Straipsnis Psichologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema

Čia apžvelgti tyrimai rodo, kad atpildas yra svarbi žmonių reakcijos dalis siekiant teisingumo, todėl jis turi būti įtrauktas į atkuriamąjį teisingumą, kad žmonės pajustų, jog jis buvo įgyvendintas, kai teisės pažeidimai yra sunkūs. Ši pozicija skiriasi nuo gryno atkuriamojo teisingumo modelio, kuriame atpildas yra atmetamas. Atpildo svarba vis dėlto netrukdo, kad atkuriamasis teisingumas būtų įtrauktas į vykdomą žmonių teisingumą. Be to, atkuriamojo teisingumo nepakankamumas sunkių nusikaltimų procesuose nereiškia, kad jis šiems nusikaltimams neturėtų būti taikomas, nes būtent jis gali duoti vertingiausius rezultatus Žr. Heather Strang, Lawrence William Sherman, “Repairing the Harm: Victims and Restorative Justice,” 2003. . Taigi, nors atkuriamojo teisingumo tikslą sunkių nusikaltimų bylose gali nustelbti atpildo siekimas, atkuriamasis ir atpildo teisingumas gali būti derinami norint pasiekti visavertį teisingumą padarius įvairaus sunkumo nusikaltimus.

4. Atkuriamasis teisingumas baudžiamosios teisės sistemoje

Atkuriamasis teisingumas nėra visavertė alternatyva dabartinei teisės sistemai, nes manoma, kad jis priimtinas tik baudžiant už nesunkius nusikaltimus. Be to, kai žmonės galvoja apskritai apie nusikaltimą, jie dažniausiai galvoja apie sunkius nusikaltimus, greičiausiai padarytus užkietėjusių nusikaltėlių. Tokiu atveju žmonės gali labai dvejoti, ar paremti atkuriamąjį teisingumą kaip priemonę susidoroti su kriminaliniais nusikaltimais.

Empiriniai tyrimai parodė, kad geriausias sprendimas yra atkuriamojo ir atpildo teisingumo elementų derinimu pasižymintis procesas. Vienas toks procesas buvo sumodeliuotas ir vėliau empiriškai išbandytas jo priimtinumas Žr. John M. Darley, Dena M. Gromet, “Restoration and Retribution: How Including Retributive Components Affects the Acceptability of Restorative Justice Procedures,” 2006. . Šiame procese taikant atkuriamąjį teisingumą pažeidėjai dalyvavo kartu su auka, visuomenės atstovais ir taikintojais. Kai pasiekiamas susitarimas dėl to, ką pažeidėjas turi padaryti, kad atlygintų žalą, jis dalyvauja teisme, kad sulauktų įkalinimo bausmės (ar kito teismo paskirto nuosprendžio). Ši procedūra leidžia atlyginti žalą aukai ir bendruomenei ir kartu tenkina atpildo troškimą. Šios procedūros praktiškumas pasižymi tuo, kad ji gali būti pritaikoma įvairaus sunkumo nusikaltimams. Už nesunkius nusikaltimus po posėdžio bausmė neskiriamos, o už sunkesnius nusikaltimus teismas gali skirti tam tikrą sankciją.

Šis atkūrimo ir atpildo modelis geriausiai padeda įgyvendinti teisingumą, nes leidžia pasiekti daugialypius teisingumo tikslus. Atkūrimas ir atpildas gali būti naudingi sunkių nusikaltimų bylose. Atkūrimo procedūros įtraukimas į sunkių pažeidimų bylas gali padėti geriau pateikti įrodymus, todėl atkūrimo procedūros yra praktiškai naudingos sunkių nusikaltimų aukoms ir nusikaltėliams Žr. Heather Strang, Lawrence William Sherman, “Repairing the Harm: Victims and Restorative Justice,” 2003. .

Teisingumo atkūrimo įtraukimas į teisėsaugos institucijų veiklą suteikia galimybę sumažinti priklausomybę nuo kalėjimų sistemos. Tyrimai parodė, kad žmonės tikisi sumažinti baudžiamųjų priemonių taikymą, jei atkūrimo tikslai būtų įvykdyti Žr. John M. Darley, Dena M. Gromet, “Restoration and Retribution: How Including Retributive Components Affects the Acceptability of Restorative Justice Procedures,” 2006; Edmund F. McGarell, Marla Sandys, “The Misperception of Public Opinion toward Capital Punishment: Examining the Spuriousness Explanation of Death Penalty Support,” 1996. . Kai sunkių nusikaltimų bylos buvo nagrinėjamos taikant atkuriamąjį teisingumą ir teisme (atkūrimas ir atpildas), žmonės daug labiau buvo linkę mažinti kalėjimo bausmių skaičių, negu tas pačias bylas sprendžiant tradiciniu būdu teisme (tik atpildas). Žmonės buvo labiau linkę sumažinti kalėjimo bausmes, kai bylos buvo nagrinėjamos taikant jungtinę atkūrimo ir atpildo sistemą, negu tada, kai buvo nagrinėjama įprastu būdu.

Šios išvados gali būti paaiškinamos tuo, kad žmonių pasitenkinimas teisingumo sistema kyla iš daugialypių teisingumo tikslų reagavimo į pažeidimus. Nusikaltėliai pridaro įvairios žalos, kuri turi būti atlyginta (materiali ir simbolinė žala tiek aukai, tiek visuomenei) ir reikalauja įvairiausių priemonių tam pasiekti. Jeigu žmonės gali pasiūlyti tik vieną baudžiamąją priemonę visiems nusikaltimams, jie labiau linkę taikyti sunkią bausmę (tai vienintelė sankcija, kurią jie turi), nes jie stengiasi pagrįsti įvairiausius motyvus. Jei žmonės turėtų įvairių priemonių, jie turėtų rečiau taikyti tą pačią sankciją teisingumui užtikrinti. Kai žmonės galėjo taikyti atkūrimo ir atpildo procedūras, buvo labiau linkę sumažinti skiriamų daug išlaidų reikalaujančių kalėjimo bausmių skaičių, palyginti su tais, kurie galėjo skirti tik kalėjimo bausmę (atpildą). Tai rodo, kad jei turimos priemonės gali patenkinti įvairiapusį teisingumą, teisingumo sistema gali dar labiau tobulėti.

Praktikoje derinant atkuriamąjį ir atpildo teisingumą gali kilti keblumų, pavyzdžiui, norint atlikt atkūrimo procedūrą nusikaltėlis turi pripažinti kaltę Žr. Kathleen Daly, “Restorative Justice: The Real Story,” 2002. ; ne visiems nusikaltimams gali būti taikomas atkūrimas (nusikaltimai, kuriuose nėra aukų). Be to, neaišku, kaip procedūros atlikimas paskelbus bausmę paveiks nusikaltėlio norą dalyvauti atkuriant teisingumą. Galima abejoti, ar pažeidėjas sutiks dalyvauti procedūroje, jei žinos, kad vis tiek gali būti nuteistas kalėti. Problemų taip pat gali kilti ir dėl to, kad pažeidėjai tikėsis dalyvaudami įgyvendinant atkuriamąjį teisingumą sėkmingai sumažinti savo kalėjimo laiką. Šios galimybės gali sukelti abejonių įstatymo pažeidėjų motyvais, o tai sumažintų atkūrimo reikalingumą ir naudą. Visos šios problemos reikalauja tolesnių tyrimų.

Vis dėlto empiriniai tyrimai rodo, kad žmonės atkūrimo ir atpildo derinį mato kaip priimtiną priemonę teisingumui įvykdyti. Tai taip pat rodo, kad atkūrimo įtraukimas į dabartinę baudžiamąją teisę gali padaryti ją efektyvesnę ir teisingumui pasiekti nenaudojančią vien baudžiamųjų priemonių.

5. Ateities tyrimai

Atkuriamasis teisingumas yra nauja socialinės psichologijos sritis, dar turinti atsakyti į daugybę klausimų. Kyla abejonių, ar žmonės gali įveikti įgimtą norą nubausti nusikaltėlį už nusikaltimą užuot taikę atkuriamąjį teisingumą.

Tyrimai parodė, kad nusikaltėlius baudžiančių žmonių sprendimai yra paveikti greito atpildo troškimo, užgožiančio pripažintus utilitarios visuomenės mechanizmus. Atgrasinimo bei neveiksnumo taikymo pranašumų aiškinimas visuomenei ir turėtų būti ateities tyrimų pagrindas.

Kita sritis, kurią nuodugniai reikėtų ištirti, – kaip atkuriamasis teisingumas pasiekia savo tikslą. Ši procedūra turėtų apimti daug elementų, vedančių į teisingumo atkūrimą, bet nėra iki galo žinoma, kurie yra būtini. Ar pagrindas turėtų būti žalos, padarytos aukai, atitaisymas (per auką, kompensaciją ar nusikaltėlio akistatą), ar įstatymo pažeidėjų supratimas, kad jie suklydo (pvz., nuoširdus atsiprašymas), ir reintegravimas į visuomenę. Šis klausimas yra svarbus, nes parodo, kad visus atkuriamojo teisingumo tikslus pasiekti gali būti sunku. Taip pat aukos ir mediatoriai gali turėti skirtingą suvokimą, ko reikia atkuriamajam teisingumui. Tai yra problema, kurią vis dar reikėtų tirti.

Ateities tyrimai neturėtų susitelkti tik ties teisingumo atkūrimu, jie taip pat turėtų skirti dėmesio ir daugialypiams teisingumo principams, kurie parodo žmonių reakcijas į nusikaltimus. Dauguma tyrimų yra išskirtinai sutelkti į bausmes, todėl ateities ieškojimai turėtų būti nukreipti ir į kitus teisingumo principus, kurie atspindėtų žmonių reakcijas į nusikaltimus.

Išvados

1.Atkuriamasis teisingumas – tai sudėtingas procesas, kurio tikslas – atlyginti nusikaltimu padarytą žalą ir skriaudą.

2. Atkuriamojo teisingumo idėjos sunkiai įgyvendinamos realiame gyvenime, kadangi susiduria su spontaniniu psichologiniu visuomenės pasipriešinimu. Paradoksalu tai, kad žmonės, galėdami atkeršyti, taip ir padaro, bet jaučiasi prasčiau nei tie, kurie to nepadaro.

3. Žmonės tikisi, kad kerštas padės nutraukti kaltinimo procesą. Bet iš tikrųjų tai turi priešingą efektą – nubaudus tariamą nusikaltėlį žmonės galvoja apie jį daugiau, o tai ir verčia juos jaustis blogiau.

4. Visuomenės nariai palankiai vertina atkuriamojo teisingumo efektyvumą lengvų nusikaltimų atvejais bei mano, kad jis nepadės pasiekti teisingumo, kai padaryti sunkūs nusikaltimai.

5. Išnagrinėjus pagrindines pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui priežastis atsiranda platesnės galimybės tikslingai diegti atkuriamąjį teisingumą baudžiamojoje sistemoje. Nors atkuriamasis teisingumas akivaizdžiai pranašesnis už baudžiamąjį, praktiškai atkuriamąjį teisingumą galima pradėti taikyti tik atsargiai įtraukiant į įprastą nusistovėjusią teisinę praktiką. Dauguma šio srities ekspertų sutinka, kad žmonių teisingumo intuicija iš prigimties grindžiama atpildo, ir tai reikia prisiminti kuriant atkuriamojo teisingumo modelius bei siekiant jiems visuomenės paramos.

Literatūra

• Bazemore, Gordon, “Restorative Justice and Earned Redemption: Communities, Victims, and Offender Reintegration,” American Behavioral Scientist, 1998, vol. 41, no. 6, pp. 768−813.
• Braithwaite, John, Restorative Justice and Responsive Regulation, New York: Oxford University Press, 2002.
• Braithwaite, John; Heather Strang, Restorative Justice and Civil Society, Melbourne: Cambridge University Press, 2001.
• Bushman, Brad J.; Roy F. Baumeister, Colleen M. Phillips, “Do People Aggress to Improve Their Mood? Catharsis Beliefs, Affect Regulation Opportunity, and Aggressive Responding,” Journal of Personality and Social Psychology, 2001, vol. 81, no. 1, pp. 17–32.
• Carlsmith, Kevin M., “On Justifying Punishment: The Discrepancy between Words and Actions,” Social Justice Research, 2008, vol. 21, no. 2, pp. 119−137.
• Carlsmith, Kevin M., “The Roles of Retribution and Utility in Determining Punishment,” Journal of Experimental Social Psychology, 2006, vol. 42, no. 4, pp. 437−451.
• Carlsmith, Kevin M.; John M. Darley, Paul H. Robinson, “Why do we punish? Deterrence and Just Deserts as Motives for Punishment,” Journal of Personality and Social Psychology, 2002, vol. 83, no. 2, pp. 284–299.
• Carlsmith, Kevin M.; Timothy D. Wilson, Daniel T. Gilbert, “The Paradoxical Consequences of Revenge,” Journal of Personality and Social Psychology, 2008, vol. 95, no. 6, pp. 1316−1324.
• Daly, Kathleen, “Restorative Justice: The Real Story,” Punishment and Society, 2002, vol. 4, no. 1, pp. 55−79.
• Darley, John M.; Dena M. Gromet, “Restoration and Retribution: How Including Retributive Components Affects the Acceptability of Restorative Justice Procedures,” Social Justice Research, 2006, vol. 19, no. 4, pp. 395−432.
• Darley, John M.; Kevin M. Carlsmith, Paul H. Robinson, “Incapacitation and Just Deserts as Motives for Punishment,” Law and Human Behavior, 2002, vol. 24, no. 6, pp. 659–683.
• Darley, John M.; Thane S. Pittman, “The Psychology of Compensatory and Retributive Justice,” Personality and Social Psychology Review, 2003, vol. 7, no. 4, pp. 324−336.
• Duff, R. Antony, Restorative Punishment and Punitive Restoration, Restorative Justice and The Law, Portland, OR: Willan Publishing, 2002.
• Finkel, Norman J.; Stephen T. Maloney, Monique Z. Valbuena, Jennifer Groscup, “Recidivism, Proportionalism, and Individualized Punishment,” American Behavioral Scientist, 1996, vol. 39, no. 4, pp. 474–487.
• Fredrickson, Barbara L.; Christine Branigan, “Positive Emotions Broaden the Scope of Attention and Thought–Action Repertoires,” Cognition and Emotion, 2005, vol. 19, no. 3, pp. 313–332.
• Gilbert, Daniel T.; Jane E. J. Ebert, “Decisions and Revisions: The Affective Forecasting of Changeable Outcomes,” Journal of Personality and Social Psychology, 2002, vol. 82, no 4, pp. 503–514.
• Goldberg, Julie H.; Jennifer S. Lerner, Philip E. Tetlock, “Rage and Reason: The Psychology of the Intuitive Prosecutor,” European Journal of Social Psychology, 1999, vol. 29, nos. 5–6, pp. 781–795.
• Haidt, Jonathan, “The Emotional Dog and Its Rational Tail: Asocial Intuitionist Approach to Moral Judgment,” Psychological Review, 2001, vol. 108, no. 4, pp. 814–834.
• Justickis, Viktoras; Justinas Sigitas Pečkaitis, Vokietijos ir Lietuvos baudžiamoji teisė: recepcijos problemos, Lietuvos teisės kūrimo principai, tarptautinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1995.
• Lerner, Melvin J.; Dale T. Miller, “Just World Research and the Attribution Process: Looking Back and Ahead,” Psychological Bulletin, 1978, vol. 85, no. 5, pp. 1030–1051.
• McFatter, Robert M., “Sentencing Strategies and Justice: Effects of Punishment Philosophy on Sentencing Decisions,” Journal of Personality and Social Psychology, 1978, vol. 36, no. 12, pp. 1490–1500.
• McGarell, Edmund F.; Marla Sandys, “The Misperception of Public Opinion toward Capital Punishment: Examining the Spuriousness Explanation of Death Penalty Support,” American Behavioral Scientist, 1996, vol. 39, no. 4, pp. 500−513.
• Quervain, Dominique J.-F. de; Urs Fischbacher, Valerie Treyer, Melanie Schellhammer, Ulrich Schnyder, Alfred Buck, Ernst Fehr, “The Neural Basis of Altruistic Punishment,” Science, 2004, vol. 305, no. 5688, pp. 1254–1258.
• Roberts, Julian V.; Loretta J. Stalans, “Restorative Sentencing: Exploring the Views of the Public,” Social Justice Research, 2004, vol. 17, no. 3, pp. 315−334.
• Robinson, Paul H., “The Virtues of Restorative Processes, the Vices of Restorative Justice,” Utah Law Review, 2003, vol. 1, pp. 375−388.
• Roemer, John E., Theories of Distributive Justice, Cambridge, MA: Harvard University Press, 1998.
• Rossi, Peter H.; Richard A. Berk, Alec Campbell, “Just Punishment: Guideline Sentences and Normative Consensus,” Journal of Quantitative Criminology, 1997, vol. 13, no. 3, pp. 267–290.
• Rucker, Derek D.; Mark Polifroni, Philip E. Tetlock, Amanda L. Scott, “On the Assignment of Punishment: The Impact of General Societal Threat and the Moderating Role of Severity,” Personality and Social Psychology Bulletin, 2004, vol. 30, no. 6, pp. 673−684.
• Strang, Heather; Lawrence William Sherman, “Repairing the Harm: Victims and Restorative Justice,” Utah law review, 2003, vol. 1, pp. 15−42.
• Swaaningen, René van, Critical Criminology: Vision from Europe, London: Sage, 1997.
• Tyler, Tom R., “Restorative Justice and Procedural Justice: Dealing with Rule Breaking,” Journal of Social Issues, 2006, vol. 62, no. 2, pp. 307–326.
• Tyler, Tom R.; Lawrence William Sherman, Heather Strang, Geoffrey C. Barnes, Daniel Woods, “Reintegrative Shaming, Procedural Justice, and Recidivism: The Engagement of Offenders’ Psychological Mechanisms in the Canberra RISE Drinking-and-Driving Experiment,” Law and Society Review, 2007, vol. 41, no. 3, pp. 553−586.
• Vidmar, Neil; Dale T. Miller, “Social Psychological Processes Underlying Attitudes toward Legal Punishment,” Law and Society Review, 1980, vol. 14, no. 3, pp. 401−438.
• Wenzel, Michael; Innes Thielmann, “Why We Punish in the Name of Justice: Just Desert versus Value Restoration and the Role of Social Identity,” Social Justice Research, 2006, vol. 19, no. 4, pp. 450−470.
• Wilson, Timothy D.; David B. Centerbar, Deborah A. Kermer, Daniel T. Gilbert, “The Pleasures of Uncertainty: Prolonging Positive Moods in Ways People Do Not Anticipate,” Journal of Personality and Social Psychology, 2005, vol. 88, no. 1, pp. 5–21.
• Wilson, Timothy D.; Thalia P. Wheatley, Jonathan M. Meyers, Daniel T. Gilbert, Danny Axsom, “Focalism: A Source of Durability Bias in Affective Forecasting,” Journal of Personality and Social Psychology, 2000, vol. 78, no. 5, 821–836.
• Зер, Ховард, Восстановительное правосудие: новый взгляд на преступление и наказание [Howard Zehr, Changing Lenses: A New Focus for Crime and Justice], перевод с английского Людмилы Михайловны Карнозовой, Москва: Центр «Судебно-правая реформа», 2002.

The Problem of Psychological Reactance to Restorative Justice

Summary. Restorative justice is a process within which a penitent offender takes the responsibility for his/her deed, the damage inflicted on the victim and is encouraged to reimburse the victim for the material and moral damage. The idea of restorative justice is becoming more and more relevant in the modern legal and criminological discourse. Restorative justice is believed to alter the current model of law, which is directed towards the punishment of an offender. Restorative punishment is considered to be favorable for the victim of a crime (as it stimulates the offender to compensate the latter), for the offender (as it makes him/her better understand the damage made to the victim and, thus, stimulates his/her improvement and allows his/her integration into society), and for the society (as it restores public relations violated by an offense more effectively). Therefore, the definition of restorative justice is associated with the hopes regarding the humanization of penal justice and, together, of all society. However, regardless their long existence, popularity and wide support, in real life the ideas of restorative justice make their way very slowly and painfully. The law of even the most progressive societies is still oriented towards punishment, and the ideas of restorative justice, although supported, have not yet occupied a sufficiently important place in the legal system.

The article deals with an analysis of the psychological reasons for resistance to restorative punishment in legal practice. The following statements are grounded with reference to an overview of psychological research: 1. the ideas of restorative justice confront with the spontaneous orientation to reparation (revenge); 2. this orientation, in its turn, is a result of an improper evaluation of the emotional impact of revenge on the victim’s psychological state; 3. in the implementation of restorative justice, the structure of real emotional reactions of the victim and other people to the committed crime is understood inadequately. The author of the article concludes that the most important precondition for a wider implementation of restorative justice is the identification and overcoming of resistance to it. An integration of the elements of restorative justice into the context of the actual criminal law may be suggested as well.

Keywords: restorative justice, retribution, victim’s need, offender’s need, compensation for losses, objectives of justice.