūrybinių industrijų sektoriai skiriasi nuo kitų ekonomikos sektorių savo ypatingu poveikiu inovacijoms, technologijoms, komunikacijoms, socialinei ir politinei sritims. Vertinant kūrybinių industrijų sektoriaus įtaką ekonomikai galima nagrinėti sektorių kaip proporcingą visos ekonomikos dalį, priklausomą nuo įvairių kintamųjų (užimtumas, pridėtinė vertė, paslaugų eksportas), taip pat galima vertinti kūrybinių industrijų statistinius indeksus, lyginti juos su kitais sektoriais vienoje šalyje ar tarp šalių.

Pagrindiniai žodžiai: kūrybinės industrijos, kūrybingumo indeksas, ekonomikos augimas.

Įvadas

Ne pramoninių produktų ir paslaugų gamybos svarba išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pastebėta, kad šalies pajamos priklausomos nuo tokių industrijų, kaip žiniasklaida, pramogų ir meno sektoriai, veiklos efektyvumo. Pastarųjų metų globalizacijos tendencijos ir integracijos procesai, krizės pasekmės bei naujieji struktūriniai poslinkiai pasaulinėje ekonomikoje radikaliai keičia teorines sampratas, auga tarpdisciplininių tyrimų, įvertinančių naujus iššūkius, turinčius įtakos ekonominiam tvarumui, poreikis. Kūrybinės industrijos (KI) ir kultūros sektoriaus produktai tiesiogiai ir netiesiogiai veikia ekosocialinę sistemą, o tyrimai, nukreipti į tam tikrus viešojo sektoriau segmentus, formuojami miestų plėtros modeliai, regioninės konvergencijos ir plėtros žemėlapiai, analizuojamos socialinės gerovės sąlygos, prielaidos ir perspektyvos, vis labiau aiškinamas socialinės atsakomybės kontekstas. Tarpdisciplininiuose tyrimuose aiškinamasi, kokia šių industrijų vieta naujoje, t. y. sparčiai besikeičiančioje, konkurencingoje, pažangiausiomis technologijomis ir žiniomis grįstoje ekonomikoje ir kaip jos gali būti panaudotos bendruomenių, miestų ir regionų ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Ekonominę, socialinę bei kultūrinę terpę veikia kūrybingumas, inovacijos bei naujovių diegimas. Visuomenė įgauna kūrybingos visuomenės apibūdinimą, nes kūrybingumas tampa vis svarbesne jėga formuojant konkurencinį pranašumą, prisitaikant prie augančių poreikių žiniomis, idėjomis, inovacijomis. Vertinant kūrybinių industrijų įtaką ekonomikos plėtrai analizuojamas ne tik indėlis į bendrojo produkto prieaugį ar sukurtas darbo vietas, bet ir įtaka elgsenos, socialiniams bei instituciniams pokyčiams.

Tyrimo objektas: kūrybinių industrijų sektorius. Darbe keliama problema, ar kūrybinių industrijų poveikį ekonomikai atspindi tik kokybiniai veiksniai.

Tyrimo tikslas: įvertinti kūrybinių industrijų sektoriaus įtaką ekonomikos plėtrai bei nustatyti pagrindinius poveikio plitimo kanalus. Šiam tikslui apibūdinama kūrybinės industrijos samprata, apžvelgiamos kūrybinių industrijų sektoriaus pagrindinės veiklos, įvertinama atskirų kūrybinių industrijų sąsaja su ekonomikos veiksniais. Kūrybinių industrijų sritys tiriamos atskirų veiklų naudos ekonomikos tvarumui aspektais.

Tyrimo metodai: šaltinių apie kūrybines industrijas bei atliktų tyrimų analizė, statistinės analizės metodai, rezultatų interpretavimas ir apibendrinimas.

1. Kūrybinių industrijų samprata

Kūrybingumo sąvoka ilgą laiką buvo skiriama tik menininkų kuriamam produktui apibūdinti. Šiandien tai yra siejama su žinių visuomene, su nauju požiūriu į inovacijas. Kūrybingumas tampa sudėtine ekonominių procesų dalimi. Ekonominio vystymosi teorijoje ekonomikos kūrybingumas vadinamas novatoriškumu. Taigi ekonominis kūrybingumas arba novatoriškumas yra svarbiausia ekonomikos varomoji jėga, kuri leidžia kurti naujus produktus, paslaugas, technologijas, metodus ir taip sėkmingai konkuruoti besikeičiančioje rinkoje. Vystantis technologijoms kūrybingumas tampa paklausiausiu gebėjimu, vertinamu žmogiškųjų išteklių rinkoje. Susieti kūrybingumo poreikį su mokslo, technologijų, ekonomikos ir kultūros sistemų inovatyviu funkcionavimu ir vystymusi galima remiantis E. Titano ir bendraautorių Žr. Emilia Ţiţan, Vergil Voineagu, Monica Todose, “The Impact of Cultural-Creative Industries on the Economic Growth – A Quantitative Approach,” 2008. schema.

Autoriai (R. Florida, R Towse, J. Howkins, V. Pruskus, KEA tyrimai) Žr. John Howkins, The Creative Economy: How People Make Money From Ideas, 2011; Valdas Pruskus, „Kūrybinių industrijų produktai kaip kultūrinės vertybės: savitumas ir kūrimo ypatumai“, 2010; Ruth Towse, “Creativity, Copyright and the Creative Industries Paradigm,” 2010; Richard Florida, The Rise of the Creative Class: And How It’s Transforming Work, Leisure, Community and Everyday Life, 2004. , siekia apibūdinti kūrybines industrijas kokybiniais ir kiekybiniais būdais, pristatomos įvairios kūrybinės klasės teorijos, sudaromi kūrybinių industrijų žemėlapiai.

Kūrybingumo požymius sunku visiškai atskleisti, o įvertinti kokybiniais ir kiekybiniais būdais yra neįmanoma, bet autoriai bando klasifikuoti pagal tam tikrus kūrybingumo pasireiškimo aspektus. R. Florida pristato kūrybinės klasės atsiradimo teoriją ir pateikia kūrybingumo rodiklį, kuris remiasi užimtumu kūrybiniame sektoriuje, lyginant su kitais sektoriais, išsilavinusių gyventojų dalimi šiame sektoriuje, mokslinių tyrimų ir jų plėtros indeksu, paraiškų gauti patentus skaičiumi, požiūriu į mažumas, tradicinių ir modernių vertybių puoselėjimą bei asmeninių teisių bei saviraiškos vertinimu. Įvertinus šiuos kriterijus sudaromi įvairūs sudėtiniai indeksai, kuriais bandoma pamatuoti bendrą šalies kūrybiškumo mastą. Lietuvoje taip pat remiantis statistiniais pjūviais pradedami sudarinėti žemėlapiai (paskelbti Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos kūrybinių industrijų žemėlapiai), atskleidžiantys sektoriaus išsivystymą tam tikrame regione bei jo sąsajas su verslo klasteriais. Būtina pasakyti, kad naudojami indeksai nevisiškai atspindi atskirų kūrybinių industrijų poveikį verslumui bei inovacijoms, nes dažniausiai jie orientuojami tik į technologinį kūrybingumą. Be to, nėra pakankamai tiriamas poveikio ekonomikai vertybinis aspektas.

Kūrybinių industrijų sąvoka pasaulyje pradėta vartoti 8-ajame dešimtmetyje, kai pradėta rimčiau vertinti kultūrinės veiklos įtaką socialinei ir ekonominei šalių plėtrai. Šį terminą pirmiausiai ėmė vartoti Didžioji Britanija, Singapūras, Australija, Naujoji Zelandija, Taivanas ir Honkongas, tai yra šalys, norėjusios sujungti meną ir komercinę rinką ir pirmosios pasinaudoti iš to kylančiomis galimybėmis. Kūrybinių industrijų samprata formuojama remiantis keliais pagrindiniais kriterijais Žr. Susan Galloway, Stewart Dulop, “Critique of Definitions of the Cultural and Creative Industries in Public Policy,” 2007. : kūrybiškumu, intelektine nuosavybe, simbolinėmis reikšmėmis, panaudojimo verte bei gamybos metodais. Remiantis autoriais Žr. ten pat. , kūrybinių industrijų sektorių sudaro veiklos, reikalaujančios žmonių kūrybingumo ir talentų (1 lentelė).

Kiti autoriai Žr. Jason Potts, Creative Industries and Economic Evolution, 2011. į kūrybinių industrijų apibrėžimą įtraukia ir ekonominę reikšmę: kūrybinių industrijų veiklos gimsta iš kūrybiškumo, ir šio sektoriaus produktas, kuriantis intelektualinę nuosavybę, prisideda prie ekonomikos sistemos gerinimo. Ekonominėje sistemoje auganti kūrybinio sektoriaus dalis, generuojanti pajamas bei kurianti darbo vietas, išlygina bendrą ekonominę pusiausvyrą kompensuodama mažėjantį indėlį iš pramonės šakų. Šis apibrėžimas dar gali būti praplečiamas socialinių tinklų sąvoka Žr. Jason Potts, Stuart Cunningham, John Hartley, Paul Ormerod, “Social Network Markets: A New Definition of the Creative Industries,” 2008. , kai ekonomikos augimas yra suprantamas kaip rinkų augimas bei integravimas, žmogiškojo kapitalo kūrybiniai gebėjimai.

Autoriai, analizuojantys kūrybines industrijas, pabrėžia jų sąsajas su ekonomine bei finansine sistemomis. Taip pat yra nurodomos grėsmės, kylančios šalims, nespėsiančioms ar nebandysiančioms šiomis galimybėmis pasinaudoti. Kūrybinėms industrijoms yra priskiriamas strateginio sektoriaus vaidmuo, dėl to skatinamos investicijos į šį sektorių, bei industrinės, monetarinės, fiskalinės bei sektorinės politikos formavimas, atsižvelgiant į šio sektoriaus poreikius bei reikšmę ekonominei sistemai.

Kūrybinių industrijų (KI) sektorius išsiskiria iš kitų ekonominių sričių savo simboline verte Žr. Richard Florida, The Rise of the Creative Class: And How It’s Transforming Work, Leisure, Community and Everyday Life, 2004. . Šio sektoriaus sukurtų produktų bei paslaugų vertė dažnai būna aukštesnė nei jų vertė, apskaičiuota kaip gamybos sektorių produktams ar paslaugoms. Tai dažnai taikoma mados, dizaino, medijų, architektūros produktams, nors pridėtinė vertė kuriama ir kituose sektoriuose. Analizuojant realios rinkos procesus, autoriai siūlo kūrybines industrijas apibrėžti kaip ekonomines veiklas, kurių gamyba bei vartojimas tiesiogiai priklauso nuo socialinių procesų rinkoje. Vis didesnį poveikį KI produktams vertinti turi socialiniai tinklai, virtualios komunikacijos.

Kūrybinių industrijų suvokimas priklauso nuo kultūrinių, demografinių-socialinių, vertybinių bei ekonominių-geografinių dimensijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose labiau pabrėžiamas komercinis kultūros vaidmuo, kūrybingumas yra orientuotas į rinką bei vartotoją, o Europoje kūrybinės industrijos yra siejamos su visuomeniškumu bei nacionaline ir tradicine kultūra. Lietuvoje kūrybinės industrijos apibrėžiamos kaip individo kūrybiniais sugebėjimais ir talentu pagrįstos veiklos, kurių tikslas bei rezultatas yra intelektinė nuosavybė ir kurios gali kurti materialią gerovę bei darbo vietas. Kūrybinėms industrijoms Lietuvoje priskirtina: amatai, architektūra, dizainas, kinas ir video menas, leidyba, vaizduojamasis ir taikomasis menas, muzika, programinė įranga ir kompiuterinės paslaugos, radijo ir televizijos programų kūrimas ir transliacija, reklama, scenos menai ir kitos sritys, kuriose jungiasi kultūros bei ūkinės veiklos aspektai.

Dešimtajame dešimtmetyje pradėta vartoti kūrybinių industrijų sąvoka jungia kūrybines industrijas su laisvaisiais menais. Kūrybinės industrijos dabar remiasi komerciniu arba komercializuotu kūrybingumu ir pritaikymu pelno tikslų siekimui.

Kūrybinių industrijų ir kultūrinių industrijų sričių išskyrimas remiasi produkto turiniu bei pateikimo būdais. Kūrybinės industrijos yra platesnė sąvoka (lyginant su kultūrinėmis), apimanti tradicinę kultūrą ir sritis, kurių galutinis produktas (paslaugos) nėra laikomas kultūros produktu, tačiau jam sukurti yra būtinas kūrybiškumas (reklama, architektūra, dizainas, mada ir drabužių modeliavimas, kinas ir video produkcija, kompiuteriniai žaidimai, programinės įrangos kūrimas, muzika, leidyba, pramogų industrija, televizija ir radijas ir kt.). J. Pottsas Žr. Jason Potts, Creative Industries and Economic Evolution, 2011. nurodo, kad skirtingos ekonomikos teorijos labiau nagrinėja arba kultūrines industrijas, arba kūrybines industrijas. Kultūrinės industrijos nagrinėjamos pasitelkiant neoklasikinę ekonomikos teoriją, pagal kurią technologijos, ištekliai yra paskirstyti efektyviai. Tuo tarpu kūrybinių industrijų ekonomika remiasi teorijomis, siejamomis ne su išteklių paskirstymu, o valdymo efektyvumu. Čia didėja efektyvios menininkų, darbdavių bei viešojo sektoriaus komunikacijos reikšmė, kai visos pusės gali daryti įtaką socialiniams ekonominiams pokyčiams ir kūrybinės industrijos bei ekonominė sistema gali evoliucionuoti kartu.

Vyriausybinės ir ne pelno siekiančios organizacijos sudaro kultūrinių industrijų sektoriaus institucinės struktūros didžiausią dalį. Šios organizacijos labiau priklausomos nuo viešojo finansavimo ir orientuojamos į jau esamas rinkas, tuo tarpu kūrybinis sektorius orientuojasi į naujas rinkas bei rinkos pokyčius, inicijuoja tuos pokyčius, analizuoja rinkų problemas, išnaudoja jų netobulumą, inicijuoja trūkstamų institucijų kūrimą. Kultūrinės industrijos yra tradicinės tiek turiniu (tradicinė kultūra), tiek ekonominio funkcionavimo mechanizmu. Kultūrinės industrijos remiasi statiniu socialinės ir ekonominės raidos modeliu, o kūrybinės industrijos (KI) ‒ dinaminiu, susiejančiu visų sektorių bendrą evoliuciją, suponuotą efektyvios komunikacijos tarp atskirų sistemos vienetų.

Kūrybinių industrijų (KI) sektorius nuo kitų ūkio sektorių skiriasi įmonių dydžiu, jų struktūrų įvairove, darbo rinkos bei verslo proceso charakteristikomis, taip pat rinkos sąlygomis ir kintančiais verslo modeliais. Didžiausią dalį įmonių sudaro labai mažos organizacijos, turinčios tik keletą darbuotojų, iki labai didelių, tarptautinių. Be to, dažnai kuriamos organizacinės struktūros atskiriems projektams vykdyti, todėl organizacinių vienetų kaita lyginant su kitais ūkio sektoriais labai didelė. Kūrybinių industrijų sektoriaus darbo rinkos aktyvumui taip pat būdingas tam tikras nestabilumas, nes darbuotojai labiau linkę (arba priversti) dirbti laisvesnėmis sąlygomis: ne visą darbo dieną, pagal laikinus kontraktus ar laisvu grafiku.

Dažniausiai kūrybiniai produktai nėra siejami su masiniu vartojimu, tik nedidelė dalis kūrybinių industrijų sektoriaus įmonių gali pasinaudoti masto ekonomijos galimybėmis, jiems gali būti taikomi kitokie tarptautinės prekybos ar konkurencijos reikalavimai. Esminis skirtumas tarp kūrybinio ir kitų sektorių pasireiškia produkto turinyje, kurį sudėtinga įvertinti pagal ekonominius standartus, dėl to šio sektoriaus įmonės susiduria su daug didesne rinkos rizika.

Taigi kūrybinių industrijų sąvoka yra daugialypė, atskleidžianti turinio, formos, institucinius, teisinius bei kitus aspektus. Atliktame tyrime kūrybinės industrijos analizuojamos ekonominiame kontekste (BVP, užimtumo, pridėtinės vertės kūrimas), nustatant jų sąsają su makroekonomine aplinka.

2. Kūrybinių industrijų sektoriaus poveikis ekonomikai

Kūrybinių industrijų (KI) sektorius vertinamas vertybiniu, geografiniu, struktūriniu ir ekonominiu aspektais. Nagrinėjant ekonominės plėtros veiksnius, atsižvelgiama į šių veiksnių visumą, kaip vieni veiksniai gali atsverti kitų veiksnių teikiamą naudą. Šalia bendrų ekonominio augimo sąlygų, kaip kainų stabilumas, efektyvų išteklių paskirstymą ir gyvenimo lygio kilimą užtikrinančios sąlygos, analizuojami ūkio struktūriniai pokyčiai, užtikrinantys ekonomikos konkurencingumą ir integruotumą.

Kūrybinių industrijų ir ekonomikos augimo dvejopą ryšį nagrinėja daugelis autorių Žr. Jason Potts, Stuart Cunningham, John Hartley, Paul Ormerod, “Social Network Markets: A New Definition of the Creative Industries,” 2008; Emilia Ţiţan, Vergil Voineagu, Monica Todose, “The Impact of Cultural-Creative Industries on the Economic Growth – A Quantitative Approach,” 2008; Roberta Piergiovanni, Martin Carree, Enrico Santarelli, “Creative Industries, New Business Formation and Regional Economic Growth,” 2012. . Europos Komisijos 2006 metais atliktas tyrimas „Kultūros ekonomika Europoje“ Žr. KEA European Affairs, Kultūros ekonomikos Europoje studija, 2006. parodė kultūros skatinamąjį poveikį ekonominei bei socialinei plėtrai, inovacijoms bei sanglaudai, Europos integracijai, be to, kultūra, skleidžia demografines bei socialines vertybes.

Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komitetas 2012 metais atliktame Struktūrinių fondų panaudojimo kultūros projektams tyrime pagrindžia masinės kultūros kaip Europos miestų ir regionų ekonomikos augimo ir regionų patrauklumo vaidmenį. Taip pat siūloma stiprinti kultūrinių bei kūrybinių industrijų sektorių, leisiantį ugdyti kūrybingumą, skleisti inovacijas bei prisidėti prie tvaraus bei aplinką saugančio ekonomikos augimo.

Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų galimybių studijoje bei plėtros strategijoje Žr. Lietuvos kultūros ministerija, Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija, 2009. nurodoma, kad šalyje yra geriausiai išplėtotas šios srities specialistų ugdymas, tačiau lėtai reaguojama į rinkos pokyčius, lyginant su Europos valstybėmis meno, mokslo ir verslo integracijos laipsnis yra gana žemas. Ši studija suformavo pagrindą tolesniems KI tyrimams Lietuvoje, nes nuosekliai apibrėžė KI veiklas, žmogiškuosius išteklius, produktyvumo rezultatus.

Lietuvoje kūrybinių industrijų sritis vis daugiau pritraukia tyrėjų dėmesį. Ekonominiai ir finansiniai šio sektoriaus aspektai buvo nagrinėjami M. Starkevičiūtės Žr. Margarita Starkevičiūtė, Kūrybinių ekonominių veiklų indėlio į Lietuvos ekonomiką įvertinimas, 2003. , R. Vaicenavičiaus, R. Levickaitės, R. Reimerio Žr. Rasa Levickaitė, Ramojus Reimeris, „Kūrybinės ekonomikos penkiakampis“, 2011. ir kitų autorių darbuose. Atskiros kūrybinių industrijų sritys (segmentai) išsamiai nagrinėjamos humanitariniuose moksluose, taip pat vadyboje bei rinkodaroje, tuo tarpu poveikis ekonominiam bei finansiniam tvarumui nėra ištirtas.

Kiekvienas ekonomikos sektorius vertinamas tam tikrais jo efektyvumą rodančiais rezultatais – investicijų pritraukimas, produkto ir paslaugų apimčių pokyčiai, importo ir eksporto balansas. Kaip ir kitų ūkio sektorių, svarbiausi kūrybinių industrijų sektoriaus vertinimo kriterijai – kuriamos apimtys, sukurta pridėtinė vertė ir užimtumas. Šis sektorius daugiausia sukuria intelektinės nuosavybės, kuri yra didesnės pridėtinės vertės pagrindas, kas generuoja pajamų srautus bei skatina darbo jėgos aktyvumą. Kultūros ministerijos inicijuotame 2012 metų tyrime nustatyta, kad Lietuvoje kūrybinių industrijų sektorius sukuria 5,4 proc. pridėtinės vertės, sektoriuje dirba 4,92 proc. šalies dirbančiųjų, o šios šakos eksportas sudaro 4,68 bendrojo šalies eksporto, ir šie rodikliai sparčiai auga. Taigi šio sektoriaus produktyvumas, palyginti su kitais sektoriais, turi galimybių augti.

Kūrybinių industrijų ir ekonomikos ryšys bei rezultatai analizuojami lyginant pagrindinius rodiklius atskirose šalyse. Įvertinus užimtumo, eksporto ir importo bei namų ūkių išlaidų kūrybinių industrijų produktams dalies rodiklius Europos Sąjungos šalyse galima apibūdinti KI būklę Lietuvoje. Dažniausiai kūrybinės industrijos skirstomos į šiuos šešis segmentus (2 pav.), priskiriamus tradicinių, vadybinių ir technologinių KI grupėms.

KI tampa vis labiau matomos, nes teikia eksportui pasaulinėje rinkoje vis didėjančius išteklius. Pastarojo laikotarpio duomenimis, KI vertė pasaulyje sudaro 2,25 trilijonų JAV dolerių, o paskirstant pagal atskirus segmentus atrodo taip:

• muzikinės kompozicijos ir gamyba sudarė 40 milijardų JAV dolerių 2002 metais;
• kino, televizijos ir pramogų programinė įranga: kino rinkoje ‒ 12 milijardų JAV dolerių 2002 metais, televizijos rinkoje buvo įvertinta 154,3 milijardų JAV dolerių 2002 metais; ir kompiuterinių žaidimų, ir pramogų programinės įrangos rinkoje buvo vertinama 35 milijardų JAV dolerių 2007 metais;
• architektūra, vaizduojamoji dailė ir dizainas kartu buvo vertinami 8 milijardais JAV dolerių;
• vaizduojamasis menas buvo vertinamas 213,7 milijardų JAV dolerių nuo pasaulinės prekybos kultūros vertybėmis;
• publikacijos, leidyba ir spausdinimo laikmenos siekė 120 milijardų JAV dolerių 1999 metais;
• reklama, grafinis dizainas ir rinkodaros paslaugos, kurių pagrindinė dalis ‒ 435 milijardai dolerių ‒ už JAV ribų, t. t. išorinėje reklamos rinkoje, o 60 milijardų JAV dolerių – vidaus JAV rinkoje 1998 metais.

KI tampa svarbiu ekonomikos augimo veiksniu. Ekonominis poveikis vertinamas, kaip konkretus kūrybinis projektas ar KI segmentas paveikia ekonomiką, atliekant „ekonomikos skatinimo“ poveikį arba „srauto“ poveikį, t. y. gamybos ir vartojimo sukeltą poveikį nacionalinei, regioninei ar savivaldos ekonomikai. Galutinis rezultatas yra bendras KI poveikis ekonomikai.

Kiekybinis vertinimas, Eurostato duomenimis, pagal užimtumą, pridėtinės vertės sukūrimą, importo ir eksporto apimtis rodo, kad kūrybinių industrijų sektoriuje Europos Sąjungoje dirba apie 1,7 proc. visų užimtųjų. Atskirose šalyse šis rodiklis svyruoja tarp 0,4 ir 3,2 proc. Lietuvoje kūrybos sektoriaus darbuotojai sudaro 2 proc. visų užimtųjų ir 0,3 proc. punkto viršija Europos Sąjungos vidurkį. Europos Sąjungoje kūrybiniame sektoriuje daugiausiai darbuotojų dirba pramogų industrijų ir scenos menų šakoje, šiek tiek mažiau bibliotekose, muziejuose ir archyvuose bei filmų ir video pramonėje. Lietuvoje dirbantieji KI sektoriuje sudaro 2 % visų dirbančiųjų, kas viršija Europos (ES-27) Duomenys pateikiami iki Kroatijos įstojimo į Europos Sąjungą 2013 m. vidurkį 1,7 %.

Skaičiavimai rodo, kad Europos Sąjungoje kūrybinių industrijų produktų eksportas ir importas sudaro santykinai mažą bendrojo užsienio prekybos dalį (0,5‒1 proc.), tai galima sieti su tuo, kad produktai yra susiję su turiniu, ir tuomet užsienio prekybai atsiranda apribojimai dėl kalbos ir vietinio kultūros konteksto. Kalbos įtaką kūrybinių produktų eksportui rodo Didžiosios Britanijos pavyzdys, nes anglų kalbą supranta daugiausiai žmonių Europoje. Daugelyje šalių kūrybinių šakų produktų eksportas viršija importą, taigi šalys yra kūrybinių produktų grynosios eksportuotojos, nors šie produktai sudaro ir santykinai mažą bendrojo eksporto dalį.

2009 metais Europos Sąjungoje namų ūkių išlaidos kūrybinių industrijų produktams vidutiniškai sudarė 3,7 proc. visų išlaidų. Didžiausios išlaidos buvo Danijoje, Suomijoje ir Čekijoje, mažiausios Graikijoje, Lietuvoj ir Liuksemburge. Pasiskirstymas tarp išlaidų sektoriaus šakoms šalyse yra panašus: daugiausia išleidžiama televizijai ir radijui, spaudai ir informacinėms technologijoms, po to eina knygos, teatras, kinas, koncertai ir kiti produktai. Nors KI būdingas bruožas ‒ mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) dalyvavimas, jos gali išsivystyti į reikšmingas ekonomines grupes – klasterius ‒ ir padėti skatinti ekonomikos augimą bei vystymąsi, intelektinės nuosavybės eksportą.

Kūrybinių industrijų ir ekonomikos sąsajas rodo visos ekonomikos ir kūrybinių industrijų bendro produkto apimčių pokyčiai. 2 pav. pateikiamas bendrojo produkto ir KI apimčių augimas iki 2008 metų pabaigos bei vėlesnis didelis bendrojo vidaus produkto nuosmukis. Tuo tarpu kūrybinių industrijų sukuriamo produkto apimtys nepatyrė nuosmukio ir nagrinėjamu laikotarpiu, 2001‒2011 metais, buvo gana pastovios, be didelių svyravimų. Taigi sektorius nepatyrė didelio nuosmukio.

Atlikti skaičiavimai rodo, kad kūrybinių industrijų sektoriaus nuosmukis prasideda maždaug trimis ketvirčiais vėliau negu ekonomikos nuosmukis, taigi kūrybinio sektoriaus sulėtėjimą galima paaiškinti sumažėjusiomis valstybės dotacijomis dėl ekonomikos susitraukimo.

3. Kūrybingumo matavimo būdai

Kūrybingumo rodiklių tiksliai įvertinti yra neįmanoma, bet autoriai bando klasifikuoti šalis pagal tam tikrus kūrybingumo pasireiškimo aspektus. Florida Žr. Richard Florida, The Rise of the Creative Class: And How It’s Transforming Work, Leisure, Community and Everyday Life, pp. 35‒45. nustato kūrybingumo rodiklį, kuris remiasi užimtumo dalimi kūrybiniame sektoriuje, lyginant su kitais sektoriais, išsilavinusių gyventojų dalimi, mokslinių tyrimų ir jų plėtros indeksu, paraiškų gauti patentus skaičiumi, požiūriu į mažumas, tradicinių ir modernių vertybių puoselėjimą bei asmeninių teisių ir saviraiškos vertinimu. Įvertinus šiuos kriterijus sudaromas sudėtinis indeksas, atspindintis bendrą šalies kūrybingumo mastą. Tačiau šiame indekse didžiausią sudedamąją dalį sudaro technologinis kūrybingumas, dėl to bendram kūrybingumui įvertinti jo nepakanka. Toliau pateikiami Honkongo bei globalus kūrybingumo indeksai.

Remiantis Honkongo indeksu duomenys skirstomi pagal šias sritis: ekonominis indėlis, ekonominio sektoriaus inovatyvi veikla ir neekonominė grąža. Kiekvieną sritį apibūdinantys rodikliai pateikiami 1 lentelėje.

Vertinant kūrybingumo ekonominį indelį Lietuvoje 2010 metais kūrybinių industrijų sukurta pridėtinė vertė sudarė beveik 1 proc. bendrosios pridėtinės vertės, 2011 metų pabaigoje kūrybinėse industrijose dirbo beveik 6 proc. visų užimtųjų. 2009 metais kultūrinių produktų importas sudarė 0,15 proc., eksportas ‒ 0,35 proc. atitinkamai viso importo ir eksporto. Verslo įplaukos iš prekių, paslaugų ir informacijos elektroninėmis priemonėmis sudarė 1,19 proc. visų verslo pajamų. Nors kūrybinis sektorius sudaro dar nedidelę dalį, tačiau šis sektorius rodo augimo tendencijas ir augančią įtaką šalies ekonomikai, taip pat ryškėja kūrybinių produktų eksporto tendencija.

Globalus kūrybingumo indeksas Žr. Richard Florida, Charlotta Mellander, Kevin Stolarick, Creativity and Prosperity: The Global Creativity Index, pp. 16‒24. remiasi trimis veiksniais, kurie reikšmingi ilgalaikiam ekonomikos augimui: technologijomis, talentu ir tolerancija. Naujų technologijų, vieno svarbiausių gerovės augimo bei pažangos veiksnių, kūrimas bei tobulinimas reikalauja kūrybingo požiūrio į jau esančias technologijas, norint sukurti naujas arba jas naujai pritaikyti. Antrasis veiksnys – talentas, siejamas su žmogiškuoju kapitalu, kuris gali generuoti naujas idėjas ir pritaikyti žinias bei technologijas. Išsilavinę, ambicingi žmonės yra pagrindinė ekonominės pažangos varomoji jėga. Tolerancija yra veiksnys, sudarantis galimybę vystytis pirmiesiems dviem veiksniams. Žmonės nebėra pririšti prie vienos vietos, technologijos ir talentas leidžia jiems judėti, taigi yra labai svarbu, kad jie gerai jaustųsi ir būtų toleruojami atsidūrę kitos kultūros ar religijos regione. Toliau pateikiami kūrybiškumo indekso vertinimo rodikliai, pagal kiekvieną rodiklį pirmaujanti šalis bei Lietuvos vieta tarp 82 nagrinėtų pasaulio šalių.

Kūrybingumo indeksas sukuria papildomą priemonę vienu metu analizuoti ekonominę ir socialinę pažangą. Šalys, turinčios aukštesnį kūrybingumo indeksą, turi aukštesnį bendrojo vidaus produkto lygį, antreprenerystės (verslumo) mastą bei konkurencingą ekonomiką. Šalys, kurios investuoja į kūrybingumą, taip pat turi didesnę žmogiškųjų išteklių plėtrą bei didesnį pasitenkinimą gyvenimu (lūkesčių indeksas). Ateityje vis didesnį dėmesį reikės kreipti į žmogiškąjį talentą bei kūrybingumą, nes tik taip bus galima pasiekti tolesnės ekonomikos plėtros. Tai patvirtina nustatant koreliaciją tarp indeksų ir atskirų rodiklių. Kūrybingumo indekso ir bendrojo vidaus produkto ryšys yra stiprus: koreliacijos koeficientas yra 0,84. Ryšys su konkurencingumu yra 0,79, su antrepreneryste 0,81.