Straipsnis Nacionalinis tapatumas ir atmintis šiuolaikinėje ekranosferoje ir medijų mene

Kitas Šerpytytės fotografijų ciklas „A State of Silence“ („Tylos būvis“ arba, atsižvelgiant į kontekstą, gali būti verčiama „Tylos valstybė“) atskleidžia dar vieną šiuolaikinio ekraninio meno bruožą – greitą nesenos istorijos ir patirties įvaizdinimą, nuolatinę dabarties įvykių memorializaciją. Natiurmortinių spalvotų nuotraukų cikle fotomenininkė gvildena atminties ir užmaršties temą kvestionuodama savo tėvo valstybės tarnautojo žūtį 2001 m. spalio 13 d. Laikraščiuose pranešama, kad vyriausybės saugumo vadovas Albinas Šerpytis žuvo nelaimingo autoįvykio metu, kurio tikslios aplinkybės ir detalės nebuvo įvardytos, todėl Šerpytytė laiko savo „pareiga atminčiai“ priminti neišaiškintą tėvo žūtį.

Sovietmečio atmintys

Tapatumo ir atminties bei subjektyvių prisiminimų temos plėtojamos visoje videomenininko Deimanto Narkevičiaus kūryboje, tačiau išskirčiau fotografijos stilistika jo sukurtą videofilmą „Genties išnykimas“ (2005, 10 min.), kuriame lietuviškojo tapatumo klausimai aptariami pasakojant šeimos istoriją. Filmo vaizdinis pagrindas – asmeninis autoriaus šeimos juodai baltų nuotraukų archyvas, kuriame įamžintos tėvo gyvenimo akimirkos. Panašiai kaip Beinoriūtės filme, menininkas, savitai montuodamas turimas fotografijas, siekia sukurti judantį vaizdą. Paprastai fotografavimas, albumų sudarymas, nuotraukų žiūrėjimas ir pan. yra svarbus šeimos ritualas (įamžintų šeimos narių ir giminaičių vaizdų peržiūra papildoma gyvais pasakojimais ir įvykių prisiminimais), kurio funkcija – išsaugoti ryšį tarp kartų. Tačiau šie pavyzdžiai akivaizdžiai parodo, kaip mėgėjiškos fotografijos, perkeltos į kitą „vaizdų rinkinį“, įgyja naujų funkcijų: tampa universaliais laiko liudininkais ir gija, siejančia filmo žiūrovą su istorine šalies praeitimi.

Narkevičius filme pasakoja savo tėvo gyvenimo istoriją iki pat mirties, tačiau autobiografinis aspektas filme nėra pabrėžiamas, priešingai – rodomos įvairios sovietmečio Lietuvos kasdieninio gyvenimo akimirkos, paryškinamos bendrai išgyventos patirtys. Slenkančiuose kadruose žiūrovas atpažįsta mažų miestelių kasdieninį gyvenimą – kaimo bendruomenės ir darbo kolektyvo santykius, įprastus laisvalaikio leidimo būdus ir pramogas, oficialias šventes. Panašių atvaizdų galima rasti daugelio Lietuvos gyventojų šeimų albumuose, todėl žiūrovas epochos dokumentus gali „pamatyti“ per savo patirtį, rasti jos bendrumų. Tapatumo ir savivokos paieškos atsiremia į tėviškę, vaikystės aplinką ir patirtis. Nagrinėdama Narkevičiaus kūrybą dabartinės lietuviškos fotografijos kontekste, Agnė Narušytė taikliai pastebėjo, kad „filmo „Genties išnykimas“ pagrindu tapęs nespalvotų fotografijų archyvas taip pat fiksuoja XX a. lietuvio(- ių) identiteto bruožus ir yra tarsi jų saugykla“ Agnė Narušytė, „Pirmame plane“. . Į filmą sujungtos asmeninės fotografijos tampa universaliu sovietmečio Lietuvos paveikslu, kurio detalių – kaimo santykių atspindžių, pasisėdėjimų, bendradarbių grupių, papročių, drabužių – rastume daugelio šeimų albumuose.

Keičiasi ne tik fotografija, bet ir fotografijoje fiksuojami identiteto bruožai, pavyzdžiui, miestiečiai į kaimą važiuoja ne aplankyti tėvų ar senelių, bet smagiai praleisti laiką gamtoje. Tuo tarpu senas šeimos albumas, tapęs filmu, padeda išsaugoti bent jau prisiminimą, kad kažkada gyvenimas buvo kitoks. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Narkevičiaus filmas darsyk patvirtina, kad istorija nėra vientisas, kartą sukurtas objektyvus pasakojimas – tai daugybė susipynusių atminčių, patirčių ir pasakojimų.

Nesena praeitis, sovietinio gyvenimo ir kasdienybės tradicijos bei ritualai domina ne vieną jauną Lietuvos menininką, tyrinėjantį kultūrinio tapatumo problemas. Kristinos Inčiūraitės filme „Uždarymas“ (2004, 6 min.) su nostalgija kalbama apie kultūrinės atminties vietų nyksmą ir prarastį – „Gintaro“ viešbučio uždarymą. Kultūrinėmis „atminties vietomis“ Indrės Klimaitės virtualioje terpėje pateikiamame projekte „Kompotas“ (2009) tampa sovietmečiu atsiradusios viešojo maitinimo įstaigos – valgyklos. Olandijoje gyvenanti ir kurianti menininkė, bendradarbiaudama su istorikais, rašytojais ir fotografais, siekė suregistruoti gyvuojančias ir vis dar senąsias savybes išlaikusias sovietmečio viešojo maitinimo „oazes“. Ji lankėsi ir tyrinėjo Vilniaus ir Kauno valgyklų istorijas ir dabartį, siekė atskleisti prieštaringai vertinamą viešojo maitinimo įstaigų kultūrą, sovietmečio gyvenimo būdo ypatumus, tradicijas ir ritualus, vertybes. „Sovietmetis – mūsų sprangiai nuryta praeitis, mes griežtai nubraukėme viską, kas su tuo susiję, nors trinti praeitį nėra sąmoningų žmonių bruožas, valgyklos – ano laikotarpio dalis, kurios dėl savo autentiškumo jau niekada negalės naujai atsirasti.“ Indrė Klimaitė, „Ant padėklo: valgyklos. Vilniaus valgyklų kultūra trumpai“. Menininkės su komanda aplankytų valgyklų, ištyrinėtų valgiaraščių, skonio įspūdžių ir surinktų darbuotojų interviu medžiaga pateikta internetiniame kataloge – Kompotas.lt – ir išleistoje knygelėje. Muziejams prilygintos valgyklos nukelia į sovietmetį: fotografijose įamžinti ir aprašyti penkiasdešimt metų nesikeičiantys valgiaraščiai, autentiška atmosfera ir interjerai – kasdieninės sovietmečio kultūros apraiškos – liko vienintelės nuo nepriklausomybės atgavimo nepakitusios maitinimo vietos.

∗∗∗​

Šiandien atminties studijos, nagrinėjančios kolektyvinę atmintį ir jos poveikį kolektyvinių tapatybių formavimuisi, yra viena reikšmingiausių praeities tyrimams skirtų disciplinų tarptautinėje humanistikoje. Atsižvelgiant į aptartus pavyzdžius, galima teigti, kad kinas, ekrano ir medijų menas dabartiniame pasaulyje, kuriame daugelis tautų priešinasi niveliuojančiam globalizacijos poveikiui, mažoms ar besiformuojančioms tautoms ar valstybėms tampa „kultūrinės teigties vektoriumi“ Gilles Lipovetsky, Jean Serroy, L’écran global. Culture-médias et cinéma à l’âge hypermoderne, p. 103. . Apibendrinant galima pasakyti, kad aptarti ekrano ir medijų meno pavyzdžiai, peržengdami estetikos ir meninės kūrybos teritoriją, plečia istorijos ir atminties tyrimų lauką. Įprasminant ir permąstant kolektyvinio nacionalinio tapatumo ir su juo susijusius atminties ir užmaršties reiškinius, jie tampa Lietuvos istorijos, visuomenės ir kultūros dalimi. Memorialumas menui daro ypatingą poveikį. Menas šiuolaikiška kalba prabyla apie individo dvasios gelmes, jo šaknis, nacionalinį, kultūrinį, etninį ar religinį tapatumą. Vaizdų kalba kino ar kompiuterio ekranuose ar fotografijose įtaigiai apibendrinti istoriniai-kultūriniai menininkų tyrimai žiūrovui daro didelį emocinį poveikį. Manyčiau, kad šis tapatumo paieškų ir atminties meno procesas tęsis, nes globalizuotame pasaulyje regime apleistų istorijos teritorijų, išnykusių, nykstančių ir traumuotų atminčių. Žvelgdamas pro atminties prizmę, menas skverbiasi į naujas teritorijas, reabilituoja ir rekonstruoja tapatumus ir simbolinius kultūrų elementus, kuriais kiekviena nacionalinė ar kita bendrija įtvirtina savas istorijas ir tapatumus, todėl atminties menas įgyja simbolinį vaidmenį – iš užmaršties prikelia atmintį ir palieka savo indėlį praeities ir atminčių tyrinėjimo procese.

Ekrano ir medijų mene gvildenamos tapatumo, istorinių šaknų ir bendruomeninių saitų problemos tarsi priešinasi vartotojiškose visuomenėse vyraujančiam individualizmui, išsiskaidymui ir izoliacijai. XX a. negandos ir didžiųjų nacionalinių mitų žlugimas įgalino naujas, nuo tapatybinių atminčių įprasminimo atsietas pripažinimo politikas. Lietuvos ekrano menas dalyvauja šiame judėjime, iškeldamas integralios atminties, apimančios individualią, kolektyvinę ir istorinę atmintį, poreikį. Straipsnyje aptarti pavyzdžiai liudija perėjimą nuo negyvybingos prie poleminės atminties.

Literatūra

• Andriuškevičius, Alfonsas, „Nesu joks politinis menininkas. Su Artūru Raila kalbasi Alfonsas Andriuškevičius“, Šiaurės Atėnai, 2003 03 08, nr. 643.
• Andriuškevičius, Alfonsas, „Politiškumas – tai savęs lavinimo forma. Su Deimantu Narkevičiumi kalbasi Alfonsas Andriuškevičius“, Šiaurės Atėnai, 2005 01 08, nr. 731.
• „Atminties rekonstrukcijos Indrės Šerpytytės fotografijose“, Art News.lt, 2009 10 01 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 10 d.].
• Daniel, “Does Showing Movies in History Class Help Students Learn?” Science Codex, August 5, 2009 [žiūrėta 2010 m. rugsėjo 9 d.].
• Domeikaitė, Audrė, „Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“, Monoklis [žiūrėta 2010 m. gruodžio 5 d.].
• Gailienė, Danutė, Ką jie mums padarė, Vilnius: Tyto alba, 2008.
• Halbwachs, Maurice, Les Cadres sociaux de la mémoire, Paris: Alcan, 1925.
• Klimaitė, Indrė, „Ant padėklo: valgyklos. Vilniaus valgyklų kultūra trumpai“, Kompotas.lt [žiūrėta 2010 gruodžio 10 d.].
• Kolberg, Joerg, “A Conversation with Indre Serpytyte,” Conscientious Extended, 2010 06 21 [žiūrėta 2011 m. sausio 5 d.].
• Kreivytė, Laima, „Žalgirietiškos tapatybės rekonstrukcija“, 7 meno dienos, 2006 06 23, nr. 714.
• Lipovetsky, Gilles; Jean Serroy, L’écran global. Culture-médias et cinéma à l’âge hypermoderne, Paris: Éditions du Seuil, 2007.
• Mikšionienė, Rūta, „Pokario partizanų tema – iki šiol nepatogi. Pokalbis su Kęstučiu Grigaliūnu“, Kamanė, 2009 12 05 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 16 d.].
• Narušytė, Agnė, „Pirmame plane“, Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’07 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 10 d.].
• Nora, Pierre, Les Lieux de mémoire. La Nation, Paris: Gallimard, t. 2, 1986.
• Nora, Pierre, Les Lieux de mémoire. La République, Gallimard (Bibliothèque illustrée des histoires), Paris: Gallimard, t. 1, 1984.
• Nora, Pierre, Les Lieux de mémoire. Les France, Paris: Gallimard, t. 3, 1992.
• Ricoeur, Paul, History, Memory, Forgetting, The University of Chicago Press, 2004.
• Steikūnaitė, Giedrė, „Fotografė I. Šerpytytė: meną reikia paliesti“, Moteris.lt, 2010 11 19 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 10 d.].
• Šapoka, Kęstutis, „Keista kasdienybė“, 7 meno dienos, 2009 10 02.
• Visockas, Gintaras, „Švedų režisierius nemano smogikus pavaizdavęs per daug gražius. Su švedų režisieriumi Jonu Ohmanu kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas“, XXI amžius, 2010 sausio 15 d., nr. 4 [žiūrėta 2010 m. gruodžio 10 d.].
• Weeks, Harry, “Re-Cognizing the Post-Soviet Condition: The Documentary Turn in Contemporary Art in the Baltic States,” Studies in Eastern European Cinema, Intellect Ltd Editorial, 2010, t. 1, nr. 1.
• Wells, Paul, Scriptwriting, An Ava Book, 2007.

National Identity and Memory in the Contemporary ‘Screen-Sphere’ and Media Art

Summary. According to the French philosopher and sociologist Gilles Lipovetsky, contemporary screen-sphere or omnipresent, multi-form, multi-median ‘global screen’ mediates collective memory, translates images of the past and, contrary, displaces from collective memory of the nation real events and creates and offers new visual substitutes. The research of screen art requires a ‘global’ approach – to understand visual culture as a whole without any preconceived aesthetic hierarchy, to extend the field of closed visual ‘grammar’ in searching relations to social milieu and inner world of individual. Although postmodern consumers’ society is dominated by the category of the present time, present time or culture oriented towards short-term financial benefits, on-going digital networks and individual pleasures, paradoxically at the same time the axis of past time – heritage, memorial places, memory – is also increasing. This tendency is demonstrated by development of the different kind of museums, the cult of anniversaries, retro and vintage and the need to construct or to strengthen the national, cultural and ethnic collective identity appealing to collective historical memory.

Keywords: national identity, individual memory, collective memory, screen art, media.