Straipsnis Lyčiai jautraus biudžeto koncepcija ir jo formavimo prielaidos Lietuvoje

Lyginant valstybės biudžeto išlaidų minėtoms sritims pokyčius 1999–2003 m. laikotarpiu akivaizdūs labai dideli skirtumai. Labiausiai padidėjo asignavimai transporto ir ryšių (13 kartų), mineralinių išteklių gavybos, pramonės ir statybos (185,8 proc.), krašto apsaugos (90,7 proc.) sektoriams, t. y. ten, kur ryškus vyrų dominavimas. O „moteriškų“ sektorių finansavimas augo nedaug: švietimo išlaidos padidėjo tik 38,5 proc., sveikatos apsaugos ir kultūros – po 26,4 proc., o socialinės apsaugos – 17,4 proc. (2 lentelė).

Taigi, Lietuvoje skirstant biudžeto išlaidas pastebima lyčių lygybės asimetrija. Esanti biudžetinio finansavimo praktika tarsi įteisina ir skatina lyčių nelygybę.

Lyčių požiūriu asimetriškas valstybės išlaidų paskirstymas neigiamai veikia ekonomiką, ir ypač valstybės pajamas. Yra pagrindo teigti, kad viena iš valstybės pajamų mažėjimo priežasčių Lietuvoje yra lyčių lygybės iškraipymai formuojant šalies biudžetą.

Antra, palyginus savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, išryškėja nelauktos tendencijos: vyriškos sritys finansuojamos daugiausia iš valstybės biudžeto, o moteriškos sritys – iš savivaldybių biudžeto, t. y. likutiniu principu.

Kaip paaiškėjo palyginus savivaldybių ir valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, savivaldybių biudžete dominuoja išlaidos švietimui (55 proc.), socialinei apsaugai (15 proc.), sveikatos apsaugai, kultūrai, būstui ir komunaliniam ūkiui (17 proc.) – t. y. šios sritys daugiausia finansuojamos iš savivaldybių biudžeto, o valstybės biudžete šioms išlaidoms tenka menkesnis lyginamasis svoris. Priminsime, kad šiose srityse daugiausia užimtos moterys.

Tuo tarpu savivaldybių biudžete išlaidos viešajai tvarkai, krašto apsaugai, transportui ir ryšiams, kurui ir energetikai, pramonei ir statybai sudaro menką dalį (apie 10 proc.). Šiose veiklose vyrauja vyrai. Šios sritys finansuojamos daugiausia iš valstybės biudžeto (apie 52 proc.).

Pavyzdžiui, savivaldybių 1999–2005 m. biudžetuose sritims, kuriose dominuoja moterys, buvo skiriama daugiau kaip 88 proc. biudžeto išlaidų, o valstybės biudžete – 29 proc.; „vyriškoms“ sritims iš valstybės biudžeto skiriama 54 proc. išlaidų, o iš savivaldybių – tik 12 proc. išlaidų.

Analizuojant 2004 m. biudžetus (Vilniaus m. savivaldybės pavyzdžiu – 2 ir 3 pav.) matyti, kad asignavimai iš valstybės biudžeto „moteriškoms“ sritims mažėja, palyginti su 2003 m., o „vyriškoms“ sritims sparčiai didėja; o savivaldybių biudžete pastebima atvirkštinė tendencija.

Tai rodo valstybės biudžeto finansavimo prioritetus – žinoma, tai „vyriškos“ sritys. Savivaldybių veiklos sritys – „moteriškos“, jų finansavimas dažniausiai nėra prioritetinis.

Antram etapui (2004–2008 m.) būdingi ryškūs kai kurių tendencijų pokyčiai.

Pirma, nuo 2004 m. Lietuvai įstojus į ES padėtis pastebimai pasikeitė, nes mūsų šalis pradėjo vykdyti prisiimtus narystės ES įsipareigojimus ir didesnis dėmesys skiriamas socialinei politikai ir lyčių lygybei – pradėjo sparčiau augti valstybės biudžeto finansavimas moterų dominuojamiems sektoriams (sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai) arba bent jau nemažėjo (švietimui, kultūrai) (4 pav.).

Tuo tarpu vyrų dominuojamoms sritims 2004–2008 m. valstybės biudžeto išlaidos kai kur netgi sumažėjo (bendrosios valstybės paslaugos, gynyba) arba kito nedaug (viešoji tvarka ir visuomenės apsauga, ekonomikos sektorius) (5 pav.).

Prie pokyčių prisidėjo ne tik tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai, bet ir 2004–2006 m. Europos Sąjungos struktūrinė parama. 2008 m. valstybė kartu su savivaldybių biudžetų lėšomis iš viso švietimui ir mokslui skyrė beveik 6,4 mlrd. litų. Tai sudaro 21 proc. nacionalinio biudžeto. Be to, 2008 m. pradėtas iš esmės spręsti švietimo darbuotojų (dauguma jų yra moterys) atlygio klausimas, svarbus užtikrinant kokybiškas švietimo paslaugas ir pritraukiant kvalifikuotus specialistus.

Pastaraisiais metais sveikatos apsaugai skiriama gerokai daugiau lėšų. 2008 m. valstybės biudžete šiai sričiai buvo numatyta beveik 1,7 mlrd. litų. 2008 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondas, iš kurio finansuojama sveikatos apsaugos sistema, siekė 4,4 mlrd. litų. Palyginti su 2007 m., jis padidėjo 20,5 proc. Šaltinis: LR finansų ministerija. Nemenkas dėmesys skiriamas ir pavojingų ligų prevencijai – tai ypač svarbu vyrų ir moterų sveikatai bei ilgaamžiškumui užtikrinti.

Nagrinėjamuoju laikotarpiu daugiau dėmesio ir finansavimo sulaukia kultūra. Tai daugiausia susiję su tuo, kad 2009-ieji Lietuvai yra jubiliejiniai Tūkstantmečio minėjimo metai, ir Vilnius tapo Europos kultūros sostine. 2008 m. iš Lietuvos valstybės biudžeto kultūrai, religijai ir poilsiui skirta 717,5 mln. litų.

Antra, pastebimas Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo netolygumas lyčių aspektu. Lietuvos narystė ES ir glaudesnės integracijos procesas neatsiejamas nuo ES struktūrinių fondų paramos gavimo ir panaudojimo. Šios paramos poveikis moterims ir vyrams yra skirtingas. Lietuva turi ir toliau laikytis griežtos makroekonominio stabilizavimo orientacijos, o pasaulinė patirtis rodo, kad griežta fiskalinė ir pinigų politika daro neigiamą įtaką skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, ir ypač moterims. Pasaulyje yra žinoma: skurdo problema – tai moterų problema, skurdas pažeidžia moteris labiau nei vyrus.

Užsienio šalių patirtis lyčių ekonomikos srityje byloja apie tai, kad struktūrinė parama šalies ekonomikai padidina nematomą socialinės rūpybos krūvį darbo jėgai reprodukuoti ir palaikyti, kuris dažniausiai tenka moteriai. Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių: pirma, moteris rinkos ekonomikos sąlygomis yra priversta didinti produktyvaus darbo krūvį (t. y. rinkoje) likdama socialiai neapsaugota ateityje (fragmentiškas darbas neužtikrina nuolatinio darbo užmokesčio einamuoju laikotarpiu ir neturi jokios įtakos pensijoms bei kitoms socialinėms išmokoms ateityje); antra, moteris priversta didinti savo naštą ir neapmokamo darbo srityje, siekdama kompensuoti kritusį šeimos narių gyvenimo lygį.

Lietuvoje 1998 m. priėmus Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą buvo žengti formalūs žingsniai užtikrinant moterų lygias galimybes užimtumo srityje, bet iš tikrųjų iš esmės niekas nepasikeitė. Įstatymai patys savaime negali nulemti esminius moterų padėties rinkoje pokyčius – tai liudija Lietuvoje išliekanti darbo užmokesčio diferenciacija pagal lytį.

Deja, Lietuvoje kol kas dar nėra sisteminių tyrimų, išsamiau atskleidžiančių lyčių nelygybę šioje srityje. Tačiau galima hipotetiškai teigti, kad sustiprėjus ekonomikos orientacijai į stabilumą ir ekonominį efektyvumą iš tikrųjų moterų darbo krūvis padidėjo labiau nei vyrų. Pavyzdžiui, plačiai žinomas faktas, kad siekiant moteriai uždirbti tiek pat, kiek vyrui, jai dažniausiai tenka dirbti keliais etatais, o vyras lengviau gauna tokį patį atlyginimą vienoje vietoje. Liberali koncepcija teigia, kad ekonomikoje laimi stiprusis, o tai reiškia – vyras. Tai amerikietiškojo monetarinio modelio nuostata.

Lietuvoje liberalizavus komunalinių paslaugų kainas didelę namų ūkių išlaidų dalį sudaro išlaidos už komunalinius mokesčius – šildymą, elektros energiją, vandens tiekimą (2007 m. – 12 proc.). Palyginus 2000 ir 2007 m. išlaidas matyti jų sumažėjimas (3 lentelė), tačiau nuo 2009 m. sausio 1 d. pakilus gamtinių dujų, vandens ir elektros kainoms, komunalinių paslaugų išlaidos vėl gerokai padidės. Komunaliniai mokesčiai – labiausiai Lietuvos gyventojų gyvenimo lygį pakertantis veiksnys.

Namų ūkių ekonomikoje moterys atsakingos už įprasto šeimos gyvenimo lygio palaikymą. Spręsti šią problemą darosi vis sunkiau, kai didėja kainos už komunalines ir medicinos paslaugas, mokymąsi, mažėja valstybės teikiama socialinė parama.

Rinkos reformų metu siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo ir stabilumo Lietuvoje susiklostęs moterų ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygis yra mažesnis nei vyrų – moterų aktyvumas 2007 m. buvo 65 proc., o vyrų – 71 proc.; užimtumas – atitinkamai 62,2 proc. ir 67,9 proc. 2007 m. duomenimis, moterys, dirbančios visą darbo dieną, sudarė mažesnę dalį nei vyrai (atitinkamai 48,4 proc. ir 51,6 proc.), o moterys, užimtos ne visą darbo dieną, viršijo analogiškai užimtus vyrus net 17,2 proc. punktų (atitinkamai 58,6 proc. ir 41,4 proc.). Tačiau vis dar išlieka ypač neigiamas reiškinys – didelis moterų bedarbių, turinčių aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, skaičius – 19,0 proc. (vyrų – 11,8 proc.). Tai reiškia, kad išsilavinusios moterys Lietuvoje negali visavertiškai savęs realizuoti.

Kyla didelių abejonių, ar panaudojant ES struktūrinių fondų paramą Lietuvoje nebus pažeisti lyčių lygių galimybių principai.

Nors Lietuvoje nėra sisteminių moterų ir vyrų galimybių siekiant šios paramos tyrimų, tačiau atskiri fragmentiški tyrimai leidžia teigti, kad moterims ES struktūrinių fondų lėšos yra sunkiau prieinamos nei vyrams. Pirma, didelė dalis moterų dažniausiai turi mažiau informacijos apie ES paramos galimybes nei vyrai. Antra, moterys turi mažiau potencialių galimybių gauti finansavimą iš ES fondų dėl labai griežtų ir sudėtingų paraiškų pateikimo bei užpildymo reikalavimų. Potencialiai geros projektinės idėjos dažnai atmetamos dėl sureikšmintų formalių reikalavimų, kuriuos įvykdyti dažniausiai padeda konsultacinės firmos, už šią pagalbą imdamos tokį procentą, kokį sumokėti moterys verslininkės tiesiog neišgali. Trečia, bendro finansavimo – nacionalinio įnašo – reikalavimas labiau moterims nei vyrams užkerta kelią gauti struktūrinių fondų paramą.

Atsižvelgiant į šias pagrindines aplinkybes galima teigti, kad ES struktūrinės lėšos yra mažiau prieinamos moterims nei vyrams.

Išvados

1.Lyčiai jautrus biudžetas – viena iš esminių priemonių, padedančių siekti ir įgyvendinti lyčių lygybę. Tai šiuolaikinių socialinių technologijų priemonė, nustatanti valstybės pajamų ir išlaidų struktūros įtaką moterų ir vyrų socialinei-ekonominei padėčiai bei iš to išplaukiančioms jų galimybėms ir leidžianti vyriausybę savo politikoje diegti diferencijuotų interesų principą atsižvelgiant į socialinius požymius.

Lyčių aspekto integravimas į valstybės biudžetą suteiktų šaliai įvairiapusės naudos: padidėtų prekių ir paslaugų gamybos apimtys, pailgėtų laisvalaikis, padidėtų galimybės gyventi visavertį gyvenimą (dėl pagerėjusios sveikatos, galimybės įgyti ir panaudoti įgūdžius, dalyvauti priimant sprendimus ir kt.).

2. Lietuvos nacionalinio biudžeto analizė lyčių aspektu leidžia skirti du etapus: pirmą 1999–2003 m. ir antrą 2004–2008 m.

Pirmam etapui (1999–2003 m.) būdingos šios tendencijos.

Pirma, ryškus biudžeto išlaidų skirstymas į „vyriškus“ ir „moteriškus“ sektorius. Išlaidos „vyriškiems“ sektoriams (vyrai daugiausia užimti tokiose srityse kaip bendrosios valstybės paslaugos, viešoji tvarka ir visuomenės apsauga, kuro ir energijos teikimo paslaugos, mineralinių išteklių gavyba, pramonė ir statyba, transportas ir ryšiai) buvo finansuojamos iš šalies biudžeto prioritetiniu principu, o išlaidos „moteriškiems“ sektoriams (moterų daugiausia švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, kultūros srityse) – likutiniu principu.

Antra, asignavimai vyrų dominuojamoms sritims nagrinėjamu laikotarpiu nuolat didėjo ir buvo finansuojami daugiausia iš valstybės biudžeto, o moterų dominuojamoms sritims asignavimai mažėjo ir buvo skiriami dažniausiai iš savivaldybių biudžeto, t. y. likutiniu principu.

Tokia biudžetinio finansavimo praktika Lietuvoje tarsi įteisina ir skatina lyčių nelygybę. Lyčių požiūriu asimetriškas valstybės išlaidų paskirstymas neigiamai veikia ekonomiką, ir ypač valstybės pajamas. Yra pagrindo teigti, kad viena iš valstybės pajamų mažėjimo priežasčių Lietuvoje yra lyčių lygybės iškraipymai formuojant šalies biudžetą.

3. Antram etapui (2004–2008 m.) būdingi buvusių tendencijų pokyčiai.

Pirma, 2004 m. Lietuvai įstojus į ES ir vykdant prisiimtus įsipareigojimus, didesnis dėmesys skiriamas socialinei politikai ir lyčių lygybei. Dėl to pradėjo augti valstybės biudžeto finansavimas moterų dominuojamiems sektoriams, o vyrų dominuojamiems sektoriams biudžeto išlaidos sumažėjo arba kito nedaug.

Antra, vertinant ES struktūrinės paramos įsisavinimo procesą reikia pripažinti, kad ES lėšos Lietuvos moterims yra sunkiau prieinamos nei vyrams dėl šių realiai egzistuojančių priežasčių: moterys sunkiau prieina prie informacijos apie ES pagalbą nei vyrai; labai formalizuota ir sudėtinga paraiškų teikimo tvarka mažina potencialiai kokybiškų moterų SVV projektų įgyvendinimo galimybes; tuo tarpu stambusis vyrų verslas naudojasi brangiomis konsultacinių firmų paslaugomis; bendro finansavimo, t. y. nacionalinio įnašo iki 20–30 proc. projekto vertės reikalavimas beveik užkerta kelią moterims pasinaudoti struktūrinių fondų parama.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikėtų suteikti moterims lengvatų bei sudaryti realias sąlygas pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama.

4. Remiantis pasaulio ir ES šalių patirtimi, įgyvendinant Lisabonos strategiją ir Europos Tarybos naująją socialinės sanglaudos strategiją ir Lyčių aspekto integravimo strategiją Lietuvoje būtų tikslinga atlikti valstybės ir savivaldybių biudžeto analizę lyčių aspektu.

LJB – svarbus mechanizmas, kuris leistų užtikrinti geresnį ekonominių tikslų ir socialinių įsipareigojimų suderinamumą. Biudžeto analizė lyčių aspektu leistų pagrįsti ir efektyviau paskirstyti valstybės išlaidas, patenkinant visuomenės specifinių grupių poreikius, ir kartu tai turėtų teigiamos įtakos formuojant valstybės pajamas ilgalaikėje perspektyvoje.

LJB leistų nustatyti fiskalinės politikos kryptis, kurios taptų skaidresnės, labiau matomos ir įvertinamos. Užsienio šalių praktikoje gerai žinomi ir taikomi lyčių lygių galimybių ekspertizės metodai, kurie rodo, kaip ir kokiems tikslams naudojamos lėšos, skirtos moterims. Ypač svarbu tai, kad LJB suteikia socialinės ir ekonominės politikos kūrėjams žinių apie moterų ir vyrų skirtingus prioritetus, nurodant išlaidų jiems poreikį, siekiant padidinti valstybės pajamas, įgyvendinti lyčių lygybės aspektą makroekonomikoje, paspartinti ekonomikos augimo tempus.

Literatūra

• Balandynowicz-Panfil, Katarzyna; Urszula Opacka, “Gdansk Gender Budget Initiative” | The Network of East–West Women NEWW Polska, 2005.
• Balmori, Helena Hofbauer, “Gender and Budgets: Overview Report” | BRIDGE Development-Gender, Institute of Development Studies, University of Sussex, Brighton, 2003 [žiūrėta 2008 m. lapkričio 12 d.].
• Beveren, Jacintha van; Thera van Osch, Sheila Quinn, Aengus Carroll, Lydia la Rivière-Zijdel, Budgeting for All: Manual for Local Gender Budget Initiatives, Utrecht: Vrouwen Alliantie media productions (VAmp), 2004.
• Budlender, Debbie, A Review of Gender Responsive Budget Initiatives: A Report of a Global Assessment Commissioned by the Commonwealth Secretariat, Community Agency for Social Enquiry (CASE), Johannesburg, South Africa, Mimeo, 2000.
• Budlender, Debbie; Diane Elson, Guy Hewitt, Tanni Mukhopadhyay, Gender Budgets Make Cents: Understanding Gender Responsive Budgets, London: The Common Wealth’s Secretariat, 2002 [žiūrėta 2008 m. lapkričio 3 d.].
• Çağatay, Nilüfer; Mümtaz Keklik, Radhika Lal, James Lang, Budgets as If People Mattered: Democratizing Macroeconomic Policies, UNDP SEPED Conference Paper Series, no. 4, 2000 [žiūrėta 2009 m. vasario 11 d.].
• Gréboval, Cécile, Gender Budgeting: An Overview by the European Women’s Lobby, Brussels: European Women’s Lobby, 2004.
• Inter-Parliamentary Union, Ipu.org [žiūrėta 2008 m. lapkričio 3 d.].
• Lietuvos statistikos metraštis, 2008, Statistikos departamentas prie LRV, Vilnius, 2008.
• Moterys ir vyrai Lietuvoje, Vilnius, Statistikos departamentas, 2007.
• Neuhold, Brita, “Observations and Demands from a Gender Perspective” | United Nations Conference on “Financing for Development,” 2002.
• Rakauskienė, Ona Gražina, „Makroekonominė politika: genderinis požiūris“, Viešoji politika ir administravimas, 2002, nr. 3, p. 9–26.
• Rakauskienė, Ona Gražina; Eugenijus Chlivickas, “Public Finance of Lithuania: Gender Perspective,” Journal of Business Economics and Management, 2007, vol. 8, no. 1, pp. 11–27.
• Rakauskienė, Ona Gražina; Vaida Lisauskaitė, „Lyčių lygių galimybių modelis Švedijos ekonomikoje: gairės Lietuvai“, Viešoji politika ir administravimas, 2005, nr. 12, p. 46–68.
• Ржаницына, Людмила Сергеевна, Гендерный бюджет: первый опыт в России, [Ljudmila Sergeevna Rzanitsina, Gender Budgeting: The First Experience in Russia], Москва: Гелиос АРВ, 2002.

The Concept of Gender-Responsive Budget and Some Assumptions of Its Formation in Lithuania

Summary. Gender equality is one of the fundamental values of the European Union. Lithuania as a member state of the EU has naturally absorbed all the values and principles and adopted all the main legal documents legitimizing gender equality. Unfortunately, in reality of public, social and economic life there is a huge gap between the declared and really implemented equality between men and women. Gender Responsive Budget would be one of the most appropriate ways to solve the problems, arising in practice in the EU and other countries of the world. Budgeting is an application of Gender Mainstreaming in the budgetary process which means a gender based assessment of budgets, incorporating a gender perspective at all levels of the budgetary process and restructuring revenues and expenditures in order to promote gender equality (Council of Europe, 2005). Gender responsive budget is an important mechanism that would allow ensuring better compatibility of economic objectives and social commitments. Gender analysis would help to ground and distribute state expenditure more effectively, satisfy needs of special groups of the society and at the same time would have a positive long-term effect on formation of the state revenue. There is a set methodology of gender analysis both in theory and practice of gender budgeting, which helps to identify clearly how and for what purposes the funds allocated for women and children are distributed. Furthermore, gender responsive budget can provide social and economic policy makers with the knowledge of different priorities of women and men, indicating the financial resources needed to increase state revenues, to achieve gender equality at the macroeconomic level, and to increase the rate of the economic growth.

Keywords: gender responsive budget, gender mainstreaming, good governance, costs of gender inequality, domestic economy, unpaid work, women’s reproductive economy.