Straipsnis Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rašinių stiliaus problemos

Santrauka. Straipsnyje aptariamos pagrindinės problemos, su kuriomis susiduriama vertinant Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbų stilių. Remiantis 2013–2015 m. brandos egzamino darbų analize, ieškoma atsakymų į svarbiausius klausimus: ar brandos egzamino rašiniai atitinka tų funkcinių stilių (postilių), kuriems jie priskiriami, reikalavimus ir kokiam funkciniam stiliui jie turėtų būti skiriami, koks stilistikos santykis su retorika ir kaip rašinys yra (ar turėtų būti) komponuojamas, ar visuomet pagrįstas rašinio stiliaus kultūros vertinimas. Straipsnyje glaustai pristatoma, kaip pagrindiniai stilingos kalbos reikalavimai pateikiami šiuolaikiniuose XI–XII klasių lietuvių kalbos vadovėliuose, aptariami nemotyvuotų ir netikslių stiliaus klaidų žymėjimų rašiniuose atvejai, užfiksuoti tiriant empirinę medžiagą.

Pagrindiniai žodžiai: rašinys, retorika, stiliaus kultūra, stilistika, valstybinis brandos egzaminas.

Įvadas

Keletą pastarųjų metų viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbų vertinimo. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti pagrindines problemas, su kuriomis susiduriama vertinant egzamino rašinių stilių.

Straipsnio autorės Nacionalinio egzaminų centro prašymu nagrinėjo 2013–2015 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbus. Atliekant tyrimą, peržiūrėta po 100 kiekvienų metų darbų. Atlikus baigiamųjų darbų analizę, išryškėjo keli svarbiausi klausimai (siekis juos atskleisti traktuotinas kaip straipsnyje keliami uždaviniai): 1) ar brandos egzamino rašiniai atitinka tų funkcinių stilių (postilių), kuriems jie priskiriami, reikalavimus ir kokiam funkciniam stiliui jie turėtų būti skiriami, 2) koks stilistikos santykis su retorika ir kaip rašinys yra (ar turėtų būti) komponuojamas, 3) ar visuomet pagrįstas rašinio stiliaus kultūros vertinimas. Minėtina, kad šių rašinio vertinimo aktualijų svarbą patvirtino ir mokytojų mintys, išsakytos 2015 m. spalio 4 d. Lietuvių kalbos institute vykusios 22-osios Jono Jablonskio konferencijos „Lietuvių kalba šiuolaikinėje mokykloje“ diskusijoje „Stiliaus samprata mokykloje: žinome, kad nieko nebežinome“, ir klausimai, atsiųsti po laidos „2016 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino aktualių naujienų pristatymas“, transliuotos 2015 m. lapkričio 25 d. per Ugdymo plėtotės centro kanalą „Mokytojo TV“, – laidos metu buvo pristatytos 2015 metų lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbų analizės išvados.

Straipsniui pasirinktas tradicinis aprašomasis analitinis metodas, leidžiantis įvertinti tiek teorinius dalykus, tiek empirinę medžiagą ir pateikti išvadas. Šis metodas tikslintas sisteminės analizės ir kritinės analizės metodais, skatinančiais į tyrimo objektą – rašinį – pažvelgti sistemiškai, išvysti jį platesniame kontekste ir kartu identifikuoti esamus trūkumus ir šių trūkumų atsiradimo priežastis. Siekiant atskleisti pagrindinių problemų kontekstą ir interpretuoti kitų tyrėjų koncepcijas ir tyrimų rezultatus, remtasi metaanalizės metodu.

Stilistika šiandienos mokykloje. Rašinio stilius

Mokykloje stilistikos pradėta mokyti tik 1965 m. Pradžioje tai buvo labai platus kursas, apimantis bendrąją stiliaus kultūrą, leksinę ir gramatinę stilistiką, funkcinius stilius. Vėliau kursas siaurintas, tačiau vyresnėse klasėse dėmesys stilistikai išliko. Šiuolaikinėje mokykloje, kaip teigia K. Župerka,

svarbiausia yra ne stilistikos teoriją išdėstyti, o mokinių kalbos stilių ugdyti. Suprantama, pats mokytojas, to stiliaus ugdytojas, be aiškesnių teorinių pagrindų negalėtų kryptingai dirbti šį darbą, taigi jam ir stilistikos mokslo dalykus reikėtų išmanyti. Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 13.

Spustelėjus išskleisti...

Prieš aptariant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbų stiliaus problemas, tikslinga apžvelgti, kaip stilius ir pagrindiniai stilingos kalbos reikalavimai pateikiami šiuolaikiniuose lietuvių kalbos vadovėliuose. Apžvelgsime tris lietuvių kalbos vadovėlius XI–XII klasėms, pagal kuriuos stilistikos dalykų Vadovėliai pasirinkti atsižvelgus į mokytojų rekomendacijas. Minėtina, kad pastaraisiais metais randasi ir naujų darbų, skirtų kalbai (ir stiliui) ugdyti. Vienas iš naujausių – elektroninis vadovėlis Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11–12, 2014. Priemonė „skirta papildomam darbui 11–12 klasėse lietuvių kalbos ir literatūros pamokose, ir savarankiškam darbui“ (ten pat). Šioje mokymo priemonėje nemažai dėmesio skiriama stilistikai, retorikai, stiprinamos ir teorinės kalbos norminimo žinios. Stilistikos užduočių autorė – R. Koženiauskienė. mokoma šiandienos bendrojo lavinimo mokyklose.

Pirmajame iš apžvelgiamų vadovėlių – V. Salienės, A. Smetonos vadovėlyje Lietuvių kalba: vadovėlis XI–XII klasėms Žr. Vilija Salienė, Antanas Smetona, Lietuvių kalba: vadovėlis XI–XII klasėms, 2004. – laikomasi pozityviojo stilingos kalbos reikalavimų pobūdžio, t. y. formuojama teigiama stilingos kalbos reikalavimų samprata, orientuota į komunikacinius ir lingvistinius gebėjimus. Stilingos kalbos reikalavimai vadovėlyje pateikiami schematizuotai, nevartotini kalbos reiškiniai neanalizuojami – tik apibendrintai nurodoma, ko reikėtų vengti, siekiant kalbėti stilingai Stilingos kalbos reikalavimus orientuojant į komunikacinius ir lingvistinius gebėjimus, vengtini dalykai vadovėlyje traktuojami gana plačiai, apima ir tuos kalbos reiškinius, kurie, vertinant mokinių rašomuosius darbus, laikomi kalbos (ne stiliaus) klaidomis. Pavyzdžiui, vadovėlyje minimas tikslumo trūkumas netaisyklinga vartosena įprastai sietinas su kalbos kultūra (kaip žinome, (ne)taisyklingumas tradiciškai laikomas kalbos kultūros, suvokiamos siaurąja prasme, kategorija). Su kalbos kultūra taip pat sietinas (taip aiškinama ir vadovėlio autorių pastabose) stilingos kalbos reikalavimas grynumas. .

G. Notrimaitės-Muzikevičienės, M. Ramonienės, J. Pribušauskaitės, S. Parulskio, S. Žuko vadovėlyje Žmogus ir kalba: lietuvių kalbos vadovėlis 11–12 klasėms Žr. Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė, Meilutė Ramonienė, Joana Pribušauskaitė, Sigitas Parulskis, Saulius Žukas, Žmogus ir kalba: lietuvių kalbos vadovėlis 11–12 klasėms, 2012. daug dėmesio skiriama kalbinei komunikacijai, orientuojamasi į ugdomąją stilistikos (ir retorikos) veiklą. Stilistikos ir retorikos skyriuje pristatoma stiliaus samprata, šiuolaikinis stiliaus suvokimas, funkciniai stiliai, žodinė išraiška, stiliaus individualumas. Stilingos kalbos reikalavimai vadovėlyje atskirai nėra aptariami, tačiau, vadovėlį vertinant stiliaus kultūros mokymo atžvilgiu, minėtina, jog jame itin detaliai analizuojami pagrindiniai loginio mąstymo dėsniai, atspindintys ir paaiškinantys kai kuriuos stilistų darbuose skiriamus Žr. Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, d. 1, p. 37–42; Kazimieras Župerka, Stilistikos pratybos, p. 14; Stilistika, p. 103. ir dar vis gana dažnai mokinių rašomuosiuose darbuose fiksuojamus kalbos loginius pažeidimus Vadovėlyje išskirtas prieštaravimo dėsnis atspindi stiliaus pažeidimų klasifikacijose skiriamą minčių prieštaringumo (išvada prieštarauja prielaidai, prieštaringos sąvokos ir kt.) loginį kalbos trūkumą (žr. Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, d. 1, p. 41; Kazimieras Župerka, Stilistikos pratybos, p. 14), pakankamo pagrindo dėsnis – pakankamo pagrindo dėsnio pažeidimo loginį pažeidimą (žr. ten pat). Minėtini ir vadovėlyje išsamiai aptariami loginio mąstymo aspektai: klasifikavimas ir sąvokų apibrėžimas. Sąvokų apibrėžimas paaiškina stiliaus pažeidimų klasifikacijose skiriamą to paties dalyko aiškinimo tuo pačiu, nežinomo – nežinomu loginį kalbos trūkumą (žr. ten pat), klasifikavimo kategorija – loginio skirstymo reikalavimų nepaisymo pažeidimą (žr. Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, d. 1, p. 37–38; Kazimieras Župerka, Stilistikos pratybos, p. 14). .

G. Čepaitienės ir K. Župerkos vadovėlyje Lietuvių kalba: vadovėlis XI–XII klasei Žr. Giedrė Čepaitienė, Kazimieras Župerka, Lietuvių kalba: vadovėlis XI–XII klasei, 2005. iškeliamas tiek pozityvusis, tiek ir draudžiamasis stilingos kalbos reikalavimų pobūdis. Stilingos kalbos reikalavimai vadovėlyje atskleidžiami itin išsamiai: atskirai aptariami bendrieji ir specifiniai stilingos kalbos reikalavimai, pateikiami ir detaliai analizuojami šiuos reikalavimus iliustruojantys stiliaus pažeidimai. Minėtinas vadovėlio autorių teiginys, kad skirtinos logikos ir stiliaus trūkumų grupės yra vienos su kitomis gana glaudžiai susijusios. Pavyzdžiui, kalbos logiškumas yra glaudžiai susijęs su tikslumu, aiškumu, glaustumu ir pan.

Apžvelgus tris lietuvių kalbos vadovėlius XI–XII klasėms, pagal kuriuos mokoma šiandienos mokyklose, galima daryti prielaidą, kad šiuolaikiniuose vadovėliuose linkstama į pozityvųjį stilingos kalbos reikalavimų pobūdį, orientuojamasi į taisyklingos, stilingos kalbos vartojimą. Galima manyti, kad mokykloje mokiniai su stiliaus trūkumais pirmiausia susipažįsta formuodamiesi praktinius kalbos vartojimo įgūdžius.

Kaip nurodo K. Župerka, „mokinių stilių ugdydamas mokytojas negali išleisti iš akių dviejų stilistikos sąvokų: individualiojo stiliaus ir funkcinio tikslingumo“ Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 13. . Analizuojant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbus, būtent pastarosios sąvokos ir kelia daugiausia klausimų.

Skaitant baigiamuosius darbus, klausimų kyla ir dėl tekstinių ir intertekstinių dalykų, rašinio kompozicijos, o ypač dėl tikslo: ar rašiniu mokinys siekia informuoti, ar įtikinti, ar sukelti vertintojų pasitenkinimą „pavyzdine“ kalbos raiška. Tačiau svarbiausia – ar mokinys žino, kokio žanro, postilio ar stiliaus tekstą jis rašo. Juk tik žinodamas, kokio žanro tekstą kuria, mokinys gali pasirinkti tinkamiausią įtikinimo strategiją, argumentavimo būdus, tinkamiausius tropus ir figūras, be to, tik tuomet jis gali išvengti stiliaus pažeidimų.

R. Marcinkevičienės teigimu,

iš visos kalbos atmainų įvairovės du dalykai plačiausiai aprėpia ne tik kalbinio, bet ir kitokio bendravimo pavidalus. Tai – stilius ir žanras. Rūta Marcinkevičienė, Žanro ribos ir paribiai: spaudos patirtys, p. 10.

Spustelėjus išskleisti...

Abu šie dalykai apima daug daugiau negu kalbą:

Remiantis žanru, žanrinėmis konvencijomis pastaruoju metu apibrėžiama daugelis sunkiai paaiškinamų visuomenės gyvenimo normų […]. Žanrais, jų kaita matuojamos visuomeninio gyvenimo permainos, žanrai parodo visuomenės poreikius ir tradicijas. […] Negana to, žanras kreipia mūsų žodžius ir veiksmus tam tikra linkme, suteikia jiems pavidalą, formą, bet kartu lemia ir turinį, todėl galima sakyti, kad žanras mus valdo. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Šiandien laikomasi susitarimo, kad valstybinio brandos egzamino samprotaujamasis rašinys yra publicistinio stiliaus, o literatūrinis rašinys – mokslo populiarinamojo postilio Tai, kad valstybinio brandos egzamino samprotaujamasis rašinys yra publicistinio stiliaus, o literatūrinis rašinys – mokslo populiarinamojo postilio buvo patvirtinta ir 2015 m. spalio 4 d. Lietuvių kalbos institute vykusios 22-osios Jono Jablonskio konferencijos „Lietuvių kalba šiuolaikinėje mokykloje“ diskusijoje apie stiliaus sampratą mokykloje. Deja, buvo matyti, kad toks skirstymas kai kuriems mokytojams yra naujiena, o valdininkų atsakymas, jog „publicistika yra publicistika, o rašinys yra rašinys“, atskleidė šios painiavos esmę. . Šio straipsnio autorių nuomone, toks skirstymas iš esmės yra ydingas: vienas rašinys priskiriamas stiliui (nors jį sudaro trys postiliai ir daugybė žanrų su savo specifika), o kitas jau konkrečiam postiliui (kalbine raiška taip pat artimesniam publicistiniam, o ne moksliniam stiliui Mokslo populiarinamųjų tekstų „konstruktyvusis principas – skirtingą stilistinę vertę turinčių kalbos priemonių kontaminacija“ (Ona Petrėnienė, Mokslo populiarinamųjų tekstų kalbos ypatybės, p. 9). Kaip teigia K. Župerka, „svarbiausia mokslo populiarinamųjų […] tekstų funkcija yra pateikti dalykinę informaciją, o kad šioji būtų patraukli – apvelkama vaizdo ir emocijos drabužiu, t. y. siekiama ir poveikio, įtaigumo. Savo stiliumi tie tekstai priartėja prie publicistikos ar grožinės literatūros“ (Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 83). Mokslo populiarinamojo postilio tekstuose „moksliniam stiliui […] būdingos ypatybės tarsi modifikuojamos – apibendrinimas, abstraktumas derinamas su konkretumu, kalbinės raiškos ekspresyvumu, glaustumas užleidžia pozicijas gana išplėstam ir buitinės patirties elementais paremtam aiškinimui, padedančiam lengviau suvokti informaciją“ (Audronė Bitinienė, Mokslinio teksto stilistika, p. 82–83). ). Netolygus skirstymas rodo teorinį problemos neišbaigtumą ir specialistų nesusitarimą.

Iš analizuotų valstybinio brandos egzamino darbų matyti, kad mokinys, rašydamas rašinį, siekia duotąja tema pateikti savo mintis, jas argumentuoti jam priimtiniausiais būdais ir strategijomis, įtikinti vertintojus savo minčių teisingumu. Vadinasi, ir samprotaujamasis, ir literatūrinis rašinys yra artimiausi publicistiniam stiliui. Todėl, tiek mokant rašyti rašinį, tiek jį vertinant, būtina atsižvelgti į šį stilių, jo postilių, žanrų ypatybes. Taip pat itin svarbu atsižvelgti ir į šiandienos publicistikos ypatumus. Kaip teigia R. Koženiauskienė,

regis, ilgai lietuvių stilistų darbuose gyvavusi mintis, kad kalbą kuria grožinių kūrinių rašytojai, kad tik iš jų ir iš tautosakos galima pasimokyti žodžio meno, pamažu keičiasi. Tiesa, publicistai pirmąsias pamokas taip pat gavo iš rašytojų, o dabar lyg ir susikeitė vietomis: kalbos kūrybos monopolį yra užvaldę įvairiose visuomenės informavimo priemonėse dirbantys žurnalistai, kasdieniais sakytiniais ir rašytiniais tekstais darantys didžiulę įtaką visuomenei (iš jos ir rašytojams), ją projektuojantys, diktuojantys kalbėjimo ir rašymo stilių, duodantys toną skaitytojams ir klausytojams bei žiūrovams. Regina Koženiauskienė, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, p. 11.

Spustelėjus išskleisti...

Stilistikos ir retorikos santykis. Rašinio kompozicija

Bendrojo lavinimo mokykloms skirtuose lietuvių kalbos vadovėliuose rašoma tiek apie stilistiką, tiek apie retoriką, tačiau šiandien vis dažniau keliamas klausimas, kaip retorika susijusi su stilistika Mokiniams vis dar teigiama, kad retorika susijusi su kalbėjimu, o stilistika – su rašytiniu tekstu. .

Po retorikos reformos (1515–1572), kai loginis mąstymas, samprotavimas buvo atiduotas logikai, dispozicija – dialektikai, oratoriaus moralė – etikai, retorika tapo mokslu apie kalbą ir stilių, taip pat kalbėjimo technika. „Europos šalyse, kuriose nuo lotynų kalbos pereita prie nacionalinių kalbų, viena sudedamoji retorikos mokslo dalis – stilistika – ilgą laiką buvo užgožusi kitas ne mažiau svarbias jos dalis“ Regina Koženiauskienė, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, p. 92. . Net XX a. septintajame dešimtmetyje, kai jau kalbėta apie retorikos atgimimą, italų mokslininko G. Palazgi knygoje pateiktas apibrėžimas, kuriame stilistika su retorika visiškai tapatinamos ir vartojamos sinonimiškai: „Menas, kuris moko žodžiais įtikinamai reikšti mintis ir jausmus, vadinamas stilistika, arba retorika“ Fernando Palazzi, Scriver bene: stilistica, metrica, letteratura, p. 16, cit. iš Regina Koženiauskienė, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, p. 92. . Atkreiptinas dėmesys, kad apibrėžime perimtas grynai klasikinis retorikos apibrėžimas (akcentuojamas įtikinimas), bet pirma įrašyta stilistika (tarsi viršesnė), o tik po to retorika. Knygos pavadinime retorika apskritai neminima – antraštė akcentuoja rašymo, o ne kalbėjimo svarbą: „Gerai rašyti. Stilistika. Metrika. Literatūra.“

Vis tik XXI a. stilistika, nukonkuravusi ir beveik iš visur išstūmusi savo pagrindų pagrindą – retoriką, nueina į antrą planą. Net rašytiniai tekstai nagrinėjami, vertinami ir kuriami remiantis retorikos dėsniais, reikalavimais ir galimybėmis.

Seniau tik stilistikos dalyje aptariami tropai (metafora, sinekdocha) pradėti tyrinėti kaip argumentacijos priemonė (šioje srityje dideli Ch. Perelmano nuopelnai, 1958 m. prancūzų kalba išleidusio vadinamąją „Naująją retoriką“). Taigi nenusigręžus nuo stilistikos, o būtent per ją ir per invenciją bei dispoziciją pasisukama į argumentacijos dalį. Regina Koženiauskienė, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, p. 93.

Spustelėjus išskleisti...

R. Koženiauskienės teigimu, kardinaliai pasikeitė ir retorikos specialistų požiūris į tropus, ypač į metaforą, į kurią įprastai buvo žiūrima kaip į kalbos puošmeną (buvo sudarytas įspūdis, kad tik menininkai kalba tropais ir figūromis) Žr. ten pat, p. 93–94. . Naujosios lingvistikos atstovai kognityvistai apie metaforą jau kalba kaip apie vidinį kūrybinio matymo ir mąstymo fenomeną, būdingą ne tik literatams, bet ir eiliniams žmonėms. Iš tiesų tropų ir figūrų pilna ir tekstuose žmonių, net negirdėjusių šių terminų.

Dažnumų skaičiavimo metodu, pavyzdžiui, nustatyta, kad žmonės pavartoja maždaug po šešias metaforas per vieną kalbėjimo minutę. Televizijos debatuose ir žinių programose kalbėtojai pasako kokią nors metaforą kas 25-tas žodis. Vadinasi, metafora būdinga visų žmonių ir įvairaus pobūdžio kalbai. Jurga Cibulskienė, „Konceptualioji kelio metafora Lietuvos rinkimų diskurse“, p. 52.

Spustelėjus išskleisti...

Išsiplėtė ir retorikos erdvės – retorikoje šiandien telpa ir sakytinis, ir rašytinis žodis, kuriuo siekiama įtikinti, paveikti adresatą. Šiuolaikinė retorika, „galima sakyti, visiškai įtraukė stilistiką (lot. elocutio), išaugusią ir praturtintą naujais atradimais, kaip teisėtą ir visada labai svarbią struktūrinę dalį ir sinekdochos principu susikeitė vietomis – tapo visuma vietoj dalies. Naujausių programų pavadinimai:

„Retorika ir praktinė rusų kalbos stilistika“ (2012/2013 mokslo metų programa žurnalistams) rodo šių dviejų disciplinų susijungimą. Atkreiptinas dėmesys, kad dabar jau atvirkščiai – pirmiau rašoma retorika, o prie jos jungiama stilistika. Regina Koženiauskienė, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, p. 96.

Spustelėjus išskleisti...

Analizuojant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino darbus, formuojasi išvada, kad jeigu į rašinį būtų žiūrima per retorikos prizmę, originalumo mokinių darbuose, tikėtina, būtų gerokai daugiau. Tai pasakytina tiek apie tekstų kalbinę raišką, tiek apie rašto darbų kompoziciją.

Rašiniuose griežtai laikomasi klasikinės teksto struktūros (įžanga, dėstymas ir pabaiga), todėl visi rašiniai atrodo gana trafaretiški ir vienodi: pateikiamos abstrakčios mintys pradžioje, toliau – kelios dėstymo dalys, pabaigoje – apibendrinama. Pavyzdžiui, literatūrinių temų dėstomosios dalys visos kaip viena pradedamos biografiniais faktais apie rašytoją („S. Nėris – XX a. neoromantikė, per karą pabėgusi į Rusiją, A. Škėma – XX a. išeivijos rašytojas, didžiausias novatorius“), nors tokie faktai tikrai nėra argumentas temai, todėl ir pereiti prie temos (pavyzdžiui, Tėvynės ilgesio) sklandžiai pavyksta tikrai ne kiekvienam. Ypač trafaretinės yra pabaigos. Jose tiesiog pakartojamos svarbiausios mintys iš rašytojo kūrybos nagrinėjimo dalies, kartais rašinys baigiamas apibendrinamuoju sakiniu:

Taigi, tėvynė yra vertybė, o ilgesys laikui bėgant kinta; Lietuvių literatūroje grožio pajauta kasdienėm smulkmenom paprasta, subtili, lietuviškai santūri, bet labai tikra ir nuoširdi, be nereikalingų žodžių ir suvaidintų jausmų.

Spustelėjus išskleisti...

Dalyje darbų tokios pabaigos vertintojų žymimos kaip minties kartojimas. Žymėjimas logiškas, tačiau akivaizdu, kad mokiniai yra mokomi taip apibendrinti (dažna pabaiga pradedama apibendrinamaisiais žodžiais: „apibendrinant“, „apibendrindamas“, „apibendrindama“ arba „vadinasi“, „taigi“), taigi svarstytina, ar minėtą raišką vertintojams dera laikyti trūkumu.

Žinoma, negalima paneigti trinarės rašinio struktūros, tačiau šiuolaikinėje publicistikoje kūrėjo tikslas pasiekiamas ir taikant kitokią strategiją Rašantysis gali pasirinkti, kur sudėlios akcentus, t. y. svariausius argumentus. Galima strategija, kai svariausi argumentai išdėstomi dar įžangoje, galima svariausius argumentus išdėstyti ir išplėtoti dėstomojoje dalyje, bet galima juos pasilikti pabaigai. Nuo pasirinktos strategijos priklausys ir teksto kompozicija. , pvz., pradedama tiesiai nuo dėstymo, o išvada yra tarsi kito straipsnio pradžia ar kūrėjo emocija, išsiveržusi parašius paskutinę pastraipą (pvz., R. Valatkos komentaruose), tačiau minčių įtaiga ir argumentacija yra aukščiausio lygio. Apie tokius žaidimus kompozicija studijoje „Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė“ Žr. Regina Koženiauskienė, Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė, 2013. rašo R. Koženiauskienė. Čia, be užsienio oratorių, kaip puikiausi šiuolaikinės retorikos pavyzdžiai analizuojami S. Valiulio, M. Mikutavičiaus ir R. Valatkos tekstai. Vadinasi, rašinį mokinys taip pat gali komponuoti įvairiai, svarbu, kaip toliau bus dėstomi argumentai, kaip bus siekiama paveikti rašinio skaitytojus.

Net ir mokant klasikinės kompozicijos, negalima pamiršti, kad įžangų esama labai įvairių. Šiuolaikinės retorikos specialisto D. Zarefskio teigimu, įžangoje galima susitapatinti su auditorija, galima sąsaja su situacija, sugretinimas, tikslo išdėstymas, temos svarbumo išdėstymas, retorinis klausimas, citavimas, statistinių duomenų citavimas ir teiginių formulavimas, istorijos pasakojimas, net humoras – t. y. tai, kas mokiniui atrodo svarbu pasakyti pačioje pradžioje, nes taikli pradžia daro gerą įspūdį Žr. David Zarefsky, Oratorystės menas: sėkmės strategijos, p. 279–300. .

Dėstomojoje dalyje turi būti plėtojama tema, kiekvienas teiginys paremtas argumentu ar argumentais, tačiau ir dėstomoji dalis gali būti neutralus pasakojimas, aiškinimas, filosofinis pasakojimas, pokalbio imitacija ar įsipynęs dialogas bei pastaruoju metu publicistikai ypač būdingas dėstomosios dalies intertekstualumas. Vadinasi, ir mokinys turi laisvę savo mintis dėstyti jam priimtiniausiu būdu.

Gera pabaiga taip pat svarbi kaip ir kitos teksto dalys, todėl ir rašinys nebūtinai turi baigtis apibendrinimu, jau išsakytų minčių pakartojimu. Pabaiga gali būti paskutinis ir tvirčiausias minčių dėstymo argumentas, todėl galima pasitelkti kokio nors autoriteto mintis (citavimą), asmeninio ryšio kūrimą su tema, iššūkį, utopinę viziją. R. Koženiauskienės teigimu,

pabaigai dera ir analogija, ir retorinis klausimas, ir susitapatinimas su auditorija, ir citavimas, ir humoras, ir trumpos istorijos papasakojimas. Net ir papildžius tuos tipus, sąrašas nebūtų baigtinis. Rekomendacijos čia nelabai tiks, dažniausiai pabaigą padiktuoja kitos teksto dalys. Regina Koženiauskienė, Retorika: iškalbos stilistika, p. 24.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi retorika suteikia laisvę savo mintis išdėstyti įvairiai, tai priklauso nuo pasirinktos retorinės strategijos. Svarbiausia kad mokinys galėtų atskleisti savo išprusimą, gebėjimą argumentuoti pasakytas mintis, pasinaudoti visomis retorikos teikiamomis galimybėmis. Jeigu į tai mokykloje būtų atkreiptas dėmesys, mokytojai ugdytų kūrybiškas asmenybes, būtų išvengta rašinių trafaretiškumo, teksto kūrimo pamokos taptų įdomesnės ir naudingesnės.

Stiliaus kultūra. Rašinio stiliaus vertinimas

Svarstytina, ar visuomet pagrįstas stiliaus klaidų Stiliaus pažeidimai ilgą laiką skirstyti į stiliaus klaidas ir stiliaus trūkumus (plačiau žr. Juozas Pikčilingis, „Stiliaus klaidų analizė“, 1985; Kazimieras Župerka, „Mokinių stiliaus klaidos (sąvoka, klasifikacija)“, 1985). Stiliaus klaida tradiciškai buvo įvardijami funkcinių stilių normų arba bendrosios stiliaus kultūros (tikslumo, aiškumo) reikalavimų pažeidimai, t. y. „nusižengimai stiliui, kuriuos taisome remdamiesi gana akivaizdžiais, aiškiais reikalavimais, netgi taisyklėmis“ (Kazimieras Župerka, „Mokinių stiliaus klaidos (sąvoka, klasifikacija)“, p. 21). Stiliaus trūkumais laikytas bendresniųjų stiliaus reikalavimų nepaisymas, pavyzdžiui, nevaizdinga rašinio kalba, kur tiktų rašyti vaizdingai, skurdus žodynas ir kt. Šių dienų stilistikos darbuose stiliaus klaidos termino linkstama atsisakyti (plg. norma ir klaida – kalbos kultūros objektas (žr. Aldonas Pupkis, Kalbos kultūros studijos, p. 76); apie stiliaus normos sampratą ir savitumą taip pat žr. Kazimieras Župerka, „Apie stiliaus normų savitumą“, p. 66–67, kaip tikslesnis imamas vartoti stiliaus trūkumo terminas (žr. Kazimieras Župerka, Stilistikos pratybos, 2005; Stilistika, 2012). Šis terminas šiandien vartojamas visiems stiliaus pažeidimams pavadinti (plačiau žr. Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 109). Deja, vertinant mokinių rašomuosius darbus ir žymint klaidas, teoriškai pagrįstesnis stiliaus trūkumo terminas vertintoją gali klaidinti (plg. analogiją kalbos klaida ir kalbos trūkumas). Dėl šios priežasties stiliaus pažeidimai, lemiantys rašinio įvertinimą, mokinių darbuose vadinami stiliaus klaidomis. žymėjimas. Atrodo, kad darbų vertintojams ne visada aišku, kas laikytina stiliaus klaida: klaidos žymimos stilistiškai taisyklinguose sakiniuose, stiliaus klaidomis laikomi tokie pažeidimai, kurie akivaizdžiai priklauso kitoms vertinimo normų grupėms, ir pan.

Kaip žinome, stiliaus kultūra suvokiama kaip geras stilius, stilinga kalba. Pagrindinis vartojamo žodžio ar sakinio stilingumo kriterijus – tikslingumas, t. y. „atsižvelgiama, kur, kada, kam ir t. t. žodis ar sakinys vartojamas“ Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, d. 2, p. 29. .

Stilingos kalbos prielaidos yra taisyklingumas ir logiškumas. Taisyklingumas sietinas su kalbos kultūra (suvokiama siaurąja prasme Kalbos kultūra, suvokiama plačiąja prasme, apima kalbos kultūrą siaurąja prasme (ortologiją) ir stilistiką (plačiau žr. Aldonas Pupkis, Kalbos kultūros studijos, p. 74). ). Tai bendrinės kalbos normų laikymasis. Kaip teigia K. Župerka, taisyklingumas rūpi ir praktinei stilistikai, nes „netaisyklinga kalba dažnai būna ir netiksli, kartais – ir neaiški, neglausta, nesklandi, negyva“ Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 103. . Vis tik, K. Župerkos nuomone,

vertinant rašinį, tokius trūkumus reikėtų skirti prie kalbos, o ne prie stiliaus klaidų, nes stilius čia kenčia pirmiausia todėl, kad mokinys gerai nemoka bendrinės kalbos, nepaiso jos normų, o ne dėl to, kad parinkta netinkama išraiškos priemonė. Kazimieras Župerka, „Mokinių stiliaus klaidos (sąvoka, klasifikacija)“, p. 20.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi vertinant mokinių rašomuosius darbus, taisyklingumo pažeidimai traktuotini kaip kalbos (gramatikos ir žodyno) klaidos ir skiriami nuo stiliaus negerovių.

Logiškumas sietinas su mąstymu. Tai elementariųjų logikos reikalavimų laikymasis kalboje, argumentuotas kalbėjimas. Tradiciškai praktinė stilistika loginius kalbos trūkumus skiria nuo stiliaus trūkumų Žr. Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 103. . Riba tarp šių trūkumų ne visada yra aiški, pavyzdžiui, nelogiškas sakinys dažnai esti ir neaiškus, netikslus ir pan. Skyrimo kriterijumi laikoma trūkumo atsiradimo priežastis: loginiai kalbos trūkumai yra ne tiek kalbos raiškos, kiek mąstymo trūkumai, atsiradę dėl logikos dėsnių pažeidimo.

Vertinant mokinių darbus laikomasi susitarimo, jog viename sakinyje gali būti žymimas ne daugiau kaip vienas stiliaus (ar logikos) pažeidimas, todėl kartais vertintojai nevienodai nusako sakinio pažeidimo tipą. Siekiant išvengti skirtingo klaidų žymėjimo, loginiai kalbos trūkumai mokinių baigiamuosiuose darbuose pastaraisiais metais pagal susitarimą žymimi st kaip stiliaus pažeidimai.

Esama įvairių stiliaus trūkumų klasifikacijų Žr. Kazimieras Župerka, „Mokinių stiliaus klaidos (sąvoka, klasifikacija)“, p. 20–22; Stilistika, p. 110–111. , tačiau, kalbant apie mokinių rašomųjų darbų klaidų grupavimą, laikomasi tendencijos tipinius, būdingiausius stiliaus trūkumus skirti atsižvelgiant į pagrindinius stilingos kalbos reikalavimus Žr. Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, d. 1, p. 32–276; Juozas Pikčilingis, „Stiliaus klaidų analizė“, 1985; Kazimieras Župerka, „Mokinių stiliaus klaidos (sąvoka, klasifikacija)“, 1985. . Įprasta skirti bendrąsias (tikslumas, aiškumas, glaustumas) ir specifines (vaizdingumas, gyvumas, skambumas ir kt.) stiliaus ypatybes (ar vadinamuosius gero stiliaus reikalavimus) Išsamiau su šiais reikalavimais (kartu ir su stiliaus trūkumų klasifikacijomis) galima susipažinti Juozo Pikčilingio darbuose: vadovėlyje „Lietuvių kalbos stilistika“ (žr. Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, d. 1, 1971), straipsniuose, skirtuose mokinių stiliui ugdyti (žr. J. Pikčilingio „Stilistikos darbų rinktinę“, 2010). Atskiro dėmesio nusipelno Kazimiero Župerkos vadovėliai „Lietuvių kalbos stilistika“ (1983), „Stilistika“ (1997; naujausias – III pataisytas ir papildytas leidimas – 2012), pratybų knygelė „Stilistikos pratybos“ (2005), studijų knyga „Reklamos tekstas: pragmatika, stilius, kalba“ (2008), straipsniai apie stiliaus kultūros dalykus (vienas iš jų – „Mokinių stiliaus klaidos (sąvoka, klasifikacija)“, skelbtas straipsnių rinkinyje „Rašinių klaidos ir jų taisymo praktika“, 1985). Taip pat minėtini Aušros Vrubliauskienės „Stilistikos pratimai“ (2003), Nijolės Linkevičienės mokymo priemonė „Redagavimo pradmenys“ (2013). . Atkreiptinas dėmesys, kad naujausiuose stilistikos darbuose Žr. Kazimieras Župerka, Stilistikos pratybos, 2005; Stilistika, 2012. nebėra kalbama apie anksčiau stilistikai skirtus gramatinius (darybinius, morfologinius) pažeidimus, nes pastarieji dažniausiai sutampa su kalbos klaidomis. Kaip vertinamieji sintaksės reiškiniai šiandien aptariami Žr. Rita Miliūnaitė (sud.), Kalbos patarimai, kn. 2: Sintaksė: 3. Įvairūs dalykai (S 3), 2009. ir anksčiau kalbos aiškumo klaidomis laikyti kai kurie žodžių tvarkos ar šalutinio pažyminio sakinio vartojimo atvejai.

Kaip jau buvo minėta, analizuojant lietuvių kalbos ir literatūros valstybinių brandos egzaminų darbus, pastebėta, kad kartais rašiniuose stiliaus klaidos skiriamos nemotyvuotai ar žymimos netiksliai. Būdingiausius užfiksuotus nemotyvuoto ir netikslaus stiliaus pažeidimų žymėjimo atvejus panagrinėsime išsamiau Tai apžvalginio pobūdžio analizė. Ieškoti metodologinių sprendimų nesiimama, nes tam reikalingi nuodugnesni tyrimai. .

Pirmiausia akcentuotina, kad, vertinant mokinių rašinius, stiliaus klaidos painiojamos su kalbos klaidomis. Kaip žinome, siaurąja prasme suvokiama kalbos kultūra yra atskiriama nuo stilistikos mokslo. Kalbos kultūra kalbos raiškos priemones vertina normos (taisyklingumo) požiūriu, stilistika nagrinėja kalbos priemonių vartojimo tikslingumą. Kitaip tariant, stilistikai rūpi, „kur, kokiomis aplinkybėmis bendraujant, kokiame tekste žodis, gramatinė forma, sakinys tinka, o kur ne, kodėl tinka arba netinka“ Kazimieras Župerka, Stilistika, p. 5. , siekiama tinkamo šių priemonių išdėstymo (komponavimo, suderinimo) kalbos sraute ir tekste. Šio požiūrio turėtų būti laikomasi ir vertinant mokinių rašomuosius darbus, tačiau, kaip matyti iš empirinės medžiagos, stilistikos klaida neretai žymima net ir tai, kas kalbos norminamuosiuose leidiniuose tradiciškai laikoma kalbos klaida. Pavyzdžiui:

(1) Vis populiarėja nauji iššaukiančių drabužių stiliai. (2) Meilė – tai jausmas, dėl kurio verta gyventi. V. Krėvės „Skirgailos“ gerietis Keleris įkūnija stiprybę, teikia vilties ir moko šiandieninius žmones atlaidumo. (3) Viso to pasėkoje žmogus gali įgyvendinti savo svajones, užsibrėžtus tikslus. (4) Šią mintį neretai galime sutikti literatūroje. (5) Kai kada žmogus yra pasiryžęs paminti savo idealus vardan šlovės, pripažinimo ir pinigų, tad į žmogiškąsias vertybes žiūrima kaip į silpnybes. (6) Poemos žmogus gamtos vaizdais bando sugrąžinti šviesią praeitį, išstumti niūrią ir tamsią dabartį. Jis tai gali padaryti tik atsiminimų apie šilelį dėka.

Spustelėjus išskleisti...

Galima manyti, kad stiliaus klaidos painiojamos su kalbos klaidomis ne tik dėl vertintojų neapsižiūrėjimo – kaip žinome, stiliaus klaidų samprata atsirado tuo metu, kai kalbos kultūra dar nebuvo atskira disciplina, o taisyklingumas buvo suvokiamas kaip stiliaus dalykas Žr. Juozas Pikčilingis, Lietuvių kalbos stilistika, d. 1, 1971. . Deja, stokojant naujų stilistikos leidinių, studijuojami minėtą teoriją plėtoję veikalai, o studijuojantieji, kaip matyti, kartais pritrūksta šiandienos teorinių kalbos norminimo žinių.

Kita prielaida, kodėl kalbos klaidomis ar trūkumais vertintini kalbos reiškiniai lietuvių kalbos ir literatūros valstybinių brandos egzaminų darbuose žymimi stiliaus klaidomis, galėtų būti sietina su Baigiamųjų darbų kalbos vertinimo aprašu, skirtu mokinių baigiamųjų darbų (PUPP, VBE, MBE), 12 klasės lietuvių kalbos įskaitos vertintojams. Minėtina, kad rengiant kalbos vertinimo aprašą, laikytasi principo vertinimą (svarstymą, ką laikyti klaida, ko ne) sieti su mokymo procesu. Kaip nurodoma apraše (2014), jame „žodyno ir gramatikos klaidomis laikomi atvejai, teikiami Didžiųjų kalbos klaidų sąraše […], taip pat […] Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotuose mokykliniuose vadovėliuose teikiami atvejai, kurių vertinimas neprieštarauja „Kalbos patarimų“ […] vertinimui“. Taigi tie nevartotini kalbos reiškiniai, kurie įvardijami kaip nenorminiai tik atskiruose šaltiniuose (pavyzdžiui, „Kalbos patarimuose“) ir mokymo procesui yra neaktualūs, į aprašą nepateko Į aprašą neįtraukti (klaidomis nelaikytini) ir tie kalbos dalykai, kurie „Kalbos patarimuose“ vertinami kaip šalutiniai normos variantai, pvz.: sangrąžinių formų („nusirašiau sau tvarkaraštį; pasiėmiau su savimi kuprinę“), vyr. g. dalyvių su mot. g. daiktavardžiais vartosena („merginos susižavėję vartė naujausią madų žurnalą“). Mokiniai šių dalykų turi būti mokomi, bet kaip jų mokoma, kaip jie aiškinami ir vertinami mokymo procese – tai metodikos dalykas, baigiamuosiuose darbuose jie nevertintini kaip klaidos. . Į jį nutarta neįtraukti ir nevienodai kalbininkų vertinamų dalykų Atskirai minėtinas ir kalbos reiškinių, turinčių žymę vngt., vertinimas. „Kalbos patarimuose“ kalbos reiškiniai, pažymėti vngt., vertinami kaip nenorminiai. Vieni tų atvejų yra gana aiškios klaidos, neturinčios perspektyvos (šie atvejai įtraukti į kalbos vertinimo aprašą – jie aiškinami vadovėliuose, todėl galimi laikyti klaidomis mokinių rašomuosiuose darbuose, pvz., nervuotis), kiti – dar nepakankamai ištirti. Pastarieji, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teigimu, netinka nei mokyti, nei mokiniams klaidomis laikyti. . Į kalbos vertinimo aprašą neįtraukti minėti kalbos reiškiniai mokinių baigiamuosiuose darbuose klaida neturėtų būti žymimi, deja, radę šiuos reiškinius mokinių rašomuosiuose darbuose, vertintojai neretai juos yra linkę skirti stilistikai. Pavyzdžiui:

(1) Žmogus, kuris sugeba atleisti, o gal net visai šaltai reaguoti į kitų apkalbas, smerkimus, nėra silpnas. (2) Mažvydas žmonėms bandė įrodyti, kad krikščionių kunigai nori tik naudos sau, kad be pinigų pas jų net neverta eiti. (3) Atlaidumas gali būti kaip silpno, taip ir stipraus žmogaus bruožas, priklausantis nuo žmogaus charakterio ir požiūrio į aplinką, o kartais – nuo tam tikros situacijos.

Spustelėjus išskleisti...

Vertinant brandos egzamino darbus, kartais nėra atsižvelgiama ir į mokinio pavartotos kalbos išraiškos priemonės semantiką. Žymima stiliaus klaida, nors žodis sakinyje vartojamas turima (ir galima) reikšme. Pavyzdžiui:

(1) Atlaidumas – žmogaus charakterio savybė, kurią tikrai turi ne kiekvienas. Daugelis atlaidumą vertina kaip silpnumo arba stiprybės išraišką. Atleisti ar ne? Klausimas, kurio atsakymą gali lemti tik žmogaus vidus Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Stasys Keinys, Laimutis Bilkis, Jonas Paulauskas, Vytautas Vitkauskas (red.), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2011) nurodoma, kad vidus yra: „3. dvasia, psichika, pvz.: Vidaus pasaulis. Vidaus balsas.“ ir nuostatos. (2) Šiuolaikiniame pasaulyje kylantys streikai dėl viršvalandžių, per mažų atlyginimų, netolerancijos kitokiems verčia valdžią labiau stengtis padėti visuomenei išspręsti šias problemas. Šiuo metu Lietuvoje aktualus klausimas Ten pat nurodoma, kad klausimas yra: „2. knyg. uždavinys, problema, pvz.: Kyla klausimas. Iškelti klausimų. Sunkus klausimas. Šie klausimai dar svarstomi.“ yra dėl homoseksualų santuokų įteisinimo. (3) Dėl šios priežasties herojus pasiryžta nenusileisti klastingam valdovui – pagrindinis veikėjas nutaria atkeršyti už savo tėvą ir neleisti įsiviešpatauti Ten pat nurodoma, kad viešpatauti yra: „1. turėti visą valdžią, pvz.: sako, ten biurokratai viešpataują; 2. būti viešpačiu, karaliauti, pvz.: Vytautui viešpataujant, Lietuva buvo galinga.“ Klaudijui.

Spustelėjus išskleisti...

(1) Kerštingumas itin aktuali tema sumaterialėjusioje mūsų dienų civilizacijoje – žmonės vis žiauresni ir negarbingi. (2) Sąvoka „maištas“ apibūdina taisyklių nesilaikymą, ėjimą prieš sistemą ir stereotipų laužymą. Iš šio apibūdinimo galima teigti, kad maištauti nėra teisinga. Tačiau ar visada standartų laužymo padariniai blogi?

Spustelėjus išskleisti...

Analizuojant rašinius, pastebėta, kad kartais vertintojai gana tiesmukai interpretuoja stilistikos vadovėliuose aptartus tipinius, būdingiausius stiliaus pažeidimus. Gerai žinoma, kad stiliaus klaidos neatsiejamos nuo konteksto: ta pati kalbos priemonė viename kontekste gali būti traktuojama kaip kalbos negerovė, kitame – kaip puiki, paveiki, stilinga raiška. Atkreiptinas dėmesys, kad bet kuris kalbos vartojimo atvejis turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į jo vartojimo situaciją. Pavyzdžiui:

(1) […] Vinco Mykolaičio-Putino kūrinyje „Altorių šešėly“ galime įžvelgti atlaidumo, kaip žmogaus stiprybės, ir neatlaidumo, kaip silpnybės, priešpriešą. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ilgus metus praleidžia kunigų seminarijoje, į kurią jį siuntė tėvai […]. Liudas toliau gyvena taip, kaip troško: keliauja, mokosi ir kuria.

Spustelėjus išskleisti...