Straipsnis Antanas Smetona – gimtosios kalbos puoselėtojas

A. Smetona laikėsi nuostatos, kad lietuvių inteligentai šiuo klausimu turėtų būti reiklesni valdžiai, veiklesni, aktyvesni:

Ar nėra ir mūsų apsileidimo? Mes nuolat šaukiame: reikalaukime iš vyriausybės. O kaip ir kuomet reikalauti, – neišsiaiškiname. Reikalavimais grūmojame ir mūsų atstovams, kada juo Dūmon renkame. Praeina ūpas, ir vėl nutilstame, tartum didelį darbą padarę. Reikia rimtai susirūpinti, kad ir ta siaura vietelė mūsų kalbai vidurinėse mokyklose neišslystų iš mūsų rankų. Turėtų susiprasti mūsų mokytojai, mūsų draugijos, ypač švietimo draugijos turėtų susitarti ir ką nors daryti. Antanas Smetona, „Lietuvių kalba ir mokykla“, 1907.

Spustelėjus išskleisti...

XX a. antrajame dešimtmetyje, nors Lietuva dar nebuvo atgavusi laisvės, A. Smetona jau džiaugėsi kai kuria pažanga šioje srityje, ypač kad Vilniaus gimnazijose mokslas atgijo. Straipsnyje „Dėl lietuvių kalbos Vilniaus mokyklose“ rašė, kad gavęs leidimą čia pradėjo mokytojauti P. Kairiūkštis. Tačiau jo vedamas pamokas lanko nelabai daug mokinių. Vis dėlto A. Smetona viltingai tikėjo, kad jų tikrai padaugės, todėl labai svarbu, kad į vaikus ir jų tėvus motyvuojančią veiklą įsitrauktų visa visuomenė. Drauge nerimavo, kad P. Kairiūkštis sutiko dirbti lietuvių kalbos mokytoju nekeldamas jokių sąlygų, nežinodamas, ar jam bus atlyginta už darbą. O tokia grėsmė iškilo: senasis komitetas aukoms rinkti jau iširo, naujas dar nesusikūrė. A. Smetonos nuomone, dabar reikia greitai spręsti susidariusią problemą – arba atgaivinti senojo komiteto veiklą, arba sukurti naują, nes jau baigiasi mokslo metai, o mokytojas tegavo iš viso už darbą 60 rublių iš J. Tumo-Vaižganto fondo, skirto Rytų Lietuvos švietimui remti. A. Smetonos nuomone, jei mokytojui už darbą nebus atlyginta, vargu ar vietoj jo atsiras kitas toks, kaip P. Kairiūkštis, „kuris imtų ridenti aukštyn nuo kalno nuslinkusį akmenį“ Antanas Smetona, „Dėl lietuvių kalbos Vilniaus mokyklose“, 1912. . Autorius siūlė sudaryti komitetą lietuvių kalbos reikalams spręsti ir visoms švietimo draugijoms rekomendavo į jo komitetą deleguoti po vieną narį iš draugijos. Kol nesusikūrė komitetas, aukas siųsti laikraščių redakcijoms. Taigi A. Smetona sistemingai aktyvino lietuvius inteligentus, švietimo draugijų narius nepalikti be dėmesio lietuvių kalbos reikalų.

Savo visuomeninės, politinės veiklos pradžioje A. Smetona ne tik rūpinosi tautos atgimimo, kalbos išsaugojimo, jos norminimo, švietimo plėtros reikalais. Kaip pažymi literatūros tyrinėtojas, rašytojas, žurnalistas, visuomenininkas A. Merkelis, A. Smetona ne mažiau rūpinosi, kad besimokantis jaunimas nenutoltų nuo gimtojo krašto. Jis patarė, kad atostogų metu jauni žmonės keliautų po gimtą šalį, kaip daro kitų šalių mokiniai:

Įvairios vietos, įvairūs žmonės parodytų savo gyvenimu mokiniams, ko jie neranda ir negali rasti raštuose. Jų atmintyje po kelionės paliktų Lietuvos paveikslas, gyvomis spalvomis, tamsiomis ir šviesiomis nupieštas. Tas paveikslas, rasit, ne vieną paskatintų daugiau darbuotis, rasit, ne vienas jį regėjęs, labiau pamiltų savo gimtąją šalį ir, išėjęs mokslą, paliktų tėvynėje, nebekeliautų svetur lengvesnės ir skanesnės duonos ieškoti. Aleksandras Merkelis, Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, p. 9.

Spustelėjus išskleisti...

Taigi dar carinės okupacijos metais A. Smetona daug dėmesio skyrė lietuvių kalbos kultūros problemoms spręsti, teisėtai reikalavo, kad ji švietimo institucijose turėtų prioritetą, jos reikalais rūpintųsi inteligentai.

Išvados

1.A. Smetonos požiūris į tautinį kultūrinį tapatumą, gimtosios kalbos reikšmę ir konkreti veikla šioje srityje atitiko XIX a. pabaigoje iškilusios naujos inteligentų kartos inicijuoto tautinio atgimimo sąjūdžio tikslus ir uždavinius. Veikti tautos atgimimo naudai jis brendo mokydamasis gimnazijoje, studijų Peterburgo universitete metais dalyvaudamas slaptoje lietuvių studentų kultūrinėje šviečiamojoje veikloje, kuri reiškėsi kaip viena iš protesto prieš carinę priespaudą formų.

2. „Vilties“ laikraštis, kurį leido ir redagavo A. Smetona, teikė didelių galimybių skelbti visuomenei ne tik rūpimas kalbos išsaugojimo, bet ir kitas tautiečių atgimimą žadinančias idėjas. Savo straipsniuose būsimasis valstybės vadovas rašė apie apgailėtiną lietuvių kalbos būklę (jos gerai nemokėjo net inteligentai), ragino jos mokytis iš tarmių, prozos ir poezijos kūrinių, kai kurių lietuviškų laikraščių, rūpinosi kalbos norminimu, gryninimu, teikė organizacinius, dalykinius ir metodinius patarimus.

3. Puoselėdamas laisvos tautos idėją, A. Smetona pabrėžė, kad ir švietimas turi būti tautiškas, o visi lietuviai išmokti lietuviškai skaityti ir rašyti, nes valdžios pradinės mokyklos tokių teisių nesuteikia. Todėl skatino mokytis iš slaptosios mokyklos (šeimos, namų mokyklos) patirties, parašyti šeimos mokyklai tinkamų vadovėlių, elementorių, skaitymo ir rašymo knygų. A. Smetona reagavo į lietuvių kalbos būklę ir Lietuvoje veikiančiose vidurinėse mokyklose, pats po darbo banke mokė lietuvių kalbos Vilniaus gimnazijose. Laikėsi nuostatos, kad inteligentai kalbos klausimais būtų reiklesni valdžiai, veiklesni, siūlė sudaryti komitetą lietuvių kalbos reikalams spręsti.

Literatūra

• Biržiška, Mykolas, Didysis Vilniaus Seimas, Kaunas: Varpas, 1937.
• Eidintas, Alfonsas, Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai, Vilnius: Mintis, 1990.
• Kisinas, Izidorius, Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija, Klaipėda: Rytas, 1935.
• Klimas, Petras, Iš mano atsiminimų, Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990.
• Masiliūnas, Kazimieras, Antano Smetonos raštų žodynas: su sintaksės ir stilistikos pavyzdžiais, Kaunas: Spindulys, 1934.
• Merkelis, Aleksandras, Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, Niujorkas, 1964.
• Motieka, Egidijus, Didysis Vilniaus Seimas, 2-oji pataisyta laida, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
• Navardaitis, Petras, „Antanas Smetona – tautos auklėtojas“, Tautos mokykla, 1934, nr. 17–18, p. 330.
• Smetona, Antanas, „Dėl lietuvių kalbos Vilniaus mokyklose“, Viltis, 1912, nr. 24.
• Smetona, Antanas, „Dėl terminologijos“, Viltis, 1909, nr. 133.
• Smetona, Antanas, „Kalbininkų komisija ir mūsų rašyba“, Viltis, 1911, nr. 120.
• Smetona, Antanas, „Kalbos reikalai“, Viltis, 1911, nr. 86.
• Smetona, Antanas, „Lietuvio žymės“, Viltis, 1912, nr. 136.
• Smetona, Antanas, „Lietuvių kalba ir mokykla“, Viltis, 1907, nr. 19.
• Smetona, Antanas, „Mes ir mūsų kalba“, Viltis, 1910, nr. 75.
• Smetona, Antanas, „Mokykimės tėvų kalbos“, Viltis, 1908, nr. 14.
• Smetona, Antanas, „Mūsų rašto kalba ir inteligentai“, Viltis, 1909, nr. 126.
• Smetona, Antanas, „Visuotinio švietimo reikalai“, Viltis, 1910, nr. 3.
• Šliogeris, Vaclovas, Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas, Sodus (Mich.): Bachunas, 1966.

Antanas Smetona as Advocate of the Native Language

Summary. Antanas Smetona (1874–1944) was one of the most active promoters of the innate self in the early 20th century. His attention to the national heritage and the native language was directly related to the growth of the movement of national liberation at the turn of the 20th century, as well as the struggle for the democratic school and the rights of the native language. According to the author, the Lithuanian revival was more than just the retention of the parent language. Rebirth meant the rise from contempt, recognition by other nations, spiritual renewal, and promotion of traditional values.

More than once A. Smetona wrote in the press about a difficult state of the Lithuanian language and the disrespect of Lithuanians for the native language. He blamed intellectuals (teachers, journalists, or authors of textbooks) for their indifference to language pollution and advised everybody to learn Lithuanian from dialects, fiction, and quality press. A. Smetona encouraged intellectuals to improve the native language and raised the idea of the reinstatement of the language section in the Viltis newspaper; he believed enthusiasts able to moderate it would appear. He repeatedly emphasized the issues of language standardization and purification, as well as the related problems, formulated the functions of the Lithuanian Language Commission set up in 1911, and recommended theoreticians and practitioners to join efforts in the solution of the language standardization issues.

As the author cherished the idea of a free nation, he stressed that the system of education has to be of a national character, all the Lithuanians have to at least learn to read and to write Lithuanian: the tsarist government-established primary schools did not provide the skills, therefore, the author encouraged learning from the experience of secret schools. Under the then conditions, family or home schools were the only way out. However, it was necessary to write textbooks, primers, reading and writing books suitable for family schools, and to provide quality Lithuanian penmanship examples. A. Smetona responded to the state of the Lithuanian language in Lithuanian secondary schools and taught in Vilnius gymnasiums after his working hours in the bank. A. Smetona believed that Lithuanian intellectuals had to demand more from the authorities, to be more active, and proposed to set up a committee to deal with the issues of the Lithuanian language.

Keywords: Antanas Smetona, Lithuania, Lithuanian, language, intellectuals, terminology.