• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Darbuotojų materialinės atsakomybės instituto perspektyvos Lietuvoje

  • Bibliografinis aprašas: Tomas Bagdanskis, „Darbuotojų materialinės atsakomybės instituto perspektyvos Lietuvoje“, @eitis (lt), 2019, t. 1 375, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Tomas Bagdanskis, „Darbuotojų materialinės atsakomybės instituto perspektyvos Lietuvoje“, Jurisprudencija, 2015, t. 22, nr. 1, 102–123, ISSN 1392-6195.
  • Pastaba: straipsnio autorius yra Darbo kodeksą rengiančios mokslininkų grupės narys.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedra.

Santrauka. Darbo teisės reforma baigėsi 2003 m. įsigaliojus Lietuvos Respublikos darbo kodeksui. Neišvengiami šios reformos padariniai buvo žalos atlyginimo reguliavimo pokyčiai. Minėtas Darbo kodeksas įstatymo lygmeniu įtvirtino materialinės atsakomybės institutą, apimantį tiek darbdavio atsakomybę darbuotojui, tiek darbuotojo atsakomybę darbdaviui. Prieš tai galiojęs 1972 m. priimtas Darbo įstatymų kodeksas reglamentavo tik materialinę darbininkų ir tarnautojų atsakomybę. Moderniai reformuojant darbo teisę Darbo kodekse nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos, pagrindiniai materialinės atsakomybės taikymo principai bei visiškai naujas pažeistų teisių gynimo būdas – teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą, kylančią iš darbo teisinių santykių. Tačiau išanalizavus Darbo kodekso nuostatas galima pastebėti, kad darbo teisėje liko neišspręstų darbuotojų materialinės atsakomybės problemų.

Pagrindiniai žodžiai: darbuotojo materialinė atsakomybė, žalos atlyginimas, darbo teisiniai santykiai.

 

Įvadas

Po nepriklausomybės atkūrimo darbo teisės reforma Lietuvoje vyko dviem etapais. Pirmajam etapui būdinga tai, kad buvo priimti pavieniai įstatymai, reguliuojantys visuomeninius darbo santykius. Antrasis etapas pasibaigė priėmus vadinamąjį naująjį Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau tekste – ir DK) ir nuo 2003 m. sausio 1 d. jam įsigaliojus1. Pabrėžtina, kad sąvoka „naujasis“ vartotina turint omenyje būtent tą laikmetį, nes jau yra rengiamas Darbo kodeksas, kuris turėtų pakeisti šiuo metu galiojantį. Darbo teisės reforma neišvengiamai lėmė žalos atlyginimo reguliavimo pokyčius. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas yra pagrindinis, bet ne vienintelis šaltinis, reglamentuojantis darbo santykių subjektams aktualius žalos atlyginimo klausimus. Atsakomybės, kylančios iš darbo teisinių santykių, reglamentavimui didelės įtakos turėjo civilinės teisės reforma, kuri mūsų nagrinėjamos temos aspektu sietina su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimu nuo 2001 m. liepos 1 d.2 Darbo kodeksas įstatymo lygmeniu sistemiškai įtvirtino materialinės atsakomybės institutą, kuris apima tiek darbdavio materialinę atsakomybę darbuotojui, tiek darbuotojo materialinę atsakomybę darbdaviui. Prieš naujojo DK įsigaliojimą 1972 m. priimtasis Darbo įstatymų kodeksas3 reglamentavo tik materialinę darbininkų ir tarnautojų atsakomybę, pačios materialinės atsakomybės sampratos apibrėžimą palikdamas teisės doktrinai ir teismų praktikai. Darbo kodekse nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos, pagrindiniai materialinės atsakomybės taikymo principai bei visiškai naujas pažeistų teisių gynimo būdas – teisė reikalauti neturtinės žalos, kylančios iš darbo teisinių santykių, atlyginimo. Nuo DK įsigaliojimo kodekso normos, reglamentuojančios materialinę atsakomybę darbo teisinių santykių srityje, mokslinėje literatūroje nebuvo plačiau tyrinėtos. Kai kurie materialinės atsakomybės aspektai analizuoti mokslinėse prof. I. Nekrošiaus, doc. R. Macijauskienės, doc. V. Nekrašo, doc. V. Tiažkijaus, dr. J. Maculevičiaus, dr. A. Veriko, dr. T. Bagdanskio4 publikacijose. Praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po DK įsigaliojimo galime konstatuoti, kad aiškinant ir taikant šio kodekso nuostatas kyla tiek praktinių, tiek teorinių problemų. Atsižvelgiant į tai, šio straipsnio tikslas – aptarti, kas lemia darbuotojų materialinės atsakomybės reglamentavimo specifiškumą, darbo įstatymų raidą, jų praktinio taikymo problemas; numatyti galimas darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojančių normų tobulinimo perspektyvas; suformuluoti ir pateikti DK normų pakeitimo rekomendacijų. Tyrimui taikomi sisteminės analizės, lingvistinis, loginis ir istorinis metodai. Taip pat lyginamuoju aspektu nagrinėjamos materialinės atsakomybės instituto nuostatos, numatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse.

 
  1. 1 Žr. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, 2002.
  2. 2 Žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (Kodeksas), 2000.
  3. 3 Žr. Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksas, 1972.
  4. 4 Žr. Tomas Bagdanskis, Materialinė atsakomybė darbo teisėje, 2008.

Materialinė atsakomybė teisinėje literatūroje apibūdinama kaip darbdavių ir darbuotojų tarpusavio pareiga atlyginti žalą, atsiradusią jiems pažeidus darbo pareigas. Darbo teisė kaip savarankiška teisės šaka atsirado reglamentavus darbo jėgos panaudojimą, o tai lėmė ir atsakomybės už žalos, susijusios su darbo santykiais, specifinį reglamentavimą. Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Rusijos Federacijoje) darbdavių ir darbuotojų tarpusavio pareiga atlyginti žalą reglamentuojama specialiomis teisės normomis, kitur (pavyzdžiui, Prancūzijoje1) darbdavių ir darbuotojų atsakomybės už padarytą žalą atlyginimo ypatumus nustato teismų praktika ir teisės doktrina, tačiau abiem atvejais numatomas pagrindas laikyti materialinę atsakomybę savarankiška teisinės atsakomybės rūšimi. Specialių žalos atlyginimui taikytinų taisyklių nustatymas gali būti siejamas įvairiais aspektais, kurie atitinkamai vertintini kaip nevienodai pagrįsti. Teisės doktrinoje plėtojamos skirtingos teorijos, pagrindžiančios materialinės atsakomybės specifiškumą2.

 
  1. 1 Žr. Jean-Jacques Touati, Licenciement pour motif personnel : Éléments de jurisprudence, 2002.
  2. 2 Žr. Tomas Bagdanskis, Materialinė atsakomybė darbo teisėje, p. 12–16.

1. Darbuotojų turtinės atsakomybės specifiškumo pagrindimas

Anot darbo teisės mokslininkų K. Slapnicaro, M. Reuterio1, W. Rotherio2, C. H. Gablenzo3, materialinės atsakomybės specifiškumą lemia darbo santykių pobūdis. Darbuotojo pareiga atlikti darbą neapsiriboja pavieniais veiksmais, ją sudaro darbo sutarties galiojimo metu atliekamų veiksmų visuma. Minėtų autorių nuomone, pavienės darbuotojų klaidos, padaromos atliekant darbo sutartyje sulygtą nuolatinio pobūdžio darbą, nėra laikytinos visiškai nenormaliu dalyku. Šiuo atžvilgiu svarbu vertinti, kaip darbas atliekamas, nustatyti jo kokybę. Apie darbuotojo kaltumą dėl padarytos klaidos galima kalbėti tada, kai atsižvelgiant į aplinkybes jo veiksmus galima traktuoti kaip netinkamai atliktą darbą, tačiau nedidelės klaidos padarymas negali lemti darbo kokybės įvertinimo esmės. Autorių K. Slapnicaro ir M. Reuterio nuomone, darbuotojų klaidos darbo procese traktuotinos kaip suprantamas dalykas, todėl būtų nelogiška reikšti turtines pretenzijas darbuotojui dėl padarytos klaidos. Darbuotojo atžvilgiu tai būtų socialiai nepateisinama rizika4. Minėti autoriai teigia, kad egzistuoja tam tikra protinga riba, nuo kurios darbuotojas dėl pažeidimo mažareikšmiškumo nebėra atsakingas arba nėra trauktinas turtinėn atsakomybėn.

 
  1. 1 Žr. Klaus Slapnicar, Michael Reuter, „Neues Modell einer Arbeitnehmerhaftung im innerbetrieblichen Schadensausgleich“, S. 257.
  2. 2 Žr. Werner Rother, Haftungsbeschränkung im Schadensrecht, S. 265.
  3. 3 Žr. Carl-Heinrich von Gablenz, Die Haftung der Banken bei Einschaltung Dritter: eine rechtsvergleichende, rechtsdogmatische und rechtstatsächliche Untersuchung unter besonderer Berücksichtigung der Fragen der Substitution bei Besorgung fremder Geschäfte, S. 57.
  4. 4 Žr. Klaus Slapnicar, Michael Reuter, „Neues Modell einer Arbeitnehmerhaftung im innerbetrieblichen Schadensausgleich“, S. 257.

Mokslininkas W. Scheuerle žalos, kylančios iš darbo teisinių santykių, atlyginimo taisyklių specifiškumą bando pagrįsti ypatingu darbuotojo aplaidumu. Jo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad darbuotojų klaidos yra neišvengiamos ir suprantamos, reikalinga speciali aplaidumo darbo teisiniuose santykiuose sąvoka1. Kitų autorių nuomone, specifinė aplaidumo sąvoka turi būti taikoma ypatingiems darbo kaip nuolatinio pobūdžio prievolinių santykių nuostatams2. Nebegalimas darbuotojo atleidimas nuo atsakomybės, jei žalos padarymo atvejų dažnėja arba jei padarytos žalos dydis viršija įprastas normas. E. Steindorffo nuomone3, sudarant darbo sutartis bendru sutarimu turėtų būti numatoma, kad darbuotojas savo darbdaviui neatsako esant nedideliam neatsargumui, o esant kitoms kaltės formoms jo atsakomybė ribojama arba žala atlyginama visiškai.

G. Küchenhoffas ir E. Steindorffas4 ribotą darbuotojo atsakomybę pagrindžia darbdavio plačiai suvokiama pareiga rūpintis darbuotoju. Jų nuomone, darbo santykiuose svarbi ne tik vienos šio santykio šalies – darbuotojo – pareiga atlikti jam pavestą darbą ir kitos šalies – darbdavio – pareiga mokėti darbo užmokestį, bet ir tai, kad abi šalis čia susieja platesnės apimties santykiai. Darbo teisė gina ne tik darbuotojo asmenines teises. Darbo santykiai yra ne tik privataus sutartinio, bet ir visuomeninio pobūdžio5. Šiuo požiūriu darbuotojas turi būti lojalus darbdaviui, o darbdavys įsipareigoja sudaryti darbuotojui palankias, priimtinas nuolatinio ir ilgalaikio darbo sąlygas. Minėti autoriai mano, kad bendrai darbdavio rūpinimosi darbuotoju pareigai būtų prieštaraujama, jeigu darbdavys darbuotojui reikštų pretenzijas dėl žalos atlyginimo, nors žala buvo padaryta dėl to, kad darbuotojui pavestas darbas buvo specifinis ir pavojingas. Kaip tik tokiais atvejais netinkamai atlikęs darbą darbuotojas galėtų už tai nebūti atsakingas. Iš to išplaukia konkretus darbdavio įsipareigojimas nereikalauti, kad darbuotojas atlygintų padarytą žalą.

 
  1. 1 Žr. Wilhelm Scheuerle, „Der arbeitsrechtliche Fahrlässigkeitsbegriff und das Problem des innerbetrieblichen Schadensausgleiches“, S. 253.
  2. 2 Žr. Hermann Dersch, „Arbeitnehmerhaftung bei gefahrgeneigter Arbeit“, S. 501; Ernst Steindorff, „Fahrlässigkeit der Arbeitnehmer“, S. 5; Johannes Denecke, „Die Frage der Beschränkung der Haftung des Arbeitnehmers“, S. 212.
  3. 3 Žr. Ernst Steindorff, „Fahrlässigkeit der Arbeitnehmer“, S. 5.
  4. 4 Žr. Günther Küchenhoff, „Schadenshaftung im Arbeitsverhältnis“, S. 12.
  5. 5 Žr. Ernst Steindorff, „Bemerkungen zur Haftung des Arbeitnehmers für die von ihm verursachten Schäden“, S. 66.

Pasak autorių K. Langenbucherio ir H. Wohlgemutho1, darbuotojų atsakomybės dydį lemia rizikos pasidalijimas darbo santykių tarp darbdavio ir darbuotojo srityje. Darbdavys samdo darbuotojus, kurie dirba jo interesais ir valdo visą darbo organizavimo bei gamybos procesą. Darbdavys turi visais atvejais prisiimti riziką, kai dėl darbuotojo veiksmų yra padaroma žala. Darbdavio veiksmai turi didelės įtakos visam darbo procesui, jais galima valdyti riziką ir sumažinti galimybę kilti neigiamiems padariniams.

Gamybinės veiklos rizika turi būti traktuojama kaip darbo organizavimo rizika2. Darbuotojo jam atliekant darbą padaryta žala gali būti palyginama su žala, atsiradusia sugedus darbo įrenginiui. Tokiu atveju atsakomybė turėtų tekti darbdaviui. Žinoma, reikia turėti galvoje, kad rizika gali būti priskirta darbdaviui ir dėl to, kad jis, valdydamas visą gamybą, nepasirūpina tinkamu prietaisų funkcionavimu, o darbuotojas, kuris neturi teisės organizuoti darbą, už žalos atsiradimą neturėtų būti atsakingas, nes dirba esamomis aplinkybėmis, kuriomis žala pasidaro neišvengiama3. Minėtų autorių nuomone, pavojingas darbas, t. y. kai egzistuoja žalos atsiradimo rizika, laikytinas darbuotojo atleidimo nuo atsakomybės ar jo atsakomybės sumažinimo pagrindu. Be to, siūloma įvertinti ir psichologinę su didele atsakomybe susijusią darbuotojo būseną, jei jis savo veiksmais sukeltų žalą. Taigi darytina išvada, kad sudarant darbo sutartį darbdavys įsipareigoja mokėti atlyginimą darbuotojui net ir tuo atveju, kai pastarojo darbe pasitaiko klaidų. Manytina, kad dėl tokių klaidų mažinti darbuotojo darbo užmokestį būtų neteisinga.

 
  1. 1 Žr. Katja Langenbucher, „Risikohaftung und Schutzpflichten im innerbetrieblichen Schadensausgleich“, S. 527; Hans H. Wohlgemuth, „Die Arbeitnehmerhaftung im Wandel“, S. 910.
  2. 2 Žr. Franz Gamillscheg, Peter Hanau, Die Haftung des Arbeitnehmers, S. 46; Hans H. Wohlgemuth, „Die Arbeitnehmerhaftung im Wandel“, S. 910.
  3. 3 Žr. Franz Gamillscheg, „Referat anläßlich des 45. Juristentages: 45.“, S. G18; Katja Langenbucher, „Risikohaftung und Schutzpflichten im innerbetrieblichen Schadensausgleich“, S. 539.

Darbuotojo ribotąją atsakomybę siejant su gamybinės rizikos priskyrimu darbdaviui reikia numatyti galimybę apsidrausti nuo tokio pobūdžio rizikos. Darbdavio galimybė draustis byloja būtent apie tai, kad gamybinė rizika turėtų būti priskiriama jam, tačiau tai neturėtų tapti prievole. Darbdavys turėtų draustis savo noru, o neapsidraudęs prisiimti visus gamybinės rizikos padarinius. Darbuotojas tokiu atveju neturėtų atsakyti. Žinoma, draudimas susijęs su tam tikromis papildomomis išlaidomis, tačiau šias išlaidas darbdavys gali įvertinti parduodamas savo teikiamas paslaugas ar prekes1.

F. Gamillschegas specifines darbuotojo atsakomybės darbdaviui ir darbdavio – darbuotojui nustatymo taisykles tiria iš organizuojamos veiklos gaunamo pelno ar patiriamų nuostolių aspektu. Darbdavys gauna pelno dėl to, kad darbuotojas pas jį dirba. F. Gamillschegas mano, kad pareiga atlyginti visą dėl darbuotojo veiksmų kilusią žalą neturėtų tekti darbuotojui. Darbdavys turėtų suvokti riziką, kad jo veikla gali būti nuostolinga, todėl akceptuoti ir nuostolių atsiradimą bei atlyginti darbuotojo padarytą žalą2.

F. Koblerio ir W. Kohte’s nuomone3, iš darbo santykių kylanti griežtesnės darbdavio atsakomybės forma ir rizikos dėl žalos atsiradimo priskyrimas darbdaviui sietinas su tuo, kad darbdavys yra darbo proceso iniciatorius. Ši pozicija grindžiama tuo, kad darbdavys organizuoja darbą ir gali imtis maksimalių saugos priemonių, tai ir lemia griežtesnę jo atsakomybę. G. Kobleris mano, kad darbo organizavimas yra pagrindinis žalos atsiradimą lemiantis veiksnys, o kadangi darbuotojas nėra darbo iniciatorius, teisinga, kad darbo procese atsiradę neigiami padariniai priskiriami darbdaviui.

 
  1. 1 Žr. Tomas Bagdanskis, Materialinė atsakomybė darbo teisėje, p. 36–40.
  2. 2 Žr. Franz Gamillscheg, Peter Hanau, Die Haftung des Arbeitnehmers, S. 46; Hans H. Wohlgemuth, „Die Arbeitnehmerhaftung im Wandel“, S. 910.
  3. 3 Žr. Gerhard Köbler, „Betriebsgefahr und Freistellungsanspruch“, S. 97–98; Hans-Wolfhard Kohte, „Arbeitnehmerhaftung bei arbeitsbedingter Übermüdung“, S. 1617.

Svarbu atkreipti dėmesį į kai kurių autorių nuomonę, kad darbuotojų atsakomybės ribojimas šiandien yra tarsi paprotinis principas, dėl kurio niekas nesiginčija, kaip niekas nesiginčija ir dėl to, kad darbuotojo atsakomybė visais atvejais neturi būti visiška1. Mūsų nuomone, darbuotojų atsakomybės ribojimo grįsti nusistovėjusia tvarka negalima. Šiuolaikiniai dinamiški rinkos santykiai, naujos technologijos verčia keisti teisinį reguliavimą, todėl tie patys principai, kurie tiko anksčiau, negali būti taikomi šiandien.

G. von Hoyningen-Huene’as darbuotojų atsakomybės ribojimą grindžia ribotų darbuotojo ekonominių išteklių teorija2. Darbuotojo atsakomybė turi būti siejama su jo atlyginimo dydžiu. Jei darbuotojo atlyginimas yra daug mažesnis negu atlygintinos žalos dydis, žalos atlyginimas jam taps sunkiai pakeliama ilgalaike našta. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad pateikus žalos atlyginimo reikalavimus darbuotojas vėliau gaus tik nedidelę uždarbio dalį, todėl mažės jo motyvacija toliau dirbti šį darbą. G. von Hoyningen-Huene’o nuomone, darbuotojui pareikšti reikalavimai atlyginti žalą negali būti tokio dydžio, kad jį materialiai sužlugdytų, dėl to tam tikrą nustatytą dydį viršijančios pretenzijos dėl žalos atlyginimo neleistinos arba turi būti apribotos.

 
  1. 1 Žr. Hansjörg Otto, „Ist es erforderlich, die Verteilung des Schadensrisikos bei unselbständiger Arbeit neu zu ordnen?“, S. E 86; Claus-Wilhelm Canaris, „Risikohaftung bei schadensgeneigter Tätigkeit in fremdem Interesse“, S. 46.
  2. 2 Žr. Gerrick von Hoyningen-Huene, „Die Haftungseinschränkung des Arbeitnehmers – Rechtsfortbildung ohne Rechtsfortschritt“, S. 1894.

Vertindami pateiktas nuomones ir atsakomybės, kylančios iš darbo teisinių santykių, taikymo teorijas galime konstatuoti, kad nepaisant nuomonių skirtumų yra laikoma, jog darbuotojo atsakomybė už žalą, susijusią su darbo santykiais, turi būti ribojama. Minėtos nuomonės leidžia suprasti, kokiomis pagrindinėmis nuostatomis grindžiama ribota darbuotojo atsakomybė darbdaviui, taip pat ribojimas darbuotojo atsakomybės, kai jis dirbdamas darbdavio naudai padaro žalą tretiesiems asmenims. Išnagrinėjus įvairias teorijas įtikinamiausia atrodo pozicija, kad darbdavys, perduodamas savo darbuotojui atitinkamas pareigas, negali perduoti jam visiškos atsakomybės už jo padaromą žalą. Darbdavys negali atsiriboti nuo gamybinės rizikos, nes jis yra darbo organizatorius. Atlyginant žalą, kylančią iš darbo teisinių santykių, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama kaltė, kaltojo asmens turtinės galimybės atlyginti žalą, ir įgyvendinamas teisingumas, nes darbo santykiai turi didelę socialinę reikšmę. Remdamiesi išdėstytais teiginiais galime konstatuoti, kad iš darbo santykių kylanti darbuotojo materialinė atsakomybė turi būti reglamentuojama taikant specialias taisykles, o šių žalos atlyginimo santykių reguliavimo tikslas – tam tikras darbdavio ir darbuotojo interesų kompromisas1.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys materialinės atsakomybės pagrindimą, būtų šie: darbdavys organizuoja darbą, todėl turi prisiimti tam tikrą riziką ir atsakomybę už nepalankius padarinius; darbo santykių srityje darbdavio ekonominė pozicija yra stipresnė, todėl darbo įstatymai turi riboti darbdavio reikalavimus atlyginti darbuotojo padarytą žalą; darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis darbuotojo pragyvenimo šaltinis, todėl visais atvejais pareiga atlyginti visą žalą jam būtų per didelė našta; nuolatinis darbo procesas, darbo pobūdis lemia, kad net ir rūpestingiausiam asmeniui tam tikrais atvejais sunku išvengti žalos padarymo.

 
  1. 1 Žr. Tomas Bagdanskis, Materialinė atsakomybė darbo teisėje, p. 40–42.

2. Darbuotojų materialinės atsakomybės taikymas pagal senąjį Darbo įstatymų kodeksą ir pagal Darbo kodeksą

Materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Pirmosios keturios sąlygos teismų praktikoje1 ir teisės doktrinoje laikomos bendrosiomis turtinės atsakomybės sąlygomis, o materialinę atsakomybę individualizuojančios sąlygos – tai, kad pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis yra susiję darbo santykiais žalos padarymo metu ir žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Šios dvi specifinės sąlygos lemia žalos atlyginimo darbo teisėje ypatumus. Be to, kitoms materialinės atsakomybės sąlygoms, atsižvelgiant į materialinės atsakomybės prigimtį, būdingi jų taikymo ypatumai. Materialinei atsakomybei atsirasti būtina, kad pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu būtų susiję darbo santykiais. Vienas iš materialinės atsakomybės skiriamųjų požymių – tai specifiniai darbo teisės subjektai: darbuotojas ir darbdavys. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisės subjektus skirstoma į dvi rūšis: darbuotojo materialinė atsakomybė darbdaviui ir darbdavio materialinė atsakomybė darbuotojui. Toks materialinės atsakomybės skirstymas turi esminę reikšmę, nes būtent dėl subjektų – darbuotojo ir darbdavio – specifiškumo, atsižvelgiant į tai, kas atsakingas už žalą – darbdavys ar darbuotojas, taikomos skirtingos atsakomybės ir žalos atlyginimo taisyklės. Minėtu aspektu skiriant materialinės atsakomybės rūšis pabrėžtina, kad materialinės atsakomybės samprata Lietuvoje iki DK įsigaliojimo buvo daugiau siejama su darbuotojo atsakomybe darbdaviui. Tą taip pat patvirtina tiek prieš įsigaliojant naujajam DK buvęs reglamentavimas, tiek ir teismų praktikoje vartojamos formuluotės. Pavyzdžiui, LAT nagrinėdamas civilinę bylą nr. 3K-3-825/2001 m. dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo, sukėlusio nukentėjusiojo darbuotojo mirtį, vartoja „darbdavio civilinės atsakomybės“, o ne „darbdavio materialinės atsakomybės“ sąvoką2.

 
  1. 1 Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M., nr. 3K-7-2/2004.
  2. 2 Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje B. J. K. v. Kėdainių Krakių ŽŪB, nr. 3K-3-825/2001.

DK komentare nurodyta, kad kaltė, kaip ir kitos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, nustatoma pažeidimo padarymo metu, todėl svarbu išsiaiškinti, ar pažeidėjas tuo metu suvokė savo veiką ir jos padarinius1. Taigi galime daryti išvadą, kad DK komentaro autoriai materialinės atsakomybės sąlygą – kaltę suvokia kaip teisės pažeidėjo psichinį santykį su savo priešinga teisei veika. Tokiu atveju taikant materialinę atsakomybę reikėtų nustatyti buvus ne tik asmens suvokimą, kad jo elgesys yra priešingas teisei, bet ir suvokimą tų padarinių, kurie gali dėl tokio elgesio atsirasti. Pabrėžtina, kad pagal DĮK kaltė buvo suprantama subjektyviai: tyčinė kaltė – kai darbuotojas suvokia, kad tam tikri jo veiksmai ar neveikimas sukels tam tikrą žalą, ir to siekia arba sąmoningai leidžia žalai atsirasti; neatsargumas – tokia kaltės forma, kai darbuotojas suvokia, kad dėl jo veiksmų ar neveikimo gali kilti žala, tačiau mano, kad šiuo atveju taip neatsitiks, arba tokios žalos atsiradimo grėsmės nesuvokia, tačiau privalo ir gali ją suvokti2. Šiuo atveju, mūsų nuomone, kaltę nustatyti reikia vadovaujantis Civilinio kodekso įtvirtinta kaltės samprata.

Tiek pagal galiojusį Darbo įstatymų kodeksą, tiek pagal galiojantį Lietuvos Respublikos darbo kodeksą darbuotojų materialinė atsakomybė yra skirstoma į dvi pagrindines rūšis – ribotąją ir visišką3. Ribotoji materialinė atsakomybė taip vadinama todėl, kad norminiai aktai jos maksimalų dydį sieja su tam tikra darbuotojo gaunamo uždarbio riba. Ribotoji materialinė atsakomybė paprastai taikoma visais atvejais, kai įstatymai nenumato kitokios rūšies atsakomybės. Visiška materialinė atsakomybė taikoma tik įstatymo tiesiogiai numatytais atvejais. Materialinei atsakomybei būdinga darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra, – taikant šią atsakomybę siekiama suderinti visiško žalos atlyginimo ir teisingo žalos atlyginimo principus, kuriuo ir grindžiamas darbuotojų atsakomybės ribojimas.

 
  1. 1 Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje B. J. K. v. Kėdainių Krakių ŽŪB, nr. 3K-3-825/2001.
  2. 2 Žr. Vytautas Nekrašas, Ipolitas Nekrošius, Tomas Davulis, Paulius Koverovas, Vidmondas Vėgelis, Jurijus Maculevičius, Petras Grėbliauskas, Gintautas Bužinskas, Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, p. 161, 386, 390, 393, 397.
  3. 3 Žr. Ipolitas Nekrošius (sud.), Lietuvos TSR darbo įstatymų kodekso komentaras, p. 227, 393.

2.1. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė

Lietuvoje ribotoji materialinė atsakomybė suprantama kaip atsakomybė, kurios dydį riboja tam tikras darbuotojo darbo užmokesčio dydis. Užsienio valstybių praktika šiuo aspektu nevienoda. Ribota darbuotojų materialinė atsakomybė skirtingose valstybėse reguliuojama įvairiais būdais: 1) nustatant maksimalų atlygintinos žalos dydį; 2) ribotą atsakomybę taikant visais atvejais, išskyrus darbuotojo tyčią arba didelį neatsargumą; 3) ribotą atsakomybę numatant kolektyvinėse sutartyse; 4) ribojant išskaitų iš darbo užmokesčio dydį1.

Dabar galiojantis DK numato dviejų rūšių ribotąją materialinę atsakomybę:

  • materialinę atsakomybę iki 3 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (DK 254 straipsnis), – bendroji taisyklė;
  • materialinę atsakomybę iki 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (DK 85 straipsnio 3 dalis), – tokia atsakomybė gali būti taikoma įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė vykdyti taikinimo komisijos (darbo arbitražo, trečiųjų teismo) sprendimą.

Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje yra numatyta dviejų rūšių materialinė atsakomybė?

 
  1. 1 Žr. Игорь Яковлевич Киселев, Сравнительное и международное трудовое право, с. 185.

Lyginant DĮK ir DK normas, reglamentuojančias darbuotojų materialinę atsakomybę, darytina išvada, kad naujo DK rengėjai perėmė iš DĮK nemažai analogiškų darbuotojų materialinės atsakomybės reglamentavimo principų, kaip antai: DĮK 143, 144, 248 straipsniai įtvirtina ribotąją darbuotojų atsakomybę, siedami ją su vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu. Kaip bendras principas įtvirtinta taisyklė, kad darbuotojai už žalą atsako materialiai tiesioginės tikrosios žalos dydžiu, bet ne daugiau kaip savo vidutiniu mėnesiniu uždarbiu (143 straipsnis). Pareigūnui, kaltam dėl neteisėto atleidimo iš darbo, taikoma didesnė atsakomybė, tačiau žalos atlyginimas negali viršyti 3 mėnesinių pareigūno algų (248 straipsnis). Kaip matyti, pagal DK materialinė atsakomybė iki 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių taikoma tam tikriems asmenims: įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams. Pareigūno samprata numatyta DK 24 straipsnyje:

Darbdaviams įmonėse pagal įstatymą arba įgaliojimus gali atstovauti ir kiti asmenys (administracija). Administraciją sudaro pareigūnai. Jie turi teisę pagal savo kompetenciją duoti privalomus vykdyti nurodymus sau pavaldiems darbuotojams.
Spustelėjus išskleisti...

Antra, šie asmenys atsako, jeigu dėl jų kaltės kilo streikas arba jie nevykdė ar uždelsė vykdyti taikinimo komisijos (darbo arbitražo, trečiųjų teismo) sprendimą, arba pažeidė šio kodekso 83 straipsnio nuostatas. DK 83 straipsnis nustato darbdaviui draudžiamus atlikti veiksmus paskelbus streiką. Taigi didesnės materialinės atsakomybės nustatymas sietinas su tuo, kad darbuotojų streikas lemia didesnės žalos darbdaviui atsiradimą, todėl logiškai didinama ir darbuotojų atsakomybė. V. Nekrašo nuomone, tai sietina su šiurkščiu darbo įstatymų pažeidimu1.

 
  1. 1 Žr. Vytautas Nekrašas, Ipolitas Nekrošius, Tomas Davulis, Paulius Koverovas, Vidmondas Vėgelis, Jurijus Maculevičius, Petras Grėbliauskas, Gintautas Bužinskas, Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, p. 161, 386, 390, 393, 397.

Pagal neteisėto veiksmo ar neveikimo ir žalos santykį žala skirstoma į tiesioginę, t. y. realią žalą ir netiesioginę žalą – negautas pajamas. Darbo kodeksas nustato, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Tokiu reglamentavimu išplėstos darbuotojų atsakomybės ribos, nes pagal DĮK darbuotojai už žalą atsakė materialiai tiesioginės tikrosios žalos dydžiu. Tiesioginė (tikroji) žala – turto netekimas, turto vertės sumažėjimas, išlaidos, turėtos dėl turto atkūrimo ar naujo įgijimo1. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris dažniausiai atsiranda iš karto, tiesiogiai veikiant objektą. Pavyzdžiui, darbuotojas iš įmonės kasos paima pinigų savo asmeninėms reikmėms ar sunaikina, sužaloja įmonės turtą. Netiesioginė žala – negautos pajamos, t. y. pajamos, kurių negaunama dėl padarytos žalos (pavyzdžiui, sugadinus stakles nepagamintas tam tikras produkcijos kiekis ir kt.)2. Ši žalos rūšis atsiranda kaip papildomas žalos tam tikram objektui padarymo rezultatas. LAT konstatavo, kad netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), esantys viena iš sutartinės atsakomybės taikymo priemonių, atlyginami tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą. Teisė nustato tik tai, kas yra įmanoma ir egzistuoja tikrovėje (lot. ius impossibilitum est non iuris)3.

 
  1. 1 Žr. Ipolitas Nekrošius (sud.), Lietuvos TSR darbo įstatymų kodekso komentaras, p. 227, 393.
  2. 2 Žr. Rasa Macijauskienė, „Materialinės atsakomybės problemos darbo teisėje“, p. 83.
  3. 3 Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Bandužiai“, nr. 3K-3-1177/2003.

2.2. Visiška darbuotojų materialinė atsakomybė

Visiška darbuotojų materialinė atsakomybė Lietuvoje suprantama kaip žalos atlyginimo, neribojant darbuotojo atlyginimo dydžiu, forma. Visiška materialinė atsakomybė gali būti taikoma tik DK nustatytais konkrečiais atvejais, kurių sąrašas yra galutinis. Beje, toks pats reglamentavimas buvo nustatytas ir DĮK 145 straipsnyje. DĮK reglamentavimo ypatumas tas, kad kaip vienas iš atvejų, kada darbuotojai turėjo visiškai atlyginti žalą, buvo įvardytas atvejis, kai žala padaroma neatliekant darbinių pareigų (DĮK 145 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Panašius atvejus nurodo DK 255 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka; 3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; 4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese; 5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose; 6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo; 7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.
 

Galima teigti, kad esminė DK (palyginti su DĮK) įtvirtinta naujovė – tai galimybė reikalauti negautų pajamų ir nustatyti visišką darbuotojų atsakomybę kolektyvinės sutarties numatytais atvejais. Tokia nuostata Darbo kodeksas skatina socialinę partnerystę. Nustatoma nauja darbuotojų materialinės atsakomybės reglamentavimo taisyklė, pagal kurią visiškos materialinės atsakomybės taikymas gali būti nustatomas kolektyvine sutartimi. Pritartume doc. V. Nekrašo nuomonei, kad tokia nuostata yra būtina dėl galimos darbo specifikos, dažnai pasitaikančių tam tikru būdu padaromų žalos atvejų. DK leidžia nustatyti visiškos materialinės atsakomybės atvejus kolektyvinėje sutartyje, todėl tokių nuostatų įtvirtinimas nelaikytinas bloginančiu darbuotojų padėtį, tačiau jis turi atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (DK 4 straipsnio 4 dalis). Šia naujove pagrindžiamas materialinės atsakomybės kaip sutartinės atsakomybės pobūdis. Šiuo atveju siūlytume patikslinti DK ir numatyti, kad kaip tik šiais atvejais kolektyvinėje sutartyje turi būti nustatomas darbų ir pareigų, kai taikoma visiška atsakomybė, sąrašas.

 

Pabrėžtina, kad DĮK vartojamos sąvokos tam tikru atveju, manome, tiksliau ir geriau atitiko juridinės technikos taisykles. Pavyzdžiui, DK nustatyta visiškai atlyginama žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese. Darbuotojui naudotis darbe turi būti suteikiami įrankiai, drabužiai, apsaugos priemonės. Toks turtas darbuotojui duodamas dviem pagrindiniams tikslams: kad jis galėtų tinkamai atlikti pavestą darbą ir būtų aprūpintas reikiamomis priemonėmis, apsaugančiomis jo bei kitų asmenų sveikatą ir gyvybę darbe. Minėtu atveju kyla „įrankio“ ir „priemonės“ sąvokų atskyrimo problema, nes DK 256 straipsnis numato visiškos materialinės atsakomybės nuostatą, kai darbo priemonė perduodama naudotis darbe. Darbo kodekso komentare įrankiai apibrėžiami kaip visa instrumentika, be kurios normalus darbo procesas neįmanomas. Mūsų nuomone, tokia apibrėžtis per daug abstrakti, be to, ji įtvirtinta tik DK komentare1, kuris nėra oficialus teisės šaltinis. Kyla klausimas, pavyzdžiui, ar programuotojui perduotas naudotis kompiuteris bus įrankis, o automobilis važinėti į darbą – priemonė? Tačiau tokiu atveju automobilis turėtų būti laikomas vairuotojo įrankiu, todėl dėl jo nereikėtų sudarinėti visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Manytume, kad įrankis nuo priemonės galėtų skirtis funkcine paskirtimi: priemonės funkcija darbui atlikti yra pagalbinė, o įrankio – tiesioginė, nes be įrankio darbas visai negalėtų būti atliktas. Tačiau DĮK 145 straipsnyje „turto ir kitų vertybių“ sąvoka vartojama tiek kai sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DĮK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tiek kai turtą ir kitas vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai arba pagal kitus vienkartinius dokumentus (DĮK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

 
  1. 1 Žr. Solveiga Cirtautienė, „Neturtinės žalos atlyginimas kaip neturtinių vertybių gynimo būdas“, p. 8.

2.3. Darbuotojo padarytos žalos išieškojimas

Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos (DK 258 straipsnio 2 dalis). Tokio sprendimo priėmimo terminas, palyginti su DĮK, kuriame buvo numatytos tik dvi savaitės, pailgėjo iki vieno mėnesio. Sutinkame su V. Nekrašo nuomone, kad naujas pailgintas terminas duoti nurodymą išskaityti žalą geriau atitinka darbdavio interesus, nes leidžia jam be skubos su darbuotoju ir kitais asmenimis išsiaiškinti žalos dydį ir jos padarymo aplinkybes. Antra vertus, nepažeidžiami ir darbuotojo interesai, nes per ilgesnį laiką jis gali geriau parengti prieštaravimus atlikti išskaitymą1. Autoriaus nuomone, tokia darbdaviui numatyta lengvatinė žalos išieškojimo tvarka vertintina teigiamai, nes greičiau išsprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau ji būtų veiksmingesnė, jei darbdavio rašytiniu nurodymu išieškomos žalos dydis būtų siejamas su Darbo kodekso 254 straipsnyje įtvirtintu ribotos atsakomybės dydžiu. Išieškoti žalą darbdavio nurodymu negalima, jei atlygintina žala viršija darbuotojo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (DK 258 straipsnio 1 dalis). DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne didesnę kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (kai kalbama apie ribotąją materialinę atsakomybę). Todėl siūlome keisti Darbo kodekso 258 straipsnio 1 dalį nustatant, kad
Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu.
Spustelėjus išskleisti...

Padarius tokį pakeitimą, mėnesinė išskaita iš darbuotojo darbo užmokesčio nepadidėtų. DK 225 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kaskart išmokant darbo užmokestį bendras visų išskaitų dydis negali viršyti 20 procentų, o išieškant dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos atlyginimą ir dėl tyčinio nusikaltimo padarytos žalos atlyginimą – 50 procentų darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio. Tuo atveju, jei išieškoma pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama 50 procentų išmokėtino darbo užmokesčio (DK 225 straipsnio 2 dalis). Manytume, kad reikia patikrinti normas, susijusias su išskaitomis, kai darbo santykiai pasibaigia. Šiuo atveju DK specialių taisyklių nenumato, tačiau padėtis ypatinga: darbo teisinių santykių subjektai skiriasi, vadinasi, ir išskaitų tvarka turėtų būti kitokia, – leidžianti kiek įmanoma išvengti tolesnio bylinėjimosi dėl žalos atlyginimo.

 
  1. 1 Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Kūno kultūros ir sporto skyriaus sporto mokykla „Marva“, nr. 3K-3-164/2005.

2.4. Neturtinės žalos atlyginimas

Viena iš esminių DK įtvirtintų naujovių yra neturtinės žalos atlyginimas. Pagal Darbo kodekso 250 straipsnį, darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. CK 6.250 straipsnis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Įsigaliojus CK Lietuva tapo viena iš nedaugelio valstybių, kurių įstatymuose pateikiama neturtinės žalos samprata1. Darbo sutarties šalių pareiga atlyginti neturtinę žalą prieš priimant Darbo kodeksą nebuvo numatyta teisės aktuose ir dėl to negalėjo būti įgyvendinama, nors praktikoje pasitaikė atvejų, kai šalys reikalavo atlyginti neturtinę žalą, kylančią iš darbo teisinių santykių. LAT yra pabrėžęs, kad darbo teisinių santykių subjektai įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba neteisėtai atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – jis patiria fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pakenkiama jo reputacijai, sumažėja bendravimo galimybės ir kt., tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis)2.

 
  1. 1 Žr. Solveiga Cirtautienė, „Neturtinės žalos atlyginimas kaip neturtinių vertybių gynimo būdas“, p. 8.
  2. 2 Žr. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Kūno kultūros ir sporto skyriaus sporto mokykla „Marva“, nr. 3K-3-164/2005.

3. Teisinio reglamentavimo problemos ir perspektyvos

Darbuotojui taikoma visiška materialinė atsakomybė, jei darbdavys su juo sudaro rašytinę visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Svarbu tai, kad tokia sutartis gali būti sudaroma ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurie nurodyti DK 256 straipsnyje: kuriems yra sukakę daugiau nei aštuoniolika metų, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ar dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. DK 256 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, – darbo tvarkos taisyklėse“1. Ši sutartis įforminama raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Anksčiau (iki 2014-07-01) galiojusi DK 256 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad „konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje“. Manytume, kad visiška materialinė atsakomybė dirbant DK 256 straipsnyje nustatytus darbus (tiesiogiai susijusius su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe), esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, tačiau kai nėra sudarytos kolektyvinės sutarties ir (ar) nėra numatyta darbo tvarkos taisyklėse, vis tiek turėtų būti taikoma. Vien tik kolektyvinės sutarties buvimas ar nebuvimas, sąrašo darbo tvarkos taisyklėse buvimas ar nebuvimas negali nulemti asmenų, dirbančių su materialinėmis vertybėmis, atsakomybės. Tai pažeistų protingumo ir teisingumo principus.

 
  1. 1 Lietuvos Respublikos darbo kodekso 24, 99, 147, 175, 202, 212 ir 256 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2014.
Rašoma prisijungus
Grįžti
Viršutinė Apatinė